Voluinė šiame šaltinyje iškyla kaip Vytautui atitekusi ir su Lenkija ginčyta sritis, kaip Vladimiro vyskupijos vieta ir kaip viena tankiau apgyventų bei su Kijevo prekyba susietų žemių.
Pats apsukrusis ir įtakingasis to meto Lietuvos politikos veikėjas, Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Kat- kevičius, ne tik patsai metė kalvinizmą, bet taip pat ir savo sūnų Joną Karolį, — būsimąjį Vilniaus vaivadą, hetmoną, ge- nialųjį karo vadą, — atidavė auklėti jėzuitams. Radvilų šeimos buvo dvi šakos. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai, o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje).
Radvilų šeimos buvo dvi šakos. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai, o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje). Vėlesniųjų biržiečių Radvilų tėvas buvo Mikalojus Rudasis, o nesvy- žiečių — Mikalojus Juodasis.
Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygi-\nmantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė be-\nveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Volui-\nnės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo \nprisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.
Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos,\no Podolė buvo valdoma Lenkų. Švitrigaila mirdamas (1452 m.)\ntestamentu Voluinę paliko Lietuvai, tačiau lenkai ne tik neketino\natiduoti Lietuvai Podolės, bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Vo-\nluinę.
pradžios.\nJau Vytauto laikais išryškėjo Lietuvos gotikos epicentras – tai Vilnius, \nTrakai ir Kaunas, pilis imta statyti ir toli nuo etninės Lietuvos, rusėniško-\nse LDK žemėse: Juodojoje Rusioje (Gardinas, Naugardukas), Palenkėje \n(Melnikas, gal Brasta) ir net Voluinėje (Luckas). Konfesijų paribio ar net \nstačiatikių erdvėje atsirado ir gotikinių katalikų bažnyčių.
Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos,\no Podolė buvo valdoma Lenkų. Švitrigaila mirdamas (1452 m.)\ntestamentu Voluinę paliko Lietuvai, tačiau lenkai ne tik neketino\natiduoti Lietuvai Podolės, bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Vo-\nluinę.
Tačiau šį sumanymą ir slaptus pasitarimus su Žygiman tu sugebėta išlaikyti gilioje paslaptyje. Jogaila, kad greičiau įgyvendintų savo ketinimus, netgi sugebėjo sumaniai nu raminti jau nujautusį savo nesaugumą Švitrigailą, kai pa imtus į nelaisvę paskutiniame kare Voluinėje du lietuvių didikus - Rumbautą ir Goštautą - išlaisvino ir atsiuntė jam į Vilnių13. Švitrigaila buvojo savo dvare prie Ašmenos miesto14, tu rėdamas prie savęs tiktai nedidelę sargybą, o tuo metu Žy gimantas, susijungęs su Alšėnų kunigaikščiu Simonu, Nau garduko vaivada Petrašu Montgirdaičiu, Vilniaus vaivada Goštautu ir daugeliu kitų bajorų, galingos kariuomenės 13 Tą patvirtina Slaptajame Karaliau čiaus archyve esantis Švitrigailos laiškas, rašytas iš Vilniaus didžiajam magistrui 1432 metų sausio 5 dieną.