Kryžiuočių ordinas

PDF 133-134

Acta, tai yra* 117 ## Puslapis 134 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Ordino pagalbos. 1390 metų sausio pradžioje visą savo šeimą iš Gardino išsiuntęs į Prūsiją, ruošdamasis atnaujinti ankstesnes sutartis su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, dar labiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę, sustiprino ir kitų savo pilių gynybą. Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu.

PDF 17

Kronikoje itin ryškus teologiniai momentai. Pratarmėje autorius pranašo Danieliaus žodžius panaudoja Kryžiuočių ordino nuopelnams Prūsijoje pabrėžti. Pirmosios dalies įvade tvirtinama, kaip Kristus pastatęs bažnyčią ir parėmęs ją septyniais šulais, t. y. septyniais sakramentais, taip dievo vietininkas žemėje popiežius Celestinas III Jeruzalėje įkūręs bažnyčios naudai šventosios Marijos Teutonų ordino ligoninę ir paskyręs septynis šulus, septynis brolius — landkomtūros, arba provincijų valdytojus, Livonijai, Prūsijai, Vokietijai, Austrijai ir kt. Šių namų pagrindą sudaręs didysis magistras ir kapitula, jų niekas negalėsiąs sugriauti, nes jie pastatyti „ant tvirtos uolos, o toji uola — Kristus“.

PDF 153

Matydamas šitai, lietuvių vadas dingo kryžiuočiams iš akių, o magistras su visa kariauna patraukė į Vilnių. Negalėjo didysis kunigaikštis atvirame mūšio lauke drąsiai stoti prieš daug pajėgesnį priešą, tad sumaniai įtvirtinęs įgulas abiejose pilyse ir mieste, pats užėmė Vilniaus miškingas apylinkes, kad užkirstų visus kelius užpuolikams gabentis maistą ir užkamuotų priešą nuolat gresiančiais pavojais. Ir vos tik magistras prie Vilniaus įsirengė stovyklą, bemat turėjo siųsti keturis pulkus apsaugoti daliniams, išleistiems parūpinti maisto.

PDF 192

Sekančiais metais Vytautas su kryžiuočių diplomatais suvažiavo į Kauną ir, be Lenkijos žinios, suteikė Vokieč. Ordinui teise abipus Nevėžio statytis malūnus^2 ) ir atskiru aktu pasižadėjo eiti jam į pagalbą prieš visus jo priešus. Ordinas irgi sutarty pasižadėjo ginti Vytautą nuo jo priešininkų^3 ). Nors Vyt. ir pažymėjo, kad jam esą netinka kelti rankos prieš lenkų karalių^4 ), bet ši nauja sutartis aiškiausiai prieštaravo jo praeitų metų pasižadėjimams. Šita taika su Ordinu Vytautui buvo ne tik reikalinga rytų politikai, bet ir lenkams parodyti, kad jis yra laisvas valdovas savo kraštuos ir savo politikoj. Bet kartu tas jo savarankiškas žygis buvo ir neseniai pasirašytos unijos sulaužymas^5 ).

PDF 58

Pastarojo nariai (o taip pat ir templininkai) nešiojo baltus apsiaustus su išsiūtu juodu kryžium, todėl mūsų krašte dažniausiai būdavo vadinami kryžiuočiais. Kitur juos paprastai vadino vokiečių, arba Marijos Mergelės, ordinu. Ordinas buvo vokiečių imperatorių bei kunigaikščių remiamas ir labai greit pralobo.

PDF 99

Lenkų kariuomenėje tvarkos kiek palaikydavo riteriai, tarnavusieji Vakarų Europoj samdiniais. Ordino kariuomenė, sudaryta iš pėstininkų, raitelių ir artilerijos, buvo už abi sąjungininkų (lietuvių ir lenkų) kariuomenes geresnė. Ji buvo geriau ginkluota, sutvarkyta, drausminga ir kovose patyrusi, — tai buvo visos Europos kariuomenių pavyzdys.

PDF 83

Kol vokiečių kariauna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstančiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejotinas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu buvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 . Kadangi grėsmingi buvo Gedimino nukariavimų planai, atėjus žiniai apie naują kryžiuočių kariauną Čekijoje ir a D u s b.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejotinas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu buvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 . Kadangi grėsmingi buvo Gedimino nukariavimų planai, atėjus žiniai apie naują kryžiuočių kariauną Čekijoje ir a D u s b. c. 334. b Minėtas anksčiau Responsio per Procurat.

PDF 134-135

Poloniae factam, et erectionem Antistis 118 ## Puslapis 135 Il KNYGA Vytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai laikydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti žmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines jų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susiskaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmingesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21. Kai rugpjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvyko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų papročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant.

