Herkus Mantas vaizduojamas kaip notangų vadas, niokojęs Kulmo žemę, puolęs Karaliaučiaus apylinkes, pasigailėjęs į nelaisvę patekusio Hirtshalso, o galiausiai kryžiuočių sučiuptas ir nužudytas.
[dienos) išvakarėse, prūsai, matydami, jog broliai šiame mūšyje prarado daug jėgų,\nnetekę brolių, ginklanešių, žirgų, ginklų ir visa kita, kas reikalinga karui, patyrę daug\nsunkių nelaimių ir aitrių nuoskaudų, vėl atkrito nuo tikėjimo ir tikinčiųjų, sugrįžo prie\npirmykščių paklydimų, o savo kariuomenės vadais bei vyresniaisiais sembai išsirinko\nGlandą357, notangai — Herkų Mantą358, varmiai — Glapą359, pagudėnai — Auktumą360,\nbartai — Divaną361.
Kai šitai dėjosi, broliai, su kita kariuomenės dalimi artėdami prie kovos lauko, išvydo pakrikusią krikščionių kariuomenę, kurios dėl priešo gausumo neturėjo nė menkiausios vilties išgelbėti, ir kitu keliu sugrįžo pas saviškius365. Po šių skerdynių notangai, sumanę savo dievams paaukoti auką, metė burtus paimtų į nelaisvę teutonų akivaizdoje, ir burtai abu kartus krito vienam Magdeburgo366 miestiečiui, kilmingam ir turtingam vyrui, vardu Hirtshalsas, kuris, patekęs į tokią bėdą, paprašė Herkų Mantą prisiminti patirtas Magdeburgo mieste geradarystes ir išgelbėti jį nuo šitokios nelaimės. Šitai išgirdęs, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo.
Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė,\nkovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III,\n122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai\nsutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123). Mindaugo valdoma Lietuva (ypač 1259—\n1263 m.
Apie brolio Helmericho, magistro, 40 brolių ir daugybės krikščionių žūtį\n\n Tais pačiais metais393 Herkus Mantas, notangų vadas, su stipria kariuomene įsibrovė\nį Kulmo žemę ir, išsivaręs daugybę žmonių bei pasigrobęs nesuskaičiuojamą gausybę\nkitokio turto, kurį išsigabeno su savimi, sudegino visus pastatus, esančius už įtvirtinimų\n[sienų], o visą šią žemę užliejo raudonu krikščionių krauju. Kai apie tai išgirdo magistras\nbrolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos\nžemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė.
Priešiškuose lietuviams\nšaltiniuose randame ir vėlesnių, šiuo atveju svarbių žinių. Štai Didžiojo prūsų sukilimo\nmetu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė\nOrdino užnugarį pavyslyje (III, 160). Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė,\nkovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III,\n122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai\nsutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123).
Tais pačiais metais393 Herkus Mantas, notangų vadas, su stipria kariuomene įsibrovė\nį Kulmo žemę ir, išsivaręs daugybę žmonių bei pasigrobęs nesuskaičiuojamą gausybę\nkitokio turto, kurį išsigabeno su savimi, sudegino visus pastatus, esančius už įtvirtinimų\n[sienų], o visą šią žemę užliejo raudonu krikščionių krauju. Kai apie tai išgirdo magistras\nbrolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos\nžemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė. Prūsai, apsitvėrę\nužtvaromis, iš pradžių narsiai priešinosi, tačiau galop leidosi bėgti, o krikščionys, juos\nbesivydami, išsisklaidė, tada prūsai, nors jų daug bėgančių ir žuvo, susitelkė, matydami\nnedaug vyrų apie vėliavą, sugrįžo į užtvaras ir pradėjo iš naujo kovą, kuri ilgai užtruko,\nkol galop, šitaip leidžiant viešpačiui, kurio sprendimai protu nesuvokiami, nukovė\nmagistrą394 ir maršalą395 brolį Ditrichą, ir keturiasdešimt brolių ir išžudė visą krikščionių\nkariuomenę; dievo tautą ištiko tokia nelaimė, kad čia patirti nuostoliai rodėsi didesni nei\ntie, kuriuos ji patyrė Kurše; nors čia tiek ir nežuvo kaip ten, bet krito čia visi geriausi, visi\nrinktiniai vyrai, kurių išmintimi bei sumanumu rėmėsi Prūsijos žemė, vesdama karus.