Vytautas belaisvį Narimantą pakorė už kojų ant guobos šakos ir pats pribaigė jį lanko šūviu. Narbutas pasakoja, kad Narimantas apie 1268 m. įsiveržė į jotvingių Polesę ir privertė gyventojus priimti jo paskirtą valdovą Traidenį. Narimantas nenorėjo taip spręsti valstybės reikalų, kad broliai galėtų jam prikaišioti, jog sprendžia perdaug griežtai: dėl savo sprendimo jis nenorėjo vienas pats susilaukti visuo tinės neapykantos.
Vytautas įniršo ir, apgailestaudamas, kad visas šis žygis sužlugo, be to, nevaliodamas kitaip išlieti bejėgio pykčio, pasi elgė su belaisviu Narimantu pikčiau nei laukinis. Jį pakorė gretimoje pievoje už kojų ant guobos šakos, taip pakorė, kad kūną galėtų kliudyti apsuptųjų svie diniai bei strėlės, o vėliau pats savo ranka iš lanko pribaigė. Galop, netekęs vilties užkariauti pilis, pra radęs daug savo vyrų, be ki- N ie k o n e p e š ę s, su g iį- ta ko, savo brolį Tautvilą bei žta į Prūsiją Algardą, Hohenšteino grafą, nutraukė nieko nepešęs ap siaustį, trukusią nuo birželio 24 ligi spalio 1 dienos, ir su visa kariuomene sugrįžo į Prūsiją.
Tokia kaimy nystė, ko gero, buvo ne iš maloniųjų. Siekdamas padaryti tam galą, Lietuvos didysis kunigaikštis Narimantas apie 1268 metus įsiveržė su kariuomene į jotvingių Polesę ir privertė gyventojus priimti jo paskirtą valdovą. Juo tapo tikras Narimanto brolis Traidenis, kuris buvo Jotvingijos ir Dainavos kunigaikštis su priklausomybės nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir tam tikros duoklės mokėjimo pa reiga.
Narimantas nenorėjo taip spręsti valstybės reikalų, kad broliai galėtų jam prikaišioti, jog sprendžia perdaug griežtai: dėl savo sprendimo jis nenorėjo vienas pats susilaukti visuo tinės neapykantos.
Narimantas nenorėjo\ntaip spręsti valstybės reikalų, kad broliai galėtų jam\nprikaišioti, jog sprendžia perdaug griežtai: dėl savo\nsprendimo jis nenorėjo vienas pats susilaukti visuo\ntinės neapykantos. Todėl jis nieko neveikė savo valia,\nbe tarybos, pasiryžęs, gausių tarėjų paremiamas, švel\nninti savo sprendimus. Jeigu jis vienas, remdamasis\naukščiausiąja teise, būtų ką įsakęs, tie įsakymai būtų\ngalėję skatinti brolių ir valdinių nepasitenkinimą.
Didysis kunigaikštis Narimantas pasiėmė sau žmoną \nminėto livoniečio Fledro dukterį, jo brolis Daumantas \nvedė antrąją to paties Fledro 21 dukterį. Praėjus nema\nža laiko, Utenos kunigaikščio Daumanto žmona ėmė \nsirguliuoti ir pasimirė.\nDidysis kunigaikštis Narimantas, išgirdęs apie savo \nbrolienės mirtį ir pats ne itin tvirtai jausdamasis, labai \nliūdėjo ir pasiuntė žmoną pas savo brolį Daumantą pa\nreikšti užuojautos.
Ir kai jo sūnus Ri mantas išaugo į savo metus, jo tėvas Traidenis atidavė jį Levui Mstislavičiui, įkūrusiam miestą, pagal jo var dą pavadintą Lvovu 3, kad išmokytų rusų kalbos. Gyvendamas pas kunigaikštį Levą, Rimantas išmo ko rusiškai kalbėti, ir jam patiko krikščionių tikėji mas. Priėmęs krikštą, jis suprato, kad šis gyvenimas nieko nevertas, ir, atsisakęs gyvenimo, tapo vienuoliu; ir jam buvo duotas Lauro vardas4.
Ir, bevaldant didžiajam kunigaikščiui Traideniui, didy\nsis kunigaikštis Daumantas, atžygiavęs iš Pskovo, už\nėmė Polocko miestą ir ėmė kunigaikščiauti Pskove ir \nPolocke *. Jam buvo labai gaila, kad jo jaunesnysis \nbrolis Traidenis tapo Lietuvos viešpačiu, ir ėmė galvoti, \nkaip čia jį nugalabijus. O tuo metu, valdant Traide\nniui, pasimirė abu jo broliai, kunigaikštis Alšys ir ku\nnigaikštis Giedrius.
