Smetona, siekdamas kompromiso, į jos veiklą įtraukė kairės ir liberalų lyderius. Smetonos vadovaujama Tarybos delegacija pristatė deklaracijos turinį Vokietijos kancleriui Georgui fon Hertlingui (Georg von Hertling), ir tą pačią dieną Vokietijos kaizeris Wilhelmas II paskelbė pripažįstantis Lietuvos nepriklausomybę, bet pažymėjo, kad. Smetona skubiai išvyko į Berlyną, kur pasirašė 100 mln.
Vytauto Didžiojo mirties \n500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo \nmuziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa-\nveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu-\nvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. \nTaip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą \njų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – \nA. Smetonos, tarsi ir antrojo Vytauto – valdomą Lietuvos valstybę.
Lietuvių problema buvo ta, kad 1918 m. gruodžio pabaigoje artėjant prie Vilniaus Raudonajai armijai, A. Voldemaro vyriausybė neturėjo ginkluo- tųjų pajėgų. 1918 m. gruodžio 21 d. A. Smetona skubiai išvyko į Berlyną, kur pasirašė 100 mln. markių paskolą ginklams įsigyti. Vokietija pateikė ginklų kuriamiems Lietuvos kariuomenės daliniams ir, Antantės šalių reikalavimu, leido panaudoti savo dalinius stabdant bolševizmą.
Opozi-\ncijai protestuojant prieš J. Pajaujo suėmimą, nepritarus vyriausybės de-\nklaracijai, 1927 m. balandžio 12 d. prezidento aktu III Seimas paleistas, \no nauji rinkimai neskelbiami, teisinantis rengiamu plebiscitu. Taip pre-\nzidentas A. Smetona vienu ypu nuo valdžios vairo nustūmė ir stipriausią \nšalies politinę jėgą – krikščionis demokratus.
Tai rodė, \njog Maskva kaltinimais siekia toli einančių tikslų, be to, pakvietė atvykti \nLietuvos ministrą pirmininką A. Merkį. Grėsmės akivaizdoje prezidentas \nA. Smetona leido jam pasirašyti bet kokias sutartis, kad tik jos nepažeistų \n1939 m. spalio 10 d. sutarties.
Priėmus Lenkijos ultimatumą atsistatydino J. Tūbelio ministrų kabi- netas, premjerą pakeitė kitas A. Smetonai artimas asmuo – kun. Vladas Mironas. Jis atleido S. Lozoraitį, kurio linija pralaimėjo, nors Lietuvos valdžia stengėsi parodyti, kad iš esmės nieko neįvyko. Besąlyginis ulti- matumo priėmimas realiai konsolidavo A. Smetonos valdymo opozicines jėgas – prasidėjo krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų „ašies“ lyderių pasitarimai dėl bendros programos parengimo, prie jų dėjosi ir ultraradikalieji voldemarininkai.
Visą birželio 15-osios naktį vykusiame vyriausybės posėdyje svarstyta, ar priešintis okupacijai, ar priimti ultimatumą. Ginkluoto pasipriešinimo idėją stabdė tai, kad tokiu atveju būtų įstota į ateities Anglijos ir Pran- cūzijos (ir JAV, gal ir SSRS) priešų bloką, o tokia Lietuva po karo būtų skaudžiai nubausta. Krikščionys demokratai ir liaudininkai, prieš tai su- sitarę, pareikalavo ministru pirmininku vietoje A. Merkio paskirti artimą krikščionims demokratams gen. S. Raštikį. Tai buvo dar vienas smūgis A. Smetonai – ultimatumo akivaizdoje opozicija verčia jo paskirtą prem- jerą, nors S. Raštikio kandidatūrai jis pritarė. Tačiau ministro pirmininko Lietuvos prezidentas jau nebegalėjo pats paskirti – sovietai tuoj pat S. Raš- tikio kandidatūrą atmetė. A. Smetonos siūlymą priešintis ginklu palaikė vos du ministrai.
