Sventopelkas

PDF 92

Kadangi broliai jam nesugrąžino sūnaus, jis kaip ir anksčiau\npradėjo juos iš paskutiniųjų persekioti. Todėl dviejų upių santakoje, būtent: Vyslos ir\nNogato283, pastatė pilį, vardu Santyras284, kurioje įkurdino nedorų vyrų. Jie neleisdavo\nbrolių valdiniams ramiai plaukioti nei aukštyn, nei žemyn, atimdavo jų daiktus,\nišsivarydavo juos į nelaisvę ar nugalabydavo.

PDF 85

Štai todėl prūsai271, susirinkę visi kaip vienas, išsirinko tą patį Sventopelką savo vyresniuoju bei vadu ir, susitelkę petys į petį, užplūdo šio krašto žemutines apygardas, negailestingai išžudė visus senesnius krikščionis, kurie buvo atvykę iš Vokietijos talkinti Prūsijos žemei, o moteris bei kūdikius išsivarė į amžiną vergovę. Be to, jie nužudė brolį Konradą iš Dortmundo su visa šeimyna, pamaldų ir karo reikalus išmanantį vyrą, užkariavo visas pilis, išskyrus Elbingą ir Baigą, jas ligi pamatų išgriovė ir išžudė brolius bei krikščionis.

PDF 100

Apie Kristburgo pilies atstatymą Magistras ir broliai, giliai susikrimtę dėl šio apverktino įvykio, nusprendė, kad kitaip nepalenksi šių kietasprandžių netikėlių tikėjimui, kaip tik tada, kai šios klastingos giminės viduryje [in medio nationis] būsianti pastatyta pilis, iš kurios galėsią juos kasdien puldinėti. Todėl, sukvietę daugybę maldininkų, kurie, pastoviai raginami į kryžiaus karą, nuolat čia traukė iš įvairių Vokietijos kraštų, broliai pasuko į Pamedės žemę pasiėmę visa, kas reikalinga pilims statyti. Pakeitę vietą, bet ne vardą, Jėzaus Kristaus garbei ir šlovei jie pastatė Kristburgo pilį toje vietoje, kur ji ir dabar tebėra304, sutvirtinę ją viskuo, kas reikalinga pilims ginti, ir palikę joje daug karių.

PDF 17

Krikščionių kunigaikščius, kurį laiką kovojusius prieš Ordiną,\nDusburgietis vadina išdavikais. Tokį vardą pelno su prūsais bendradarbiavęs Pamario\nkunigaikštis Sventopelkas (III, 32), Gedimino sąjungininkas Lenkijos karalius Vladislovas\nLokietka (Papildymas, 10), kuris, norėdamas atgauti Pamarį, stojęs į ginkluotą kovą\nprieš Ordiną.

PDF 102-103

Tuo pat metu ir dėl tos pačios priežasties ir Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, pavargęs nuo pastangų 307 Henrikas Botelis Prūsijoje (Elbinge) žinomas nuo 1246 m., žuvo 1260 m. Durbės kautynėse (III, 84; AB, 1, p. 74). 308 Mūšio mėnesį ir dieną (lapkričio 29) pateikia Pelplino, Torunės analai (SRP, 1, p. 270; 3, p. 59; plg. SRP, 1, p. 87, išnašą 5; Ewald A., Die Eroberung..., 2, p. 312; Kujot S., Dzieje Prus..., 1, p. 745). 309 Dusburgietis, tendencingai vaizduodamas prūsų žiaurumą, pasinaudojo pačių kryžiuočių prūsams taikytų kankinimo būdų aprašymu, paimtu iš ankstesnių šaltiniu (žr. ivada). 310 Merzeburgo (į vak. nuo Leipcigo) vyskupas Henrikas I. 311 Bartos nukariavimą bandoma datuoti 1253—1254 m. žiema (Ewald A. L., Die Eroberung..., 3, p. 6; Powierski J., Dobra..., p. 62). ir nepakeldamas didelių išlaidų, liovėsi toliau priešinęsis broliams ir iki savo gyvenimo pabaigos ištikimai laikėsi sutarties, kurią tarp jo ir brolių buvo sudaręs Jokūbas, Liuticho [Liežo] arkidiakonas, vėliau tapęs popiežiumi Urbonu IV. Taigi praėjus vienuolikai metų nuo tos dienos, kada prasidėjo Sventopelko karas, kova pasibaigė 1253 ir Prūsijos žemė sulaukė taikos312.

PDF 91

——————————————————\n\n Sventopelkas, minėtasis Pomeranijos kunigaikštis, nieko nelaimėjęs šiomis savo\nklastingomis vilionėmis, griebėsi kitų priemonių, svaresnių, vildamasis, jog atėjęs\ntinkamas ir seniai geidžiamas metas, kada jis, nesutikdamas jokio pasipriešinimo,\ngalėsiąs visai užpūsti ir sutrypti tą silpną krikščionybės kibirkštėlę, dar ten rusenusią po\npaskutiniojo mūšio. Jis subūrė du tūkstančius puikiausių karių ir, perplukdinęs juos per\nVyslą, įsibrovė į Kulmo žemę, per dvi dienas bei dvi naktis paėmė visa, kas dar buvo likę, o\nvisa kita pavertė pelenais bei degėsiais. Tuo metu, kai šitai vyko, Kulmo broliai, susirinkę\ndrauge su Kulmo miesto kilmingaisiais bei miestiečiais, vaitojo, matydami nelaimes,\nkurių pridarė Sventopelkas su savo kariauna, ir, mušdamiesi į krūtinę, su ašaromis\nmeldė dievą, sakydami: „Pasigailėk, viešpatie, pasigailėk savo tautos ir neduok savo\ntėvonijos paniekinti“.

