Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
6 teiginiai10 įrašai2 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 6 teiginiai ir visi 10 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–10 iš 10 rodomų įrašų
XIV a. Karšuvos sritis, apėmusi beveik visą Jūros baseiną, tapo negyvenama dykra.
PDF 226
XIV amž. Karšuvos sritis (beveik visas Jūros baseinas) tapo negy\nvenama dykra.\n1311 ordinas turėjo vėl laikinų pasisekimų.
1303 m. žiemą magistras brolis Konradas su didele kariuomene įsiveržė į Karšuvos žemę ir sudegino visus pastatus.
PDF 198
285 (278). Apie Karšuvos žemės nusiaubimą\n\n Tų 1303 metų žiemą555 brolis Konradas, magistras, su didžiule kariuomene įsiveržė į\nKaršuvos žemę; kadangi vedliai žygio metu išsimušė iš kelio, netikėliai suskubo pabėgti į\nsaugias vietas. Dėl to visai nedaug žmonių pavyko čia nukauti ar paimti į nelaisvę, tiesa,\nsudegino visus pastatus, o patys pernakvojo čia pat pastatytose palapinėse.
Karšuva buvo po du ar tris kartus teriota per Ordino žygius prieš Žemaičių sodybas ir pilis.
PDF 225
Po du — tris kartus buvo teriota\nPograuda, Karšuva, atakuotos pilys Bisena, Junigėda, Putvė (« Pu\ntenicka ») ir Aukaimis (abi Karšuvos srityje). Žemaičiai užsispyrę\ngynėsi, bet karo laimė įvairavo, kai priešui talkon ateidavo ir koks\nlietuvių pilių gynėjų išdavimas.
Nesisekė tada lietuviams ir Karšuvos srityje.
PDF 226
Nesisekė tada lietuviams ir Karšuvos srityje. Kai karšuviai «su didele kariuomene » išžygiavo prieš Klaipėdos pilį, Ragainės komtūro riteriai 1307 nuteriojo Karšuvą. Tą pat rudenį karšuviai, esą «matydami, jog nebeįstengs ilgiau priešintis broliams, pasi traukė ir paliko dvi savo pilis Skronaičius (Scroneyte) ir Bebirvai čius (Biverwate) », kurias riteriai sudegino^14.
Kurše sudeginus Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė buvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau į Prūsiją.
PDF 104
105\n\n## Puslapis 104\n\nbėgti; Saksonijos riteris Gebhardas, pavijęs to būrio\npaskutinę eilę, kalaviju nukirto vienam raiteliui gal\nvą, tačiau lavonas be galvos bėgo kaip bėgęs nė ne\nsusvyravęs daugelį varstų, nesitraukdamas iš bėgan\nčiųjų rikiuotės ir nenukrisdamas nuo žirgo. Sudeginus\npo to Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė\nbuvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau — į Prūsiją. Tenai,\nnusiaubus Sembą, buvo apsuptas Karaliaučiaus mies\ntas, čekų karaliaus Otokaro visai neseniai įkurtas.
Kryžiuočiai taip nusiaubė Karšuvos žemę Žemaitijoje, kad jos gyventojai su visu turtu turėjo išsikelti į Lietuvą.
PDF 185
Sutelktu būriu užgriuvę iš pasalų nieko nenu-\njaučiančius, beveik visus išžudė. Vėliau, ir tais pačiais,\nir kitais metais, kryžiuočiai taip nusiaubė Žemaitijo\nje Karšuvos žemę, kad gyventojai, nematydami iš\neities, turėjo su visu turtu išsikelti į Lietuvą. Neteku\nsios tuo būdu gynėjų Skronaitės ir Bibervaitės pilys\nbuvo priešo ir liepsnų sunaikintos, o truputį anksčiau\nPūtvės pilį išdavė jos seniūnas Spūdas.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Trisdešimt šios kariuomenės krikščionių žuvo nuo kalavijo, o brolis Henrikas iš Volferštorfo pateko į užvartą ir visa kariuomenė per jį perėjo. Takas čia buvo toks siauras, kad niekas jo negalėjo apeiti, todėl visi ėjo per jį. Skydas, kuriuo jis, negalėdamas atsistoti, prisidengė, sutrupėjo į mažiausius gabalėlius. Galop, kai jau visi per jį perėjo, jis, dievo padedamas, pasikėlė; kadangi neturėjo žirgo, be to, kadangi tolumoje matė tarną, sėdintį ant žirgo ir vedantį kitą ristūną — pažabotą juodį, jis nuėjo prie jo ir pasiprašė vieno žirgo, tačiau šis įniršęs užjojo ant jo, parbloškė jį žemėn ir, kelis kartus prajojęs, jį sutrypė.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Ka dangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis buvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia pra rasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Prieg liaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisy dami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Že maitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, ne norėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją, sukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuo čių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po ke- lerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuo čiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vėliau, ir tais pačiais, ir kitais metais, kryžiuočiai taip nusiaubė Žemaitijo je Karšuvos žemę, kad gyventojai, nematydami iš eities, turėjo su visu turtu išsikelti į Lietuvą. Neteku sios tuo būdu gynėjų Skronaitės ir Bibervaitės pilys buvo priešo ir liepsnų sunaikintos, o truputį anksčiau Pūtvės pilį išdavė jos seniūnas Spūdas. Šis žymios kil mės lietuvis, trokšdamas priimti krikščionių tikėjimą, pats pasidavė kryžiuočiams su tėvu, vaikais ir visa šei myna. Kryžiuočiams puldinėjant gretimus Žemaitijos kaimus, lietuviai su savo nuolatiniu, galima sakyti, naminiu priešu šitaip kariavo: kai šie nusiaubdavo jų tėvynę, jie ryžtingai pradėdavo karą už tėvynės ribų.
Susietas teiginys: t-007