Dusburgietis pasakoja, kad Herkus Mantas priesaika liudijo regėjęs iš sudeginto miestiečio burnos išskrendant baltą balandį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 116
Šitai išgirdęs, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo. Tačiau kai ir trečią kartą burtai jam krito, pats atsižadėjo noro išsigelbėti ir iš pagarbos tikėjimui laisva valia pasiaukojo dievui: pririštas ant savo žirgo, jis buvo sudegintas367. Gerai įsidėmėk, kad ir tas pats Herkus, ir daugybė kitų vėliau, priesaika patvirtindami savo žodžius, tikino, jog tuo metu, kai tas ant arklio sudegintas miestietis išleido paskutinį atodūsį, jie išvydo jam iš burnos išskrendant baltų balčiausią balandį.
Notangai Herkų Mantą išsirinko savo kariuomenės vadu ir vyresniuoju po prūsų atkritimo nuo tikėjimo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 115
[dienos) išvakarėse, prūsai, matydami, jog broliai šiame mūšyje prarado daug jėgų,\nnetekę brolių, ginklanešių, žirgų, ginklų ir visa kita, kas reikalinga karui, patyrę daug\nsunkių nelaimių ir aitrių nuoskaudų, vėl atkrito nuo tikėjimo ir tikinčiųjų, sugrįžo prie\npirmykščių paklydimų, o savo kariuomenės vadais bei vyresniaisiais sembai išsirinko\nGlandą357, notangai — Herkų Mantą358, varmiai — Glapą359, pagudėnai — Auktumą360,\nbartai — Divaną361.
Pokarvių skerdynių pasakojime Herkus du kartus išgelbėjo Hirtshalsą nuo burtų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 116
Kai šitai dėjosi, broliai, su kita kariuomenės dalimi artėdami prie kovos lauko, išvydo pakrikusią krikščionių kariuomenę, kurios dėl priešo gausumo neturėjo nė menkiausios vilties išgelbėti, ir kitu keliu sugrįžo pas saviškius365. Po šių skerdynių notangai, sumanę savo dievams paaukoti auką, metė burtus paimtų į nelaisvę teutonų akivaizdoje, ir burtai abu kartus krito vienam Magdeburgo366 miestiečiui, kilmingam ir turtingam vyrui, vardu Hirtshalsas, kuris, patekęs į tokią bėdą, paprašė Herkų Mantą prisiminti patirtas Magdeburgo mieste geradarystes ir išgelbėti jį nuo šitokios nelaimės. Šitai išgirdęs, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 116
Po šių skerdynių notangai, sumanę savo dievams paaukoti auką, metė burtus paimtų į nelaisvę teutonų akivaizdoje, ir burtai abu kartus krito vienam Magdeburgo366 miestiečiui, kilmingam ir turtingam vyrui, vardu Hirtshalsas, kuris, patekęs į tokią bėdą, paprašė Herkų Mantą prisiminti patirtas Magdeburgo mieste geradarystes ir išgelbėti jį nuo šitokios nelaimės. Šitai išgirdęs, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo. Tačiau kai ir trečią kartą burtai jam krito, pats atsižadėjo noro išsigelbėti ir iš pagarbos tikėjimui laisva valia pasiaukojo dievui: pririštas ant savo žirgo, jis buvo sudegintas367.
Herkų Mantą dykrose užtiko Henrikas iš Šenenbergo ir Helvigas iš Goldbacho; jie jį pakorė prie medžio ir pervėrė kalaviju.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 133
Šiam kunigaikščiui išvykus, notangai pradėjo baimintis net to, dėl ko kitados nejautė\njokios baimės. Jiems rodėsi, jog niekur jie nerasią tokios slėptuvės, kur nereikėtų būgštauti\ndėl gresiančių pavojų. Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne\nkuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas\nsėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo\nkomtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai\nnudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411.
Dusburgietis pasakoja, kad notangai savo kariuomenės vadu ir vyresniuoju pasirinko Herkų Mantą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 116
Kai šitai dėjosi, broliai, su kita kariuomenės dalimi artėdami prie kovos lauko, išvydo pakrikusią krikščionių kariuomenę, kurios dėl priešo gausumo neturėjo nė menkiausios vilties išgelbėti, ir kitu keliu sugrįžo pas saviškius365. Po šių skerdynių notangai, sumanę savo dievams paaukoti auką, metė burtus paimtų į nelaisvę teutonų akivaizdoje, ir burtai abu kartus krito vienam Magdeburgo366 miestiečiui, kilmingam ir turtingam vyrui, vardu Hirtshalsas, kuris, patekęs į tokią bėdą, paprašė Herkų Mantą prisiminti patirtas Magdeburgo mieste geradarystes ir išgelbėti jį nuo šitokios nelaimės. Šitai išgirdęs, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo.