PDF 85

Kai šitai buvo padaryta, Sventopelkas, nepaisydamas dievo baimės, viešai sumanė atskleisti iki šiol slėptą tūžmingą įgeidį persekioti, anksčiau padarytas nedorybes papildydamas naujomis. Jis mat įsakė, kad naujakrikščiai, kurie visuomet lengvai sugrįžta prie pirmykščių klaidų, vieną dieną visose Prūsijos žemėse patrauktų į karą ir sukiltų prieš brolius paniekinę ir atmetę tikėjimą. Štai todėl prūsai271, susirinkę visi kaip vienas, išsirinko tą patį Sventopelką savo vyresniuoju bei vadu ir, susitelkę petys į petį, užplūdo šio krašto žemutines apygardas, negailestingai išžudė visus senesnius krikščionis, kurie buvo atvykę iš Vokietijos talkinti Prūsijos žemei, o moteris bei kūdikius išsivarė į amžiną vergovę.

PDF 85

Štai todėl prūsai271, susirinkę visi kaip vienas, išsirinko tą patį Sventopelką savo vyresniuoju bei vadu ir, susitelkę petys į petį, užplūdo šio krašto žemutines apygardas, negailestingai išžudė visus senesnius krikščionis, kurie buvo atvykę iš Vokietijos talkinti Prūsijos žemei, o moteris bei kūdikius išsivarė į amžiną vergovę. Be to, jie nužudė brolį Konradą iš Dortmundo su visa šeimyna, pamaldų ir karo reikalus išmanantį vyrą, užkariavo visas pilis, išskyrus Elbingą ir Baigą, jas ligi pamatų išgriovė ir išžudė brolius bei krikščionis.

PDF 88

Dėl to,\nbrolių patariamas, sugrąžino jam bažnyčios malonę šiomis sąlygomis: kad jo ir brolių\nsutartis būtų tvirtesnė, Sventopelkas kaip užstatą atiduosiąs broliams Sartovicų pilį,\no įkaitais atsiųsiąs savo pirmagimį sūnų Mstivojų, burggrafą Vimarą [Gneomirą] bei\nsavo kariuomenės vadą Vojaką [Vojachą], be to, paliesdamas ranka švenčiausias dievo\nevangelijas, prisieksiąs, kad padėsiąs broliams prieš netikėlius, kai šitai būsią reikalinga,\nir kad nuo šiol nekamuosiąs nei tikėjimo, nei tikinčiųjų tokiomis baisybėmis, kokių prieš\ntai yra ėmęsis; šiems pažadams sutvirtinti jis davė broliams raštą, savo antspaudu\npatvirtintą277. Sitai padarius, sugrąžino brolius bei kitus belaisvius, kuriuos beįmanė\nsurasti, tarp kurių be kitų moterų, vyrų ir vaikų buvo 70 kilmingų ir garbingų matronų;\nšios taikos broliai taip tvirtai laikėsi, kad paisė ne tik visų kitų dalykų, reikalingų taikai\npalaikyti, bet nė karto nestojo į kovą su netikėliais nepasitarę su šiuo kunigaikščiu.

PDF 17

Krikščionių kunigaikščius, kurį laiką kovojusius prieš Ordiną,\nDusburgietis vadina išdavikais. Tokį vardą pelno su prūsais bendradarbiavęs Pamario\nkunigaikštis Sventopelkas (III, 32), Gedimino sąjungininkas Lenkijos karalius Vladislovas\nLokietka (Papildymas, 10), kuris, norėdamas atgauti Pamarį, stojęs į ginkluotą kovą\nprieš Ordiną.

PDF 92

Kadangi\nklastinga piktybė ir piktas vylius neša džiaugsmą niekšingiems žmonėms, kai jie gali\ndaryti blogus darbus, ir skatina dar didesnėms blogybėms, todėl ir Sventopelkas, be galo\ndidžiuodamasis Santyro pilimi, pastatyta kenkti tikėjimui ir tikintiesiems, pradėjo statyti\nprieš dabartinį Kulmo miestą naują pilį, pavadintą Sveče285 ir turėjusią trukdyti broliams\nplaukioti Vysla aukštyn ir žemyn. Kai ši žinia pasiekė magistrą, jis įsakė Kulmo broliams\nplaukti laivais žemyn, o pats su Torunės broliais bei kunigaikščiu Kazimieru nutarė\ntraukti su kariuomene į šią vietą.

PDF 93

Apie Elbingo pilies ir miesto puolimą Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, sužinojęs, kad Elbinge beveik nebeliko nei brolių, nei miestiečių, sutelkė didelę kariuomenę ir patraukė prie šios pilies bei miesto, ketindamas užimti. Šitai matydamos, moterys, nusisegusios moteriškus papuošalus, pasiryžo imtis vyriško darbo ir, prisisegusios prie šlaunų kalavijus, sulipo į sienas, taip ryžtingai išsirikiuodamos gynybai, kad nė kvapo nebeliko jų lyčiai būdingo trapumo. Todėl kunigaikštis, pamanęs, jog bus sugrįžusi atgal brolių ir miestiečių kariuomenė, pasitraukė sugėdintas.

PDF 102-103

Tuo pat metu ir dėl tos pačios priežasties ir Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, pavargęs nuo pastangų 307 Henrikas Botelis Prūsijoje (Elbinge) žinomas nuo 1246 m., žuvo 1260 m. Durbės kautynėse (III, 84; AB, 1, p. 74). 308 Mūšio mėnesį ir dieną (lapkričio 29) pateikia Pelplino, Torunės analai (SRP, 1, p. 270; 3, p. 59; plg. SRP, 1, p. 87, išnašą 5; Ewald A., Die Eroberung..., 2, p. 312; Kujot S., Dzieje Prus..., 1, p. 745). 309 Dusburgietis, tendencingai vaizduodamas prūsų žiaurumą, pasinaudojo pačių kryžiuočių prūsams taikytų kankinimo būdų aprašymu, paimtu iš ankstesnių šaltiniu (žr. ivada). 310 Merzeburgo (į vak. nuo Leipcigo) vyskupas Henrikas I. 311 Bartos nukariavimą bandoma datuoti 1253—1254 m. žiema (Ewald A. L., Die Eroberung..., 3, p. 6; Powierski J., Dobra..., p. 62). ir nepakeldamas didelių išlaidų, liovėsi toliau priešinęsis broliams ir iki savo gyvenimo pabaigos ištikimai laikėsi sutarties, kurią tarp jo ir brolių buvo sudaręs Jokūbas, Liuticho [Liežo] arkidiakonas, vėliau tapęs popiežiumi Urbonu IV. Taigi praėjus vienuolikai metų nuo tos dienos, kada prasidėjo Sventopelko karas, kova pasibaigė 1253 ir Prūsijos žemė sulaukė taikos312.

