Kryžiuočių ordinas

PDF 41

159 D. — Wurcza. Burcos žemė Transilvanijoje. Joje Vengrijos karalius Andrius 11 1211 m. buvo įkurdinęs kryžiuočius (Regesta historico-diplomatica Ordinis..., Nr. 4), norėdamas, kad šie gintų kraštą nuo polovcų (kumanų). Kryžiuočiai savavališkai bandė plėsti savo valdas; popiežiaus padedami, sieke visiško savarankiškumo, todėl 1225 m. Andriaus II buvo išvyti iš Vengrijos.

PDF 41

159 D. — Wurcza. Burcos žemė Transilvanijoje. Joje Vengrijos karalius Andrius 11 1211 m. buvo įkurdinęs kryžiuočius (Regesta historico-diplomatica Ordinis..., Nr. 4), norėdamas, kad šie gintų kraštą nuo polovcų (kumanų). Kryžiuočiai savavališkai bandė plėsti savo valdas; popiežiaus padedami, sieke visiško savarankiškumo, todėl 1225 m. Andriaus II buvo išvyti iš Vengrijos.

PDF 133-134

Acta, tai yra*\n117\n\n## Puslapis 134\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nOrdino pagalbos. 1390 metų sausio pradžioje visą savo šei­\nmą iš Gardino išsiuntęs į Prūsiją, ruošdamasis atnaujinti anks­\ntesnes sutartis su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, dar \nlabiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę, sustiprino ir kitų \nsavo pilių gynybą. Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas \npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios \npilies sudarė sutartį su Vytautu.

PDF 133-134

Acta, tai yra*\n117\n\n## Puslapis 134\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nOrdino pagalbos. 1390 metų sausio pradžioje visą savo šei­\nmą iš Gardino išsiuntęs į Prūsiją, ruošdamasis atnaujinti anks­\ntesnes sutartis su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, dar \nlabiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę, sustiprino ir kitų \nsavo pilių gynybą. Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas \npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios \npilies sudarė sutartį su Vytautu.

PDF 17

Kronikoje itin ryškus teologiniai momentai. Pratarmėje autorius pranašo Danieliaus žodžius panaudoja Kryžiuočių ordino nuopelnams Prūsijoje pabrėžti. Pirmosios dalies įvade tvirtinama, kaip Kristus pastatęs bažnyčią ir parėmęs ją septyniais šulais, t. y. septyniais sakramentais, taip dievo vietininkas žemėje popiežius Celestinas III Jeruzalėje įkūręs bažnyčios naudai šventosios Marijos Teutonų ordino ligoninę ir paskyręs septynis šulus, septynis brolius — landkomtūros, arba provincijų valdytojus, Livonijai, Prūsijai, Vokietijai, Austrijai ir kt. Šių namų pagrindą sudaręs didysis magistras ir kapitula, jų niekas negalėsiąs sugriauti, nes jie pastatyti „ant tvirtos uolos, o toji uola — Kristus“.

PDF 153

Matydamas šitai, lietuvių vadas din­ go kryžiuočiams iš akių, o magistras su visa kariauna patraukė į Vilnių. Negalėjo didysis kunigaikštis atvirame mūšio lauke drąsiai stoti prieš daug pajėgesnį priešą, tad sumaniai įtvirtinęs įgulas abiejose pilyse ir mieste, pats už­ ėmė Vilniaus miškingas apylinkes, kad užkirstų visus ke­ lius užpuolikams gabentis maistą ir užkamuotų priešą nuo­ lat gresiančiais pavojais. Ir vos tik magistras prie Vilniaus įsirengė stovyklą, bemat turėjo siųsti keturis pulkus apsau­ goti daliniams, išleistiems parūpinti maisto.

PDF 153

Matydamas šitai, lietuvių vadas din­ go kryžiuočiams iš akių, o magistras su visa kariauna patraukė į Vilnių. Negalėjo didysis kunigaikštis atvirame mūšio lauke drąsiai stoti prieš daug pajėgesnį priešą, tad sumaniai įtvirtinęs įgulas abiejose pilyse ir mieste, pats už­ ėmė Vilniaus miškingas apylinkes, kad užkirstų visus ke­ lius užpuolikams gabentis maistą ir užkamuotų priešą nuo­ lat gresiančiais pavojais. Ir vos tik magistras prie Vilniaus įsirengė stovyklą, bemat turėjo siųsti keturis pulkus apsau­ goti daliniams, išleistiems parūpinti maisto.

PDF 192

Sekančiais metais Vytautas su kryžiuočių diplomatais su­ važiavo į Kauną ir, be Lenkijos žinios, suteikė Vokieč. Ordinui teise abipus Nevėžio statytis malūnus^2 ) ir atskiru aktu pasižadėjo eiti jam į pagalbą prieš visus jo priešus. Ordinas irgi sutarty pasižadėjo ginti Vytautą nuo jo priešininkų^3 ). Nors Vyt. ir pažymėjo, kad jam esą netinka kelti rankos prieš lenkų karalių^4 ), bet ši nauja sutartis aiškiausiai prieštaravo jo praeitų metų pasižadėjimams. Šita taika su Ordinu Vytautui buvo ne tik reikalinga rytų politikai, bet ir lenkams parodyti, kad jis yra laisvas valdovas savo kraštuos ir savo politikoj. Bet kartu tas jo savarankiškas žygis buvo ir neseniai pasirašytos unijos su­ laužymas^5 ).

PDF 58

Pastarojo nariai (o taip pat ir templininkai) nešiojo baltus apsiaustus su išsiūtu juodu kryžium, todėl mūsų krašte dažniausiai būdavo vadinami kry- žiuočiais. Kitur juos paprastai vadino vokiečių, arba Marijos Mergelės, ordinu. Ordinas buvo vokiečių imperatorių bei kunigaikščių remia- mas ir labai greit pralobo.

