Santrauka
Herkus Mantas vaizduojamas kaip notangų vadas, niokojęs Kulmo žemę, puolęs Karaliaučiaus apylinkes, pasigailėjęs į nelaisvę patekusio Hirtshalso, o galiausiai kryžiuočių sučiuptas ir nužudytas.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 Notangų prūsų vyriausiasis vadas Herkus Mantas niokojo Kulmo žemę ir triuškino Ordiną Lubavos mūšyje. | c-001 | |
| t-002 Herkus Mantas du kartus išgelbėjo į nelaisvę patekusį Hirtshalsą, prisiminęs Magdeburge patirtas geradarybes. | c-002 | |
| t-003 Herkus Mantas, surinkęs didelę kariuomenę, puolė Karaliaučiaus lauką ir sunkiai sužeidė brolį Henriką Ulenbušą. | c-003 | |
| t-004 Tais pačiais metais Herkus Mantas su stipria kariuomene įsibrovė į Kulmo žemę, išsivarė daugybę žmonių ir išsigabeno daug turto. | c-004 | |
| t-005 Dusburgietis pasakoja, kad Herkus Mantas priesaika liudijo regėjęs iš sudeginto miestiečio burnos išskrendant baltą balandį. | c-005 | |
| t-006 Herkus Mantas, likęs vienas palapinėje, buvo Kristburgo komtūro Henriko iš Šenenbergo ir Helvigo iš Goldbacho pakartas ir pervertas kalaviju. | c-006 | |
| t-007 Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę ir 1263 m. sutriuškino kryžiuočius. | c-007 | |
| t-008 Dusburgietis pasakoja, kad notangai savo kariuomenės vadu ir vyresniuoju pasirinko Herkų Mantą. | c-002 c-005 | |
| t-009 Pokarvių skerdynių pasakojime Herkus du kartus išgelbėjo Hirtshalsą nuo burtų. | c-004 | |
| t-010 Dusburgietis pabrėžia, kad Herkus vėliau pats liudijo apie Hirtshalso sielos regėjimą. | c-006 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Notangų prūsų vyriausiasis vadas Herkus Mantas niokojo Kulmo žemę ir triuškino Ordiną Lubavos mūšyje.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Lietuvių, prūsų, sūduvių kariuomenė puolė Vėluvos pilį. Tuo metu notangų, prūsų vyriausia- sis vadas Herkus Mantas niokojo Kulmo žemę, triuškino Ordiną Lubavos mūšyje. Mindaugo ka- riuomenė, padėdama prūsams, nio- kojo Ordino užnugarį Pavyslyje, Pamedės ir Kulmo žemes.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Herkus Mantas du kartus pasigailėjo į nelaisvę patekusio Hirtshalso.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kai šitai dėjosi, broliai, su kita kariuomenės dalimi artėdami prie kovos lauko, išvydo pakrikusią krikščionių kariuomenę, kurios dėl priešo gausumo neturėjo nė menkiausios vilties išgelbėti, ir kitu keliu sugrįžo pas saviškius365. Po šių skerdynių notangai, sumanę savo dievams paaukoti auką, metė burtus paimtų į nelaisvę teutonų akivaizdoje, ir burtai abu kartus krito vienam Magdeburgo366 miestiečiui, kilmingam ir turtingam vyrui, vardu Hirtshalsas, kuris, patekęs į tokią bėdą, paprašė Herkų Mantą prisiminti patirtas Magdeburgo mieste geradarystes ir išgelbėti jį nuo šitokios nelaimės. Šitai išgirdęs, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
| patikimumo_pagrindimas | Pasakojimo epizodas aiškiai priskirtas Herkui Mantui, bet pateikiamas šališkoje kronikos naracijoje. |
Santrauka: Herkus Mantas puolė Karaliaučiaus lauką ir sužeidė Henriką Ulenbušą.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Neilgai trukus po to notangų vadas Herkus Mantas subūrė didelę kariuomenę ir atžygiavo į Karaliaučiaus lauką, ketindamas pulti pilį. Susidūrę su juo, broliai su savo ginklanešiais narsiai pasipriešino. Tačiau minėtasis Herkus Mantas, iš tolo pamatęs brolį Henriką Ulenbušą, įtempiantį arbaletą375, pribėgo prie jo, sakydamas: „Šiandien pat pasiųsiu tave į dangų“, ir pervėrė jį savo ietimi, sunkiai sužeisdamas, nors toji žaizda vėliau ir užgijo.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
| patikimumo_pagrindimas | Aiškus vardinis priskyrimas, tačiau pasakojimas ateina iš labai šališko karinio šaltinio. |
