Kęstutis šiame šaltinyje rodomas kaip vakarų pasienio valdovas ir nuolatinis Lietuvos gynėjas nuo kryžiuočių. Jis siejamas su Trakų pilimi, kovomis su ordinu, derybomis dėl krikšto, herojiškais pagoniškojo patriotizmo laikais, Jogailos pergale prieš jį ir nužudymu Krėvoje.
Kivirčai tarp brolių da\nvė pradžią slaptoms, bet sumaniai parengtoms sutartims \nsiekiant nuversti nuo sosto Jaunutį. Kęstutis iš Trakų, savo \nvaldos sostinės, turėjęs geriausių galimybių stebėti visus \nbrolio žingsnius, staiga 1345 m. lapkričio 22 dieną su stip\nriu pulku užpuola abi Vilniaus pilis ir apsupa didžiojo ku\nnigaikščio buveinę.
« Lietuvos diecezijai » buvo lemta greitai žlugti, ypač, kai jos vyskupas Kristijonas jau 1259 m. turėjo galutinai pasitraukti Vokietijon^7 , iš kurios ir jo įpėdiniai kojos lietuvių žemėn nebeįkėlė. Atsakymo reikalauja ir kitas faktas. Matomai Lietuvos valdo vai, kurie iki 1385 m. dar buvo pagonys, ar buvo pagoniškais pa pročiais palaidojami (paskutinieji jų, Algirdas 1377 m. ir Kęstutis 1382 m.), ir savo valdomą lietuvių tautą patys tebelaikė dar pago niška.
Prie Gedimino įpėdinių tik tas, kas valdė Vilnių, skaitėsi vyresniu už kitus, t. y. didžiuoju kunigaikščiu. Todėl Kęstutis ir Algirdas, norėdami paimti vyriausią valdžią, iš Vilniaus šalino brolį Jaunutį. Kęstutis vy riausiuoju Lietuvos valdovu tetapo 1381, kai pats, išvaręs Jogailą, atsisėdo Vilniaus pilyje.
Greta Algirdo, svarbiausią vaidmenį vaidino Kęstutis, nes\njis valdė pavojingiausią ir priešo dažniausiai puolamą sritį. Jo\nviso gyvenimo tikslas buvo atlaikyti kryžiuočių puolimus. Al-\ngirdas čia jam visada padėdavo.
Žuvusiam maršalkai Schindekopui pamin- klinis kryžius buvo pastatytas tuojau po mūšio; jam sugriuvus, ant tų pačių pa- matų 1835 m. buvo šis pastatytas. 1870 m. trečią kartą atnaujintas, jis dabar vėl kitaip atrodo. tutis, o Vilniuje Algirdas pasikvietę kryžiuočių vadovybę, padarė su ja sutartis, tačiau kryžiuočiai vis dėlto nesitraukė; ne- pajėgdami paimti pilių, jie naikino miestus ir apylinkes. Tada Kęstutis su sūnum Vytautu pradėjo su jais partizanišką karą.
Tas pakvietė juos į Vilnių, kur abudu suėmė, nors kviesdamas Skirgaila buvo davęs žodį, kad jiems nieko blogo neatsitiksią. Kęstučio ir Vytauto kariuomenė buvo paleista, o jie patys buvo uždaryti kalėjime; Kęstutį netrukus išvežė į Krėvos pilį, o Vytautą paliko Vilniuje. Krėvoje iška- lėjęs 5 dienas, Kęstutis buvo nužudytas.
