Klaipėdoje prieš Lietuvą buvo sutelktos Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių ordinų pajėgos, broliai riteriai ir i 4 jiems pavaldžių užgrobtų žemių “prievarta buriami kariai (prūsai - pamedėnai, notangai, varmiai, sembai, o taip pat kuršiai, estai ir kt.), iš.
118 (113). Apie Kroicburgo pilies sugriovimą\n\n Tais pačiais viešpaties metais, tai yra 1263, notangai, apsupę Kroicburgo pilį, trejus\nmetus ją puolė įsirengę tris apgulos mašinas ir tris kuorus, o broliai su savo šeimyna,\nilgai ir garbingai ten kovoję ir visiškai pristigę maisto, naktį slapta pasitraukė iš pilies.\nSitai pajutę, prūsai pradėjo juos vytis ir kalavijais iškapojo visus, išskyrus du brolius.
319 (312). Apie Bisenės papilių sudeginimą 1313 metais\n\n Šių metų rudenį brolis Henrikas, maršalas, su broliais ir Sembos bei Notangos vyrais\nužpuolė Bisenės pilį; po ilgų puolamųjų kovų, kai abiejose pusėse buvo daug sužeistųjų,\nabu jos papiliai supleškėjo ugnyje.\n\n\n\n\n 320 (313).
Apie Herkaus Manto, notangų vado, žūtį Šiam kunigaikščiui išvykus, notangai pradėjo baimintis net to, dėl ko kitados nejautė jokios baimės. Jiems rodėsi, jog niekur jie nerasią tokios slėptuvės, kur nereikėtų būgštauti dėl gresiančių pavojų. Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne kuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas sėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo komtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai nudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411.
[dienos) išvakarėse, prūsai, matydami, jog broliai šiame mūšyje prarado daug jėgų,\nnetekę brolių, ginklanešių, žirgų, ginklų ir visa kita, kas reikalinga karui, patyrę daug\nsunkių nelaimių ir aitrių nuoskaudų, vėl atkrito nuo tikėjimo ir tikinčiųjų, sugrįžo prie\npirmykščių paklydimų, o savo kariuomenės vadais bei vyresniaisiais sembai išsirinko\nGlandą357, notangai — Herkų Mantą358, varmiai — Glapą359, pagudėnai — Auktumą360,\nbartai — Divaną361.\n\n\n\n\n 90 (85). Apie didelį krikščionių kraujo praliejimą
1314 viešpaties metais, po jo [Kristaus] apipjaustymo dienos (sausio 1), tas pats\nbrolis Henrikas, maršalas, su broliais ir Sembos bei Notangos vyrais žygiavo į Medininkų\nvalsčių569; keli lietuviai, naktį įsibrovę į jo palapines, nužudė 4 vyrus ir išsivarė du arklius,\ntodėl krikščionių kariuomenė kiaurą naktį nematė ramybės. Vis dėlto šitai neįbaugino\nbrolių taip smarkiai, kad jie nors kiek būtų uždelsę pradėtąjį viešpaties darbą. Skatinami\nkaršto tikėjimo ir tvirtai pasikliaudami viešpačiu, jie iki galo padarė visa, ko buvo ėmęsi\nmūsų dievo Jėzaus Kristaus garbei.
Apie Herkaus Manto, notangų vado, žūtį Šiam kunigaikščiui išvykus, notangai pradėjo baimintis net to, dėl ko kitados nejautė jokios baimės. Jiems rodėsi, jog niekur jie nerasią tokios slėptuvės, kur nereikėtų būgštauti dėl gresiančių pavojų. Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne kuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas sėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo komtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai nudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411.