PDF 58

Pastarojo nariai (o taip pat ir templininkai) nešiojo baltus apsiaustus su išsiūtu juodu kryžium, todėl mūsų krašte dažniausiai būdavo vadinami kry- žiuočiais. Kitur juos paprastai vadino vokiečių, arba Marijos Mergelės, ordinu. Ordinas buvo vokiečių imperatorių bei kunigaikščių remia- mas ir labai greit pralobo.

PDF 99

Lenkų ka­ riuomenėje tvarkos kiek palaikydavo riteriai, tarnavusieji Va­ karų Europoj samdiniais. Ordino kariuomenė, sudaryta iš pėstininkų, raitelių ir arti­ lerijos, buvo už abi sąjungininkų (lietuvių ir lenkų) kariuomenes geresnė. Ji buvo geriau ginkluota, sutvarkyta, drausminga ir kovose patyrusi, — tai buvo visos Europos kariuomenių pavyz­ dys.

PDF 83

Kol vokiečių kariau­\nna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių \npulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu \nnusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan­\nčiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę \nišsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė \nnuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys­\nkupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti­\nnas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu­\nvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .\nKadangi grėsmingi buvo Gedimino nukariavimų planai, \natėjus žiniai apie naują kryžiuočių kariauną Čekijoje ir\na\nD u s b.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė \nnuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys­\nkupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti­\nnas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu­\nvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .\nKadangi grėsmingi buvo Gedimino nukariavimų planai, \natėjus žiniai apie naują kryžiuočių kariauną Čekijoje ir\na\nD u s b. c. 334.\nb\nMinėtas anksčiau Responsio per Pro­\ncurat.

PDF 134-135

Poloniae factam, et erectionem Antistis 118 ## Puslapis 135 Il KNYGA Vytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai lai­ kydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti žmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines jų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi­ skaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin­ gesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21. Kai rug­ pjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvy­ ko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų pa­ pročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant.

PDF 74-75

Apie Rudino pilies pastatymą ir stebuklingą regėjimą, kurį vienas brolis joje išvydo Viešpaties dievo 1234 metais brolis Hermanas, magistras, jau išvijus prūsus iš Kulmo 229 Henrikas Barzdotasis (apie 1163—1238), Silezijos (Vroclavo) kunigaikštis nuo 1202 m., Krokuvos kunigaikštis 1228— 1229 ir nuo 1232 m., Opolės kunigaikštis nuo 1229 m., Didžiosios Lenkijos kunigaikštis nuo 1234 m. Pasak Dusburgiečio, Henrikas Barzdotasis 1233 m. dalyvavo žygyje į Prūsiją, tačiau kunigaikščio dokumentai kalba apie jo buvimą Prūsijoje 1235 m. (Labuda G., Stanowisko..., p. 311—312). Manoma, kad žygyje dalyvavo ne pats Henrikas Barzdotasis, bet jo sūnus Henrikas Pamaldusis (Zientara B., Sprawy pruskie..., p. 38). 230 Pamario kunigaikštis (miręs 1266 m.). 231 Kryžiuočiai puolė 1233 m. spalio-lapkričio mėn. arba 1234 m. sausio-vasario mėn. (Jasiński T., Stosunki śląsko-pruskie..., p. 401). 232 Zirgūna (D.— Sirgune, XIII—XIV a. dokumentuose — Sirgun, Syrgen, plg. pr. zirgis, lie. žirgas, Žirgupė; vok. Sorge, dab. Dzierzgoń — GAO, p. 158; Būga K., 3, p. 539; Górnowicz H., Średniowieczne..., p. 103; to paties, Toponimia..., p. 275) įteka į Drūzo (dab. Družno) ežerą (žr. paaiškinimą III, 14, 4). Mūšis įvyko, atrodo, prie Kristburgo, dab. Dzežgonis (VBK; SRP, 1, p. 58 — Tepeno M. išnaša; Ewald A. L., Die Eroberung..., 1, p. 163). D. pasakojimą apie krikščionių pergalę kartais linkstama laikyti įvykius pagražinančiu prasimanymu arba vėlesne tradicija (Kujot S., Dzieje Prus..., 1, p. 601). žemės, subūrė brolių ir ginklanešių kariuomenę ir pastatė Rudino pilį233 priešais dykrą, buvusią tarp Pamedės ir Kulmo žemių, toje vietoje, pro kur prūsai nuolatos puldinėdavo ir kur buvo įeiga į Kulmo žemę [fuerat [...] introitus ad terram Colmensem].

PDF 22

II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prū- sų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių tautos; prūsus ir jotvingius nukariavo bei asimiliavo Vokiečių ordinas ir vėliau įkūrė Prūsijos valstybę. Sėslus baltų gyvenimas, matyt, nulėmė, kad baltų mitologijoje (jos ele- mentų išliko tautosakoje) yra daug senųjų indoeuropiečių mitologijos bruo- žų.

PDF 22

Vėliau, I tūkstantmečio antroje pusėje, prasidėjo slavų ekspansija, nulėmusi ryti- nių baltų asimiliaciją. II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prū- sų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių tautos; prūsus ir jotvingius nukariavo bei asimiliavo Vokiečių ordinas ir vėliau įkūrė Prūsijos valstybę.

PDF 22

II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prū- sų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių tautos; prūsus ir jotvingius nukariavo bei asimiliavo Vokiečių ordinas ir vėliau įkūrė Prūsijos valstybę. Sėslus baltų gyvenimas, matyt, nulėmė, kad baltų mitologijoje (jos ele- mentų išliko tautosakoje) yra daug senųjų indoeuropiečių mitologijos bruo- žų.

PDF 77

Kaip tik šituo metu\nvokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir\nnuo 1282 m. pradėjo pulti lietuvius (anksčiau Lietuvą\npuldavo tik livoniškė jo šaka). Ordinas tuojau pradėjo statyti\nsavo pilis Nemuno pakrantėje.

