Vis dėlto Lietuva ir toliau liko pagrindinė,\nvadovaujanti jėga kovoje prieš Ordiną. Traidenis (1269—1282 m.), remdamas žiemgalius,\ntelkė jėgas ir kovai Prūsijoje.
Tuo metu, kai prūsai iš paskutiniųjų kovojo savo didžiąją kovą\nprieš kryžiuočius, vidaus nesutikimai Lietuvoje (1263-1270 m.)\nnesudarė šaliai išorinio pavojaus, juo labiau, kad ir Livonijoje buvo\nsukilusios tautos : estai, kuršiai, žiemgaliai. Kuršas buvo pajungtas\ntik po 7 metų kovos (1267 m.), o kol žiemgaliai buvo nugalėti, praėjo\n30 metų (1290).
Taigi plačiu mastu atremiant katalikiškųjų vakarų kryžininkų\npuolimus dar iki kryžiuočių atsikraustymo į pavyslį, pasireiškė Lietuvos, jotvingių, prūsų\nbendradarbiavimas26. Tuo pačiu metu (1220 m.) Lietuvos ir žiemgalių kariuomenė smogė\nkalavijuočiams padauguvyje27.
Kuršiai ir žiemgaliai yra taip pat gyvenę kaimais. Net ir pas vienkiemius pamėgusius lietgalius yra atrasta kuopinių kaimų. Istorinių laikų sąvartoje, šalia įprastinių kuopinių kaimų, pasitai kydavo lietuvių gyvenamų viensėdžių sodybų, tačiau kaiminės sodybos dominavo.
Galėjo tas pat būti ir Lietuvoje, kai gyventojai iš sunkiau apgi namų vietų ordino karų laikais vis labiau traukėsi į uždarų sodybų plotus. Kuršiai ir žiemgaliai yra taip pat gyvenę kaimais. Net ir pas vienkiemius pamėgusius lietgalius yra atrasta kuopinių kaimų.
Tuomet žiemgaliai vėl sukilo, nepakęsdami kryžiuočių kietos\nvaldžios. Panašiai kaip prūsų sukilimo vadas Herkus Mantas, žiem\ngalių sukilėlių vadas Nameisė taip pat iki tol buvo tarnavęs ordi-\nnui^242.
Traidenis varžėsi su Livonijos ordinu dėl žiemgaliu žemės, kurią\nbuvo pasidalinę kryžiuočiai ir Rygos arkivyskupas. Kaip reikalingą\nbazę savo žygiams ordinas 1265 m.