Lenkijos senatas

PDF 175

Puikų suruošia Vytautas priėmimą, bemaž du mėnesius užsitęsusį, mat nuo rugpjūčio pradžios iki rugsėjo pabaigos vyko tas svarbus kunigaikščių susibūrimas. Tačiau galima buvo numatyti, kad tas prašmatnias iškilmes, tą smagią viešnagę nutrauks liūdni įvykiai. Lenkų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvirti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Lenkijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui uždėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebaudžiamiems.

PDF 173

Deja, tik dalis tos pasiuntinybės pasiekė Lietuvos sostinę: kai kuriuos jų didžialenkiai sulaikė prie sienos ir imperatoriaus aktus, kuriais Vytautui pripažįstamas karaliaus titulas, atėmė. Dar prieš tai į Vilnių atvažiavę karaliaus ir Lenkijos senato siųsti Zbignevas Olesnickis ir Sandomiro vaivada Mikalojus Michalovskis grasino Vytautui karu, jeigu jis neatsisakysiąs savo sumanymo. Bet jokiems įkalbinėjimams ir grasinimams senasis Vytautas nepasidavė.

PDF 417

Mat žinojo, kad reta tokių kalbėtojų, kurie drąsiai kalba apkalbamo asmens akivaizdoje, kaip reta ir tokių atkaklūnų, kurie nesudvejotų, regėdami apkalbamą žmogų įsižeidusį. Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylojo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, kokie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus sulaukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puoselėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei lenkų karalystei.

PDF 440

Žygimantas, beveik be kovos laimėjęs karą, paėmė be kraujo praliejimo į savo rankas Vilnių, Trakus, Gardiną bei visas kitas Lietuvos pilis ir, pasiuntęs Joną Nemiravičių, pareiškė karaliui pagarbą ir pranešė, kad Boleslovas išvytas iš Lietuvos. Truputį vėliau į kelią leidosi kiti pasiuntiniai, kurie turėjo papasakoti senatui, kas ir kaip čia dėjosi, ir pareikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Nugalėtojas turėjo gauti atlyginimą, pažadėtą karaliaus ir valstybės vardu, ypač dėl to, kad pasiuntiniai davė iškilmingą pažadą, jog Žygimantas visada pripažinsiąs karaliaus valdžią ir paliausiąs kariauti tik tada, kai galutinai sutriuškinsiąs Boleslovą.

PDF 440

Atidėlioti šį reikalą būtų buvę pavojinga, K araliau s p a siu n tin ia i mat prasidėjus naujiems nea tv y k s ta p a s Ž y g iramumams, dažnai pačios apm a n tą linkybės tramdo vienos šalies siekimus, tačiau skatina kitos. Kadangi reikėjo skubėti, senatas ir nutarė išsiųsti į Lietuvą pasiuntinybę, sudarytą iš dorų ir sumanių vyrų: vyskupą Zbignevą Olesnickį, Krokuvos vaivadą Jarandą iš Brudzevo, Bresto vaivadą Joną iš Lichino, Lauryną Zarembą ir kitus. Jie karaliaus ir valstybės vardu buvo įgalioti tam tikromis sąlygomis pakelti Žygimantą į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius.

PDF 417

Mat žinojo, kad reta tokių kalbėtojų, kurie drąsiai kalba apkalbamo asmens akivaizdoje, kaip reta ir tokių atkaklūnų, kurie nesudvejotų, regėdami apkalbamą žmogų įsižeidusį. Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylojo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, kokie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus sulaukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puoselėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei lenkų karalystei.

PDF 440

Čia šiaip ne taip U žim a R u sią atgavęs kvapą, patraukė, rusų padedamas, į savo pusę Polocko bei Kijevo žemes ir pasiskelbė Rusios kunigaikščiu. Žygimantas, beveik be kovos laimėjęs karą, paėmė be kraujo praliejimo į savo rankas Vilnių, Trakus, Gardiną bei visas kitas Lietuvos pilis ir, pasiuntęs Joną Nemiravičių, pareiškė karaliui pagarbą ir pranešė, kad Boleslovas išvytas iš Lietuvos. Truputį vėliau į kelią leidosi kiti pasiuntiniai, kurie turėjo papasakoti senatui, kas ir kaip čia dėjosi, ir pareikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

PDF 441-442

Priesaika patvirtinto susitarimo pagrindiniai teiginiai buvo šie: turi būti amžinai laikomasi senojo Lietuvos susitarimo su Lenkija, tai yra unijos; Žygimantas niekad nesistengs be karaliaus ir karalystės luomų žinios bei pritarimo gauti karaliaus titulo ir išrūpinti sau karališkąsias insignijas; savo įpėdiniu jis numatysiąs ir paskirsiąs ne ką kitą kaip karalių; jo sūnus Mykolas, Trakų bei Starodubo kunigaikštis, privaląs pasitenkinti šiomis žemėmis ir visada pripažinti karaliaus teises; Žygimantui mirus, Volynė turinti būti prijungta prie Lenkijos karalystės; jeigu Mykolas mirtų nesulaukęs sūnaus, visos teisės į Trakų bei Starodubo kunigaikštystę atiteksią karaliui. Šios sąlygos, pritarus Žygimantui, didikams ir bajorams, buvo įtrauktos į valstybinius aktus, deramai patvirtintos parašais bei g a ik ščiu sunku žadėti, kai trokšti valdžios? Visas Žygimanto elge- 4 4 3 antspaudais ir grąžintos karaKrokuvos vyskupas liaus pasiuntiniams.

PDF 419-420

Žengus šį žingsnį, didžiajam magistrui buvo pasiųstas Lenkijos Karalystės dvasininkijos luomo ir pasauliečių senatorių laiškas, pažymėtas gegužės 8 diena, kuriame nurodoma, kad jis elgiasi prieštaraudam as savo paties pareiškimams ir pastangoms siekti Lenkijos Karūnos draugystės, ko neseniai buvo ėmęsis pas karalienę Jadvygą; senatas, norėdamas aiškiau įsitikinti, ką mąsto didysis magistras, tyčia 1 Dlugošas, Mechovita, Strijkovskis, Glebavičius ir kiti. 421 nusiuntė pasiuntinį ir įteikė užklausimą: Ar taiką su ordinu reikia laikyti nutrauktą, ar ne?1

PDF 420

Lenkijos senatas kiek vėliau, tai yra karališkajai porai lankantis Lietuvoje, jautė pareigą ordinui aiškiau priminti klastingą jo elgesį su karaliumi ir Lenkijos Karūna, senato diplomatiniame pareiškime, rašytame birželio 9 dieną, be kita ko, nurodyta, kad Zlotorijos, Bobrovnikų ir visos Dobrynės žemės paėmimą savo valdžion, lenkų vadą išvejant jėga, jis laiko aiškiu taikos ir bet kokių draugiškų santykių nutraukimu, nes tos pilys ir žemės, nors buvo laikomos įkeistos, betgi yra neatskiriam a Lenkijos Karūnos nuosavybė; tad dėl priešiškų žingsnių - tiek pasisavinant Karūnos nuosavybę, tiek su ginklu rankoje užpuolant minėtą pilį - senatas reiškia protestą ir apskundžia skelbdamas visiems krikščionių didikų rūm am s1 2.