Birutė – Kęstučio žmona ir Vytauto motina. Jos gyvenimo datos nėra tiksliai nustatytos. Teodoro Narbuto siūloma chronologija priklauso XIX a. istoriografijai; jo nurodyti 1416 m. nėra patikimai nustatyti Birutės mirties metai.
Visų pirma atsirado herojinių dainų, bet jų žinoma labai nedaug. Šiandien pripažįstama, kad epinius pasakojimus atitinka keletas siužetų, užrašytų Lietuvos metraščiuose: Gedimino sapnas apie Vilniaus įkūrimą, Ldk Algirdo žygiai į Maskvą bei Birutės ir Ldk Kęstučio meilės istorija (Birutės istorija įdomi dar ir kitkuo – kunigaikštienė taip ir neįgijo krikščioniško vardo, palaidota kaip pagonė, bet jos legenda nenutrūko ir įsigalint krikščionybei, o Birutės kalnas Palangoje buvo gerbiamas kaip šventosios). Visi minėti pasakojimai užrašyti XV–XVI a.
Visų pirma atsirado herojinių dainų, bet jų žinoma labai nedaug. Šiandien pripažįstama, kad epinius pasakojimus atitinka keletas siužetų, užrašytų Lietuvos metraščiuose: Gedimino sapnas apie Vilniaus įkūrimą, Ldk Algirdo žygiai į Maskvą bei Birutės ir Ldk Kęstučio meilės istorija (Birutės istorija įdomi dar ir kitkuo – kunigaikštienė taip ir neįgijo krikščioniško vardo, palaidota kaip pagonė, bet jos legenda nenutrūko ir įsigalint krikščionybei, o Birutės kalnas Palangoje buvo gerbiamas kaip šventosios). Visi minėti pasakojimai užrašyti XV–XVI a.
Tačiau ir tai negalėjo pasotinti goduolio Ordino, kuris, priėmęs savo globon Vytautą ir Taut 36 Klausimas, ar Kęstutis pats pasirinkęs mirtį, - juk Skirgaila, važiavęs jo aplankyti, netikėtai rado negyvą, ar nužudytas, o jo žmona kunigaikštienė Birutė paskandinta, - nėra iki šiol aiškus ir rašantiesiems Lietuvos istoriją dera jo imtis. 37 Vygandas savo kronikoje, p.
Užėmęs kovos lauką, priešas džiaugėsi, tardamasis pasiekęs pergalę, tiesa, gana kruviną; jie čia ir sustojo, be vado nedrįsdami toliau žygiuoti. Tuo tarpu lietuviai, išsaugoję likusius karius, ramiai patraukė namo, išsigabendami laimikį — visą grobį. Kęstutis, sugrįžęs į Lietuvą, kur paėmė į žmonas vaidilutę Birutę, neilgai džiaugėsi ramiu gyvenimu, nors labai norėjo užmiršti savo vargus.
Alfredas Bumblauskas nurodo, kad Birutės ir Kęstučio meilės istorija yra vienas iš Lietuvos metraščiuose užrašytų siužetų, atitinkančių epinius pasakojimus.
usias pavyzdys – dainos apie Sudaitį. Šiandien pripažįstama, kad epinius pasakojimus atitinka keletas siužetų, užrašytų Lietuvos metraščiuose: Gedimino sapnas apie Vilniaus įkūrimą, Algirdo žygiai į Maskvą bei Birutės ir Kęstučio meilės istorija (Biru
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ugnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Aukuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės liekanas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kunigaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pusę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.
Žemaičių ir Trakų kunigaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pasitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją ir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį buvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kunigaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip žmoną.
