Daug kur Europoje jie buvo smarkiai persekiojami, išvaromi, jų turtas būdavo atimamas. Bet Vytautas suprato, kad ekonomiškam Lietuvos kilimui reikalingi ir piniguočiai, kurie reikale teiktų kredito. Todėl atvykusių žydų jis ne tik nespaudė, bet dar jiems davė.
Nepaisant lietuvių kultūros, iš kurios neseniai šaipytasi, dominavimo, \nžydai galėjo ir toliau visiškai tenkinti savo nacionalinius kultūrinius po-\nreikius, tačiau žydai ir lietuviai gyveno atskirus, tik darbo reikalais susi-\njusius gyvenimus. Nacionalinėje lietuvių valstybėje žydams liko uždara \nvalstybės tarnybos sritis, tad jie tradiciškai vyravo prekyboje ir komerci-\njoje, daug prisidėjo prie Lietuvos rekonstrukcijos, sukūrė žydų ekonomi-\nnių ir finansinių organizacijų, taip pat unikalią savo švietimo ir mokyklų \nsistemą (pamokos mokyklose vyko hebrajų arba jidiš kalba, jos tapo svar-\nbiais žydų kultūros centrais). Jauna ir dar niekuo neimponuojanti lietuvių \nkultūra (literatūros klasikai Maironis, Vaižgantas, V.
Vėlesniais metais Vilniaus mies tas tolydžio augo: greitai plito statybos, daugėjo gyventojų, mat Vytauto geradariška globa gaubė visus, nieko neišskiriant, vienijo visus žmones ir įvairius tikėjimus. Žydai, dar XI am žiuje paplitę kaimyninėje Lenkijoje, Lietuvoje irgi nuo seno buvo ne naujiena, juk laisvai galėjo į ją atvykti, tiek Lenkijos sieną kirsdami, tiek ir iš rytų pusės. Tikriausiai jau Algirdo laikais Vilnius juos bus pažinęs, bet Vytautas, kaip pavyzdį pri simindamas Kazimierą Didįjį, kuris žydų tautybės žmonių, ga nėtinai pasiturinčių, apsčiai pritelkė savo naujai pastatydintuo se miestuose, be to, išmanė, kiek naudos gali duoti turtai, verslai bei įgimti sugebėjimai prekiauti tos tautos, anuomet ne tokios kenksmingos kaip dabar.
Smetonos nuostatos – ka-\ndangi leidžiame tautinėms mažumoms gimtosios kalbos teisę, kultūros \nreikalais bendrauti su savaisiais, tai mažumos „už tai privalo būti mūsų \nžemės teritoriniai patriotai, mylėti Lietuvą ir gerbti lietuvių tautą“.\nNepaisant lietuvių kultūros, iš kurios neseniai šaipytasi, dominavimo, \nžydai galėjo ir toliau visiškai tenkinti savo nacionalinius kultūrinius po-\nreikius, tačiau žydai ir lietuviai gyveno atskirus, tik darbo reikalais susi-\njusius gyvenimus. Nacionalinėje lietuvių valstybėje žydams liko uždara \nvalstybės tarnybos sritis, tad jie tradiciškai vyravo prekyboje ir komerci-\njoje, daug prisidėjo prie Lietuvos rekonstrukcijos, sukūrė žydų ekonomi-\nnių ir finansinių organizacijų, taip pat unikalią savo švietimo ir mokyklų \nsistemą (pamokos mokyklose vyko hebrajų arba jidiš kalba, jos tapo svar-\nbiais žydų kultūros centrais).
Vėlesniais metais Vilniaus mies tas tolydžio augo: greitai plito statybos, daugėjo gyventojų, mat Vytauto geradariška globa gaubė visus, nieko neišskiriant, vienijo visus žmones ir įvairius tikėjimus. Žydai, dar XI am žiuje paplitę kaimyninėje Lenkijoje, Lietuvoje irgi nuo seno buvo ne naujiena, juk laisvai galėjo į ją atvykti, tiek Lenkijos sieną kirsdami, tiek ir iš rytų pusės. Tikriausiai jau Algirdo laikais Vilnius juos bus pažinęs, bet Vytautas, kaip pavyzdį pri simindamas Kazimierą Didįjį, kuris žydų tautybės žmonių, ga nėtinai pasiturinčių, apsčiai pritelkė savo naujai pastatydintuo se miestuose, be to, išmanė, kiek naudos gali duoti turtai, verslai bei įgimti sugebėjimai prekiauti tos tautos, anuomet ne tokios kenksmingos kaip dabar.
Lietuvos vardas tapo ir žydų savastimi. Visą istorinės Lietuvos laiko- tarpį joje gyvenę žydai vadino šią šalį „Lite“, o save – „litvakais“. Taigi Lietuvos vardą išplatino senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Ku- nigaikštija.
Vilniaus Gaono autoritetas, atrodo, lėmė, kad Lietuvos žydai – litva- kai – pradėti laikyti ypač iškiliais žydais, besiskiriančiais nuo kitų griežtu religinės tradicijos laikymusi, intelektualiu racionalumu ir pagarba išsi- mokslinimui. Ne veltui sklido gandai, kad visi Vilniaus išminčiai atminti- nai mokėjo visus 64 Talmudo tomus. Be to, Talmudas buvo studijuojamas jidiš kalbos tarme, susiformavusia Lietuvoje ir vadinama litviš.
Didžiausias Gaono nuopelnas – Babilono Talmudo redagavi- mas ir komentavimas. Vilniaus Gaono autoritetas, atrodo, lėmė, kad Lietuvos žydai – litva- kai – pradėti laikyti ypač iškiliais žydais, besiskiriančiais nuo kitų griežtu religinės tradicijos laikymusi, intelektualiu racionalumu ir pagarba išsi- mokslinimui. Ne veltui sklido gandai, kad visi Vilniaus išminčiai atminti- nai mokėjo visus 64 Talmudo tomus.