PDF 92

Tačiau iš įgimto piktumo nesiliovė klastingai ir slaptai persekiojęs brolių bei tikinčiųjų ir nieko neėmė į galvą, kai broliai jam šitai prikaišiojo. Galop, nutaręs slepiamą piktumą atvirai parodyti, surinko stiprią kariuomenę ir įsibrovė į Kujaviją, kunigaikščio Kazimiero žemę, kurią, degindamas ir plėšdamas, baisiai sunaikino, daugybę krikščionių išsivarydamas į nelaisvę bei išžudydamas, galop sugrįžo paėmęs daug grobio ir kitokių gėrybių. Kai jam dėl šito buvo prikaišiojama, jis atsakė: nei popiežiaus, nei imperatoriaus, nei kito kurio žmogaus nepaisydamas, jis nesiliausiąs persekioti savo priešų, be to, pridūrė: „Grąžinkite man sūnų, jei norite su manimi gyventi taikiai“.

PDF 91

Galop gailestingumo tėvas ir visokeriopos paguodos dievas, guodžiąs savuosius\nvisose nelaimėse, suteikė broliams tokių jėgų, kad išgąsdintas Sventopelkas pasileido\nbėgti su visais savo žmonėmis ir pasuko į tą vietą, kur buvo palikęs laivus, tikėdamasis\njais pasprukti. Tačiau nesulauksite, nedorieji, nesulauksite, nes esate nelyginant dulkės,\nkurias vėjas nuneša nuo žemės paviršiaus! Pakilo stiprus vėjas ir nunešė visus tuos\nlaivus toli nuo kranto, ir nutiko jiems su tais laivais taip pat kaip ir tam netikėliui saracėnų\nkaraliui, po pralaimėto mūšio bėgusiam nuo Karolio. Neradę laivų, jie supuolė į Vyslą\nir visi paskendo, išskyrus Sventopelką ir kelis kitus, su juo čia atbėgusius, kai išvengė\nkalavijo282. Šitaip viešpats paguodė savo tautą, patekusią į didžiausią vargą.

PDF 89

pameta kelią, kurį pamėgo jaunystėje, dėl to ir veidmainingasis Pomeranijos kunigaikštis,\nžiaurus ir neteisingas, neilgai tepajėgė nuslėpti įgimtą nedorovingumą, kurį iš jaunų\ndienų buvo pratęs rodyti; praslinkus vieniems metams nuo tos dienos, kai buvo sudaryta\nsutartis, užmiršęs savo nuolankumą ir priesaiką, kuria šią taiką patvirtino, užmiršęs\nkraujo giminystę, tai yra sūnų, bei kitus įkaitus, kuriuos buvo davęs kaip užstatą, sulaužė\ntaikos sutartį ir su Prūsijos žemės naujakrikščiais atkritėliais bei sūduviais278 surinko\nmilžinišką kariuomenę, kuri, nekalbant apie kitas nelaimes, kaip apie paimtus į nelaisvę,\nužmuštus ir nesuskaičiuojamą grobį, pavertė dykromis visą Kulmo žemę, išskyrus tris\npilis: Torunę, Kulmą ir Rudiną. Šitai padarę, pasuko su savo kariuomene prie Kulmo\nmiesto bei pilies ir čia — išdidūs ir pasipūtę — apsistojo iki vakaro. Po to patraukė iki\npelkės, vardu Renzenas279, kur naktį ilsėjosi.

PDF 73-74

Apie Marienverderio miesto pastatymą Kol Magdeburgo burggrafas užsilaikė Kulme, nes dar nebuvo davęs taip didžiai trokštamų įžadų, atvyko daug kunigaikščių iš Lenkijos: kunigaikštis Konradas227, Kujavijos kunigaikštis228, Krokuvos kunigaikštis ir Vroclavo kunigaikštis Henrikas, kurį Archeologiniai tyrinėjimai parodė, jog, prieš įsikuriant kryžiuočiams. Chelmnas buvo dab. Kalduso (Kaldus) kaimo piliakalnyje (tarp dab. Chelmno ir Starogrudo) jau nuo X a.; prūsų sunaikintas greičiausiai 1217 m., buvo atstatytas, kai atiteko Ordinui 1232 m. Manoma, kad Senasis Kulmas buvęs dab. Kalduse, o gretimame Starogrude — kryžiuočių administracinis centras (Kola A., Wczesnośredniowieczne Chełmno..., p. 54— 57). 224 Burggrafas Burchardas iš Magdeburgo, kilęs iš tos pačios giminės kaip ir Brunonas iŠ Kverfurfo (mir. 1009), vienas pirmųjų misionierių, veikusių prūsų žemėse. 225 Kvedino (plg. pr. Quidin — GAO, p. 78) sala buvo Vyslos ir Senojo Nogato tėkmėje ties Livos žiotimis. Senoji pilis, atrodo, pastatyta dab. Marezos kaimo vietoje, prieš dab. Kvidziną. Nauja Marienverderio pilis (Jer. Merginwerdir, Mergenwerder) pastatyta apie 1234 m. (perkėlus ją iš salos) greičiausiai senos prūsų pilies vietoje, piliakalnyje, esančiame per 5 km į šiaurę nuo dab. Kvidzino (Ewald A. L., Die Eroberung..., i p. 160—161; HP, 1, 1, p. 488; plg. Powierski I., Stosunki..., p. 44—45; Górnowicz H., Toponimia..., p. 85—86, 11, 13). Nauja Marienverderio pilis dab. Kvidzine buvo pastatyta XIV a. 1-oje pusėje (1320—1347 m.). 226 D.— Rysen, Reysen, Jer — Risin — prūsų valsčius Reisiai, jo centras Reisiai (vėliau Rizenburgas —19 km į rytus nuo Kvidzino), gretiminis vardas Prābūtis (dab. Prabuty); GAO, p. 141; Górnowicz H., Toponimia..., p. 135—136, 218, 129; D. III, 14 ir paaiškinimas 3. 227 Žr. D. II, 1, paaiškinimą 160. 228 Konrado sūnus Kazimieras. vėliau nužudė totoriai229, taip pat Gnezno kunigaikštis Odoničius bei daug kitų kilmingų bei galingų vyrų, gyvenančių tarp Oderio ir Vyslos upių ir tarp Bebro ir Netos upių, be to, Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis230, su savo broliu Samboru. Jie visi atvyko su tokia didele kariuomene ir tokia gausybe ginkluotų vyrų, kokios dar niekas Prūsijoje niekad nebuvo matęs, ir, pastatydami Marienverderio miestą, sustiprino anksčiau įkurtą pilį.

