Narbutas Gerimantą mini per kronikinį ir metraštinį pasakojimą apie Vilniaus Perkūno šventyklos statybą. Šie teiginiai priklauso Narbuto perteikiamai religinei ir legendinei tradicijai, todėl viešai formuluojami kaip šaltinio pasakojimas.
Narbutas perteikia Mitrofano Pinskiečio metraščio pasakojimą, kad Gerimantas sumanė statyti šventyklą, o Šventaragis 1263 m. klausė orakulo dėl jos ateities.
Senas pasakojimas,\nkuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša\nžinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią\nšventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263\nmetais ') siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės ora\nkulą Žemaitijoje, klausdamas, kokia būsianti šventyklos at\neitis.
Tas rūmas turėjo apvalų bokš tą, iš kurio buvo stebimas saulės judėjimas; pagal tą stebėji mą aukos deginimas ant aukuro pakopos reiškė pirmąją mė nesio dieną, o plytelė su tam tikru ženklu, įmūrijama bokšto sienoje metų pradžioje, rodydavo metus. Senas pasakojimas, kuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša žinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią šventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263 metais ') siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės ora kulą Žemaitijoje, klausdamas, kokia būsianti šventyklos at eitis. Orakulas žadėjo, kad ji gyvuosianti tol, kol gyva bus pati stabmeldystė, ir įsakė pagaminti 122 apvalainas plytas su orakulo nurodytais ženklais - hieroglifais; iš jų turėjo būti išpranašaujami geri ar prasti metai; paskutinė plyta buvo su dvigubo kryžiaus ženklu: tai ji buvo orakulo dovana kuni gaikščiui.