Tuo pat laiku, kai Tautų Sąjunga nusprendė (rugsėjo 20 d.) tarp Lietuvos ir Lenkijos sustabdyti karo veiksmus, nustatė demarkacijos liniją (Kerzono linija, 1919 gruodžio 8 d.) ir pasiuntė kontrolės komisiją, — lenkų kariuomenė peržengė tą liniją ir veržėsi į. Tautų Sąjunga norėjo, kad tas žmonių atsiklausimas būtų visai laisvas ir teisingas, todėl reikalavo, kad lenkų kariuomenė išsikraustytų iš okupuoto krašto ir kad ją pakeistų internacionaliniai, specialiai plebiscito reikalui sudaryti, pulkai.
Memoran- dumais, straipsniais, pasisakymais komisijose delegacija kreipė dėmesį į Lietuvos valstybės pripažinimo problemą – pirmą kartą Lietuvos dele- gacija tarėsi ne su kitais lietuviais, o Lietuvos vardu veikė svarbiausiame tarptautiniame forume, kurdama sąlygas nepriklausomybei. Delegacija buvo instruktuota diskusijose dėl sienų remtis etnografiniu principu da- rant būtiniausias ekonomines korektyvas, gauti išėjimą į jūrą per Klaipė- dą arba Liepoją, pabrėžti, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius ir pasiekti, kad Lietuva būtų priimta į Tautų Sąjungos bendriją. Delegacija įrodinėjo, kad Lietuva nenori priklausyti nei Lenkijai, nei Rusijai, kad yra istorinė valstybė, ieškojo draugų ir sąjungininkų, tarėsi su estais ir latviais, lenkais, bandė brėžti savo sienas įtraukdama ir Suvalkų trikampį, dirbo informacinį propagandinį darbą.
Lietuva ir Lenkija turėjo koordinuoti užsienio politiką ir sudaryti karinę ir ekonominę konvencijas. Abi šalys sutarė priimti tą planą kaip „bazę diskusijom“. 1921 m. vasarą Tautų Sąjungos Taryba priėmė rezoliuciją, pritariančią Himanso planui.
Lietuva ir Lenkija turėjo koordinuoti užsienio politiką ir sudaryti karinę ir ekonominę konvencijas. Abi šalys sutarė priimti tą planą kaip „bazę diskusijom“. 1921 m. vasarą Tautų Sąjungos Taryba priėmė rezoliuciją, pritariančią Himanso planui.