Kojelavičiaus pasakojime Jonas Olbrachtas išvykęs iš Vengrijos liovėsi galvojęs apie sostą, nors Kazimieras skatino jį pradėti karą. Jonas Olbrachtas per Aleksandrą Skorutą ragino Ivaną sutikti su teisingomis taikos sąlygomis. Kojelavičiaus pasakojime Jonas Olbrachtas, nepasiekęs didesnių laimėjimų Prūsijoje, iš karo stovyklos leidosi į Krokuvą po žinios apie antrąjį sūnų.
Poznanėje netrukus\nsvetimšalių kariams iš tiesų sumokėjo algą, tačiau sam\ndytinė kariuomenė neatvyko laiku į stovyklą, nes už-\ngaišo pakelėje beplėšikaudama. Broliai karaliai visaip\nstengėsi padėti Aleksandrui, Vladislovas — per Motie\njų Cezelickį, o Jonas — per Aleksandrą Skorutą ragin\ndami Ivaną sutikti su teisingomis taikos sąlygomis.\nPats Aleksandras, norėdamas parodyti, jog ir jis ne\nprieštarauja taikai, nusiuntė į Maskvą Stanislovą Nar\nbutą.
Vis dėlto ir šitokios išlaidos nepadėjo pasiekti Prūsijoje didesnių laimėjimų. Mat Vengrijos pasiunti nys Iskra, dėdamasis norįs pasiekti taikos, užvilkino karo veiksmus, ir todėl daugybė lenkų be karaliaus miems žygiams, karalius tu rėjo pasitraukti iš Prūsijos nieko naudinga čia šiuo žy giu nepešęs. Iš karo stovyklos jis leidosi į Krokuvą, džiaugdamasis gera žinia, jog žmona Elžbieta susilaukė antrojo sūnaus.