285 (278). Apie Karšuvos žemės nusiaubimą\n\n Tų 1303 metų žiemą555 brolis Konradas, magistras, su didžiule kariuomene įsiveržė į\nKaršuvos žemę; kadangi vedliai žygio metu išsimušė iš kelio, netikėliai suskubo pabėgti į\nsaugias vietas. Dėl to visai nedaug žmonių pavyko čia nukauti ar paimti į nelaisvę, tiesa,\nsudegino visus pastatus, o patys pernakvojo čia pat pastatytose palapinėse.
Po du — tris kartus buvo teriota\nPograuda, Karšuva, atakuotos pilys Bisena, Junigėda, Putvė (« Pu\ntenicka ») ir Aukaimis (abi Karšuvos srityje). Žemaičiai užsispyrę\ngynėsi, bet karo laimė įvairavo, kai priešui talkon ateidavo ir koks\nlietuvių pilių gynėjų išdavimas.
Nesisekė tada lietuviams ir Karšuvos srityje. Kai karšuviai «su didele kariuomene » išžygiavo prieš Klaipėdos pilį, Ragainės komtūro riteriai 1307 nuteriojo Karšuvą. Tą pat rudenį karšuviai, esą «matydami, jog nebeįstengs ilgiau priešintis broliams, pasi traukė ir paliko dvi savo pilis Skronaičius (Scroneyte) ir Bebirvai čius (Biverwate) », kurias riteriai sudegino^14.
105\n\n## Puslapis 104\n\nbėgti; Saksonijos riteris Gebhardas, pavijęs to būrio\npaskutinę eilę, kalaviju nukirto vienam raiteliui gal\nvą, tačiau lavonas be galvos bėgo kaip bėgęs nė ne\nsusvyravęs daugelį varstų, nesitraukdamas iš bėgan\nčiųjų rikiuotės ir nenukrisdamas nuo žirgo. Sudeginus\npo to Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė\nbuvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau — į Prūsiją. Tenai,\nnusiaubus Sembą, buvo apsuptas Karaliaučiaus mies\ntas, čekų karaliaus Otokaro visai neseniai įkurtas.
Sutelktu būriu užgriuvę iš pasalų nieko nenu-\njaučiančius, beveik visus išžudė. Vėliau, ir tais pačiais,\nir kitais metais, kryžiuočiai taip nusiaubė Žemaitijo\nje Karšuvos žemę, kad gyventojai, nematydami iš\neities, turėjo su visu turtu išsikelti į Lietuvą. Neteku\nsios tuo būdu gynėjų Skronaitės ir Bibervaitės pilys\nbuvo priešo ir liepsnų sunaikintos, o truputį anksčiau\nPūtvės pilį išdavė jos seniūnas Spūdas.