Herkaus Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o 1263 m. mūšio lauke visiškai sutriuškino kryžiuočius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 11
Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė,\nkovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III,\n122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai\nsutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123). Mindaugo valdoma Lietuva (ypač 1259—\n1263 m.
Herkus Mantas, notangų vadas, su stipria kariuomene įsibrovė į Kulmo žemę ir privertė magistrą Helmerichą jį vytis iki Lubavos žemės.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 129
Apie brolio Helmericho, magistro, 40 brolių ir daugybės krikščionių žūtį\n\n Tais pačiais metais393 Herkus Mantas, notangų vadas, su stipria kariuomene įsibrovė\nį Kulmo žemę ir, išsivaręs daugybę žmonių bei pasigrobęs nesuskaičiuojamą gausybę\nkitokio turto, kurį išsigabeno su savimi, sudegino visus pastatus, esančius už įtvirtinimų\n[sienų], o visą šią žemę užliejo raudonu krikščionių krauju. Kai apie tai išgirdo magistras\nbrolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos\nžemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė.
Herkus Mantas, likęs vienas palapinėje, buvo Kristburgo komtūro Henriko iš Šenenbergo ir Helvigo iš Goldbacho pakartas ir pervertas kalaviju.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 133
Šiam kunigaikščiui išvykus, notangai pradėjo baimintis net to, dėl ko kitados nejautė\njokios baimės. Jiems rodėsi, jog niekur jie nerasią tokios slėptuvės, kur nereikėtų būgštauti\ndėl gresiančių pavojų. Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne\nkuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas\nsėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo\nkomtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai\nnudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411.
Herkaus Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę ir 1263 m. mūšio lauke sutriuškino kryžiuočius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 11
Priešiškuose lietuviams\nšaltiniuose randame ir vėlesnių, šiuo atveju svarbių žinių. Štai Didžiojo prūsų sukilimo\nmetu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė\nOrdino užnugarį pavyslyje (III, 160). Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė,\nkovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III,\n122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai\nsutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123).
Herkus Mantas vokiškai išviliodavo besislapstančius krikščionis iš slėptuvių, o tada su saviškiais juos suimdavo arba nužudydavo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 147
Apie prūsų, mokančių vokiečių kalbą, niekšiškumą\n\n Herkus Mantas, notangų vadas, bei daugybė kitų prūsų, iš mažumės augusių prie\nbrolių, pridarė tais negandų metais nemaža piktadarysčių krikščionims, nes labai dažnai,\nnetikėlių kariuomenei traukiant brolių žemėmis, krikščionys, kurie negalėjo pabėgti į\npilis, slapstėsi miškuose, brūzgynuose ar pelkėse. Sitai sužinojęs, Herkus, pasiėmęs\ndaug ginklanešių, eidavo į tas vietas, kur tikėdavosi rasti besislapstančiųjų, ir, taikingais\nžodžiais pridengęs klastą, garsiai vokiškai sakydavo: „Jei kas čia slapstosi, tegu išeina\nbe baimės, nes netikėlių kariuomenė jau atsitraukė“. Tuos, kurie, patikėję šiais žodžiais,\nišeidavo, jis su saviškiais užpuldavo ir paimdavo į nelaisvę arba nužudydavo.
Herkus Mantas, surinkęs didelę kariuomenę, puolė Karaliaučiaus lauką ir sunkiai sužeidė brolį Henriką Ulenbušą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 121
Apie Karaliaučiaus pilies užpuolimą Neilgai trukus po to notangų vadas Herkus Mantas subūrė didelę kariuomenę ir atžygiavo į Karaliaučiaus lauką, ketindamas pulti pilį. Susidūrę su juo, broliai su savo ginklanešiais narsiai pasipriešino. Tačiau minėtasis Herkus Mantas, iš tolo pamatęs brolį Henriką Ulenbušą, įtempiantį arbaletą375, pribėgo prie jo, sakydamas: „Šiandien pat pasiųsiu tave į dangų“, ir pervėrė jį savo ietimi, sunkiai sužeisdamas, nors toji žaizda vėliau ir užgijo.
Notangų vadas Herkus Mantas subūrė didelę kariuomenę ir atžygiavo į Karaliaučiaus lauką, ketindamas pulti pilį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 121
Apie Karaliaučiaus pilies užpuolimą Neilgai trukus po to notangų vadas Herkus Mantas subūrė didelę kariuomenę ir atžygiavo į Karaliaučiaus lauką, ketindamas pulti pilį. Susidūrę su juo, broliai su savo ginklanešiais narsiai pasipriešino. Tačiau minėtasis Herkus Mantas, iš tolo pamatęs brolį Henriką Ulenbušą, įtempiantį arbaletą375, pribėgo prie jo, sakydamas: „Šiandien pat pasiųsiu tave į dangų“, ir pervėrė jį savo ietimi, sunkiai sužeisdamas, nors toji žaizda vėliau ir užgijo.