PDF 74-75

Apie Rudino pilies pastatymą ir stebuklingą regėjimą, kurį vienas brolis joje išvydo Viešpaties dievo 1234 metais brolis Hermanas, magistras, jau išvijus prūsus iš Kulmo 229 Henrikas Barzdotasis (apie 1163—1238), Silezijos (Vroclavo) kunigaikštis nuo 1202 m., Krokuvos kunigaikštis 1228— 1229 ir nuo 1232 m., Opolės kunigaikštis nuo 1229 m., Didžiosios Lenkijos kunigaikštis nuo 1234 m. Pasak Dusburgiečio, Henrikas Barzdotasis 1233 m. dalyvavo žygyje į Prūsiją, tačiau kunigaikščio dokumentai kalba apie jo buvimą Prūsijoje 1235 m. (Labuda G., Stanowisko..., p. 311—312). Manoma, kad žygyje dalyvavo ne pats Henrikas Barzdotasis, bet jo sūnus Henrikas Pamaldusis (Zientara B., Sprawy pruskie..., p. 38). 230 Pamario kunigaikštis (miręs 1266 m.). 231 Kryžiuočiai puolė 1233 m. spalio-lapkričio mėn. arba 1234 m. sausio-vasario mėn. (Jasiński T., Stosunki śląsko-pruskie..., p. 401). 232 Zirgūna (D.— Sirgune, XIII—XIV a. dokumentuose — Sirgun, Syrgen, plg. pr. zirgis, lie. žirgas, Žirgupė; vok. Sorge, dab. Dzierzgoń — GAO, p. 158; Būga K., 3, p. 539; Górnowicz H., Średniowieczne..., p. 103; to paties, Toponimia..., p. 275) įteka į Drūzo (dab. Družno) ežerą (žr. paaiškinimą III, 14, 4). Mūšis įvyko, atrodo, prie Kristburgo, dab. Dzežgonis (VBK; SRP, 1, p. 58 — Tepeno M. išnaša; Ewald A. L., Die Eroberung..., 1, p. 163). D. pasakojimą apie krikščionių pergalę kartais linkstama laikyti įvykius pagražinančiu prasimanymu arba vėlesne tradicija (Kujot S., Dzieje Prus..., 1, p. 601). žemės, subūrė brolių ir ginklanešių kariuomenę ir pastatė Rudino pilį233 priešais dykrą, buvusią tarp Pamedės ir Kulmo žemių, toje vietoje, pro kur prūsai nuolatos puldinėdavo ir kur buvo įeiga į Kulmo žemę [fuerat [...] introitus ad terram Colmensem].

PDF 22

II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prūsų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių tautos; prūsus ir jotvingius nukariavo bei asimiliavo Vokiečių ordinas ir vėliau įkūrė Prūsijos valstybę. Sėslus baltų gyvenimas, matyt, nulėmė, kad baltų mitologijoje (jos elementų išliko tautosakoje) yra daug senųjų indoeuropiečių mitologijos bruožų.

PDF 22

Vėliau, I tūkstantmečio antroje pusėje, prasidėjo slavų ekspansija, nulėmusi rytinių baltų asimiliaciją. II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prūsų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių tautos; prūsus ir jotvingius nukariavo bei asimiliavo Vokiečių ordinas ir vėliau įkūrė Prūsijos valstybę.

PDF 77

Kaip tik šituo metu vokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir nuo 1282 m. pradėjo pulti lietuvius (anksčiau Lietuvą puldavo tik livoniškė jo šaka). Ordinas tuojau pradėjo statyti savo pilis Nemuno pakrantėje.

PDF 142-143

Tokios atkaklios Moskoževskio gynybos aplinkybėmis, dar prisidėjus rudens darganoms, kryžiuočių kariaunoje ėmė plisti ligos, juk stovyklavo po atviru dangumi ir buvo gerokai nusilpusi: daugybė jau buvo užmuštų ir paimtų į nelaisvę. Visiškai baigėsi parakas, o artėjanti žiema grėsė laivams, stovėjusiems Vilijos upėje, užkirsti kelią grįžti atgal į Prūsiją. Be to, dar Skirgaila sutelkė likučius ir ėmė puldinėti priešą iš užnugario, pasalūniškai; tad visai nusigalavę, 32 Ta dvikova neįvyko: abi pusės, nors ir buvo atvykusios sutartu laiku į Prahą, bet imperatoriaus Vaclovo didelių pastangų dėka buvo susitarta taikytis. 33 Lindenblatt Jahrbücher etc., p. 76, kryžiuočių persikėlimą per Viliją nurodo buvus per Šv. Augustiną, tai yra, rugpjūčio 28-ą, o priartėta prie Vilniaus buvo rugsėjo 4-ą. Vygandas tačiau byloja: Steterunt V septimanis in continuo agone nocte dieque et pugna et ex utraque parte multi sunt occisi [stovėjo 5 savaites nuolatinėse kautynėse dieną naktį ir kovoje iš abiejų pusių daug buvo užmuštų]. - • — 126 ## Puslapis 143 Il KNYGA po įtemptos, tačiau perniek nuėjusios, pilies apsupties, kryžiuočiai galop atsitraukė ir, palikę Vilnių, kraštą ugnimi ir kalaviju nusiaubę, grįžo į Prūsiją ir Livoniją.