PDF 77

Kaip tik šituo metu\nvokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir\nnuo 1282 m. pradėjo pulti lietuvius (anksčiau Lietuvą\npuldavo tik livoniškė jo šaka). Ordinas tuojau pradėjo statyti\nsavo pilis Nemuno pakrantėje.

PDF 142-143

Tokios atkaklios Moskoževskio gynybos aplin­ kybėmis, dar prisidėjus rudens darganoms, kryžiuočių ka­ riaunoje ėmė plisti ligos, juk stovyklavo po atviru dangumi ir buvo gerokai nusilpusi: daugybė jau buvo užmuštų ir pa­ imtų į nelaisvę. Visiškai baigėsi parakas, o artėjanti žiema grėsė laivams, stovėjusiems Vilijos upėje, užkirsti kelią grįžti atgal į Prūsiją. Be to, dar Skirgaila sutelkė likučius ir ėmė pul­ dinėti priešą iš užnugario, pasalūniškai; tad visai nusigalavę, 32 Ta dvikova neįvyko: abi pusės, nors ir buvo atvykusios sutartu laiku į Prahą, bet imperatoriaus Vaclovo di­ delių pastangų dėka buvo susitarta taikytis. 33 Lindenblatt Jahrbücher etc., p. 76, kryžiuočių persikėlimą per Viliją nu­ rodo buvus per Šv. Augustiną, tai yra, rugpjūčio 28-ą, o priartėta prie Vilniaus buvo rugsėjo 4-ą. Vygan­ das tačiau byloja: Steterunt V septi­ manis in continuo agone nocte dieque et pugna et ex utraque parte multi sunt occisi [stovėjo 5 savaites nuolatinėse kautynėse dieną naktį ir kovoje iš abiejų pusių daug buvo užmuštų]. - • — 126 ## Puslapis 143 Il KNYGA po įtemptos, tačiau perniek nuėjusios, pilies apsupties, kry­ žiuočiai galop atsitraukė ir, palikę Vilnių, kraštą ugnimi ir kalaviju nusiaubę, grįžo į Prūsiją ir Livoniją.

PDF 96

Įrodė, jog daugiausia kaltinimų anaiptol ne Ordinui ten­ ka, jis pats niekuo dėtas, daugelis kitų Ordino riterių irgi gali būti pateisinti, o kai kurie priekaištai suvis prasimanyti33. Popiežius po atskiro pasitarimo su kardinolais visuoti­ niame susirinkime pareiškė tokį sprendimą: „Kryžiuočių or­ dino riteriai turi Rygos Bažnyčiai, vyskupams bei kapitulai atiduoti viską, ką paėmę, ir daugiau jų nepuldinėti; prakeiks­ mas kris ant to, kuris mūšyje sužeistą Ordino brolį pribaig­ tų arba skatintų tokį nusikaltimą daryti; niekas daugiau ne­ gali trukdyti arba kelti sunkumų tiems, kurie norėtų vykti pas popiežių; visos sąjungos ir susimokiusiųjų sambūriai, gresiantys Bažnyčios garbei, turi būti išsklaidyti ir ateityje nekuriami. Kryžiuočiai turi gerbti dvasininkiją ir jokių nuos­ kaudų jiems, jokių skriaudų Bažnyčiai nedaryti.

PDF 92

Apie Svečės pilies pastatymą ir jos užpuolimą Todėl broliai, matydami, jog jiems gresia nauji karai, atsižadėjo Sartovicų pilies ir ją su visa kuo perdavė savo bičiuliui Samborui, Sventopelko sūnui1. Kokie keisti, kokie be galo nuostabūs dalykai: vaikai stojo prieš savo tėvą dėl šio žiaurumo, su kuriuo jis žemino tikėjimą ir tikinčiuosius! Šitai padarę, broliai išleido pasiuntinius pas apaštališkojo sosto legatą ir didįjį magistrą, pranešdami jiems apie naują karą ir Prūsijos žemės padėtį. Šitai išgirdęs, 1245 legatas pats paskelbė kryžiaus karą prieš minėtąjį tironą ir įsakė jį skelbti apaštališkojo sosto vardu įvairiose karalystėse bei provincijose. Kadangi klastinga piktybė ir piktas vylius neša džiaugsmą niekšingiems žmonėms, kai jie gali daryti blogus darbus, ir skatina dar didesnėms blogybėms, todėl ir Sventopelkas, be galo didžiuodamasis Santyro pilimi, pastatyta kenkti tikėjimui ir tikintiesiems, pradėjo statyti prieš dabartinį Kulmo miestą naują pilį, pavadintą Sveče285 ir turėjusią trukdyti broliams plaukioti Vysla aukštyn ir žemyn.

PDF 90

Mat \natvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui \napie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad \nteiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išma­\nnančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant \nvaldovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiun­\ntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino ri­\nterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant \ntaiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų, \nrašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas \njį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai pri­\nimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutar­\ntį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis pa­\ntvirtintą. Popiežiui buvo įteiktas nuorašas tos sutarties, \nsudarytos Vilniuje, 1323 m.

PDF 90

Mat \natvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui \napie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad \nteiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išma­\nnančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant \nvaldovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiun­\ntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino ri­\nterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant \ntaiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų, \nrašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas \njį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai pri­\nimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutar­\ntį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis pa­\ntvirtintą. Popiežiui buvo įteiktas nuorašas tos sutarties, \nsudarytos Vilniuje, 1323 m.

PDF 57

Kai tik Prūsiją pasiekė žinia, kad Jogailos derybos su Lenki­ jos didikais ir Vengrijos karaliene Elžbieta dėl Jadvygos ran­ kos sėkmingos, didysis magistras Konradas Ciolneris Ro- tenšteinas tuojau pat, surinkęs didžiules pajėgas, 1385 metų rugpjūtį ties Kaunu persikėlė per Nemuną ir ėmė siautėti visame krašte. Vilnius, tiesa, turėdamas tvirtovėse labai stip­ rias įgulas, išvengė puolimo, bet aplinkinės žemės iki Medi­ ninkų, netgi iki pat Ašmenos, buvo didžiojo magistro nunio­ kotos. Tačiau tai buvo jau paskutinis smūgis, krikščioniškojo Ordino riterių kirstas pagoniškai Lietuvai.

