Esą pirmasis toje vietovėje įkurdinęs gy venvietę Germantas, vykdydamas savo tėvo, kunigaikščio Šventaragio, pasak jų, viešpatavusio Lietuvoje apie 1268 m., valią, tam slėny pir masis miškus išnaikinęs ir savo tė vo bei savo paties įpėdinių kapavie tėms.
I. Esą \npirmasis toje vietovėje įkurdinęs gy\nvenvietę Germantas, vykdydamas \nsavo tėvo, kunigaikščio Šventaragio, \npasak jų, viešpatavusio Lietuvoje \napie 1268 m., valią, tam slėny pir\nmasis miškus išnaikinęs ir savo tė\nvo bei savo paties įpėdinių kapavie\ntėms skyręs; pavadino ją vardu tėvo, \nŠventaragio, kas reikštų Šventą al-\n18\n\n## Puslapis 35\n\nI KNYGA\nUrna būtų prieiti prie išvados: jei Vilnius iki Gedimino laikų \nnebuvo Europai žinomas kaip miestas, nebuvo pirmapradė \nvietovė kokios nors mažos kunigaikščio dalinės valdos Lie\ntuvoje, tai vienas svarbiausių jau nykstančio tame krašte te\nokratinio valdymo centrų tikrai galėjo būti8.
Tas rūmas turėjo apvalų bokš tą, iš kurio buvo stebimas saulės judėjimas; pagal tą stebėji mą aukos deginimas ant aukuro pakopos reiškė pirmąją mė nesio dieną, o plytelė su tam tikru ženklu, įmūrijama bokšto sienoje metų pradžioje, rodydavo metus. Senas pasakojimas, kuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša žinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią šventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263 metais ') siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės ora kulą Žemaitijoje, klausdamas, kokia būsianti šventyklos at eitis. Orakulas žadėjo, kad ji gyvuosianti tol, kol gyva bus pati stabmeldystė, ir įsakė pagaminti 122 apvalainas plytas su orakulo nurodytais ženklais - hieroglifais; iš jų turėjo būti išpranašaujami geri ar prasti metai; paskutinė plyta buvo su dvigubo kryžiaus ženklu: tai ji buvo orakulo dovana kuni gaikščiui.
Bet mažų mažiausiai nelaikysime šito keistu dalyku, jeigu apmąstysime tai, ką išdėstėme dėl stabmeldiškų kryžių straipsnyje „Kapai“; net nesikreipsime dėl herbynų j kryžiuočius, nes jų tikrai dar nerastume Prūsijoje tuo metu, kai giminė, kuri naudojosi Prūso herbu, persikėlė į Lenkiją, tai yra pačioje XII amžiaus pra džioje. Jeigu net Prūso herbo nelaikytume mitologiniu žen klu, tai jį randame raitelio skyde lietuvių Vyčio herbe, kurį kunigaikštis Šventaragis 1282 metais priėmė kaip valstybinį herbą1'. Tad nėra abejonės, kad lietuviai pažinojo ženklus, pa našius į kryžius1 12.
APIE KENTAURO HERBO VALDOVUS - ŠVENTARAGĮ IR JO ŠONŲ SKIRMANTĄ Ponai gedėjo savo gimtojo valdovo ir išsirinko val dovu ŠventaragįK entauro herbo, Lietuvos ir Žemai čių kunigaikščio Utenio sūnų.
## Puslapis 55\n\n12. APIE KENTAURO HERBO VALDOVUS - ŠVENTARAGĮ IR JO \nŠONŲ SKIRMANTĄ\nPonai gedėjo savo gimtojo valdovo ir išsirinko val\ndovu ŠventaragįK entauro herbo, Lietuvos ir Žemai\nčių kunigaikščio Utenio sūnų.\nŠventaragiui neilgai pabuvus Naugarduko bei Rusų \nmiestų kunigaikščiu, pasimirė jo tėvas Utenis2 , Lietu\nvos ir Žemaičių didysis kunigaikštis 3 .
Vėliau, kai suaugo, iš Rimgaudo jis buvo gavęs valdyti Žemaitiją. Būdamas toje vietoje, jis tik stebėjo kitų lemtį bei nelemtį, visai nesiskųsdamas sa vo dalia. Kai kiti kunigaikščiai dėjosi į grupes ir žudė kitas kitą, jis, turėdamas visas teises būti arčiausiai valdžios, tačiau dėl itin ramaus būdo be galo nesava naudiškas, gyveno, nesukeldamas nei neapykantos, nei įtarimo; jo menką padėtį, jo nenorą trokšti garbės vi sokių grupių šalininkai labiau niekino, kaip dėl jų baiminosi.
Šventaragis, didysis Lietuvos kunigaikštis, gražiame ąžuolyne ant santeklio Vyliaus ir Neries upių (šian dien Vilijos ir Vilenkos), kurioje vietoj dabar ka tedra Vilniaus riogso, padėjo pamatus garbingai žinyčiai, o sūnus jo Gereimantas metuose 1285 ją.
Vilniaus žinyčia yra dar aiškesniai aprašyta. Šventaragis, didysis Lietuvos kunigaikštis, gražiame ąžuolyne ant santeklio Vyliaus ir Neries upių (šian dien Vilijos ir Vilenkos), kurioje vietoj dabar ka tedra Vilniaus riogso, padėjo pamatus garbingai žinyčiai, o sūnus jo Gereimantas metuose 1285 ją nubengė strūnyti. Buvo akmens trobesys, 150 mastų ilgas, 100 platus o 15 aukštas, be stogo, vienas te- turįs pereinamas duris per koplyčią, kurioje šventi ir stebuklingi daiktai buvo laikomi.