PDF 96

Įrodė, jog daugiausia kaltinimų anaiptol ne Ordinui tenka, jis pats niekuo dėtas, daugelis kitų Ordino riterių irgi gali būti pateisinti, o kai kurie priekaištai suvis prasimanyti33. Popiežius po atskiro pasitarimo su kardinolais visuotiniame susirinkime pareiškė tokį sprendimą: „Kryžiuočių ordino riteriai turi Rygos Bažnyčiai, vyskupams bei kapitulai atiduoti viską, ką paėmę, ir daugiau jų nepuldinėti; prakeiksmas kris ant to, kuris mūšyje sužeistą Ordino brolį pribaigtų arba skatintų tokį nusikaltimą daryti; niekas daugiau negali trukdyti arba kelti sunkumų tiems, kurie norėtų vykti pas popiežių; visos sąjungos ir susimokiusiųjų sambūriai, gresiantys Bažnyčios garbei, turi būti išsklaidyti ir ateityje nekuriami. Kryžiuočiai turi gerbti dvasininkiją ir jokių nuoskaudų jiems, jokių skriaudų Bažnyčiai nedaryti.

PDF 92

Apie Svečės pilies pastatymą ir jos užpuolimą Todėl broliai, matydami, jog jiems gresia nauji karai, atsižadėjo Sartovicų pilies ir ją su visa kuo perdavė savo bičiuliui Samborui, Sventopelko sūnui1. Kokie keisti, kokie be galo nuostabūs dalykai: vaikai stojo prieš savo tėvą dėl šio žiaurumo, su kuriuo jis žemino tikėjimą ir tikinčiuosius! Šitai padarę, broliai išleido pasiuntinius pas apaštališkojo sosto legatą ir didįjį magistrą, pranešdami jiems apie naują karą ir Prūsijos žemės padėtį. Šitai išgirdęs, 1245 legatas pats paskelbė kryžiaus karą prieš minėtąjį tironą ir įsakė jį skelbti apaštališkojo sosto vardu įvairiose karalystėse bei provincijose. Kadangi klastinga piktybė ir piktas vylius neša džiaugsmą niekšingiems žmonėms, kai jie gali daryti blogus darbus, ir skatina dar didesnėms blogybėms, todėl ir Sventopelkas, be galo didžiuodamasis Santyro pilimi, pastatyta kenkti tikėjimui ir tikintiesiems, pradėjo statyti prieš dabartinį Kulmo miestą naują pilį, pavadintą Sveče285 ir turėjusią trukdyti broliams plaukioti Vysla aukštyn ir žemyn.

PDF 90

Mat atvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui apie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad teiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išmanančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant valdovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiuntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino riterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant taiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų, rašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas jį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai priimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutartį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis patvirtintą. Popiežiui buvo įteiktas nuorašas tos sutarties, sudarytos Vilniuje, 1323 m.

PDF 57

Kai tik Prūsiją pasiekė žinia, kad Jogailos derybos su Lenkijos didikais ir Vengrijos karaliene Elžbieta dėl Jadvygos rankos sėkmingos, didysis magistras Konradas Ciolneris Rotenšteinas tuojau pat, surinkęs didžiules pajėgas, 1385 metų rugpjūtį ties Kaunu persikėlė per Nemuną ir ėmė siautėti visame krašte. Vilnius, tiesa, turėdamas tvirtovėse labai stiprias įgulas, išvengė puolimo, bet aplinkinės žemės iki Medininkų, netgi iki pat Ašmenos, buvo didžiojo magistro nuniokotos. Tačiau tai buvo jau paskutinis smūgis, krikščioniškojo Ordino riterių kirstas pagoniškai Lietuvai.

PDF 279

Per tiek metų jis išmoko gerai vokiečių kalbos, kryžiuočių disciplinos, jų administracijos, karo mokslų ir daug kitų dalykų. Kryžiuočiai, kuriuos daugybė svečių lankydavo pastudijuoti jų valdymą, kariuomenės organizaciją ar šiaip pasiviešėti, drąsiai galėjo pasakyti, kad tokio pasiryžusio, supratingo ir gabaus mokinio, kaip Vytautas, Prūsuose nebuvo ligtol buvę.

