Notangai

PDF 158

Grįžęs šiuo metu iš Vokietijos, brolis Ditrichas iš Lidelau, sembų fogtas, atkalbėjo\nsembus, kurie jį nuoširdžiai gerbė, nuo šito paklydimo. Kai šitai sužinojo notangai ir\nvarmiai, patys išsižadėjo piktų sumanymų, duodami žodį būti ištikimi broliams. Brolis\n\n 476 1277 m. sukilime dalyvavo ir kai kurie bartai, vienas jų gal net buvo sukilimo vadas\n(plg. D. III, 223).

PDF 127

118 (113). Apie Kroicburgo pilies sugriovimą\n\n Tais pačiais viešpaties metais, tai yra 1263, notangai, apsupę Kroicburgo pilį, trejus\nmetus ją puolė įsirengę tris apgulos mašinas ir tris kuorus, o broliai su savo šeimyna,\nilgai ir garbingai ten kovoję ir visiškai pristigę maisto, naktį slapta pasitraukė iš pilies.\nSitai pajutę, prūsai pradėjo juos vytis ir kalavijais iškapojo visus, išskyrus du brolius.

PDF 28

Ordino pajėgos\n1260 m. Klaipėdoje prieš Lietuvą buvo\nsutelktos Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių\nordinų pajėgos, broliai riteriai ir\ni 4 jiems pavaldžių užgrobtų žemių\n“prievarta buriami kariai (prūsai -\npamedėnai, notangai, varmiai, sem-\nbai, o taip pat kuršiai, estai ir kt.), iš\nVokietijos žemių 30 naujai įstojusių Ordino\nbrolių būrys, Revelio (Talino) danų kariuo-\nmenė, vadovaujama švedų kunigaikščio\nKarolio, turėjusio dar savo būrį.

PDF 210

1314 viešpaties metais, po jo [Kristaus] apipjaustymo dienos (sausio 1), tas pats\nbrolis Henrikas, maršalas, su broliais ir Sembos bei Notangos vyrais žygiavo į Medininkų\nvalsčių569; keli lietuviai, naktį įsibrovę į jo palapines, nužudė 4 vyrus ir išsivarė du arklius,\ntodėl krikščionių kariuomenė kiaurą naktį nematė ramybės. Vis dėlto šitai neįbaugino\nbrolių taip smarkiai, kad jie nors kiek būtų uždelsę pradėtąjį viešpaties darbą. Skatinami\nkaršto tikėjimo ir tvirtai pasikliaudami viešpačiu, jie iki galo padarė visa, ko buvo ėmęsi\nmūsų dievo Jėzaus Kristaus garbei.

PDF 134

Tačiau Glapą nusivarė su savimi į Karaliaučių ir pakorė ant kalvos, kuri nuo jo vardo po šiai dienai tebevadinama Glapo kalva413. Išžudžius vadus ir kitus vadovavusius karui, notangai ir varmiai vėl pasidavė tikėjimui ir broliams. 137 (132).

PDF 59

Ventos intaką Varmė (Būga K. 3, 114).\nTeritorija į šiaurės rytus nuo Pagudės, platus ruožas nuo Elbingo palei Aismares beveik\n\nNotanga195, kurioje [gyveno] notangai. Šešta — Semba196, kurioje [gyveno] sembai.

PDF 212-213

Kaip dievas stebuklingai išgelbėjo iš mirties pavojaus brolius bei jų didelę kariuomenę 1317 viešpaties metais, žiemą, kai brolis Henrikas, maršalas, broliai bei Sembos ir Notangos kariai nužygiavo prieš Vaikių valsčių, pačiame vidurnaktyje, vos sumigus, atūžė tokia siaubinga, tokia nematyta negirdėta audra, kad vėjai taip klaikiai daužėsi, jog rodėsi, kad tranko griaustinis; nekalbant jau apie baimę, apėmusią žmones, daugiau nei penki šimtai arklių, sutraukę kamanas ir pančius, išlakstė po mišką. Todėl, vargais negalais sugaudę arklius, tiesa, ne visus, brolių kariuomenė patraukė atgal. Neilgai trukus jie gavo patikimą žinią, kad daugybė kovai pasirengusių netikėlių tris dienas tykojo brolių bei jų kariuomenės; jeigu krikščionys būtų įsibrovę į jų žemę grobio, nė vienas nebūtų išnešęs sveikos galvos.

PDF 116

Po šių skerdynių notangai, sumanę savo dievams paaukoti auką, metė burtus paimtų į nelaisvę teutonų akivaizdoje, ir burtai abu kartus krito vienam Magdeburgo366 miestiečiui, kilmingam ir turtingam vyrui, vardu Hirtshalsas, kuris, patekęs į tokią bėdą, paprašė Herkų Mantą prisiminti patirtas Magdeburgo mieste geradarystes ir išgelbėti jį nuo šitokios nelaimės. Šitai išgirdęs, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo. Tačiau kai ir trečią kartą burtai jam krito, pats atsižadėjo noro išsigelbėti ir iš pagarbos tikėjimui laisva valia pasiaukojo dievui: pririštas ant savo žirgo, jis buvo sudegintas367.

