Vėliau, kai kariai sužinojo apie savo vado mirtį, lietuvių kariuomenė nenorėjo paklusti karalystės didžiajam etmonui Stanislovui Liubomirskiui, tik karalaičiui Vladislovui įkalbėjus LDK kariuomenė sutiko jam laikinai paklusti.
Vėliau,\nkai kariai sužinojo apie savo vado mirtį,\nlietuvių kariuomenė nenorėjo paklusti\nkaralystės didžiajam etmonui Stanislovui\nLiubomirskiui, tik karalaičiui Vladislovui\nįkalbėjus LDK kariuomenė sutiko jam laiki-\nnai paklusti.\n\nMūšio padariniai\nMūšyje prie Chotino lietuvių ir lenkų ka-\nriuomenės, kompensuodamos artilerijos\n\nKautynėse sulaužę\nsavo ietis, husarai\nišsitraukdavo pala-\nšus, konceržus arba\nkardus\n\nVenecijos Schiavona (tariasi skjavona).
Dvidešimt keturis tūkstančius lenkų be\nlaisvių dovanojo nelyginant kraitį. Lenkai ėmė naujas\n2 J 2\n\n## Puslapis 211\n\nviltis puoselėti; naudodamiesi tvirta taika, jie ėmė rū\npestingai prižiūrėti tas pasienio žemes, kurias arba prie\nšas buvo kalaviju nusiaubęs, arba patys palikę ne\ngyvenamas dėl nuolatinių antpuolių, Gediminas padėjo\nvėliau Vladislovui kariauti\nsu Voldemaru, Brandenburgo\nmarkgrafu. Šiuo žygiu buvo\nnusiaubti\ndidžiuliai\npriešo\nvaldų plotai, ypač dėl to, kad\nlietuviai nelyginant laukiniai\nstabmeldžiai niokojo šventas ir nešventas vietas, nie\nko nepaisydami ir nerodydami jokios pagarbos tikėji\nmui.
Mat Lenkija, kuri visaip\niki šiol stengėsi išsaugoti taiką, ėmė rengtis karui su\nordinu; skriausdami kaimynus, kaip ligi šiol skriaudė,\nkryžiuočiai ir padarė karą neišvengiamą. Vladislovui į\npagalbą nuskubėjo pats Gediminas, atskiriems kariuo\nmenės daliniams vadovauti\npatikėjęs sūnums. Nunioko\njęs Kulmo kraštą, nuvijęs\nkryžiuočius ligi Drevantos,\napiplėšęs ir išdeginęs bemaž\nvisą* Prūsiją ir kelis kartus į\nLietuvą išsivaręs didžiulį gro\nbį, Gediminas ilgainiui ant savo pečių užsikrovė visą\nkaro naštą.
Kitoj pusėj Boleslovas Kreivburnis bengdamos paskaidė ūkę tarp sūnų savo Vladislovo, Mieško, Henriko ir Kazimiero, kurie, nekakindamos tuo pa dalijimu, lig tėvui nustipus, lig sūnūs sukeršto.
Yra raštuose randama, jog tą metą Vsevolodas, kunigaikštis Naugardo, kariavęs su lietuviais ir ana- 1135 pus Daugavos lietuvių kraštą Lotaviją, arba Letga- liją, tai yra Lietuvos galą, nuteriojęs ir į pilį Jurje- vą, arba Tarapatą, įsilaužęs, bet koksai galas buvo tos karės, nėra parašyta. Kitoj pusėj Boleslovas Kreivburnis bengdamos paskaidė ūkę tarp sūnų savo Vladislovo, Mieško, Henriko ir Kazimiero, kurie, nekakindamos tuo pa dalijimu, lig tėvui nustipus, lig sūnūs sukeršto. Vla dislovo žmona buvo lyčium tų kerštų, kuri, gobė- damos valdžios, įgundino savo vyrą brolių dalis atimti.