PDF 84

Gyveno Pomeranijos žemėje kunigaikštis, vardu Sventopelkas, sūnus nedorybių ir pragaišties, pasak šventojo rašto, be galo klastingos ir suktos širdies; prūsų tautą, neseniai priėmusią Kristaus tikėjimą, jis pradėjo taikiais žodžiais raginti griebtis klastos, sudarė sąjungą su ta sąlyga, kad jie išvarysią jėga iš Prūsijos žemės Teutonų ordino brolius ir kitus krikščionis266; jiems ši kalba rodėsi esanti gera, daug kas persimetė į jo pusę, ir beveik visi jam prijautė. Kai šitai įvyko, šis kunigaikštis sutvirtino savo pilis Vyslos pakrantėse ir jose įkurdino nuodėmingus žmones, nedoringus vyrus ir nusikaltėlius, kurie tapo broliams nelyginant kilpa po kaklu. Mat išėję iš šių pilių, jie, pastebėję pro šalį plaukiančius brolių valdinius, staiga juos užpuldavo ir smarkiai sumušdavo, pasigrobdami didelį grobį; vienus ėmė į nelaisvę, kitus be pasigailėjimo žudė ir šitaip aplinkui liejo krikščionių kraują; tokie dažni būdavo tie antpuoliai, kad ilgainiui niekas nesiryždavo broliams patarnauti ir pristatyti Elbingo, Baigos bei kitų vietų broliams maisto, kurio jiems labai reikėjo.

PDF 92

Kadangi broliai jam nesugrąžino sūnaus, jis kaip ir anksčiau\npradėjo juos iš paskutiniųjų persekioti. Todėl dviejų upių santakoje, būtent: Vyslos ir\nNogato283, pastatė pilį, vardu Santyras284, kurioje įkurdino nedorų vyrų. Jie neleisdavo\nbrolių valdiniams ramiai plaukioti nei aukštyn, nei žemyn, atimdavo jų daiktus,\nišsivarydavo juos į nelaisvę ar nugalabydavo.

PDF 73-74

Apie Marienverderio miesto pastatymą Kol Magdeburgo burggrafas užsilaikė Kulme, nes dar nebuvo davęs taip didžiai trokštamų įžadų, atvyko daug kunigaikščių iš Lenkijos: kunigaikštis Konradas227, Kujavijos kunigaikštis228, Krokuvos kunigaikštis ir Vroclavo kunigaikštis Henrikas, kurį Archeologiniai tyrinėjimai parodė, jog, prieš įsikuriant kryžiuočiams. Chelmnas buvo dab. Kalduso (Kaldus) kaimo piliakalnyje (tarp dab. Chelmno ir Starogrudo) jau nuo X a.; prūsų sunaikintas greičiausiai 1217 m., buvo atstatytas, kai atiteko Ordinui 1232 m. Manoma, kad Senasis Kulmas buvęs dab. Kalduse, o gretimame Starogrude — kryžiuočių administracinis centras (Kola A., Wczesnośredniowieczne Chełmno..., p. 54— 57). 224 Burggrafas Burchardas iš Magdeburgo, kilęs iš tos pačios giminės kaip ir Brunonas iŠ Kverfurfo (mir. 1009), vienas pirmųjų misionierių, veikusių prūsų žemėse. 225 Kvedino (plg. pr. Quidin — GAO, p. 78) sala buvo Vyslos ir Senojo Nogato tėkmėje ties Livos žiotimis. Senoji pilis, atrodo, pastatyta dab. Marezos kaimo vietoje, prieš dab. Kvidziną. Nauja Marienverderio pilis (Jer. Merginwerdir, Mergenwerder) pastatyta apie 1234 m. (perkėlus ją iš salos) greičiausiai senos prūsų pilies vietoje, piliakalnyje, esančiame per 5 km į šiaurę nuo dab. Kvidzino (Ewald A. L., Die Eroberung..., i p. 160—161; HP, 1, 1, p. 488; plg. Powierski I., Stosunki..., p. 44—45; Górnowicz H., Toponimia..., p. 85—86, 11, 13). Nauja Marienverderio pilis dab. Kvidzine buvo pastatyta XIV a. 1-oje pusėje (1320—1347 m.). 226 D.— Rysen, Reysen, Jer — Risin — prūsų valsčius Reisiai, jo centras Reisiai (vėliau Rizenburgas —19 km į rytus nuo Kvidzino), gretiminis vardas Prābūtis (dab. Prabuty); GAO, p. 141; Górnowicz H., Toponimia..., p. 135—136, 218, 129; D. III, 14 ir paaiškinimas 3. 227 Žr. D. II, 1, paaiškinimą 160. 228 Konrado sūnus Kazimieras. vėliau nužudė totoriai229, taip pat Gnezno kunigaikštis Odoničius bei daug kitų kilmingų bei galingų vyrų, gyvenančių tarp Oderio ir Vyslos upių ir tarp Bebro ir Netos upių, be to, Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis230, su savo broliu Samboru. Jie visi atvyko su tokia didele kariuomene ir tokia gausybe ginkluotų vyrų, kokios dar niekas Prūsijoje niekad nebuvo matęs, ir, pastatydami Marienverderio miestą, sustiprino anksčiau įkurtą pilį.