PDF 28

Ordino pajėgos\n1260 m. Klaipėdoje prieš Lietuvą buvo\nsutelktos Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių\nordinų pajėgos, broliai riteriai ir\ni 4 jiems pavaldžių užgrobtų žemių\n“prievarta buriami kariai (prūsai -\npamedėnai, notangai, varmiai, sem-\nbai, o taip pat kuršiai, estai ir kt.), iš\nVokietijos žemių 30 naujai įstojusių Ordino\nbrolių būrys, Revelio (Talino) danų kariuo-\nmenė, vadovaujama švedų kunigaikščio\nKarolio, turėjusio dar savo būrį.

PDF 54

Šiuo vardu iš pradžių, manoma, vadinta tik Pagudė ir, matyt, Pamedė, o pats vardas atsirado ne anksčiau kaip IX—X a. Galvojama, kad etninis vardas Prūsai galėjo egzistuoti jau Romos imperijos laikais (K. Ptolemėjo Boruskus). Iš pradžių jis buvo siejamas tik su notangais.

PDF 210

319 (312). Apie Bisenės papilių sudeginimą 1313 metais\n\n Šių metų rudenį brolis Henrikas, maršalas, su broliais ir Sembos bei Notangos vyrais\nužpuolė Bisenės pilį; po ilgų puolamųjų kovų, kai abiejose pusėse buvo daug sužeistųjų,\nabu jos papiliai supleškėjo ugnyje.\n\n\n\n\n 320 (313).

PDF 149

175 (170). Apie nadruvių karą ir daugybės šios žemės žmonių atsivertimą 1274 viešpaties metais, grįžus į šventosios motinos bažnyčios visuotinybę pagudėnams, varmiams, notangams, bartams bei sembams, davus jiems įkaitų ir šitaip laidavus, kad jie ateityje niekada nemėginsią imtis tokių baisingų veiksmų, bet būsią nuolankiai paklusnūs tikėjimui ir brolių valdžiai, magistras ir broliai, susirūpinę krikščionių [žemių] ribų praplėtimu, nukreipė savo ginklus prieš nadruvius. Po to, kai mūsų aukščiau minėtas Tirskas, Maudelio tėvas ir Vėluvos pilininkas, su visais savo artimaisiais pasidavė tikėjimui bei broliams, daug galingų ir kilmingų Nadruvos vyrų vienas po kito atėjo pas brolius su visomis savo šeimynomis ir, krikšto prikelti naujam gyvenimui bei išsižadėję stabų, ėmė tarnauti gyvajam dievui Jėzui Kristui.

PDF 59

195 D.— Nattangia, Jer.— Natangin. Teritorija į rytus nuo Varmės, šiaurėje siekė Priegliaus pakrantes, o rytuose — Alnos upę (į pietryčius nuo dab. Kaliningrado — imtinai su Bagrationovsku. Pietuose maždaug iki dab. Bartošicės).

PDF 102

Įvyko šitaip todėl, kad pats Kristus, kuris ir plaka, ir gydo, savo dvasios malonėmis sujaudino kai kuriems kunigaikščiams širdis, tad į Prūsijos žemę įsiveržė Brandenburgo markgrafas 1251 viešpaties metais ir Merzeburgo vyskupas310 bei grafas Henrikas iš Svarcburgo kitais metais su daugybe karių, o šių paskiri būriai niokodami žygiavo per minėtųjų atsimetėlių žemes, degindami ir grobstydami, žudydami ir imdami į nelaisvę, kol šie taip buvo nukamuoti, kad nebegalėjo nė atsikvėpti. Nuo tol pamedėnai, pagudėnai, varmiai, notangai ir bartai311, šitaip viską patvarkius viešpačiui Jėzui Kristui, kurio rankose aukščiausia visų karalysčių valdžia ir teisė, sugrįžo į tikėjimą ir, davę broliams įkaitų, iš naujo pasidavė. Tuo pat metu ir dėl tos pačios priežasties ir Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, pavargęs nuo pastangų 307 Henrikas Botelis Prūsijoje (Elbinge) žinomas nuo 1246 m., žuvo 1260 m.

PDF 133

Apie Herkaus Manto, notangų vado, žūtį Šiam kunigaikščiui išvykus, notangai pradėjo baimintis net to, dėl ko kitados nejautė jokios baimės. Jiems rodėsi, jog niekur jie nerasią tokios slėptuvės, kur nereikėtų būgštauti dėl gresiančių pavojų. Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne kuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas sėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo komtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai nudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411.