Santrauka: Herkus Mantas su kariuomene įsibrovė į Kulmo žemę ir ją nusiaubė.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tais pačiais metais393 Herkus Mantas, notangų vadas, su stipria kariuomene įsibrovė į Kulmo žemę ir, išsivaręs daugybę žmonių bei pasigrobęs nesuskaičiuojamą gausybę kitokio turto, kurį išsigabeno su savimi, sudegino visus pastatus, esančius už įtvirtinimų [sienų], o visą šią žemę užliejo raudonu krikščionių krauju. Kai apie tai išgirdo magistras brolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos žemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė. Prūsai, apsitvėrę užtvaromis, iš pradžių narsiai priešinosi, tačiau galop leidosi bėgti, o krikščionys, juos besivydami, išsisklaidė, tada prūsai, nors jų daug bėgančių ir žuvo, susitelkė, matydami nedaug vyrų apie vėliavą, sugrįžo į užtvaras ir pradėjo iš naujo kovą, kuri ilgai užtruko, kol galop, šitaip leidžiant viešpačiui, kurio sprendimai protu nesuvokiami, nukovė magistrą394 ir maršalą395 brolį Ditrichą, ir keturiasdešimt brolių ir išžudė visą krikščionių kariuomenę; dievo tautą ištiko tokia nelaimė, kad čia patirti nuostoliai rodėsi didesni nei tie, kuriuos ji patyrė Kurše; nors čia tiek ir nežuvo kaip ten, bet krito čia visi geriausi, visi rinktiniai vyrai, kurių išmintimi bei sumanumu rėmėsi Prūsijos žemė, vesdama karus.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
| patikimumo_pagrindimas | Įvykis pateiktas tiesiogiai, bet paskutinė frazė yra kronikos retorinis dramatizavimas. |
Santrauka: Dusburgietis Herkų Mantą pateikia kaip regėjimo liudytoją.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Šitai išgirdęs, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo. Tačiau kai ir trečią kartą burtai jam krito, pats atsižadėjo noro išsigelbėti ir iš pagarbos tikėjimui laisva valia pasiaukojo dievui: pririštas ant savo žirgo, jis buvo sudegintas367. Gerai įsidėmėk, kad ir tas pats Herkus, ir daugybė kitų vėliau, priesaika patvirtindami savo žodžius, tikino, jog tuo metu, kai tas ant arklio sudegintas miestietis išleido paskutinį atodūsį, jie išvydo jam iš burnos išskrendant baltų balčiausią balandį.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
| patikimumo_pagrindimas | Tai stebuklinis regėjimas, todėl viešai paliekamas tik kaip kronikininko pasakojimas. |
Santrauka: Herkus Mantas buvo sučiuptas palapinėje ir nužudytas.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Šiam kunigaikščiui išvykus, notangai pradėjo baimintis net to, dėl ko kitados nejautė jokios baimės. Jiems rodėsi, jog niekur jie nerasią tokios slėptuvės, kur nereikėtų būgštauti dėl gresiančių pavojų. Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne kuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas sėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo komtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai nudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
| patikimumo_pagrindimas | Aiškiai įvardytas asmuo ir veikėjai, tačiau visa scena žinoma iš vieno šališko kronikos pasakojimo. |
Santrauka: Mantas pateikiamas kaip prūsų vadas, siejamas su 1263 m. laimėjimu prieš kryžiuočius.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Priešiškuose lietuviams šaltiniuose randame ir vėlesnių, šiuo atveju svarbių žinių. Štai Didžiojo prūsų sukilimo metu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė Ordino užnugarį pavyslyje (III, 160). Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė, kovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III, 122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai sutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Ryšiai
Susiję objektai
- Baltai
- Kryžiuočių ordinas
- Notangai
- Teutonai
- komtūras
- magistras
- senieji mėnesių vardai ir devintinės
- Henrikas
- Lietuviai
- Sūduviai-jotvingiai
- Karūna
- Kėzmarko pasitarimai su Zigmantu dėl karūnos
- Liublino unija (1569 m.)
- Ona Jogailaitė
- Vilniaus miesto viešųjų aktų antspaudavimas šv. Kristoforo antspaudu
- Vokietijos kunigaikščiai
- Vroclavo sprendimas dėl Žemaičių ir Sūduvos (1420 m.)
- Vėliavos
- Žiemgaliai