PDF 57

Kai tik Prūsiją pasiekė žinia, kad Jogailos derybos su Lenki­ jos didikais ir Vengrijos karaliene Elžbieta dėl Jadvygos ran­ kos sėkmingos, didysis magistras Konradas Ciolneris Ro- tenšteinas tuojau pat, surinkęs didžiules pajėgas, 1385 metų rugpjūtį ties Kaunu persikėlė per Nemuną ir ėmė siautėti visame krašte. Vilnius, tiesa, turėdamas tvirtovėse labai stip­ rias įgulas, išvengė puolimo, bet aplinkinės žemės iki Medi­ ninkų, netgi iki pat Ašmenos, buvo didžiojo magistro nunio­ kotos. Tačiau tai buvo jau paskutinis smūgis, krikščioniškojo Ordino riterių kirstas pagoniškai Lietuvai.

PDF 279

Per tiek metų jis išmoko gerai vokiečių kalbos, kry­\nžiuočių disciplinos, jų administracijos, karo mokslų ir daug kitų\ndalykų. Kryžiuočiai, kuriuos daugybė svečių lankydavo pastu­\ndijuoti jų valdymą, kariuomenės organizaciją ar šiaip pasivie­\nšėti, drąsiai galėjo pasakyti, kad tokio pasiryžusio, supratingo\nir gabaus mokinio, kaip Vytautas, Prūsuose nebuvo ligtol buvę.

PDF 279

Per tiek metų jis išmoko gerai vokiečių kalbos, kry­\nžiuočių disciplinos, jų administracijos, karo mokslų ir daug kitų\ndalykų. Kryžiuočiai, kuriuos daugybė svečių lankydavo pastu­\ndijuoti jų valdymą, kariuomenės organizaciją ar šiaip pasivie­\nšėti, drąsiai galėjo pasakyti, kad tokio pasiryžusio, supratingo\nir gabaus mokinio, kaip Vytautas, Prūsuose nebuvo ligtol buvę.

PDF 183

**Karas su Lenkija.** Lenkams negrąžinant Podolės, Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šakom (1431 m.). Skirsnemunėje buvo padaryta su ordinu sąjunga, kuri or- dinui buvo ypatingai maloni, nes čia jam šmėkštelėjo viltis revi- duoti Melno taikos sąlygas. Šia sutartim Švitrigaila sutiko ati- duoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo.

PDF 183

**Karas su Lenkija.** Lenkams negrąžinant Podolės, Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šakom (1431 m.). Skirsnemunėje buvo padaryta su ordinu sąjunga, kuri or- dinui buvo ypatingai maloni, nes čia jam šmėkštelėjo viltis revi- duoti Melno taikos sąlygas. Šia sutartim Švitrigaila sutiko ati- duoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo.

PDF 45

Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams\n\n Tuo pat metu Teutonų namų ordinas magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu taip\ndidžiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo tokiais turtais, įsigijo tokią galią ir tokią\nšlovę, kad jo didžios garbės atgarsiai, skersai ir išilgai paplitę, galop pasiekė ir minėtojo\nkunigaikščio ausį. Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis\nsumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad\nbroliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės. Sušaukęs savo\nvyskupus ir kilminguosius, jis atskleidė jiems savo sumanymą, prašydamas šiuo reikalu\npatarti.

PDF 103

Šitoks griežtas atsa­ kymas nemokantiems dėl žeminančių sąlygų tvardytis K u ršia i, p a p ra sta i v a - pasipiktinimą. Taigi pasitrau- d in a m i ku ršin in k a is, kę ir atsimetę nuo krikščio- Tada, vienoje pusėje padaugėjus jėgų, kitoje — su­ mažėjus, prasidėjo kova: tame mūšyje Livonijos kariuomenė buvo žiauriai sutriuškinta. Žuvo tada pats Livonijos magistras, Prūsijos maršalas Henrikas Botelis ir šimtas penkiasdešimt ordino riterių, papras­ tai vadinamų broliais.

PDF 130

Be to, jie paėmė nemažą grobį ir\nPrūsijoje, tačiau prūsų padėtis po kelių sėkmingų žy­\ngių prieš kryžiuočius gerokai sustiprėjo: jie menkai pa­\njuto nuostolius, juo labiau kad sunkesnių plėšikiškų\nantpuolių atveju čia pat stovėjo pasirengę padėti lie­\ntuvių ir žemaičių būriai. Atrodė, jog kryžiuočiams šį\n5*\n131\n\n## Puslapis 130\n\n1274 m eta i\nŽ em a ičia i gina p r ū ­\nsus ir m u ša k r y ž iu o ­\nčius\nkarą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas\njėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti sve­\ntima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras\nbuvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su\nGermantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu­\nviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą.

PDF 130

Nusiaubę Kulmo kraš­\ntą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pa­\ngalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams vi­\nsomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pra­\ndėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir \ngurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kry­\nžiuočių riteriai, džiaugdamie­\nsi nekruvina pergale, tuojau \npat be jokios tvarkos išsi­\nsklaidė grobio ieškoti ir sto­\nvyklos plėšti; jie puolė, ne­\npasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių \nir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų \npraėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstė­\nsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos su­\nrengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausda­\nmasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėši­\nkauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai \nstaiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio \nieškotojus, juos žudydami.

