Lenkijos senatas

PDF 175

Puikų suruošia Vytautas priėmimą, bemaž du mėnesius užsitęsusį, mat nuo rugpjūčio pradžios iki rugsėjo pabaigos vyko tas svarbus kunigaikščių susibū­ rimas. Tačiau galima buvo numatyti, kad tas prašmatnias iškilmes, tą smagią viešnagę nutrauks liūdni įvykiai. Len­ kų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir­ ti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len­ kijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už­ dėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebau­ džiamiems.

PDF 173

Deja, tik dalis tos pasiuntinybės pasie­ kė Lietuvos sostinę: kai kuriuos jų didžialenkiai sulaikė prie sienos ir imperatoriaus aktus, kuriais Vytautui pripažįsta­ mas karaliaus titulas, atėmė. Dar prieš tai į Vilnių atvažiavę karaliaus ir Lenkijos senato siųsti Zbignevas Olesnickis ir Sandomiro vaivada Mikalojus Michalovskis grasino Vytau­ tui karu, jeigu jis neatsisakysiąs savo sumanymo. Bet jokiems įkalbinėjimams ir grasinimams senasis Vytautas nepasida­ vė.

PDF 417

Mat žinojo, kad reta tokių kalbėtojų, kurie drąsiai kalba apkalbamo as­ mens akivaizdoje, kaip reta ir tokių atkaklūnų, kurie ne- sudvejotų, regėdami apkalbamą žmogų įsižeidusį. Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylo­ jo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbig­ nevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, ko­ kie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus su­ laukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puose­ lėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei len­ kų karalystei.

PDF 440

Žygimantas, beveik be kovos laimėjęs karą, paėmė be kraujo praliejimo į savo rankas Vilnių, Tra­ kus, Gardiną bei visas kitas Lietuvos pilis ir, pasiun­ tęs Joną Nemiravičių, pareiškė karaliui pagarbą ir pranešė, kad Boleslovas išvytas iš Lietuvos. Truputį vėliau į kelią leidosi kiti pasiuntiniai, kurie turėjo pa­ pasakoti senatui, kas ir kaip čia dėjosi, ir pareikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Nugalėtojas turėjo gauti atlyginimą, pažadėtą kara­ liaus ir valstybės vardu, ypač dėl to, kad pasiuntiniai davė iškilmingą pažadą, jog Žygimantas visada pripa- žinsiąs karaliaus valdžią ir paliausiąs kariauti tik ta­ da, kai galutinai sutriuškinsiąs Boleslovą.

PDF 440

Atidėlioti šį reikalą būtų buvę pavojinga, K araliau s p a siu n tin ia i mat prasidėjus naujiems ne- a tv y k s ta p a s Ž y g i- ramumams, dažnai pačios ap- m a n tą linkybės tramdo vienos šalies siekimus, tačiau skatina ki­ tos. Kadangi reikėjo skubėti, senatas ir nutarė išsiųsti į Lietuvą pasiuntinybę, sudarytą iš dorų ir sumanių vyrų: vyskupą Zbignevą Olesnickį, Krokuvos vaivadą Jarandą iš Brudzevo, Bresto vaivadą Joną iš Lichino, Lauryną Zarembą ir kitus. Jie karaliaus ir valstybės vardu buvo įgalioti tam tikromis sąlygomis pakelti Žy­ gimantą į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius.

PDF 417

Mat žinojo, kad reta tokių kalbėtojų, kurie drąsiai kalba apkalbamo as­ mens akivaizdoje, kaip reta ir tokių atkaklūnų, kurie ne- sudvejotų, regėdami apkalbamą žmogų įsižeidusį. Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylo­ jo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbig­ nevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, ko­ kie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus su­ laukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puose­ lėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei len­ kų karalystei.

PDF 440

Čia šiaip ne taip U žim a R u sią atgavęs kvapą, patraukė, ru­ sų padedamas, į savo pusę Polocko bei Kijevo žemes ir pasiskelbė Rusios kuni­ gaikščiu. Žygimantas, beveik be kovos laimėjęs karą, paėmė be kraujo praliejimo į savo rankas Vilnių, Tra­ kus, Gardiną bei visas kitas Lietuvos pilis ir, pasiun­ tęs Joną Nemiravičių, pareiškė karaliui pagarbą ir pranešė, kad Boleslovas išvytas iš Lietuvos. Truputį vėliau į kelią leidosi kiti pasiuntiniai, kurie turėjo pa­ pasakoti senatui, kas ir kaip čia dėjosi, ir pareikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

PDF 441-442

Priesaika patvirtinto susitarimo pag­ rindiniai teiginiai buvo šie: turi būti amžinai laikomasi senojo Lietuvos susitarimo su Lenkija, tai yra unijos; Žygimantas niekad nesistengs be karaliaus ir karalystės luomų žinios bei pritarimo gauti karaliaus titulo ir iš­ rūpinti sau karališkąsias insignijas; savo įpėdiniu jis numatysiąs ir paskirsiąs ne ką kitą kaip karalių; jo sūnus Mykolas, Trakų bei Starodubo kunigaikštis, privaląs pasitenkinti šiomis žemėmis ir visada pripažinti kara­ liaus teises; Žygimantui mirus, Volynė turinti būti pri­ jungta prie Lenkijos karalystės; jeigu Mykolas mirtų nesulaukęs sūnaus, visos teisės į Trakų bei Starodubo kunigaikštystę atiteksią karaliui. Šios sąlygos, pritarus Žygimantui, didikams ir bajorams, buvo įtrauktos į vals­ tybinius aktus, deramai patvirtintos parašais bei g a ik ščiu sunku žadėti, kai trokšti val­ džios? Visas Žygimanto elge- 4 4 3 antspaudais ir grąžintos kara- Krokuvos vyskupas liaus pasiuntiniams.

PDF 419-420

Žengus šį žingsnį, didžiajam magistrui buvo pasiųstas Lenkijos Karalystės dvasininkijos luomo ir pa­ sauliečių senatorių laiškas, pažymėtas gegužės 8 diena, kuria­ me nurodoma, kad jis elgiasi prieštaraudam as savo paties pareiškimams ir pastangoms siekti Lenkijos Karūnos draugys­ tės, ko neseniai buvo ėmęsis pas karalienę Jadvygą; senatas, norėdamas aiškiau įsitikinti, ką mąsto didysis magistras, tyčia 1 Dlugošas, Mechovita, Strijkovskis, Glebavičius ir kiti. 421 nusiuntė pasiuntinį ir įteikė užklausimą: Ar taiką su ordinu reikia laikyti nutrauktą, ar ne?1

PDF 420

Lenkijos senatas kiek vėliau, tai yra karališkajai porai lankantis Lietuvoje, jautė pareigą ordinui aiškiau pri­ minti klastingą jo elgesį su karaliumi ir Lenkijos Karūna, se­ nato diplomatiniame pareiškime, rašytame birželio 9 dieną, be kita ko, nurodyta, kad Zlotorijos, Bobrovnikų ir visos Dob- rynės žemės paėmimą savo valdžion, lenkų vadą išvejant jėga, jis laiko aiškiu taikos ir bet kokių draugiškų santykių nutrau­ kimu, nes tos pilys ir žemės, nors buvo laikomos įkeistos, bet­ gi yra neatskiriam a Lenkijos Karūnos nuosavybė; tad dėl priešiškų žingsnių - tiek pasisavinant Karūnos nuosavybę, tiek su ginklu rankoje užpuolant minėtą pilį - senatas reiškia pro­ testą ir apskundžia skelbdamas visiems krikščionių didikų rū­ m am s1 2.