asmuo

Jonas Olbrachtas

2 teiginiai8 įrašai1 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 8 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–8 iš 8 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Jonas Olbrachtas per Aleksandrą Skorutą ragino Ivaną sutikti su teisingomis taikos sąlygomis.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 560

Poznanėje netrukus\nsvetimšalių kariams iš tiesų sumokėjo algą, tačiau sam\ndytinė kariuomenė neatvyko laiku į stovyklą, nes už-\ngaišo pakelėje beplėšikaudama. Broliai karaliai visaip\nstengėsi padėti Aleksandrui, Vladislovas — per Motie\njų Cezelickį, o Jonas — per Aleksandrą Skorutą ragin\ndami Ivaną sutikti su teisingomis taikos sąlygomis.\nPats Aleksandras, norėdamas parodyti, jog ir jis ne\nprieštarauja taikai, nusiuntė į Maskvą Stanislovą Nar\nbutą.

t-002vidutinis

Kojelavičiaus pasakojime Jonas Olbrachtas, nepasiekęs didesnių laimėjimų Prūsijoje, iš karo stovyklos leidosi į Krokuvą po žinios apie antrąjį sūnų.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 508

Vis dėlto ir šitokios išlaidos nepadėjo pasiekti Prūsijoje didesnių laimėjimų. Mat Vengrijos pasiunti nys Iskra, dėdamasis norįs pasiekti taikos, užvilkino karo veiksmus, ir todėl daugybė lenkų be karaliaus miems žygiams, karalius tu rėjo pasitraukti iš Prūsijos nieko naudinga čia šiuo žy giu nepešęs. Iš karo stovyklos jis leidosi į Krokuvą, džiaugdamasis gera žinia, jog žmona Elžbieta susilaukė antrojo sūnaus.

c-169324Citatos

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 532

Karalius, jausdamas, jog\n1488 m e ta i\ndiena nuo dienos vis labiau\nsilpsta, žinojo, kad artėja pa\nskutinioji, todėl iš visų jėgų stengėsi, išnaudodamas vi\nsokias progas, iškelti sūnus į deramas aukštybes. Štai\ntodėl pasirūpino, kad popiežius Inocentas paskelbtų\nFridrichą Krokuvos arkivyskupu ir įtrauktų į šventąją\nkardinolų tarybą, be to, visomis priemonėmis stengė\nsi pelnyti lenkų palankumą Jonui Olbrachtui, kurį ke\ntino palikti savo įpėdiniu. Todėl, sužinojęs, jog skitai\ndviem žygio voromis užpuolė Lenkiją, siaubdami ją ug\nnimi ir kalaviju, jis ryžtingiau nei bet kada anksčiau\npradėjo rūpintis Lietuvos reikalais ir įsitraukė į karą\ndėl Podolės, o sūnui karštai nurodė kuo apdairiausiai\npavaduoti karalių karo stovykloje.

c-169325Citatos

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 532-533

Vasiljevičius tvirtino, kad nei jis pats, nei jo brolis nepadarę skriaudos ir nepažeidę susitarimo, gal 5 3 4 tik šiek tiek žemių atsiėmęs Maskvos kunigaikštystės ribose iš neteisėtų savininkų. Norėdamas parodyti, jog jam visai nerūpi keisti esamos padėties, pasiūlė visą reikalą patikėti spręsti abiejų šalių atstovams. Tada karalius ir liovėsi kėlęs bet kokius reikalavimus.

c-169326Citatos

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 535

Jonas beturėjo vos keturis tūkstančius karių, kai susi\ndūrė su stipria vengrų kariuomene. Jam stigo jėgų, bet\nne drąsos, štai todėl ir su tokia maža kariauna jis sto\njo į lemtingą mūšį. Sumuštas vos ne vos paspruko iš\nnugalėtojo rankų.

c-001Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

To dėl, teisindamasis sudarytomis su Vasiljevičiumi paliau bomis, atleido pabėgėlį, tiesa, mandagiai ir nuoširdžiai jį pagerbęs, bet nieko doro nepažadėjęs. Tuo tarpu Va siljevičius, nors, paisydamas paliaubų, atvirai ir ne pradėjo karo, bet žalos daryti nevengė. Jis ir pats atė mė iš Krošino kunigaikščių, Kęstučio sūnaus Vygando palikuonių, geroką krašto dalį, ir stengėsi nuslėpti savo brolio Andrejaus, Možaisko 1487 metai kunigaikščio, įsibrovimą į Siaubia L ie tu v o s v a i- Viazmos žemę, nekalbant jau d a s apie smulkesnius išpuolius. Kazimieras, rodos, nė nema tydamas teisingos ir akivaizdžios priežasties karui, pa vedė Vladimiro kunigaikščiui Masalskiui karaliaus var du vesti derybas su Maskvos valdovu dėl padarytos žalos. Vasiljevičius tvirtino, kad nei jis pats, nei jo brolis nepadarę skriaudos ir nepažeidę susitarimo, gal 5 3 4

c-003Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Sį laimės ar žmonių ne pastovumą kur kas nuosaikiau sutiko jaunikaitis nei jo iškaršęs tėvas. Mat pirmasis, vos išvykęs iš Veng rijos, liovėsi kvaršinęs sau galvą mintimis apie sostą, tuo tarpu pastarasis piktinosi ir puoselėjo širdyje kerštą sūnui Vladislovui, Čekijos karaliui, skatindamas Joną pradėti karą. Šitokie rūpesčiai taip jam paėdė širdį, kad, trokšdamas gauti sūnui sostą, beveik nematė nie ko kito ir nejautė, kokių patiria nuostolių.

c-004Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kodėl vėliau Aleksandras su kariuomene patraukė link Polocko, nei kur parašyta radau, nei pats atspėti galėjau. Mat teigiama, jog visos priešo jėgos, veda mos Jakovo Zachariničiaus, Andrejaus Možaiskio ir Andrejaus Šemiačičiaus, patraukusios į Severską. Kas šioje žemėje dar nebuvo M a s k v ė n a i užim a v i- ginklu užgrobta ar sukilėlių są S e v e r s k ą išduota, per šį žygį atiteko priešui: Putivlis, Toropecas, Zalidovas bei kitos pilys ir apygardos. Tuo pat metu ir skitai, paskatinti Ivano dovanų ir pažadų, užpuolė Volynę, vedami Achmat Girėjaus, Krymo valdovo sū naus.