PDF 159

Kadangi Dobrynėje sekmadienį visi žmonės buvo su- D o b iy n ą , ž u d o k i y - nių ir plėšimo, žuvo liepsno- devynis tūkstančius belaisvių. Su kryžiuočiais kautasi atvirame lauke: mūšyje krito ordino magistras Bur- chardas Aremas su trisdešimčia to ordino riterių, o lietuviai laimėjo kautynes. Vėliau, sužinojus, jog len­ kai ketina smarkiai užpulti lietuvius, paliauta rengti žygius į kaimynų šalis ir pradėta laukti karo; lietuviai nenorėjo, vienur išžygiavę, susilaukti audros iš kitos pusės, jie būgštavo, kad, išsklaidę ir nuvarginę karius, 1297 m e ta i L ietu via i siaubia ėję iš kaimų į bažnyčias, miestą pavyko užimti staigiu antpuoliu.

PDF 176

Toje stovykloje kartu su ry-\ngiečiais buvo keturi tūkstančiai karių, kurie ryžtingai\nspaudė apgultuosius. Sėkmingai užbaigti kovos nedavė\nBertoldas Briuhavenas, Karaliaučiaus komtūras, pasiųs­\ntas pagalbon į Livoniją su Prūsijos kryžiuočių daliniu:\nužpuolęs su nepavargusia kariuomene sunkios apgul-\nties išsekintus lietuvius, nugalėjo juos ir išvaikė; dau­\ngybė žuvo, daugybė nuskendo upėje, per kurią bėg­\ndami turėjo keltis. Šiek tiek vėliau Vytenis, gal bijo­\ndamas, kad po jo pergalės pablogėjusi Livonijos ordino\npadėtis, Prūsijos kryžiuočiams suteikus pagalbą ko­\nvoje prieš Rygą, nesustiprėtų, gal norėdamas gandais\napie vidaus sąmyšius atgrasinti Prūsijos kryžiuočius\nnuo karo Livonijoje, o gai trokšdamas atsiteisti už pra­\nlaimėjimą, kurį patyrė prie Nojermiuieno sumušta jo\nkariauna,\npasiuntė\nkeletą\nP rū sija\nn io k o ja m a\nlengvosios raitijos būrių į\nlie tu v ių\nPrūsiją\npasiieškoti\ngrobio.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Toje stovykloje kartu su ry- \ngiečiais buvo keturi tūkstančiai karių, kurie ryžtingai \nspaudė apgultuosius. Sėkmingai užbaigti kovos nedavė \nBertoldas Briuhavenas, Karaliaučiaus komtūras, pasiųs­\ntas pagalbon į Livoniją su Prūsijos kryžiuočių daliniu: \nužpuolęs su nepavargusia kariuomene sunkios apgul- \nties išsekintus lietuvius, nugalėjo juos ir išvaikė; dau­\ngybė žuvo, daugybė nuskendo upėje, per kurią bėg­\ndami turėjo keltis.

PDF 214

Sugrįžo jis lydimas naujų kariaunų, kurias\niš Bavarijos buvo atvedęs kunigaikštis Henrikas, vis\ndėlto, ankstesnio pralaimėjimo pamokytas, neišdrįso\nstoti į atvirą kovą ir pulti. Skubotai iš abiejų pilies pu­\nsių pastatę įtvirtinimus ir įkurdinę juose stiprias įgu­\nlas, kryžiuočiai, patys nelyginant ilsėdamiesi, pradėjo\nkamuoti pilėnus apsuptimi: neleisdami atsivežti mais­\nto, vylėsi badu priversiu pasiduoti. Tuo tarpu Gedimi­\nnas, norėdamas padėti apsuptai Veliuonai, su didelėmis\njėgomis užpuolė Fridburgą ir Bajerburgą; jis laikė šias\npilis apsuptas ištisas dvidešimt dienų.

PDF 218

Visos žemės tarp Karaliaučiaus, Baltijos įlan­\nkos, Elbingo, Marienburgo, Elsbergo, visa Semba, No-\ntanga, Varmė ir dalis Pamedės degė nelyginant vienas\nlaužas, virsdamos pelenais ir dūmais. Kryžiuočiai iš pi­\nlių stebėjo ugnimi siaubiamas apygardas; negalėdami\nnei klasta, nei jėga nukreipti šios audros į šalį, jie ry­\nžosi galop pristabdyti ją, prašydami paliaubų. Lietuviai\ngrąžinta Žemaitijos dalis, užimta kryžiuočių, ir lietu­\nviams perleistos netoli Veliuonos šių jau atstatytos pi­\nlys.

PDF 245

Galop po ilgos apsiaus­ ties didįjį šeštadienį, pasikasę po sienomis ir svaido­ ma ugnimi padegę pastatus, K ry žiu o č ia i u žim a ir kryžiuočiai palaužė atkaklų išg ria u n a K au n ą gynėjų priešinimąsi ir už­ ėmė pilį. Nemaža jų žuvo, kai, veržiantis prie įtvirtinimų, juos užgriuvo pakasta gynybinė siena, tačiau kur kas daugiau nuostolių pa­ tyrė lietuviai. Pilies įgulą sudarė trys tūkstančiai rink­ tinių karių, apie kurių graudžią mirtį degančios pilies liepsnose paprasti žmonės dar ir dabar tebegieda rau­ das. Tik trisdešimt šeši bajorai kartu su Vaidotu, Kęs­ tučio sūnumi, gyvi pakliuvo į nelaisvę.

PDF 245

Pilies įgulą sudarė trys tūkstančiai rink­ tinių karių, apie kurių graudžią mirtį degančios pilies liepsnose paprasti žmonės dar ir dabar tebegieda rau­ das. Tik trisdešimt šeši bajorai kartu su Vaidotu, Kęs­ tučio sūnumi, gyvi pakliuvo į nelaisvę. Pagerbdami didelę šventę,, kitą dieną kryžiuočiai praleido ramiai, tačiau trečią dieną iki pat pamatų sugriovė kur ne kur tarp sudegintos pilies išlikusius gynybinius įren­ ginius: išvertė sienų likučius, nukasė pylimus, išlygino griovius. Tuo pačiu žygiu sugriovė Pieštvės ir Veliuo­ nos pilis: pirmąją išsigandę gynėjai atidavė be kovos, antrąją paėmė po keturias dienas užtrukusios apgul- ties.