PDF 84

Sventopelko sukeltas tikėjimo bei tikinčiųjų persekiojimas Prūsijoje\n\n Gyveno Pomeranijos žemėje kunigaikštis, vardu Sventopelkas, sūnus nedorybių ir\npragaišties, pasak šventojo rašto, be galo klastingos ir suktos širdies; prūsų tautą,\nneseniai priėmusią Kristaus tikėjimą, jis pradėjo taikiais žodžiais raginti griebtis klastos,\nsudarė sąjungą su ta sąlyga, kad jie išvarysią jėga iš Prūsijos žemės Teutonų ordino\nbrolius ir kitus krikščionis266; jiems ši kalba rodėsi esanti gera, daug kas persimetė į jo\npusę, ir beveik visi jam prijautė. Kai šitai įvyko, šis kunigaikštis sutvirtino savo pilis Vyslos\npakrantėse ir jose įkurdino nuodėmingus žmones, nedoringus vyrus ir nusikaltėlius,\nkurie tapo broliams nelyginant kilpa po kaklu.

PDF 73-74

Apie Marienverderio miesto pastatymą Kol Magdeburgo burggrafas užsilaikė Kulme, nes dar nebuvo davęs taip didžiai trokštamų įžadų, atvyko daug kunigaikščių iš Lenkijos: kunigaikštis Konradas227, Kujavijos kunigaikštis228, Krokuvos kunigaikštis ir Vroclavo kunigaikštis Henrikas, kurį Archeologiniai tyrinėjimai parodė, jog, prieš įsikuriant kryžiuočiams. Chelmnas buvo dab. Kalduso (Kaldus) kaimo piliakalnyje (tarp dab. Chelmno ir Starogrudo) jau nuo X a.; prūsų sunaikintas greičiausiai 1217 m., buvo atstatytas, kai atiteko Ordinui 1232 m. Manoma, kad Senasis Kulmas buvęs dab. Kalduse, o gretimame Starogrude — kryžiuočių administracinis centras (Kola A., Wczesnośredniowieczne Chełmno..., p. 54— 57). 224 Burggrafas Burchardas iš Magdeburgo, kilęs iš tos pačios giminės kaip ir Brunonas iŠ Kverfurfo (mir. 1009), vienas pirmųjų misionierių, veikusių prūsų žemėse. 225 Kvedino (plg. pr. Quidin — GAO, p. 78) sala buvo Vyslos ir Senojo Nogato tėkmėje ties Livos žiotimis. Senoji pilis, atrodo, pastatyta dab. Marezos kaimo vietoje, prieš dab. Kvidziną. Nauja Marienverderio pilis (Jer. Merginwerdir, Mergenwerder) pastatyta apie 1234 m. (perkėlus ją iš salos) greičiausiai senos prūsų pilies vietoje, piliakalnyje, esančiame per 5 km į šiaurę nuo dab. Kvidzino (Ewald A. L., Die Eroberung..., i p. 160—161; HP, 1, 1, p. 488; plg. Powierski I., Stosunki..., p. 44—45; Górnowicz H., Toponimia..., p. 85—86, 11, 13). Nauja Marienverderio pilis dab. Kvidzine buvo pastatyta XIV a. 1-oje pusėje (1320—1347 m.). 226 D.— Rysen, Reysen, Jer — Risin — prūsų valsčius Reisiai, jo centras Reisiai (vėliau Rizenburgas —19 km į rytus nuo Kvidzino), gretiminis vardas Prābūtis (dab. Prabuty); GAO, p. 141; Górnowicz H., Toponimia..., p. 135—136, 218, 129; D. III, 14 ir paaiškinimas 3. 227 Žr. D. II, 1, paaiškinimą 160. 228 Konrado sūnus Kazimieras. vėliau nužudė totoriai229, taip pat Gnezno kunigaikštis Odoničius bei daug kitų kilmingų bei galingų vyrų, gyvenančių tarp Oderio ir Vyslos upių ir tarp Bebro ir Netos upių, be to, Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis230, su savo broliu Samboru. Jie visi atvyko su tokia didele kariuomene ir tokia gausybe ginkluotų vyrų, kokios dar niekas Prūsijoje niekad nebuvo matęs, ir, pastatydami Marienverderio miestą, sustiprino anksčiau įkurtą pilį.

PDF 102-103

Tuo pat metu ir dėl tos pačios priežasties ir Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, pavargęs nuo pastangų 307 Henrikas Botelis Prūsijoje (Elbinge) žinomas nuo 1246 m., žuvo 1260 m. Durbės kautynėse (III, 84; AB, 1, p. 74). 308 Mūšio mėnesį ir dieną (lapkričio 29) pateikia Pelplino, Torunės analai (SRP, 1, p. 270; 3, p. 59; plg. SRP, 1, p. 87, išnašą 5; Ewald A., Die Eroberung..., 2, p. 312; Kujot S., Dzieje Prus..., 1, p. 745). 309 Dusburgietis, tendencingai vaizduodamas prūsų žiaurumą, pasinaudojo pačių kryžiuočių prūsams taikytų kankinimo būdų aprašymu, paimtu iš ankstesnių šaltiniu (žr. ivada). 310 Merzeburgo (į vak. nuo Leipcigo) vyskupas Henrikas I. 311 Bartos nukariavimą bandoma datuoti 1253—1254 m. žiema (Ewald A. L., Die Eroberung..., 3, p. 6; Powierski J., Dobra..., p. 62). ir nepakeldamas didelių išlaidų, liovėsi toliau priešinęsis broliams ir iki savo gyvenimo pabaigos ištikimai laikėsi sutarties, kurią tarp jo ir brolių buvo sudaręs Jokūbas, Liuticho [Liežo] arkidiakonas, vėliau tapęs popiežiumi Urbonu IV. Taigi praėjus vienuolikai metų nuo tos dienos, kada prasidėjo Sventopelko karas, kova pasibaigė 1253 ir Prūsijos žemė sulaukė taikos312.