Herkus Mantas buvo sudegintas367.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 116
Po šių skerdynių notangai, sumanę savo dievams paaukoti auką, metė burtus paimtų į nelaisvę teutonų akivaizdoje, ir burtai abu kartus krito vienam Magdeburgo366 miestiečiui, kilmingam ir turtingam vyrui, vardu Hirtshalsas, kuris, patekęs į tokią bėdą, paprašė Herkų Mantą prisiminti patirtas Magdeburgo mieste geradarystes ir išgelbėti jį nuo šitokios nelaimės. Šitai išgirdęs, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo. Tačiau kai ir trečią kartą burtai jam krito, pats atsižadėjo noro išsigelbėti ir iš pagarbos tikėjimui laisva valia pasiaukojo dievui: pririštas ant savo žirgo, jis buvo sudegintas367.
Herkus Mantas du kartus išgelbėjo į nelaisvę patekusį Hirtshalsą, prisiminęs Magdeburge patirtas geradarybes.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 116
Kai šitai dėjosi, broliai, su kita kariuomenės dalimi artėdami prie kovos lauko, išvydo pakrikusią krikščionių kariuomenę, kurios dėl priešo gausumo neturėjo nė menkiausios vilties išgelbėti, ir kitu keliu sugrįžo pas saviškius365. Po šių skerdynių notangai, sumanę savo dievams paaukoti auką, metė burtus paimtų į nelaisvę teutonų akivaizdoje, ir burtai abu kartus krito vienam Magdeburgo366 miestiečiui, kilmingam ir turtingam vyrui, vardu Hirtshalsas, kuris, patekęs į tokią bėdą, paprašė Herkų Mantą prisiminti patirtas Magdeburgo mieste geradarystes ir išgelbėti jį nuo šitokios nelaimės. Šitai išgirdęs, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jį išgelbėjo.
Herkus Mantas su stipria kariuomene įsibrovė į Kulmo žemę, išsivarė daug žmonių, prisigrobė turto ir sudegino pastatus už įtvirtinimų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 128
Tais pačiais metais393 Herkus Mantas, notangų vadas, su stipria kariuomene įsibrovė\nį Kulmo žemę ir, išsivaręs daugybę žmonių bei pasigrobęs nesuskaičiuojamą gausybę\nkitokio turto, kurį išsigabeno su savimi, sudegino visus pastatus, esančius už įtvirtinimų\n[sienų], o visą šią žemę užliejo raudonu krikščionių krauju. Kai apie tai išgirdo magistras\nbrolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos\nžemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė. Prūsai, apsitvėrę\nužtvaromis, iš pradžių narsiai priešinosi, tačiau galop leidosi bėgti, o krikščionys, juos\nbesivydami, išsisklaidė, tada prūsai, nors jų daug bėgančių ir žuvo, susitelkė, matydami\nnedaug vyrų apie vėliavą, sugrįžo į užtvaras ir pradėjo iš naujo kovą, kuri ilgai užtruko,\nkol galop, šitaip leidžiant viešpačiui, kurio sprendimai protu nesuvokiami, nukovė\nmagistrą394 ir maršalą395 brolį Ditrichą, ir keturiasdešimt brolių ir išžudė visą krikščionių\nkariuomenę; dievo tautą ištiko tokia nelaimė, kad čia patirti nuostoliai rodėsi didesni nei\ntie, kuriuos ji patyrė Kurše; nors čia tiek ir nežuvo kaip ten, bet krito čia visi geriausi, visi\nrinktiniai vyrai, kurių išmintimi bei sumanumu rėmėsi Prūsijos žemė, vesdama karus.
Herkus Mantas, notangų prūsų vyriausiasis vadas, niokojo Kulmo žemę ir Lubavos mūšyje triuškino Ordiną.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 29
Lietuvių, prūsų, sūduvių kariuomenė puolė Vėluvos pilį. Tuo metu notangų, prūsų vyriausia- sis vadas Herkus Mantas niokojo Kulmo žemę, triuškino Ordiną Lubavos mūšyje. Mindaugo ka- riuomenė, padėdama prūsams, nio- kojo Ordino užnugarį Pavyslyje, Pamedės ir Kulmo žemes.
Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne kuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas sėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo komtūras, ir.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 133
Šiam kunigaikščiui išvykus, notangai pradėjo baimintis net to, dėl ko kitados nejautė\njokios baimės. Jiems rodėsi, jog niekur jie nerasią tokios slėptuvės, kur nereikėtų būgštauti\ndėl gresiančių pavojų. Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne\nkuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas\nsėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo\nkomtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai\nnudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411.
