Palanga

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Atrimpo ženklas buvo javų pėdu uždengtas indas arba ur­\nna, pripildyta vandens, kurioje laikomas vandens žaltys. Kuni­\ngo Jucevičiaus nuomone23 24 lietuviai, gyvenantys prie Palangos,\nprie jūros, tai yra žvejai, Atrimpą vadina „Dzivsvits“. Tas žymu­\n23 Ks.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Zigmantą Sierakauską,\n\nginklų ir savanorių iš Londono. Sukilėliai\nplanavo užimti Palangos ir Liepojos uos-\ntus. Turėdami savo rankose uostų kontrolę,\nsukilėliai tikėjosi palaikyti nuolatinius\nryšius su Lenkija ir kitomis šalimis, iš kur\ntikėtasi paramos.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tuo tarpu\nmiškuose, prikirtę medžių, suvertę juos kaip papuolė į\nkrūvas, lietuviai užvertė visas praminąs, kuriomis net­\ngi nešuliais neapsikrovę pėstininkai negalėjo prasibrau­\nti, o juo labiau — sunkieji raiteliai. Štai todėl Livoni­\njos kariai pasuko prie Baltijos jūros, tikėdamiesi, kad\napie Palangą, smėlėtame pajūryje, bus rečiau medžių\nir lygesnis kelias. Atspėję jų sumanymą, lietuvių kariai\nprikasė vieškelyje daugybę nedidelių griovių, padengė\njuos plona, nepastebima, bet žirgo neatlaikančia dan­\nga, o patys išsislapstė gretimuose miškuose.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Šias smulkmenas aptarsime vėliau atskiruose straips­\nniuose; dabar kalbėsime apie patį šventosios ugnies garbinimą.\n1. Iš straipsnio „Praurimė“ matėme, kad ugnį, degusią tos\ndeivės aukuruose, saugojo žynės, vadintos vaidilutėmis; viena\niš jų buvo Birutė; tad šitokia ugnis, nuolat kurstoma, be abejo,\ndegė ant kalno prie Palangos.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Sekančią vasarą žemaičiai išžudė Prūsijos vokiečių \nvietininkus, nebenorėdami daugiau būti vokiečių val­\ndžioje ,a. Prūsijos ir Livonijos vokiečiai ėmė telkti prieš \njuos kariuomenę Palangoje, norėdami vėl juos pavergti, \nbet susibūrę žemaičiai ten pat nuo kopų akmenimis iš­\nmušė tą vokiečių kariuomenę5 . Ir kai nuo kopų vo­\nkiečius sumušė, atsiuntė pas Vytautą pasiuntinius: jei­\ngu jis norįs valdyti Žemaičius, tai tegu daugiau jų nie­\nkam nebeužstatinėjąs, o tevaldąs pats ir tebūnąs jų \nvaldovu.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Strijkov­\nskis, pasakodamas apie kunigaikščio Kęstučio ir Birutės vedy­\nbas, aiškiai mini ją buvus panašia žyne, arba vestale. Mat ant\nšvento kalno prie Palangos, prie Nevėžio upės, Vilniuje ir ki­\ntose vietose būta aukurų, kuriuose degė Amžinoji ugnis, sau­\ngoma mergelių. Jos visuotinai buvo vadinamos vaidilutėmis,\nlietuviškai Wejdalotenie.