Vladislovas

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Vėliau, kai kariai sužinojo apie savo vado mirtį, lietuvių kariuomenė nenorėjo paklusti karalystės didžiajam etmonui Stanislovui Liubomirskiui, tik karalaičiui Vladislovui įkalbėjus LDK kariuomenė sutiko jam laikinai paklusti. Mūšio padariniai Mūšyje prie Chotino lietuvių ir lenkų kariuomenės, kompensuodamos artilerijos Kautynėse sulaužę savo ietis, husarai išsitraukdavo palašus, konceržus arba kardus Venecijos Schiavona (tariasi skjavona).

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Dvidešimt keturis tūkstančius lenkų belaisvių dovanojo nelyginant kraitį. Lenkai ėmė naujas 2 J 2 ## Puslapis 211 viltis puoselėti; naudodamiesi tvirta taika, jie ėmė rūpestingai prižiūrėti tas pasienio žemes, kurias arba priešas buvo kalaviju nusiaubęs, arba patys palikę negyvenamas dėl nuolatinių antpuolių, Gediminas padėjo vėliau Vladislovui kariauti su Voldemaru, Brandenburgo markgrafu. Šiuo žygiu buvo nusiaubti didžiuliai priešo valdų plotai, ypač dėl to, kad lietuviai nelyginant laukiniai stabmeldžiai niokojo šventas ir nešventas vietas, nieko nepaisydami ir nerodydami jokios pagarbos tikėjimui.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Mat Lenkija, kuri visaip iki šiol stengėsi išsaugoti taiką, ėmė rengtis karui su ordinu; skriausdami kaimynus, kaip ligi šiol skriaudė, kryžiuočiai ir padarė karą neišvengiamą. Vladislovui į pagalbą nuskubėjo pats Gediminas, atskiriems kariuomenės daliniams vadovauti patikėjęs sūnums. Nuniokojęs Kulmo kraštą, nuvijęs kryžiuočius ligi Drevantos, apiplėšęs ir išdeginęs bemaž visą* Prūsiją ir kelis kartus į Lietuvą išsivaręs didžiulį grobį, Gediminas ilgainiui ant savo pečių užsikrovė visą karo naštą.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Yra raštuose randama, jog tą metą Vsevolodas, kunigaikštis Naugardo, kariavęs su lietuviais ir ana- 1135 pus Daugavos lietuvių kraštą Lotaviją, arba Letgaliją, tai yra Lietuvos galą, nuteriojęs ir į pilį Jurjevą, arba Tarapatą, įsilaužęs, bet koksai galas buvo tos karės, nėra parašyta. Kitoj pusėj Boleslovas Kreivburnis bengdamos paskaidė ūkę tarp sūnų savo Vladislovo, Mieško, Henriko ir Kazimiero, kurie, nekakindamos tuo padalijimu, lig tėvui nustipus, lig sūnūs sukeršto. Vladislovo žmona buvo lyčium tų kerštų, kuri, gobėdamos valdžios, įgundino savo vyrą brolių dalis atimti.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

prašė lenkų ponų, idant jo vardu prašytų jo vyresniųjų sūnų — Vladislovo, kuris buvo Vengrijos ir Čekijos karaliumi