PDF 84

Sventopelko sukeltas tikėjimo bei tikinčiųjų persekiojimas Prūsijoje\n\n Gyveno Pomeranijos žemėje kunigaikštis, vardu Sventopelkas, sūnus nedorybių ir\npragaišties, pasak šventojo rašto, be galo klastingos ir suktos širdies; prūsų tautą,\nneseniai priėmusią Kristaus tikėjimą, jis pradėjo taikiais žodžiais raginti griebtis klastos,\nsudarė sąjungą su ta sąlyga, kad jie išvarysią jėga iš Prūsijos žemės Teutonų ordino\nbrolius ir kitus krikščionis266; jiems ši kalba rodėsi esanti gera, daug kas persimetė į jo\npusę, ir beveik visi jam prijautė. Kai šitai įvyko, šis kunigaikštis sutvirtino savo pilis Vyslos\npakrantėse ir jose įkurdino nuodėmingus žmones, nedoringus vyrus ir nusikaltėlius,\nkurie tapo broliams nelyginant kilpa po kaklu.

PDF 99

Apie įvairias Sventopelko derybas ir sutartis\n\n Sventopelkas, išgirdęs apie magistro atvykimą, paprašė jį atsiųsti valdovą Henriką iš\nLichtenšteino, o kai šis atvyko, pareiškė jam daugybę nusiskundimų broliais ir pasakė:\n„Esu pasirengęs paisyti teisingumo ir vykdyti visa, ką įsakys broliai, jeigu jie man\nsugrąžins sūnų, kurį esu jiems davęs kaip įkaitą“. Valdovas Henrikas, turėdamas galvoje,\nkad kiekvienas privalo paisyti teisingų nurodymų ir pamokymų, jam atsakė: „Nieku būdu\nnegali atgauti savo sūnaus, nes ne kartą esi sulaužęs taikos sutartį, kuriai patvirtinti davei\nbroliams savo sūnų kaip įkaitą, o daug kartų, susidedamas su atsimetėliais ir netikėliais,\nsu kurių kariuomene niokojai krikščionių bei brolių žemę, grobdamas ir degindamas, o\ntikėjimą, kurį per begalinį vargą ir per garbingas įstangas krikščionys įdiegė, išrovei,\nvienus krikščionis negailestingai išžudydamas, kitus išsivarydamas į amžiną vergovę,\ntodėl ne teisingumo ieškoki, bet pasigailėjimo“.

PDF 88

Dėl to,\nbrolių patariamas, sugrąžino jam bažnyčios malonę šiomis sąlygomis: kad jo ir brolių\nsutartis būtų tvirtesnė, Sventopelkas kaip užstatą atiduosiąs broliams Sartovicų pilį,\no įkaitais atsiųsiąs savo pirmagimį sūnų Mstivojų, burggrafą Vimarą [Gneomirą] bei\nsavo kariuomenės vadą Vojaką [Vojachą], be to, paliesdamas ranka švenčiausias dievo\nevangelijas, prisieksiąs, kad padėsiąs broliams prieš netikėlius, kai šitai būsią reikalinga,\nir kad nuo šiol nekamuosiąs nei tikėjimo, nei tikinčiųjų tokiomis baisybėmis, kokių prieš\ntai yra ėmęsis; šiems pažadams sutvirtinti jis davė broliams raštą, savo antspaudu\npatvirtintą277. Sitai padarius, sugrąžino brolius bei kitus belaisvius, kuriuos beįmanė\nsurasti, tarp kurių be kitų moterų, vyrų ir vaikų buvo 70 kilmingų ir garbingų matronų;\nšios taikos broliai taip tvirtai laikėsi, kad paisė ne tik visų kitų dalykų, reikalingų taikai\npalaikyti, bet nė karto nestojo į kovą su netikėliais nepasitarę su šiuo kunigaikščiu.

PDF 130

Apie Pomeranijos kunigaikščio Sventopelko mirtį ir jo sūnaus Mstivojaus sukilimą prieš brolius Tais pačiais metais Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, atgulė į patalą, o nujausdamas artėjant mirtį, sušaukė savo sūnus ir, sakydamas paskutinę savo valią, kurią patvirtino mirtimi, šitaip juos pamokė: „Kai tarp manęs ir brolių kildavo karas, visados nukentėdavau; juos puldavau ir su pagrindu, ir be pagrindo, bet nieko nelaimėdavau, nes dievas su jais ir už juos kovoja. Dėl to jums patariu niekad jiems nesipriešinti, bet nuolankiai juos gerbti“. Šio pamokymo nepaklausė jo vyriausias sūnus Mstivojus. Tėvui mirus400 (1299 m. sausio 11 d.), tapęs Pomeranijos kunigaikščiu, akiplėšiškai pradėjo eiti tais klaidingais keliais, kuriais kadaise ėjo tėvas, paakino prūsų kariuomenę deginti ir plėšti Kulmo žemę bei Pamedės vyskupystę, tas jos žemes, kurios buvo prieš jo Nojenburgo pilį401; prūsai nuo vieno Vyslos kranto, o Nojenburgo pilėnai nuo kito užpuolė penkiolika brolių laivų, prikrautų visokiausių reikmenų tikėjimui bei tikintiesiems ginti; galop laivininkai turėjo visą krovinį iš laivų išmesti į upę, nes kitaip patys nebūtų pabėgę.

PDF 89

pameta kelią, kurį pamėgo jaunystėje, dėl to ir veidmainingasis Pomeranijos kunigaikštis,\nžiaurus ir neteisingas, neilgai tepajėgė nuslėpti įgimtą nedorovingumą, kurį iš jaunų\ndienų buvo pratęs rodyti; praslinkus vieniems metams nuo tos dienos, kai buvo sudaryta\nsutartis, užmiršęs savo nuolankumą ir priesaiką, kuria šią taiką patvirtino, užmiršęs\nkraujo giminystę, tai yra sūnų, bei kitus įkaitus, kuriuos buvo davęs kaip užstatą, sulaužė\ntaikos sutartį ir su Prūsijos žemės naujakrikščiais atkritėliais bei sūduviais278 surinko\nmilžinišką kariuomenę, kuri, nekalbant apie kitas nelaimes, kaip apie paimtus į nelaisvę,\nužmuštus ir nesuskaičiuojamą grobį, pavertė dykromis visą Kulmo žemę, išskyrus tris\npilis: Torunę, Kulmą ir Rudiną. Šitai padarę, pasuko su savo kariuomene prie Kulmo\nmiesto bei pilies ir čia — išdidūs ir pasipūtę — apsistojo iki vakaro. Po to patraukė iki\npelkės, vardu Renzenas279, kur naktį ilsėjosi.

