Sutartyje ordinas pasižadėjo nepulti Palenkės (pradedant Gardinu), o Lietuva turėjo nepulti ordino žemių, esančių Palenkės pasieny. Pirmiausia tokie kaimai su trilaukiais buvo įvesti Lenkijos kaimynijoje — Palenkėje. Bet šitas jų žingsnis nepasibaigė geruoju: jiems išvažiavus, lenkai išreikalavo iš karaliaus raštų, kuriais Palenkė, Voluinė, Braclavo ir Kijevo žemės buvo prijungiamos prie Lenkijos.
Vakarinė valstybės dalis, būtent, Trakų kunigaikštija, Gar\ndino ir Palenkės sritys buvo Kęstučio dalis. Jon tačiau betarpiškai\nnepriklausė Žemaičiai, kurie, kaip ir kai kurios kitos sritys, įgijo\nsavo žemės privilegijas ir klausė didžiojo kunigaikščio.
Vakarinė valstybės dalis, būtent, Trakų kunigaikštija, Gar\ndino ir Palenkės sritys buvo Kęstučio dalis. Jon tačiau betarpiškai\nnepriklausė Žemaičiai, kurie, kaip ir kai kurios kitos sritys, įgijo\nsavo žemės privilegijas ir klausė didžiojo kunigaikščio.
), taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo\ngyvenama tik tikrojoj Lietuvoj, Palenkėj, Voluinėj ir Podo-\nlės Braclavo srityje (visa kita Podolė priklausė Lenkijai). O\nrytinės Lietuvos žemės, išskyrus didesniųjų miestų apy-\nlinkes, buvo beveik negyvenamos.
- medinės bažnyčios ir bazilijo\nnų vienuolyno įkūrimą Vilniuje pri\nskiria Vitebsko kunigaikštytei Juli-\n27\n\n## Puslapis 44\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nsykiu su pranciškonais daug prisidėjo tą tikėjimą įtvirtinant \nVilniuje. Tačiau kai Algirdas, užsiėmęs karais su Rusia, lai\nmėjęs sostą, netrukus išvyko iš sostinės, o Goštautą šalies rei\nkalai prispyrė keliauti į Palenkę, į Tikociną, Vilniaus prastuo\nmenė, gal Perkūno garbintojų ir šventos ugnies saugotojų, o \ngal Rytų Bažnyčios išpažinėjų pakiršinta, apie 1345 metus, \nsmurtu užėmusi pranciškonų vienuolyną, septynis vienuo\nlius turgaus aikštėje žiauriai nužudė, o kiti septyni, kuriuos \nbėgančius sučiupo ant Plikojo kalno, kur ligi šiol jų kančioms \natminti stovi kryžiai, Vilnios upės bangose žūtį rado19.