vieta

Kernavė

24 teiginiai27 įrašai1 struktūruoti ryšiai

Apžvalga

Santrauka

kai kurie mokslininkai spėja tai buvus Liškiavą ar Kernavę.

Patikrinti teiginiai

Svarbiausi faktai

t-002aukstas

Ordino maršalas su kryžiuočių kariuomene ir Vytauto pulkais užėmė Kernavę ir Maišiagalą.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­ gos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­ siuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie­ tuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytau­ tu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuo­ čiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuoda­ mi, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.
t-001vidutinis

Persekiojami kryžiuočiai pasiekė Papartėnus, buvusius netoli Kernavės.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

O\nVytautas, pasislėpęs miškuose, naikino atsiskyrusius Ordino\npulkus ir gurguoles. Nors ir smarkiai kryžiuočiai buvo perse­\nkiojami, vis dėlto jie nuėjo ligi Papartėnų (netoli Kernavės).\n\n(^1) ) C.
t-003vidutinis

H. Paszkiewiczius Mindaugo sostine laikė Kernavę, jei Mindaugas apskritai turėjo pastovią sostinę.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Yra paaiškėję, kad pradinė\nMindaugo « Lietuva » ir jo valdomos tėviškės pilys tebus apėmusios\nplotą tarp Nemuno, Neries ir Merkio, t.y. pietvakarių Aukštaičių\nsritį. H. Paszkiewicz tad Mindaugo sostine laikė, jeigu jis iš viso\npastovią sostinę bus turėjęs, Kernavę (dešiniajame Neries krante)^17.
t-004vidutinis

Paplitusi versija Lietuvos vardą kildina iš Lietaukos upelio, įtekančio į Nerį netoli Kernavės.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Tačiau lietuviškai kalbantys žmonės nebūtinai save vadino lietuviais, o savo žemę – Lietuva. Iki šiol labiausiai paplitusi versija buvo Lietuvos vardą kildinti iš nedidelio upelio Lietaukos, įtekančio į Nerį ne- toli Kernavės, vardo. Tradiciškai manoma, kad Lietuvos valstybės bran- duolys – Lietuvos žemė siaurąja prasme ankstyvaisiais istoriniais laikais buvo tarp Nemuno ir Neries upių.
t-005vidutinis

Iš Žemutinės pilies vedęs kelias prie kelto per Viliją šakojosi į Kernavę, senąją Lietuvos sostinę, ir Ukmergės pilį.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Kelias\nsuko į šiaurės pusę, kelto per Viliją link, nuo ten, išsišakojęs\nį du, vedė į Kernavę, senąją Lietuvos sostinę, ir į Ukmergės\npilį. Į kairę nuo kelto, kur dabar Lukiškių priemiestis, nuo\nsenų senovės kerojo įvairioms dievybėms pašvęsti ąžuolai,\nšen bei ten palei Viliją laukuose augo pušys5.
t-006vidutinis

XVI a. plačioji Lietuvos metraščio redakcija Trakų pilies įkūrimo vietą nurodė už 5 mylių nuo Kernavės.

Įrodymai (1)
Visi teiginiai ir įrodymai (24 teiginiai, 27 įrašai)
Papildoma informacija

Vaidmenys: place

Struktūruoti ryšiai

Su kuo susijęs objektas

Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.

Užėmė Kernavę:

Provenansas

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas

Vidinis šaltinisAutorius / metaiTeiginiaiCitatos ir paminėjimai
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)46
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)43
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)46
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 433
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)33
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 199522
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)11
Lietuvių tautos istorija, t. 311
Lietuvių tautos istorija, t. 511
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)11