PDF 183

**Karas su Lenkija.** Lenkams negrąžinant Podolės, Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šakom (1431 m.). Skirsnemunėje buvo padaryta su ordinu sąjunga, kuri ordinui buvo ypatingai maloni, nes čia jam šmėkštelėjo viltis reviduoti Melno taikos sąlygas. Šia sutartim Švitrigaila sutiko atiduoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo.

PDF 45

Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams Tuo pat metu Teutonų namų ordinas magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu taip didžiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo tokiais turtais, įsigijo tokią galią ir tokią šlovę, kad jo didžios garbės atgarsiai, skersai ir išilgai paplitę, galop pasiekė ir minėtojo kunigaikščio ausį. Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis sumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad broliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės. Sušaukęs savo vyskupus ir kilminguosius, jis atskleidė jiems savo sumanymą, prašydamas šiuo reikalu patarti.

PDF 103

Šitoks griežtas atsakymas nemokantiems dėl žeminančių sąlygų tvardytis K u ršia i, p a p ra sta i v a pasipiktinimą. Taigi pasitraud in a m i ku ršin in k a is, kę ir atsimetę nuo krikščioTada, vienoje pusėje padaugėjus jėgų, kitoje — sumažėjus, prasidėjo kova: tame mūšyje Livonijos kariuomenė buvo žiauriai sutriuškinta. Žuvo tada pats Livonijos magistras, Prūsijos maršalas Henrikas Botelis ir šimtas penkiasdešimt ordino riterių, paprastai vadinamų broliais.

PDF 130

Be to, jie paėmė nemažą grobį ir Prūsijoje, tačiau prūsų padėtis po kelių sėkmingų žygių prieš kryžiuočius gerokai sustiprėjo: jie menkai pajuto nuostolius, juo labiau kad sunkesnių plėšikiškų antpuolių atveju čia pat stovėjo pasirengę padėti lietuvių ir žemaičių būriai. Atrodė, jog kryžiuočiams šį 5* 131 ## Puslapis 130 1274 m eta i Ž em a ičia i gina p r ū sus ir m u ša k r y ž iu o čius karą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas jėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti svetima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras buvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietuviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą.

PDF 130

Nusiaubę Kulmo kraštą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pagalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams visomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pradėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kryžiuočių riteriai, džiaugdamiesi nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsisklaidė grobio ieškoti ir stovyklos plėšti; jie puolė, nepasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstėsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos surengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausdamasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėšikauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami.

PDF 159

Kadangi Dobrynėje sekmadienį visi žmonės buvo suD o b iy n ą , ž u d o k i y nių ir plėšimo, žuvo liepsnodevynis tūkstančius belaisvių. Su kryžiuočiais kautasi atvirame lauke: mūšyje krito ordino magistras Burchardas Aremas su trisdešimčia to ordino riterių, o lietuviai laimėjo kautynes. Vėliau, sužinojus, jog lenkai ketina smarkiai užpulti lietuvius, paliauta rengti žygius į kaimynų šalis ir pradėta laukti karo; lietuviai nenorėjo, vienur išžygiavę, susilaukti audros iš kitos pusės, jie būgštavo, kad, išsklaidę ir nuvarginę karius, 1297 m e ta i L ietu via i siaubia ėję iš kaimų į bažnyčias, miestą pavyko užimti staigiu antpuoliu.

PDF 176

Toje stovykloje kartu su rygiečiais buvo keturi tūkstančiai karių, kurie ryžtingai spaudė apgultuosius. Sėkmingai užbaigti kovos nedavė Bertoldas Briuhavenas, Karaliaučiaus komtūras, pasiųstas pagalbon į Livoniją su Prūsijos kryžiuočių daliniu: užpuolęs su nepavargusia kariuomene sunkios apgulties išsekintus lietuvius, nugalėjo juos ir išvaikė; daugybė žuvo, daugybė nuskendo upėje, per kurią bėgdami turėjo keltis. Šiek tiek vėliau Vytenis, gal bijodamas, kad po jo pergalės pablogėjusi Livonijos ordino padėtis, Prūsijos kryžiuočiams suteikus pagalbą kovoje prieš Rygą, nesustiprėtų, gal norėdamas gandais apie vidaus sąmyšius atgrasinti Prūsijos kryžiuočius nuo karo Livonijoje, o gai trokšdamas atsiteisti už pralaimėjimą, kurį patyrė prie Nojermiuieno sumušta jo kariauna, pasiuntė keletą P rū sija n io k o ja m a lengvosios raitijos būrių į lie tu v ių Prūsiją pasiieškoti grobio.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Toje stovykloje kartu su rygiečiais buvo keturi tūkstančiai karių, kurie ryžtingai spaudė apgultuosius. Sėkmingai užbaigti kovos nedavė Bertoldas Briuhavenas, Karaliaučiaus komtūras, pasiųstas pagalbon į Livoniją su Prūsijos kryžiuočių daliniu: užpuolęs su nepavargusia kariuomene sunkios apgulties išsekintus lietuvius, nugalėjo juos ir išvaikė; daugybė žuvo, daugybė nuskendo upėje, per kurią bėgdami turėjo keltis.

