Santrauka

Vokiečiai čia rodomi ir kaip Lietuvos istoriją savais tikslais tyrinėjanti, ir kaip prekybą bei pilis Baltijos pakrantėje valdanti jėga. Jiems šiame šaltinyje siejama Mindaugo 1253 m. prekybos privilegija, žemaičių spaudimas per jūros užrakinimą ir 1300 m. draudimai lietuviams, kalnėnams bei žemaičiams gyventi ir dirbti pilyse.

Teiginiai

Teiginys
t-001 Vytauto tarnyboje buvo įvairių svetimšalių, daugiausia lenkų ir vokiečių.
t-002 Vokiečių Rygos pirkliai turėjo daug įtakos Jogailos kontrrevoliucijos sėkmei.
t-003 Nutraukęs gerus santykius su vokiečiais, Vytautas turėjo gintis nuo vis smarkesnių jų puldinėjimų.
t-004 Vytautui tarnavo daug nelietuvių, tarp jų lenkų ir vokiečių.
t-005 Vokiečiai, sužinoję apie lietuvių įsiveržimą, antpuoliui atremti mobilizavo daug Prūsų krašto gyventojų.
t-006 Naugardiečiai teigė su vokiečiais sudarę atskirą taikos sutartį.
t-007 Vytautui tarnavo daug nelietuvių, tarp jų lenkų ir vokiečių.
t-008 Naugardiečiai teigė turėję atskiras taikos sutartis su Maskva, Lietuva ir vokiečiais.
t-009 Vytautas valstybiniais ir ūkiniais sumetimais leido vokiečiams keltis į miestus.
t-010 Vytautas valstybiniais ir ūkiniais sumetimais leido vokiečiams keltis į miestus.
t-011 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsikūrė vokiečių, žydų ir armėnų bendruomenės.
t-012 Vytauto tarnyboje buvo įvairių svetimšalių, ypač lenkų ir vokiečių.
t-013 Gediminas kvietė vokiečių riterius, pirklius, amatininkus ir valstiečius atvykti į Lietuvą bei čia įsikurti.
t-014 Valdovams kviečiant pirklius ir amatininkus iš svetur, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsikūrė vokiečių, žydų ir armėnų.
t-015 Vokiečiai, sužinoję apie lietuvių įsiveržimą, antpuoliui atremti mobilizavo daug Prūsų krašto gyventojų.
t-016 Vokiečiai ir latviai, įsivėlę į Livonijos vidaus karą, neturėjo laiko niokoti Lietuvos iš šiaurės.
t-017 Livonijos vokiečiai 1225 m. pirmą kartą patyrė stambų pralaimėjimą nuo lietuvių ir žemaičių.
t-018 Narbutas rašė, kad senovės vokiečiai garbino dievaites „Pilwith“, „Pilwis“ ir „Belewitt“.
t-019 Narbutas Simoną Grunau apibūdino kaip kronikininką, ne visuomet pagarbiai rašiusį apie kryžiuočius ir vokiečių tautą.

Ryšiai