Santrauka
Kazimieras ketino Joną Olbrachtą palikti savo įpėdiniu ir siekė jam pelnyti lenkų palankumą. Jonas Olbrachtas 1489 m. sutelkė Rusioje ir Lietuvoje kariuomenę ir prie Savranės upės susikovė su priešu. Jonas Olbrachtas su maža kariuomene stojo į lemtingą mūšį su stipria vengrų kariuomene ir po pralaimėjimo vos paspruko.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 Kazimieras ketino Joną Olbrachtą palikti savo įpėdiniu ir siekė jam pelnyti lenkų palankumą. | c-001 | |
| t-002 Jonas Olbrachtas 1489 m. sutelkė Rusioje ir Lietuvoje kariuomenę ir prie Savranės upės susikovė su priešu. | c-002 | |
| t-003 Jonas Olbrachtas su maža kariuomene stojo į lemtingą mūšį su stipria vengrų kariuomene ir po pralaimėjimo vos paspruko. | c-003 | |
| t-004 Jonas Olbrachtas per Aleksandrą Skorutą ragino Ivaną sutikti su teisingomis taikos sąlygomis. | c-004 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Kazimieras ketino Joną Olbrachtą palikti savo įpėdiniu ir siekė jam pelnyti lenkų palankumą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Karalius, jausdamas, jog 1488 m e ta i diena nuo dienos vis labiau silpsta, žinojo, kad artėja pa skutinioji, todėl iš visų jėgų stengėsi, išnaudodamas vi sokias progas, iškelti sūnus į deramas aukštybes. Štai todėl pasirūpino, kad popiežius Inocentas paskelbtų Fridrichą Krokuvos arkivyskupu ir įtrauktų į šventąją kardinolų tarybą, be to, visomis priemonėmis stengė si pelnyti lenkų palankumą Jonui Olbrachtui, kurį ke tino palikti savo įpėdiniu. Todėl, sužinojęs, jog skitai dviem žygio voromis užpuolė Lenkiją, siaubdami ją ug nimi ir kalaviju, jis ryžtingiau nei bet kada anksčiau pradėjo rūpintis Lietuvos reikalais ir įsitraukė į karą dėl Podolės, o sūnui karštai nurodė kuo apdairiausiai pavaduoti karalių karo stovykloje.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Jonas Olbrachtas 1489 m. sutelkė Rusioje ir Lietuvoje kariuomenę ir prie Savranės upės susikovė su priešu.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Todėl, sužinojęs, jog skitai dviem žygio voromis užpuolė Lenkiją, siaubdami ją ug nimi ir kalaviju, jis ryžtingiau nei bet kada anksčiau pradėjo rūpintis Lietuvos reikalais ir įsitraukė į karą dėl Podolės, o sūnui karštai nurodė kuo apdairiausiai pavaduoti karalių karo stovykloje. Kunigaikštis Jonas Olbrachtas, uoliai vykdyda- 1489 m eta i mas, kas buvo tėvo nurodyta, K u n ig a ik štis J o n a s greitai sutelkė Rusioje ir Lie- O lb ia c h ta s sum u ša tuvoje kariuomenę ir, patrau- sk itu s kęs į priekį su ryžtingiausiais vyrais, prie Savranės upės at virame lauke susikovė su priešu. Gurguolės, saugomos nedidelio būrio, lėtai slinko iš paskos.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Jonas Olbrachtas su maža kariuomene stojo į lemtingą mūšį su stipria vengrų kariuomene ir po pralaimėjimo vos paspruko.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Jonas beturėjo vos keturis tūkstančius karių, kai susi dūrė su stipria vengrų kariuomene. Jam stigo jėgų, bet ne drąsos, štai todėl ir su tokia maža kariauna jis sto jo į lemtingą mūšį. Sumuštas vos ne vos paspruko iš nugalėtojo rankų.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Jonas Olbrachtas per Aleksandrą Skorutą ragino Ivaną sutikti su teisingomis taikos sąlygomis.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Poznanėje netrukus svetimšalių kariams iš tiesų sumokėjo algą, tačiau sam dytinė kariuomenė neatvyko laiku į stovyklą, nes už- gaišo pakelėje beplėšikaudama. Broliai karaliai visaip stengėsi padėti Aleksandrui, Vladislovas — per Motie jų Cezelickį, o Jonas — per Aleksandrą Skorutą ragin dami Ivaną sutikti su teisingomis taikos sąlygomis. Pats Aleksandras, norėdamas parodyti, jog ir jis ne prieštarauja taikai, nusiuntė į Maskvą Stanislovą Nar butą.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|