PDF 91

Apie brolių vargus po mūšio\n\n Sutriuškinus šiame mūšyje brolius, Sventopelkas didžiai džiaugėsi ir, dvigubai žvaliau\nkibdamas į savo nedorovingus darbus, dvigubai smarkiau sėtrindamas skaudžias brolių\nžaizdas, ėmėsi kaip beįmanydamas visokiausių priemonių nuvilioti nuo jų į didžiausią\nvargą pakliuvusius jų valdinius ir įkalbinėjimais bei dovanomis palenkti juos savo klastin\ngai valiai. Tiesa, kurie ne kurie, jo sukiršinti, slapta buvo linkę jam paklusti, tačiau\ndėl dievo apvaizdos ir brolių apdairumo nė vienas jų nedrįso viešai to rodyti. Šitaip jo\nklastingi užmojai nuėjo niekais, nes jis nieko nepešė su savo piktais sumanymais.

PDF 168

Apie tai, kaip buvo palikta Poterbergo pilis ir pastatyta Mevės pilis\n\n Sventopelkas, kadaise Pomeranijos kunigaikštis, apie kurį jau esame anksčiau kalbėję,\nturėjo keturis sūnus: pirmagimį Mstivojų, kurį, kaip esame sakę, buvo davęs kaip įkaitą,\nSamborą, Vartislavą bei dar vieną507. Vartislavas įstojo į Teutonų ordiną broliu ir anksčiau\nminėtosios kunigaikštystės dalį, kuri jam atiteko, atidavė labdarybės tikslais Teutonų\nordino broliams Prūsijoje.

PDF 84

Gyveno Pomeranijos žemėje kunigaikštis, vardu Sventopelkas, sūnus nedorybių ir pragaišties, pasak šventojo rašto, be galo klastingos ir suktos širdies; prūsų tautą, neseniai priėmusią Kristaus tikėjimą, jis pradėjo taikiais žodžiais raginti griebtis klastos, sudarė sąjungą su ta sąlyga, kad jie išvarysią jėga iš Prūsijos žemės Teutonų ordino brolius ir kitus krikščionis266; jiems ši kalba rodėsi esanti gera, daug kas persimetė į jo pusę, ir beveik visi jam prijautė. Kai šitai įvyko, šis kunigaikštis sutvirtino savo pilis Vyslos pakrantėse ir jose įkurdino nuodėmingus žmones, nedoringus vyrus ir nusikaltėlius, kurie tapo broliams nelyginant kilpa po kaklu. Mat išėję iš šių pilių, jie, pastebėję pro šalį plaukiančius brolių valdinius, staiga juos užpuldavo ir smarkiai sumušdavo, pasigrobdami didelį grobį; vienus ėmė į nelaisvę, kitus be pasigailėjimo žudė ir šitaip aplinkui liejo krikščionių kraują; tokie dažni būdavo tie antpuoliai, kad ilgainiui niekas nesiryždavo broliams patarnauti ir pristatyti Elbingo, Baigos bei kitų vietų broliams maisto, kurio jiems labai reikėjo.

PDF 96

Tuo metu, kai šitai dėjosi, Sventopelkas\nsutelkė didelę kariuomenę iš savo valdinių ir Prūsijos atsivertėlių ir nusekė paskui\natsitraukiančius brolius, kiekvieną naktį sustodamas toje pačioje vietoje, kur buvo\nbrolių palapinės, pririšdamas savo kovos žirgus ten, kur anksčiau stovėjo brolių žirgai,\nšitaip skaičiuodamas palapines ir stebėdamas kelio kryptį; suvokęs, kad jo kariuomenė\ndvigubai didesnė nei brolių, džiūgaute džiūgavo ir, drąsindamas saviškius, juos guodė\nšiais žodžiais: „Rytoj padarysime taip, kad pomeranai ir prūsai amžiams bus nusikratę\nteutonų jungo“. Išaušus, kai broliai traukėsi, kurie ne kurie Sventopelko kariai užpuolė\ngabenamą grobį, kurio buvo tiek daug, kad gurguolė išdryko per dvi mylias, ir nukovė 30\nvyrų, skirtų grobiui saugoti.

PDF 74

Panagrinėkime, kaip buvo sakoma senovėje. Ne­\nstoras teigia, kad poloviečiai atėjo prie G i urge v o tvirto­\nvės, laikė ją apgulę visą vasarą, bet, negalėdami jos\nįveikti, nesikėlė per Rosés upę, sudarę taiką su Sventopel-\nku2. Rusų istorikai nesutaria, kur buvusi ši tvirtovė.

PDF 74

Tačiau jis prieštarauja sau ir savo tiksliai išdėstytoms istorinėms tiesoms, nes ir poloviečių puoli­ mai iki XII amžiaus pradžios, ir Giurgevo apgultis, pa­ imti iš Nestoro veikalo, liečia tų barbarų veiksmus kai­ riojoje Dnepro pakrantėje, į rytus nuo jo. Be to, tvirto­ vė nebuvo paimta, nes kunigaikštis Sventopelkas sudarė taiką; kartu ji nebuvo sunaikinta ir todėl netrukus turė­ jo* būti atstatyta. Tatiščevas**, gal geriau žinojęs šiuos įvykius, ieškojo Giurgevo kairiojoje Dnepro pakrantėje, bet klaidingai rado kažkokią pilaitę, galbūt irgi vadintą Jurjevu, stovėjusią prie Osteros upės žiočių.