Herkus Mantas tarė: „Grįždami pasakykite man, kas ten bus nutikę“.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 117
Apie tai, kaip iš anksto buvo išpranašautas šis mūšis Viename Vokietijos krašte gyveno viena dievui pasišventusi moteris atsiskyrėlė. Išgirdusi velnių kaimenę su dideliu triukšmu ir bildesiu dundant pro savo celę, pasakė deramus užkeikimo žodžius ir juos paklausė, kur taip skubą. Šie atsakė: Prūsiją, rytoj ten bus smarki kova“. Ji tarė: „Grįždami pasakykite man, kas ten bus nutikę“. Jie sugrįžę pasakė, kad krikščionys pralaimėjo ir kad visos sielos, kurių kūnai ten krito, esančios išganytos, išskyrus tris, kurios patraukė į šį karą ne iš pamaldumo, bet todėl, kad ieškojo progų karinėms pratyboms.
Herkus Mantas deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 129
Apie brolio Helmericho, magistro, 40 brolių ir daugybės krikščionių žūtį\n\n Tais pačiais metais393 Herkus Mantas, notangų vadas, su stipria kariuomene įsibrovė\nį Kulmo žemę ir, išsivaręs daugybę žmonių bei pasigrobęs nesuskaičiuojamą gausybę\nkitokio turto, kurį išsigabeno su savimi, sudegino visus pastatus, esančius už įtvirtinimų\n[sienų], o visą šią žemę užliejo raudonu krikščionių krauju. Kai apie tai išgirdo magistras\nbrolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos\nžemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tais pačiais metais393 Herkus Mantas, notangų vadas, su stipria kariuomene įsibrovė į Kulmo žemę ir, išsivaręs daugybę žmonių bei pasigrobęs nesuskaičiuojamą gausybę kitokio turto, kurį išsigabeno su savimi, sudegino visus pastatus, esančius už įtvirtinimų [sienų], o visą šią žemę užliejo raudonu krikščionių krauju. Kai apie tai išgirdo magistras brolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos žemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė. Prūsai, apsitvėrę užtvaromis, iš pradžių narsiai priešinosi, tačiau galop leidosi bėgti, o krikščionys, juos besivydami, išsisklaidė, tada prūsai, nors jų daug bėgančių ir žuvo, susitelkė, matydami nedaug vyrų apie vėliavą, sugrįžo į užtvaras ir pradėjo iš naujo kovą, kuri ilgai užtruko, kol galop, šitaip leidžiant viešpačiui, kurio sprendimai protu nesuvokiami, nukovė magistrą394 ir maršalą395 brolį Ditrichą, ir keturiasdešimt brolių ir išžudė visą krikščionių kariuomenę; dievo tautą ištiko tokia nelaimė, kad čia patirti nuostoliai rodėsi didesni nei tie, kuriuos ji patyrė Kurše; nors čia tiek ir nežuvo kaip ten, bet krito čia visi geriausi, visi rinktiniai vyrai, kurių išmintimi bei sumanumu rėmėsi Prūsijos žemė, vesdama karus.
Susietas teiginys: t-003
Susieti teiginiai: t-003
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Šiam kunigaikščiui išvykus, notangai pradėjo baimintis net to, dėl ko kitados nejautė jokios baimės. Jiems rodėsi, jog niekur jie nerasią tokios slėptuvės, kur nereikėtų būgštauti dėl gresiančių pavojų. Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne kuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas sėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo komtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai nudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411.
Susietas teiginys: t-016
Susieti teiginiai: t-016
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
[dienos) išvakarėse, prūsai, matydami, jog broliai šiame mūšyje prarado daug jėgų, netekę brolių, ginklanešių, žirgų, ginklų ir visa kita, kas reikalinga karui, patyrę daug sunkių nelaimių ir aitrių nuoskaudų, vėl atkrito nuo tikėjimo ir tikinčiųjų, sugrįžo prie pirmykščių paklydimų, o savo kariuomenės vadais bei vyresniaisiais sembai išsirinko Glandą357, notangai — Herkų Mantą358, varmiai — Glapą359, pagudėnai — Auktumą360, bartai — Divaną361.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie brolį Liudviką, septintą Prūsijos žemės magistrą Brolis Liudvikas iš Baldensheimo, septintas Prūsijos magistras, vadovavo nuo 1265 viešpaties metų šešerius metus396. Tuo metu maršalu buvo brolis Fridrichas iš Holdenštetės397. 125 (120). Apie daugybės maldininkų atvykimą Kai Vokietijos žemėse pasklido gandai apie minėtųjų pilių sunaikinimą, subruzdo karaliai bei kunigaikščiai ir, nenorėdami, kad visiškai sunyktų Prūsijoje dievo bažnyčia, kurią diegiant taip gausiai buvo liejamas krikščionių kraujas, o manydami, kad dėl jų malonaus atvykimo ji deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398.
Susietas teiginys: t-020