PDF 245

Kai priešai sugrįžo į Prūsiją, užgriuvo dar di­\ndesnė nelaimė — badas, siau-\nB adas L ie tu v o je\nbinga našta užgulęs visą Lie­\ntuvą, galimas daiktas, dėl to,\nkad tais metais apskritai visur buvo blogas oras, net­\ngi Lenkijoje bei Rusioje, galbūt dėl to, kad dėl nuo­\nlatinių priešo antpuolių iš baimės niekas nebedirbo\nžemės ar iš viso nebuvo kam ją dirbti. Neatnešė ato­\nkvėpio nė kitų metų sausis. Prūsų magistras, sulaukęs\nparamos iš Bavarijos grafo Volfgango ir Livonijos\nkryžiuočių, kalaviju ir ugnimi nusiaubė visą Lietuvą:\nAriogalos, Pernaravos ir Labūnavos žemės Žemaiti­\njoje tapo visai sunaikintos.

PDF 370

Norėdamas palengvinti nuniokotos tėvynės dalią, Jogaila įsakė pakrauti visokiais grūdais dvidešimt di­ delių laivų ir pasroviui Vysla nuplukdyti į Prūsijos pa­ sienį, o iš ten pasieniu vežimais nugabenti viską į Lie­ tuvą. Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s pro- gabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur. Kai kara­ lius, pasiuntęs žygūną, parei­ kalavo nelaužyti susitarimo ir nedaryti skriaudų, šie atrėžė, jog elgtasi jų teisingai ir teisėtai, nes atėmė tai, ką karalius siuntė stabmeldžių tautai, kovojančiai prieš krikščionis.

PDF 218

Visos žemės tarp Karaliaučiaus, Baltijos įlan­\nkos, Elbingo, Marienburgo, Elsbergo, visa Semba, No-\ntanga, Varmė ir dalis Pamedės degė nelyginant vienas\nlaužas, virsdamos pelenais ir dūmais. Kryžiuočiai iš pi­\nlių stebėjo ugnimi siaubiamas apygardas; negalėdami\nnei klasta, nei jėga nukreipti šios audros į šalį, jie ry­\nžosi galop pristabdyti ją, prašydami paliaubų. Lietuviai\ngrąžinta Žemaitijos dalis, užimta kryžiuočių, ir lietu­\nviams perleistos netoli Veliuonos šių jau atstatytos pi­\nlys.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Kadangi karalius nesi­\nėmė jokių skubių priemonių atsiteisti už šiuos darbus, \nnenorėdamas elgtis neapgalvotai, kryžiuočiai, tarytum \nnegalėdami pakęsti beveik ištisus metus trunkančios \nramybės ir to, kad dėl karaliaus nuolaidumo nuolatos \natidėliojamas karas, užpuolė Prūsijoje, Ragainėje, lie­\ntuvių pirklius, kurie čia pagal sutartį ramiai gyveno; \nvienus nužudė, o iš kitų atėmė visą turtą. Vytautas, \ngavęs apie tai žinią, nutarė užbėgti priešui už akių \ngal dėl to, kad iš prigimties buvo smarkesnio būdo, o \ngal todėl, kad, žinodamas tikrą padėtį, nieku būdu ne­\nsitikėjo iš kryžiuočių taikos. Jis įsakė maršalui Rum-

PDF 371

Nenorėdami, kad atrody- 1409 m e ta i tų, jog jie, susiradę kliautį, K r y ž iu o č ia i sk e lb ia pirmieji pradėjo karą, pasiun- k a rą tė žygūną pas karalių. Žygū­ nas, papasakojęs, kas Vytau­ to valia atsitiko Žemaitijoje, pareiškė ordino vardu, kad jie nepaliks neatkeršiję už šį išpuolį, todėl, jeigu kuo greičiausiai jiems neatlygins nuostolių ir neatiduos Žemaitijos, atvirai paskelbsią Lietuvai karą. Galop jis pareikalavo, kad karalius atvirai išreikštų savo nuomo­ nę ir pasakytų, ar ryžtasi ginti Vytautą, ar, jo neužtar­ damas, saugoti neseniai su kryžiuočiais sudarytą taiką.

PDF 372

Seimas pasiuntė Mikalojų Kurovskį, Gnezno, arkivys­ kupą, pas kryžiuočius, įpareigodamas, negailint pastan­ gų, visokiais būdais skatinti magistrą draugiškai už­ baigti ginčą su Vytautu. Arkivyskupas ryžtingai ėmėsi jam patikėto uždavinio, tačiau, ką bedarydamas ir ką besakydamas, negalėjo iš magistro išgauti kitokio at­ sakymo, nei tas, kad jo žmonės, pakėlę ginklą, jau traukia į Lietuvą. Atmetančio bet kokį taikingą reika­ lo sprendimą žmogaus atkarus išdidumas supykdė ar­ kivyskupą.

PDF 394

Nus­ prendė susitikti Veliuonoje, kur abi šalys turėjo aiškiai pasisakyti, ko nori: ar pratęsti jau sudarytą susitarimą, ąr susiderėti dėl amžinos taikos. Kadangi kryžiuočiai atmetė vieną po kitos visas 1418 m e ta i siūlomas taikos sąlygas, pasi- S u sitik im a s d ė l tai- pūtėliškai reikalaudami visos k o s a tn eša k a rą Žemaitijos, susitikimas neat­ nešė jokios naudos, ir netru­ kus kryžiuočiai iš pasalų pradėjo atvirą karą. Pasibai­ gus susitikimui, karalius kurį laiką pasiliko Veliuono­ je, norėdamas pailsėti, nes netoliese buvo vietų, tinka­ mų medžioklei ir poilsiui.

