Kaip tik tuo laiku\nVytautas paima ir Podoliją ir įgyja įtakos aukščiausiai Lenkijos\nvaldžiai, kurios kancleris, Poznaniaus vyskupas Vaitiekus Jas\ntrzembiec, buvo aiškiai jo reikalams atsidavęs^3 ). Pašauktas jis\nbuvo į tą aukštą vietą ir apdovanotas Krokuvos katedra, sulau\nžant lenkų papročius ir tradicijas.
Nuo Lenkijos pakraščio, nuo Prūsų ir Livonijos ordino sienų, šiaurės rytuose ji siekė Volgos aukštupių (Rževo). Pietuose ji apėmė plačią Podoliją, nusitęsusią link stepių Juodosios jūros srityje. Tokia plati valstybė negalėjo būti vienalytiška nei tautiniu, nei religiniu atžvilgiu.
Tuo laiku tą sritį valdė trys broliai emirai. Bet jie buvo Algirdo prie Mėlynąją Vandeną sumušti (1362), o ją valdomos žemės atiteko Lietuvai. Nuo to laiko Podolijoj įsigalėjo Algirdo gimi naičiai Karijotai, Gedimino sūnaus sūnūs.
Todėl nenuostabu, kad po Torno taikos\nįvyko dar labai įdomus faktas: kitą dieną, taikos susivažiavimui\npasibaigus, Jogaila išsprendė lietuvių-lenką dėl Podolijos gin\nčą, kuris vargais buvo likviduotas 1403 m. Jogaila, neatsižvelg\ndamas gyvo lenkų nepasitenkinimo^1 ), davė Vytautui lėno teisė\nmis taip pat tos žemės vakarinę dalį su Kamieniecu, išstumdamas\niš čia karūnos seniūną.
kunigaikščiui priklau\nsančias žemes ir jų dvarus. Jo laikais tokių dvarų - ūkio centrų\ngausiai buvo pačioje Lietuvoje—Vilniaus, Trakų ir iš dalies Že\nmaičių žemėse, ir Volynijoje bei Podolijoje, nes tai buvo labiau\napgyventos vietos; be to, Trakų ir Vilniaus žemės buvo taip pat\narčiau didž. Lietuvos kunigaikščio būstinės.
1398 m.\npirmą kartą pasigirdo iš Lenkijos protesto balsas prieš tokią\nLietuvos su Lenkija santykių eigą. Tą balsą, kaip ir pirma dėl\nPodolijos, pakėlė Jadvyga, kuri rūpinosi, kad jos padaryta au\nka nenueitų niekais, ir ponų taryba, kuri sumanė visos unijos\nreikalą^1 ).