Germantas

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Netgi kai kuriuose Jogailos au­ tentiškuose dokumentuose, rašytuose prieš jo krikštą ir iki šiol išsaugotuose Karaliaučiaus archyve, Vilniaus vardas - Vylne, Velne, labai panėši į vardą, duotą jam Snorro. Tad kad ir kurią iš visų tų legendų pripažintume esant tikro- viškiausia, vis vien neabejotinas dalykas, jog Vilniaus įkū­ rimą ne Gediminui, bet jo pirmtakams dera priskirti. Jau, pasak mūsų kronikų, Lietuvos kunigaikštis Germantas XIII amžiuje pirmasis toje vietoje turėjo būti įkurdinęs vaidi- k Č a c k i s, gavęs išrašą iš tos Snorro kelionės aprašymo rankraščio, esan­ čio Kopenhagos bibliotekoje, pirma­ sis apie tai užsiminė.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

I. Esą \npirmasis toje vietovėje įkurdinęs gy­\nvenvietę Germantas, vykdydamas \nsavo tėvo, kunigaikščio Šventaragio, \npasak jų, viešpatavusio Lietuvoje \napie 1268 m., valią, tam slėny pir­\nmasis miškus išnaikinęs ir savo tė­\nvo bei savo paties įpėdinių kapavie­\ntėms skyręs; pavadino ją vardu tėvo, \nŠventaragio, kas reikštų Šventą al-\n18\n\n## Puslapis 35\n\nI KNYGA\nUrna būtų prieiti prie išvados: jei Vilnius iki Gedimino laikų \nnebuvo Europai žinomas kaip miestas, nebuvo pirmapradė \nvietovė kokios nors mažos kunigaikščio dalinės valdos Lie­\ntuvoje, tai vienas svarbiausių jau nykstančio tame krašte te­\nokratinio valdymo centrų tikrai galėjo būti8.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

50 ## Puslapis 67 I KNYGA las, kunigaikščių kapavietes padaręs ir savo Dievų šlovini­ mus rengęs. Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta to­ kiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstaty­ ta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vė­ liau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnė­ je, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę seno­ vinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kadangi buvo stengiamasi tramdyti savo norus ir nerodyti sumanymų, šitai įvyko veikiau per atsitiktinumą nei dėl ypatingo Šventaragio nuro­ dymo; jo prigimtis, švelnesnė nei kitų, nelinko į karą, be to, ir amžius jau nebuvo tinkamas. Jis norėjo, kad tėvynėje visada viešpatautų ramybė, todėl, skubiai su­ kvietęs tarybos posėdį, paskyrė savo įpėdiniu jau be­ veik šešiasdešimtmetį sūnų Germantą. Po to neilgai ir tebegyveno.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Vos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo seneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus, niekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei lau­ žui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje am­ žinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams laidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašo­ mas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir ją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta; greta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, va­ dinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlik­ dami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, bu­ vo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos. Žyniams uždėjo pareigą kurstyti, kaip reikalavo pa­ pročiai, ąžuolinėmis ir pušinėmis malkomis amžinąją ugnį; jeigu ši ugnis kartais būtų užgesusi, pats žynys būtų buvęs sudeginamas už nerūpestingumą ar už tai, kad deramai nepaisė tikėjimo nurodymų.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Valstybėje tada bu- ir k ry žiu o č ia is, k a ra s vo ramu, nelabai būgštauta p rie š rusu s ir dėl priešų, nors šis ir tas atrodė įtartina: manyta, jog neliks ramūs nei Livonijos, nei Prūsijos kryžiuočiai, taip pat ir lenkai, kurie visai neseniai buvo ne vieną kartą smarkiai nuniokoti. Su pastaraisiais Germantas suėjo į draugystę, pasiūlydamas sąjungą — ne tiek iš noro taikiai gyventi, kiek iš troškimo visomis jėgo­ mis iš karto pulti rusus. Labiausiai jis veržėsi susi­ kauti su Leonu, negalėdamas užmiršti, kaip prieš ke­ letą metų jo buvo nužudytas vaišėse Lietuvos didysis kunigaikštis.