PDF 214

Sugrįžo jis lydimas naujų kariaunų, kurias iš Bavarijos buvo atvedęs kunigaikštis Henrikas, vis dėlto, ankstesnio pralaimėjimo pamokytas, neišdrįso stoti į atvirą kovą ir pulti. Skubotai iš abiejų pilies pusių pastatę įtvirtinimus ir įkurdinę juose stiprias įgulas, kryžiuočiai, patys nelyginant ilsėdamiesi, pradėjo kamuoti pilėnus apsuptimi: neleisdami atsivežti maisto, vylėsi badu priversiu pasiduoti. Tuo tarpu Gediminas, norėdamas padėti apsuptai Veliuonai, su didelėmis jėgomis užpuolė Fridburgą ir Bajerburgą; jis laikė šias pilis apsuptas ištisas dvidešimt dienų.

PDF 218

Visos žemės tarp Karaliaučiaus, Baltijos įlankos, Elbingo, Marienburgo, Elsbergo, visa Semba, Notanga, Varmė ir dalis Pamedės degė nelyginant vienas laužas, virsdamos pelenais ir dūmais. Kryžiuočiai iš pilių stebėjo ugnimi siaubiamas apygardas; negalėdami nei klasta, nei jėga nukreipti šios audros į šalį, jie ryžosi galop pristabdyti ją, prašydami paliaubų. Lietuviai grąžinta Žemaitijos dalis, užimta kryžiuočių, ir lietuviams perleistos netoli Veliuonos šių jau atstatytos pilys.

PDF 245

Galop po ilgos apsiausties didįjį šeštadienį, pasikasę po sienomis ir svaidoma ugnimi padegę pastatus, K ry žiu o č ia i u žim a ir kryžiuočiai palaužė atkaklų išg ria u n a K au n ą gynėjų priešinimąsi ir užėmė pilį. Nemaža jų žuvo, kai, veržiantis prie įtvirtinimų, juos užgriuvo pakasta gynybinė siena, tačiau kur kas daugiau nuostolių patyrė lietuviai. Pilies įgulą sudarė trys tūkstančiai rinktinių karių, apie kurių graudžią mirtį degančios pilies liepsnose paprasti žmonės dar ir dabar tebegieda raudas. Tik trisdešimt šeši bajorai kartu su Vaidotu, Kęstučio sūnumi, gyvi pakliuvo į nelaisvę.

PDF 245

Pilies įgulą sudarė trys tūkstančiai rinktinių karių, apie kurių graudžią mirtį degančios pilies liepsnose paprasti žmonės dar ir dabar tebegieda raudas. Tik trisdešimt šeši bajorai kartu su Vaidotu, Kęstučio sūnumi, gyvi pakliuvo į nelaisvę. Pagerbdami didelę šventę,, kitą dieną kryžiuočiai praleido ramiai, tačiau trečią dieną iki pat pamatų sugriovė kur ne kur tarp sudegintos pilies išlikusius gynybinius įrenginius: išvertė sienų likučius, nukasė pylimus, išlygino griovius. Tuo pačiu žygiu sugriovė Pieštvės ir Veliuonos pilis: pirmąją išsigandę gynėjai atidavė be kovos, antrąją paėmė po keturias dienas užtrukusios apgulties.

PDF 245

Kai priešai sugrįžo į Prūsiją, užgriuvo dar didesnė nelaimė — badas, siauB adas L ie tu v o je binga našta užgulęs visą Lietuvą, galimas daiktas, dėl to, kad tais metais apskritai visur buvo blogas oras, netgi Lenkijoje bei Rusioje, galbūt dėl to, kad dėl nuolatinių priešo antpuolių iš baimės niekas nebedirbo žemės ar iš viso nebuvo kam ją dirbti. Neatnešė atokvėpio nė kitų metų sausis. Prūsų magistras, sulaukęs paramos iš Bavarijos grafo Volfgango ir Livonijos kryžiuočių, kalaviju ir ugnimi nusiaubė visą Lietuvą: Ariogalos, Pernaravos ir Labūnavos žemės Žemaitijoje tapo visai sunaikintos.

PDF 370

Norėdamas palengvinti nuniokotos tėvynės dalią, Jogaila įsakė pakrauti visokiais grūdais dvidešimt didelių laivų ir pasroviui Vysla nuplukdyti į Prūsijos pasienį, o iš ten pasieniu vežimais nugabenti viską į Lietuvą. Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s progabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur. Kai karalius, pasiuntęs žygūną, pareikalavo nelaužyti susitarimo ir nedaryti skriaudų, šie atrėžė, jog elgtasi jų teisingai ir teisėtai, nes atėmė tai, ką karalius siuntė stabmeldžių tautai, kovojančiai prieš krikščionis.