PDF 394

Pasibai­ gus susitikimui, karalius kurį laiką pasiliko Veliuono­ je, norėdamas pailsėti, nes netoliese buvo vietų, tinka­ mų medžioklei ir poilsiui. Medžiodamas jis pats kartą vos nepakliuvo į kryžiuočių K araliu s išv e n g ia rankas, tik narsi jo palyda k ry ž iu o č ių pasalų vargais negalais išgelbėjo valdovą nuo pasalų, kurias surengė Rastenburgo komtūras vienoje tam reikalui tinkamoje vietoje. Po to ir viena, ir kita šalis puldinėjo ir siaubė viską, kas pakliuvo po ranka.

PDF 438

Išpuikęs ir pasipūtęs, jis įstengė su­ vokti tik betarpišką grėsmę, nei matydamas, nei paisy­ damas būsimų ir neaiškių pavojų. Karaliaus sumanymus sugriauti padėjo ir Torunės komtūras, kryžiuočių pa­ siųstas pas Boleslovą: jis iš paskutiniųjų kurstė tarp brolių nesantaiką, be galo naudingą jo ordinui, ir, paža­ dėjęs rimtą pagalbą, skatino Švitrigailą nesibaiminti karo su lenkais. Netekęs bet kokios vilties pasiekti tai­ kos, Jogaila, suvokęs, jog net kraujo giminystė nelei­ džia taikstytis su šitokiomis skriaudomis, griebėsi kitų priemonių, norėdamas galop sutramdyti Boleslovą ir nubausti savo karališkųjų tei- K a ra liu s tariasi, k a ip šių pažeidėją.

PDF 510

Karalius, g erai žinodamas, kiek rū­ pesčių jo tėvui sukėlė šitaip valdomos Lietuvos žemės, nutarė atm esti šį siūlym ą, nes su tik d am as užkirstų, ko gero, savo sūnum s k elią į Lietuvos sostą, tačiau atvi­ rai nieko n esak ė, n en o rėd am as p erd au g ankstyvu at­ sakymu jų erzin ti, ir slėp ė šird ies g ilum o je savo tik ru s sumanymus, g an a tolim us jų reikalavimams. P areiškęs, k ad tokiam sv arb iam re ik a lu i a p ta rti bei d eram ai jį išn ag rin ėti re ik ia laiko, o jo d a b a r trū k sta d ėl k a r o s u kryžiuočiais, jis p ap rašė viską atidėti. Šiuo būdu iš­ vengęs k ai k u rių v ald in g ų v y rų jam p asp ę stų pinklių, jis p a tra u k ė į P rūsiją, tačiau , g av ęs žinią ap ie motinos mirtį, sugrįžo iš to žygio ir K aune p ra le id o rudenį, ta r­ pais sielvartą ramindamas m edžioklėm is, tarpais lanky­ damas L ietu v o je sk itų būrius, atsių stu s p ad ė ti k o v o ti prieš kryžiuočius.

PDF 646

Susitarė dėl ketverių\nmetų paliaubų, o per tą lai-\n1521 m e ta i\nką\nramiomis\naplinkybėmis\nturėjo būti parengtos sąly­\ngos amžinai taikai. Tuo metu Liuterio sekta, paplitusi\nVokietijoje, rado galybę pasekėjų Prūsijoje, o kry­\nžiuočių ordinas, išgarsėjęs žygiais prieš stabmeldžius,\njau taip buvo ištižęs ir suiręs, kad aukščiausi ir že­\nmiausi pareigūnai, nieko ne-\nK ry žiu o č ių\np a d ė tis\npaisydami, laužė dievui duo-\nP rū sijo je\ntus įžadus ir, išsižadėję se­\nnolių išpažinto Romos tikė­\njimo, puolė šventvagiškai tuoktis. Dėl to visi pradėjo\natvirai niekinti senuosius magistrų, maršalų, komtūrų\ntitulus ir galvoti apie valstybinės santvarkos pakei­\ntimą.

PDF 259

* Kryžiuočiai atsisakė nuo Žemaitijos 1411 m. Toninės taikos sutartimi, bet tik ligi Jogailos ir Vytauto mirties. Galutinai ir vi­ siems laikams atsisakė pagal 1422.1X.27 talkos sutartį, sudarytą prie Melno ežero.

PDF 130

Kaip tik ten buvo minima Velionos šventykla. XIV am­ žiaus pradžioje kryžiuočiai buvo apgulę pilį, bet, negalėdami jos paimti, pasistatė priešais ją dvi pilis - Fridburgą ir Bajer- burgą, kadangi Bavarijos kunigaikštis su savo kariuomene da­ lyvavo tame žygyje. 1329 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, puldamas vieną iš tų pilių, buvo nukautas kažko­ kiu šaunamuoju ginklu.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).

Kaip tik ten buvo minima Velionos šventykla. XIV am­\nžiaus pradžioje kryžiuočiai buvo apgulę pilį, bet, negalėdami \njos paimti, pasistatė priešais ją dvi pilis - Fridburgą ir Bajer- \nburgą, kadangi Bavarijos kunigaikštis su savo kariuomene da­\nlyvavo tame žygyje. 1329 metais Lietuvos didysis kunigaikštis \nGediminas, puldamas vieną iš tų pilių, buvo nukautas kažko­\nkiu šaunamuoju ginklu. Vėliau, pagal 1331 metų rugsėjo 17 \ndienos sutartį, sudarytą stovykloje prie Bartenšteino, tos pilys \nbuvo sunaikintos. Vis dėlto 1364 metais kryžiuočiai sudegino \nVeliuoną ir sugriovė pilį.

PDF 131

Vis dėlto 1364 metais kryžiuočiai sudegino\nVeliuoną ir sugriovė pilį. Po to kunigaikštis Kęstutis pasisten­\ngė pilį iš naujo atstatyti ir sustiprinti. Atnaujino ir šventyklą,\nkuri gyvavo iki 1406 metų, kada kryžiuočiai antrą kartą paė­\nmė pilį ir perstatė į krikščionių bažnyčią.

