Danutė, Mazovijos kunigaikščio Jonušo žmona, atpažino į Mazoviją atvykusį tėvą ir padėjo jam grįžti į Lietuvą. Narbutas Danutę mini kaip Kęstučio ir jo žmonos dukterį, gimusią kartu su sūnumis Patriku, Vytautu, Tautvilu ir Sigailu, arba Žygimantu.
Pasakojama, kad viskas buvę taip sumaniai pa\nrengta, jog raitelį, jojantį iš pilies per miestą, patys\nkryžiuočiai laikė kryžiuočiu ir jį sveikino. Vakarop\npasiekęs miškus, jis paleido žirgą, norėdamas suklai\ndinti persekiotojus, ir pasislėpė pelkėtoje vietoje; ten\njis slapstėsi trejetą dienų; po to, eidamas tik nakti\nmis miškų tankumynais ir pelkėtais brūzgynais, iš\ndangaus šviesulių spręsdamas, kur traukti, visas ap\ndriskęs, purvinas ir, galima sakyti, leisgyvis nusigavo\nį Mazoviją. Ten jį atpažino duktė Danutė, Mazovijos\nkunigaikščio Jonušo žmona; gražiai dukters priimtas,\natgaivintas žolelėmis ir pirtimi, aprūpintas žirgais ir\npalydovu, sugrįžo į Lietuvą, be galo nudžiugindamas\nbrolius kunigaikščius ir visą\ntautą.
Žemaičių ir Trakų kuni\ngaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pa\nsitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją\nir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį\nbuvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kuni\ngaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip\nžmoną. Su ja Kęstutis turėjo sūnus Patriką, Vytautą, Tautvilą,\nSigailą, arba Žygimantą, bei dukterį Danutę. Si kunigaikštie\nnė, būdama gyva, garsėjo savo kilniaširdiškumu.