PDF 218

Visos žemės tarp Karaliaučiaus, Baltijos įlankos, Elbingo, Marienburgo, Elsbergo, visa Semba, Notanga, Varmė ir dalis Pamedės degė nelyginant vienas laužas, virsdamos pelenais ir dūmais. Kryžiuočiai iš pilių stebėjo ugnimi siaubiamas apygardas; negalėdami nei klasta, nei jėga nukreipti šios audros į šalį, jie ryžosi galop pristabdyti ją, prašydami paliaubų. Lietuviai grąžinta Žemaitijos dalis, užimta kryžiuočių, ir lietuviams perleistos netoli Veliuonos šių jau atstatytos pilys.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Kadangi karalius nesiėmė jokių skubių priemonių atsiteisti už šiuos darbus, nenorėdamas elgtis neapgalvotai, kryžiuočiai, tarytum negalėdami pakęsti beveik ištisus metus trunkančios ramybės ir to, kad dėl karaliaus nuolaidumo nuolatos atidėliojamas karas, užpuolė Prūsijoje, Ragainėje, lietuvių pirklius, kurie čia pagal sutartį ramiai gyveno; vienus nužudė, o iš kitų atėmė visą turtą. Vytautas, gavęs apie tai žinią, nutarė užbėgti priešui už akių gal dėl to, kad iš prigimties buvo smarkesnio būdo, o gal todėl, kad, žinodamas tikrą padėtį, nieku būdu nesitikėjo iš kryžiuočių taikos. Jis įsakė maršalui Rum-

PDF 371

Nenorėdami, kad atrody- 1409 m e ta i tų, jog jie, susiradę kliautį, K r y ž iu o č ia i sk e lb ia pirmieji pradėjo karą, pasiunk a rą tė žygūną pas karalių. Žygūnas, papasakojęs, kas Vytauto valia atsitiko Žemaitijoje, pareiškė ordino vardu, kad jie nepaliks neatkeršiję už šį išpuolį, todėl, jeigu kuo greičiausiai jiems neatlygins nuostolių ir neatiduos Žemaitijos, atvirai paskelbsią Lietuvai karą. Galop jis pareikalavo, kad karalius atvirai išreikštų savo nuomonę ir pasakytų, ar ryžtasi ginti Vytautą, ar, jo neužtardamas, saugoti neseniai su kryžiuočiais sudarytą taiką.

PDF 372

Seimas pasiuntė Mikalojų Kurovskį, Gnezno, arkivyskupą, pas kryžiuočius, įpareigodamas, negailint pastangų, visokiais būdais skatinti magistrą draugiškai užbaigti ginčą su Vytautu. Arkivyskupas ryžtingai ėmėsi jam patikėto uždavinio, tačiau, ką bedarydamas ir ką besakydamas, negalėjo iš magistro išgauti kitokio atsakymo, nei tas, kad jo žmonės, pakėlę ginklą, jau traukia į Lietuvą. Atmetančio bet kokį taikingą reikalo sprendimą žmogaus atkarus išdidumas supykdė arkivyskupą.

PDF 394

Nusprendė susitikti Veliuonoje, kur abi šalys turėjo aiškiai pasisakyti, ko nori: ar pratęsti jau sudarytą susitarimą, ąr susiderėti dėl amžinos taikos. Kadangi kryžiuočiai atmetė vieną po kitos visas 1418 m e ta i siūlomas taikos sąlygas, pasiS u sitik im a s d ė l taipūtėliškai reikalaudami visos k o s a tn eša k a rą Žemaitijos, susitikimas neatnešė jokios naudos, ir netrukus kryžiuočiai iš pasalų pradėjo atvirą karą. Pasibaigus susitikimui, karalius kurį laiką pasiliko Veliuonoje, norėdamas pailsėti, nes netoliese buvo vietų, tinkamų medžioklei ir poilsiui.

PDF 394

Pasibaigus susitikimui, karalius kurį laiką pasiliko Veliuonoje, norėdamas pailsėti, nes netoliese buvo vietų, tinkamų medžioklei ir poilsiui. Medžiodamas jis pats kartą vos nepakliuvo į kryžiuočių K araliu s išv e n g ia rankas, tik narsi jo palyda k ry ž iu o č ių pasalų vargais negalais išgelbėjo valdovą nuo pasalų, kurias surengė Rastenburgo komtūras vienoje tam reikalui tinkamoje vietoje. Po to ir viena, ir kita šalis puldinėjo ir siaubė viską, kas pakliuvo po ranka.