PDF 267

Sūduva turėjo gana daug įtvirtintų pilių, kur gyveno šioje provincijoje dau­ giausia buvusių savarankiškų valdovų. Kryžiuočiams val­ dant, ji tapo dykra, vos randama pėdsakų, kur ji buvusi; apie ją žinome tik iš Dusburgo paminėto jos valsčiaus, vadinamo Kirsowia, Kirsnava; jis buvęs tarp Olecko ir Raigardo2 3. Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabe­ jotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Pra­ hos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4.

PDF 269

Tačiau, kai joje dar prieš bendrą prūsų tautos žlugimą įvyko politinių pokyčių, ten apsi­ gyveno kryžiuočių, daugiausia iš Lietuvos atsikėlusių žmonių, dėl to ją ligi šiol vadina prūsų Lietuva. Jos sos­ to arba svarbesnė pilis buvo Salava, be to, manoma, kad Tilžės apylinkėse. Ten, miškuose, yra akmeninių pas­ tatų griuvėsių ir ant kalvų piliaviečių, primenančių žilą šios žemės senovę. Ptolemėjas žinojo Salavijos gyvento­ jus slavinu vardu; iš to galima spręsti, kad Rusios egzis­ tavimo laikais didelė dalis šios žemės II krikščioniškosios eros amžiuje buvo žinoma Skalvos arba Rusios vardu, kuriuo ją ir vadino svetimšaliai.

PDF 508

Be to, pas Henenbergerj\nyra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiški­\nnimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo\ntrečiame tome). Tinkamai perskaičius, paaiškėja, jog tai buvo\nLietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su\nkryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanu, vėliava. Čia gi pa­\nteikėme iliustraciją, padarytą pagal piešinį, gautą iš Zaluskių bib­\nliotekos.

PDF 508

Be to, pas Henenbergerj\nyra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiški­\nnimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo\ntrečiame tome). Tinkamai perskaičius, paaiškėja, jog tai buvo\nLietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su\nkryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanu, vėliava. Čia gi pa­\nteikėme iliustraciją, padarytą pagal piešinį, gautą iš Zaluskių bib­\nliotekos.

PDF 81

Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą, imperatorius tyčia palaikė ordiną. Gediminas taip pat buvo pirmasis, kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus.

PDF 138

Todėl kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių (vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti). Ordinas bandė ir geruoju patraukti žemaičius: į sunaikintą kraštą gabeno gy- vulius, maistą ir kūrė ūkius. Tuo būdu dalis žemaičių buvo pri- viliota ir vyko į Marijenburgą krikštytis, nes, Vytautui remiant ordiną, nebebuvo vilties išsivaduoti.

PDF 163

O ta siena buvo maždaug tokia pat, kokia bu- vo ir Traidenio laikais. Gedimino ir Algirdo laikais giliai Lie- tuvoje Nemuno pakrantėmis kyšojusios vokiečių ordino pilys buvo nušluotos. Jei Vytautas būtų turėjęs savęs vertą įpėdinį, vokiečių gaivalas gal būtų buvęs nustumtas dar toliau, ir nors dalis lietuviškųjų žemių dar būtų buvusi atgauta.

PDF 163

O ta siena buvo maždaug tokia pat, kokia bu- vo ir Traidenio laikais. Gedimino ir Algirdo laikais giliai Lie- tuvoje Nemuno pakrantėmis kyšojusios vokiečių ordino pilys buvo nušluotos. Jei Vytautas būtų turėjęs savęs vertą įpėdinį, vokiečių gaivalas gal būtų buvęs nustumtas dar toliau, ir nors dalis lietuviškųjų žemių dar būtų buvusi atgauta.

PDF 165

Be to, vakarų Europoje sklei- džiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius, norė- damas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tuo būdu prisi- vilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių. Kas gi nenorės vykti pamatyti tų „laukinių baisenybių", o kartu patarnauti ir krikš- čionybei? Tad iki pat XV amžiaus Europoje tolydžio buvo kalbama apie Lietuvos barbariškumą, apie jos gyventojų nežmoniškumą. Tada nebuvo kas parodo pasauliui tikrosios Lietuvos vaizdo.

PDF 180

Lietuvai buvo sunku prekiauti su Hanzos pirkliais, nes visą pajūrį ir abiejų didžiųjų upių žiotis buvo užėmę kryžiuočiai. Bet vis dėlto XIII ir XIV amžiuje Lietuvai pats svarbusis pre- kybos punktas buvo Rygos miestas. Nemuno žiotys buvo ap- gultos kryžiuočių, kurie stengėsi visaip trukdyti Lietuvos pre- kybą. Priėjimas prie Rygos Dauguvos upe taip pat buvo ga- na sunkus, — čia irgi trukdė tie patys kryžiuočiai, — vis dėlto čia buvo kiek lengviau: mat, Ryga buvo laisvas miestas, kuris, no- rėdamas pasipelnyti, buvo sukalbamesnis.

PDF 180

Lietuvai buvo sunku prekiauti su Hanzos pirkliais, nes visą pajūrį ir abiejų didžiųjų upių žiotis buvo užėmę kryžiuočiai. Bet vis dėlto XIII ir XIV amžiuje Lietuvai pats svarbusis pre- kybos punktas buvo Rygos miestas. Nemuno žiotys buvo ap- gultos kryžiuočių, kurie stengėsi visaip trukdyti Lietuvos pre- kybą. Priėjimas prie Rygos Dauguvos upe taip pat buvo ga- na sunkus, — čia irgi trukdė tie patys kryžiuočiai, — vis dėlto čia buvo kiek lengviau: mat, Ryga buvo laisvas miestas, kuris, no- rėdamas pasipelnyti, buvo sukalbamesnis.