PDF 91

——————————————————\n\n Sventopelkas, minėtasis Pomeranijos kunigaikštis, nieko nelaimėjęs šiomis savo\nklastingomis vilionėmis, griebėsi kitų priemonių, svaresnių, vildamasis, jog atėjęs\ntinkamas ir seniai geidžiamas metas, kada jis, nesutikdamas jokio pasipriešinimo,\ngalėsiąs visai užpūsti ir sutrypti tą silpną krikščionybės kibirkštėlę, dar ten rusenusią po\npaskutiniojo mūšio. Jis subūrė du tūkstančius puikiausių karių ir, perplukdinęs juos per\nVyslą, įsibrovė į Kulmo žemę, per dvi dienas bei dvi naktis paėmė visa, kas dar buvo likę, o\nvisa kita pavertė pelenais bei degėsiais. Tuo metu, kai šitai vyko, Kulmo broliai, susirinkę\ndrauge su Kulmo miesto kilmingaisiais bei miestiečiais, vaitojo, matydami nelaimes,\nkurių pridarė Sventopelkas su savo kariauna, ir, mušdamiesi į krūtinę, su ašaromis\nmeldė dievą, sakydami: „Pasigailėk, viešpatie, pasigailėk savo tautos ir neduok savo\ntėvonijos paniekinti“.

PDF 130

Apie Pomeranijos kunigaikščio Sventopelko mirtį ir jo sūnaus Mstivojaus sukilimą prieš brolius Tais pačiais metais Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, atgulė į patalą, o nujausdamas artėjant mirtį, sušaukė savo sūnus ir, sakydamas paskutinę savo valią, kurią patvirtino mirtimi, šitaip juos pamokė: „Kai tarp manęs ir brolių kildavo karas, visados nukentėdavau; juos puldavau ir su pagrindu, ir be pagrindo, bet nieko nelaimėdavau, nes dievas su jais ir už juos kovoja. Dėl to jums patariu niekad jiems nesipriešinti, bet nuolankiai juos gerbti“. Šio pamokymo nepaklausė jo vyriausias sūnus Mstivojus. Tėvui mirus400 (1299 m. sausio 11 d.), tapęs Pomeranijos kunigaikščiu, akiplėšiškai pradėjo eiti tais klaidingais keliais, kuriais kadaise ėjo tėvas, paakino prūsų kariuomenę deginti ir plėšti Kulmo žemę bei Pamedės vyskupystę, tas jos žemes, kurios buvo prieš jo Nojenburgo pilį401; prūsai nuo vieno Vyslos kranto, o Nojenburgo pilėnai nuo kito užpuolė penkiolika brolių laivų, prikrautų visokiausių reikmenų tikėjimui bei tikintiesiems ginti; galop laivininkai turėjo visą krovinį iš laivų išmesti į upę, nes kitaip patys nebūtų pabėgę.

PDF 92

Galop, nutaręs slepiamą piktumą atvirai parodyti, surinko stiprią kariuomenę ir įsibrovė į Kujaviją, kunigaikščio Kazimiero žemę, kurią, degindamas ir plėšdamas, baisiai sunaikino, daugybę krikščionių išsivarydamas į nelaisvę bei išžudydamas, galop sugrįžo paėmęs daug grobio ir kitokių gėrybių. Kai jam dėl šito buvo prikaišiojama, jis atsakė: nei popiežiaus, nei imperatoriaus, nei kito kurio žmogaus nepaisydamas, jis nesiliausiąs persekioti savo priešų, be to, pridūrė: „Grąžinkite man sūnų, jei norite su manimi gyventi taikiai“. Kadangi broliai jam nesugrąžino sūnaus, jis kaip ir anksčiau pradėjo juos iš paskutiniųjų persekioti. Todėl dviejų upių santakoje, būtent: Vyslos ir Nogato283, pastatė pilį, vardu Santyras284, kurioje įkurdino nedorų vyrų.

PDF 99

Valdovas Henrikas, turėdamas galvoje, kad kiekvienas privalo paisyti teisingų nurodymų ir pamokymų, jam atsakė: „Nieku būdu negali atgauti savo sūnaus, nes ne kartą esi sulaužęs taikos sutartį, kuriai patvirtinti davei broliams savo sūnų kaip įkaitą, o daug kartų, susidedamas su atsimetėliais ir netikėliais, su kurių kariuomene niokojai krikščionių bei brolių žemę, grobdamas ir degindamas, o tikėjimą, kurį per begalinį vargą ir per garbingas įstangas krikščionys įdiegė, išrovei, vienus krikščionis negailestingai išžudydamas, kitus išsivarydamas į amžiną vergovę, todėl ne teisingumo ieškoki, bet pasigailėjimo“. Kadangi tiesa sukelia neapykantą, kadangi niekšai niekad jos nepaiso, nors visados apie ją kalba, tai ir šis klastingasis Sventopelkas, užsikimšęs nelyginant kurčia gyvatė ausis tiesai, niekais nuleido viską, ką girdėjo; pro ausis nuleidęs jam pasakytus žodžius, jis sveiką ir gyvą išleido minėtąjį valdovą Henriką į Kulmo miestą, kur šis atpasakojo magistrui bei broliams visa, ką buvo girdėjęs. Neilgai trukus tas pats kunigaikštis prikalbino magistrą susitikti su Sventopelku vienoje Vyslos saloje302, kur po ilgų derybų, kurias vedė vienas su kitu, galop išsiskyrė nesudarę taikaus susitarimo.

PDF 100

Apie Kristburgo pilies atstatymą Magistras ir broliai, giliai susikrimtę dėl šio apverktino įvykio, nusprendė, kad kitaip nepalenksi šių kietasprandžių netikėlių tikėjimui, kaip tik tada, kai šios klastingos giminės viduryje [in medio nationis] būsianti pastatyta pilis, iš kurios galėsią juos kasdien puldinėti. Todėl, sukvietę daugybę maldininkų, kurie, pastoviai raginami į kryžiaus karą, nuolat čia traukė iš įvairių Vokietijos kraštų, broliai pasuko į Pamedės žemę pasiėmę visa, kas reikalinga pilims statyti. Pakeitę vietą, bet ne vardą, Jėzaus Kristaus garbei ir šlovei jie pastatė Kristburgo pilį toje vietoje, kur ji ir dabar tebėra304, sutvirtinę ją viskuo, kas reikalinga pilims ginti, ir palikę joje daug karių.