Volynė

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Gedimino Lietuva, matyt, susitarusi su Vladislovu Łokietka, 1323 m. pabaigoje — 1324\nm. pradžioje, puldama Aukso ordai pavaldžią Volynę, užėmė Bresto žemę, arba Palenkę\n(Brestą, Kamenecą, Kobriną, Melniką, Drohičiną).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

organizavo didžiulį kryžiaus\nžygį į Prūsiją, kuriame dalyvavo „vokiečiai, čekai, moravai, danai, lenkai, pamarėnai“23,\nŽivinbudo, reikia manyti, valdoma priešmindauginė Lietuva (susijungusi su Žemaitija)\n1219 m. sudarė sutartį su Volyne24, nes kilo pavojus Lietuvai, greičiausiai siekta apginti\nir prūsų kraštą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Gediminas, pasilsėjęs čia, kol artimiausios pi­\nlys Belgorodas, Slepovrodis, Kanevas, Čerkasai pasida­\nvė nugalėtojui, patraukė į Severską. Užėmęs Brianską\nir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau už­\nkariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis\nišplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio. Šitaip ilgai­\nniui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi\nKijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėk­\nmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio val­\ndžioje.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kęstutis mė­ gino sutrukdyti, tačiau, du K a zim ie ra s, L e n k ijo s kartus saugos karių atrem- k a ra liu s, a tim a iš Jie- tas, galop išsižadėjo šio su- tu v ių R u sią manymo. Tais pačiais metais Kazimieras, Lenkijos kara­ lius, pasinaudojęs proga, jog lietuviai įsitraukė į karą su kryžiuočiais, atėmė iš jų rusų valdas išvijęs iš Vo­ lynės Algirdo brolį Liubartą. Mat, nors visą Belzo kunigaikštystę paliko Jurgiui Narimantaičiui, o Podo­ lės kunigaikščiui Aleksandrui Narimantaičiui atidavė Volynę, tačiau abi šias žemes atidavė su ta sąlyga, kad aukščiausią galią į Rusią turėsiąs Lenkijos kara­ lius, o pilis, miestus bei įgulas tvarkysią lenkų skirti vietininkai.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Atvykęs į Lenkiją, jis sukvie-\nIšsiskiisto Lucko su-\ntė Korčine seimą, norėdamas,\nvažiavimo dalyviai\nkad karalystės luomai nu­\nspręstų, kaip dera priešintis\nnesaikingiems Vytauto potroškiams. Karaliui išvykus, ir\nimperatorius, apsvarstęs su Vytautu svarbiausius klau­\nsimus, nebedrįso ilgiau čia užtrukti ir patraukė tiesiai\niš Volynės į Vengriją. Išvykstančiam Vytautas davė\ngalybę dovanų pridėjęs ir Vilniaus įkūrėjo Gedimino\nnukauto tauro garsųjį ragą, išmoningai papuoštą auksu\nbei brangakmeniais.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Rugsėjo pabaigoje luomai susirinko Vilniuje į\nseimą, kuriame karalius pareikalavo, kad liautųsi pa­\nvojingai kivirčijęsi Trakų vaivada Mikalojus Radvila\nir Vitebsko Stanislovas Kiška, nes gerai žinojo, kad\nniekas taip nekenkia visuomenės reikalams, kaip as­\nmeniniai atskirų didikų nesutarimai. Į seimą atvyko ir\nlenkų atstovai, kurie senato bei bajorų akivaizdoje rim­\nčių rimčiausiai pareikalavo, kad, atidavus Lenkijos ka­\nralystei Palenkę, Volynę, Kijevo ir Seversko žemes, bū­\ntų vieną kartą sudaryta galutinė lenkų ir lietuvių są­\njunga, vadinamoji unija. Jie vis dėlto nieko nepešė,\nnes lietuviai tiesiai atrėžė, jog Lenkija neturinti jokių\nteisių į tas žemes.