Taip antai, vienų paliaubų metu ordinas (1274 m.) Naujinio vietoje pastatė Daugpilį. Be to, jėzuitai turėjo įsikūrę ir mažesnių mokyklų — Varniuose, Lauksodyje, Šeduvoje, Mstislauly, Slanime, Mogileve, Alūkstoje, Daugpily, Jelgavoj ir kitur.
Plk. Z. Sierakauskas parengė sukilė- lių kovos planą. Buvo numatyta apjungti visas Kauno gubernijos sukilėlių pajė- gas. Tuomet žygiuoti carinės kariuomenės tvirtovės Daugpilio link ir padedant ten tarnaujantiems iš Lietuvos kilusiems kariš- kiams, bandyti užimti šį svarbų strateginį punktą.
Po nepavykusio grafo Liudviko Pliaterio antpuolio prieš Rusijos kariuomenės karinio transporto gurguolę, vykstančią į Daugpilį, teko atsisakyti šios tvirtovės puolimo, nes rusų karinė vadovybė perprato sukilėlių planus.
Netrukus nenumatyti įvykiai pri- vertė koreguoti planus. Po nepavykusio grafo Liudviko Pliaterio antpuolio prieš Rusijos kariuomenės karinio transporto gurguolę, vykstančią į Daugpilį, teko at- sisakyti šios tvirtovės puolimo, nes rusų karinė vadovybė perprato sukilėlių planus. Sukilėlių apmokymai ir reorgani- zacija Teresboro karinėje stovykloje užtruko 10 dienų.
ORiebiniai 1920 m. sausio pradžioje Latvijos ir Lenki- Jos kariuomenės išstūmė Raudonąją armiją iš Daug- pilio. Latvijos teritorija buvo išvalyta nuo bolševikų.
Gimstanti Pirmoji Lietuvos Respublika 1919-1920 m. turėjo\nkariauti Nepriklausomybės kovose prieš bolševikus, atremda-\nma jų ekspansiją prie Jiezno ir Kėdainių, po to vydama juos iki\npat Daugpilio. Buvo priversta taip pat prie Radviliškio kautis su\nplėšikaujančiais bermontininkais (oficialiai: Rusijos Vakarų sa-\nvanorių armija) - Rusijos baltaisiais, prie kurių dėjosi pralaimė-\njusios Vokietijos kariuomenės daliniai, o taip pat - prieš tautinės\nLietuvos egzistavimo galimybę atmetusius, dar neseniai gin-\nklo broliais buvusius lenkus prie Širvintų ir Giedraičių.
Vytautas, ligi šiol laikęs savo kariuomenę Rusioje žiemos stovykloje, negalėjo su keliais būriais, jį palydėjusiais į Lietuvą, im- 1396 m e ta i tis jokių veiksmingesnių žy gių: nei niokojančių atremti, nei traukiančių namo vytis. Norėdamas vis dėlto atsi lyginti priešui už tą antpuolį, jis, kuo greičiausiai su telkęs karius, įsiveržė į Livoniją: nusiaubęs kaimus, užėmė Daugpilį Dauguvos V y ta u ta s n io k o ja Li- pakrantėje. Esu tikras, jog v o n iją Vytautas turėjo tam tikrą tikslą, siųsdamas Į Livoniją savo kariuomenę, mat iš žvalgų jis sužinojo, kad Švitri gaila perėjęs iš Prūsijos į Livoniją.
Šis karžygys, kurį Livonijos riteriai klasta arba pasaloje\nsugavo ir laikė surakintą Vendeno pilyje, nusidūrė savo paties\nkalaviju, kurio iš jo neatėmė pagerbdami jo luomą. Tą kalavi\nją riteriai grąžino kunigaikščio giminėms, tarpininkaujant ru\nsų kunigaikščiui Visvaldžiui (Vsevolodui), kurio sostinė buvo\nGercikos pilis prie Dauguvos, autoriaus nuomone, dabartinis\nDaugpilis. Tą kalaviją lietuviai paskyrė savajam karo dievui;\nkiek kartų jį turėję su savimi kovodami su livoniečiais, tiek\nkartų nugalėję, nes buvo įsitikinę, kad jų karo dievas padės\nkeršydamas už nužudymą Dangeručio, kuris, kaip jie manė,\nnelaisvėje buvo nužudytas tuo kalaviju.