PDF 438

Išpuikęs ir pasipūtęs, jis įstengė suvokti tik betarpišką grėsmę, nei matydamas, nei paisydamas būsimų ir neaiškių pavojų. Karaliaus sumanymus sugriauti padėjo ir Torunės komtūras, kryžiuočių pasiųstas pas Boleslovą: jis iš paskutiniųjų kurstė tarp brolių nesantaiką, be galo naudingą jo ordinui, ir, pažadėjęs rimtą pagalbą, skatino Švitrigailą nesibaiminti karo su lenkais. Netekęs bet kokios vilties pasiekti taikos, Jogaila, suvokęs, jog net kraujo giminystė neleidžia taikstytis su šitokiomis skriaudomis, griebėsi kitų priemonių, norėdamas galop sutramdyti Boleslovą ir nubausti savo karališkųjų teiK a ra liu s tariasi, k a ip šių pažeidėją.

PDF 510

Karalius, g erai žinodamas, kiek rūpesčių jo tėvui sukėlė šitaip valdomos Lietuvos žemės, nutarė atm esti šį siūlym ą, nes su tik d am as užkirstų, ko gero, savo sūnum s k elią į Lietuvos sostą, tačiau atvirai nieko n esak ė, n en o rėd am as p erd au g ankstyvu atsakymu jų erzin ti, ir slėp ė šird ies g ilum o je savo tik ru s sumanymus, g an a tolim us jų reikalavimams. P areiškęs, k ad tokiam sv arb iam re ik a lu i a p ta rti bei d eram ai jį išn ag rin ėti re ik ia laiko, o jo d a b a r trū k sta d ėl k a r o s u kryžiuočiais, jis p ap rašė viską atidėti. Šiuo būdu išvengęs k ai k u rių v ald in g ų v y rų jam p asp ę stų pinklių, jis p a tra u k ė į P rūsiją, tačiau , g av ęs žinią ap ie motinos mirtį, sugrįžo iš to žygio ir K aune p ra le id o rudenį, ta rpais sielvartą ramindamas m edžioklėm is, tarpais lankydamas L ietu v o je sk itų būrius, atsių stu s p ad ė ti k o v o ti prieš kryžiuočius.

PDF 646

Susitarė dėl ketverių metų paliaubų, o per tą lai- 1521 m e ta i ką ramiomis aplinkybėmis turėjo būti parengtos sąlygos amžinai taikai. Tuo metu Liuterio sekta, paplitusi Vokietijoje, rado galybę pasekėjų Prūsijoje, o kryžiuočių ordinas, išgarsėjęs žygiais prieš stabmeldžius, jau taip buvo ištižęs ir suiręs, kad aukščiausi ir žemiausi pareigūnai, nieko neK ry žiu o č ių p a d ė tis paisydami, laužė dievui duoP rū sijo je tus įžadus ir, išsižadėję senolių išpažinto Romos tikėjimo, puolė šventvagiškai tuoktis. Dėl to visi pradėjo atvirai niekinti senuosius magistrų, maršalų, komtūrų titulus ir galvoti apie valstybinės santvarkos pakeitimą.

PDF 259

* Kryžiuočiai atsisakė nuo Žemaitijos 1411 m. Toninės taikos sutartimi, bet tik ligi Jogailos ir Vytauto mirties. Galutinai ir visiems laikams atsisakė pagal 1422.1X.27 talkos sutartį, sudarytą prie Melno ežero.

PDF 130

Kaip tik ten buvo minima Velionos šventykla. XIV amžiaus pradžioje kryžiuočiai buvo apgulę pilį, bet, negalėdami jos paimti, pasistatė priešais ją dvi pilis - Fridburgą ir Bajerburgą, kadangi Bavarijos kunigaikštis su savo kariuomene dalyvavo tame žygyje. 1329 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, puldamas vieną iš tų pilių, buvo nukautas kažkokiu šaunamuoju ginklu.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).

Kaip tik ten buvo minima Velionos šventykla. XIV amžiaus pradžioje kryžiuočiai buvo apgulę pilį, bet, negalėdami jos paimti, pasistatė priešais ją dvi pilis - Fridburgą ir Bajerburgą, kadangi Bavarijos kunigaikštis su savo kariuomene dalyvavo tame žygyje. 1329 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, puldamas vieną iš tų pilių, buvo nukautas kažkokiu šaunamuoju ginklu. Vėliau, pagal 1331 metų rugsėjo 17 dienos sutartį, sudarytą stovykloje prie Bartenšteino, tos pilys buvo sunaikintos. Vis dėlto 1364 metais kryžiuočiai sudegino Veliuoną ir sugriovė pilį.

PDF 131

Vis dėlto 1364 metais kryžiuočiai sudegino Veliuoną ir sugriovė pilį. Po to kunigaikštis Kęstutis pasistengė pilį iš naujo atstatyti ir sustiprinti. Atnaujino ir šventyklą, kuri gyvavo iki 1406 metų, kada kryžiuočiai antrą kartą paėmė pilį ir perstatė į krikščionių bažnyčią.