PDF 115

[dienos) išvakarėse, prūsai, matydami, jog broliai šiame mūšyje prarado daug jėgų,\nnetekę brolių, ginklanešių, žirgų, ginklų ir visa kita, kas reikalinga karui, patyrę daug\nsunkių nelaimių ir aitrių nuoskaudų, vėl atkrito nuo tikėjimo ir tikinčiųjų, sugrįžo prie\npirmykščių paklydimų, o savo kariuomenės vadais bei vyresniaisiais sembai išsirinko\nGlandą357, notangai — Herkų Mantą358, varmiai — Glapą359, pagudėnai — Auktumą360,\nbartai — Divaną361.\n\n\n\n\n 90 (85). Apie didelį krikščionių kraujo praliejimą

PDF 210

1314 viešpaties metais, po jo [Kristaus] apipjaustymo dienos (sausio 1), tas pats\nbrolis Henrikas, maršalas, su broliais ir Sembos bei Notangos vyrais žygiavo į Medininkų\nvalsčių569; keli lietuviai, naktį įsibrovę į jo palapines, nužudė 4 vyrus ir išsivarė du arklius,\ntodėl krikščionių kariuomenė kiaurą naktį nematė ramybės. Vis dėlto šitai neįbaugino\nbrolių taip smarkiai, kad jie nors kiek būtų uždelsę pradėtąjį viešpaties darbą. Skatinami\nkaršto tikėjimo ir tvirtai pasikliaudami viešpačiu, jie iki galo padarė visa, ko buvo ėmęsi\nmūsų dievo Jėzaus Kristaus garbei.

PDF 133

Apie Herkaus Manto, notangų vado, žūtį Šiam kunigaikščiui išvykus, notangai pradėjo baimintis net to, dėl ko kitados nejautė jokios baimės. Jiems rodėsi, jog niekur jie nerasią tokios slėptuvės, kur nereikėtų būgštauti dėl gresiančių pavojų. Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne kuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas sėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo komtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai nudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411.

PDF 121

Apie Karaliaučiaus pilies užpuolimą Neilgai trukus po to notangų vadas Herkus Mantas subūrė didelę kariuomenę ir atžygiavo į Karaliaučiaus lauką, ketindamas pulti pilį. Susidūrę su juo, broliai su savo ginklanešiais narsiai pasipriešino. Tačiau minėtasis Herkus Mantas, iš tolo pamatęs brolį Henriką Ulenbušą, įtempiantį arbaletą375, pribėgo prie jo, sakydamas: „Šiandien pat pasiųsiu tave į dangų“, ir pervėrė jį savo ietimi, sunkiai sužeisdamas, nors toji žaizda vėliau ir užgijo.

PDF 121

Apie Karaliaučiaus pilies užpuolimą Neilgai trukus po to notangų vadas Herkus Mantas subūrė didelę kariuomenę ir atžygiavo į Karaliaučiaus lauką, ketindamas pulti pilį. Susidūrę su juo, broliai su savo ginklanešiais narsiai pasipriešino. Tačiau minėtasis Herkus Mantas, iš tolo pamatęs brolį Henriką Ulenbušą, įtempiantį arbaletą375, pribėgo prie jo, sakydamas: „Šiandien pat pasiųsiu tave į dangų“, ir pervėrė jį savo ietimi, sunkiai sužeisdamas, nors toji žaizda vėliau ir užgijo.

PDF 212-213

Kaip dievas stebuklingai išgelbėjo iš mirties pavojaus brolius bei jų didelę kariuomenę 1317 viešpaties metais, žiemą, kai brolis Henrikas, maršalas, broliai bei Sembos ir Notangos kariai nužygiavo prieš Vaikių valsčių, pačiame vidurnaktyje, vos sumigus, atūžė tokia siaubinga, tokia nematyta negirdėta audra, kad vėjai taip klaikiai daužėsi, jog rodėsi, kad tranko griaustinis; nekalbant jau apie baimę, apėmusią žmones, daugiau nei penki šimtai arklių, sutraukę kamanas ir pančius, išlakstė po mišką. Todėl, vargais negalais sugaudę arklius, tiesa, ne visus, brolių kariuomenė patraukė atgal. Neilgai trukus jie gavo patikimą žinią, kad daugybė kovai pasirengusių netikėlių tris dienas tykojo brolių bei jų kariuomenės; jeigu krikščionys būtų įsibrovę į jų žemę grobio, nė vienas nebūtų išnešęs sveikos galvos.

PDF 116

Po šių skerdynių notangai, sumanę savo dievams paaukoti auką, metė burtus paimtų į nelaisvę teutonų akivaizdoje, ir burtai abu kartus krito vienam Magdeburgo366 miestiečiui, kilmingam ir turtingam vyrui, vardu Hirtshalsas, kuris, patekęs į tokią bėdą, paprašė Herkų Mantą prisiminti patirtas Magdeburgo mieste geradarystes ir išgelbėti jį nuo šitokios nelaimės. Šitai išgirdęs, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo. Tačiau kai ir trečią kartą burtai jam krito, pats atsižadėjo noro išsigelbėti ir iš pagarbos tikėjimui laisva valia pasiaukojo dievui: pririštas ant savo žirgo, jis buvo sudegintas367. Gerai įsidėmėk, kad ir tas pats Herkus, ir daugybė kitų vėliau, priesaika patvirtindami savo žodžius, tikino, jog tuo metu, kai tas ant arklio sudegintas miestietis išleido paskutinį atodūsį, jie išvydo jam iš burnos išskrendant baltų balčiausią balandį.