PDF 267

Sūduva turėjo gana daug įtvirtintų pilių, kur gyveno šioje provincijoje daugiausia buvusių savarankiškų valdovų. Kryžiuočiams valdant, ji tapo dykra, vos randama pėdsakų, kur ji buvusi; apie ją žinome tik iš Dusburgo paminėto jos valsčiaus, vadinamo Kirsowia, Kirsnava; jis buvęs tarp Olecko ir Raigardo2 3. Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabejotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Prahos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4.

PDF 269

Tačiau, kai joje dar prieš bendrą prūsų tautos žlugimą įvyko politinių pokyčių, ten apsigyveno kryžiuočių, daugiausia iš Lietuvos atsikėlusių žmonių, dėl to ją ligi šiol vadina prūsų Lietuva. Jos sosto arba svarbesnė pilis buvo Salava, be to, manoma, kad Tilžės apylinkėse. Ten, miškuose, yra akmeninių pastatų griuvėsių ir ant kalvų piliaviečių, primenančių žilą šios žemės senovę. Ptolemėjas žinojo Salavijos gyventojus slavinu vardu; iš to galima spręsti, kad Rusios egzistavimo laikais didelė dalis šios žemės II krikščioniškosios eros amžiuje buvo žinoma Skalvos arba Rusios vardu, kuriuo ją ir vadino svetimšaliai.

PDF 508

Be to, pas Henenbergerj yra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiškinimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo trečiame tome). Tinkamai perskaičius, paaiškėja, jog tai buvo Lietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su kryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanu, vėliava. Čia gi pateikėme iliustraciją, padarytą pagal piešinį, gautą iš Zaluskių bibliotekos.

PDF 81

Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą, imperatorius tyčia palaikė ordiną. Gediminas taip pat buvo pirmasis, kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus.

PDF 138

Todėl kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių (vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti). Ordinas bandė ir geruoju patraukti žemaičius: į sunaikintą kraštą gabeno gyvulius, maistą ir kūrė ūkius. Tuo būdu dalis žemaičių buvo priviliota ir vyko į Marijenburgą krikštytis, nes, Vytautui remiant ordiną, nebebuvo vilties išsivaduoti.

PDF 163

O ta siena buvo maždaug tokia pat, kokia buvo ir Traidenio laikais. Gedimino ir Algirdo laikais giliai Lietuvoje Nemuno pakrantėmis kyšojusios vokiečių ordino pilys buvo nušluotos. Jei Vytautas būtų turėjęs savęs vertą įpėdinį, vokiečių gaivalas gal būtų buvęs nustumtas dar toliau, ir nors dalis lietuviškųjų žemių dar būtų buvusi atgauta.

PDF 165

Be to, vakarų Europoje skleidžiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius, norėdamas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tuo būdu prisivilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių. Kas gi nenorės vykti pamatyti tų „laukinių baisenybių", o kartu patarnauti ir krikščionybei? Tad iki pat XV amžiaus Europoje tolydžio buvo kalbama apie Lietuvos barbariškumą, apie jos gyventojų nežmoniškumą. Tada nebuvo kas parodo pasauliui tikrosios Lietuvos vaizdo.

PDF 180

Lietuvai buvo sunku prekiauti su Hanzos pirkliais, nes visą pajūrį ir abiejų didžiųjų upių žiotis buvo užėmę kryžiuočiai. Bet vis dėlto XIII ir XIV amžiuje Lietuvai pats svarbusis prekybos punktas buvo Rygos miestas. Nemuno žiotys buvo apgultos kryžiuočių, kurie stengėsi visaip trukdyti Lietuvos prekybą. Priėjimas prie Rygos Dauguvos upe taip pat buvo gana sunkus, — čia irgi trukdė tie patys kryžiuočiai, — vis dėlto čia buvo kiek lengviau: mat, Ryga buvo laisvas miestas, kuris, norėdamas pasipelnyti, buvo sukalbamesnis.

PDF 185

Ukmergės mūšio laimėjimas ne vien sustiprino Zigmanto valdžią, bet dar turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos santykiams su ordinu. Kas buvo Tanenbergo mūšis Prūsų kryžiuočiams, tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės mūšis: jo galybė žuvo galutinai, ir jis jau niekad nebeatsigavo tiek, kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą; po to jis gyveno tik rūpindamasis savo vidaus reikalais ir, po 100 su viršum metų visiškai sunykęs, turėjo pasiduoti Lietuvos globai. Po šito mūšio ne tik Livonijos, bet ir Prūsų kryžiuočiai buvo priversti padaryti taiką su Zigmantu, o su Švitrigaila nutraukti visas sutartis.