Kryžiuočių ordinas

PDF 185

Ukmergės mūšio laimėjimas ne vien sustiprino Zigmanto valdžią, bet dar turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos santykiams su ordinu. Kas buvo Tanenbergo mūšis Prūsų kryžiuočiams, tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės mūšis: jo galybė žuvo galutinai, ir jis jau niekad nebeatsigavo tiek, kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą; po to jis gyveno tik rūpindamasis savo vidaus reikalais ir, po 100 su viršum metų visiškai sunykęs, tu- rėjo pasiduoti Lietuvos globai. Po šito mūšio ne tik Livonijos, bet ir Prūsų kryžiuočiai buvo priversti padaryti taiką su Zigman- tu, o su Švitrigaila nutraukti visas sutartis.

PDF 197

Torno taika** **13 metų karas.** Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs, todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą. Tačiau karą sukėlė jo paties valdinių sukilimas.

PDF 197-198

Gal tik Lietuvos ne- prisidėjimas ir išgelbėjo ordiną. Nors ir merdėdamas, ordinas betgi dar išgyveno daugiau, kaip 50 metų. Atitekusi Branden- burgo hercogams, jo valstybė išaugo į pavojingą kaimyną ir to- liau germanizavo pavergtuosius Mažosios Lietuvos lietuvius.

Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).

Susidė-\njusi su Lenkais, Lietuva, be abejo, būtų pasiekusi bent Vytauto\nsvajotąją sieną, t. y. Nemuną, o gal net būtų atgavusi anapus\nNemuno esančias lietuviškąsias žemes. Gal tik Lietuvos ne-\nprisidėjimas ir išgelbėjo ordiną. Nors ir merdėdamas, ordinas

PDF 45

Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams\n\n Tuo pat metu Teutonų namų ordinas magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu taip\ndidžiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo tokiais turtais, įsigijo tokią galią ir tokią\nšlovę, kad jo didžios garbės atgarsiai, skersai ir išilgai paplitę, galop pasiekė ir minėtojo\nkunigaikščio ausį. Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis\nsumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad\nbroliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės. Sušaukęs savo\nvyskupus ir kilminguosius, jis atskleidė jiems savo sumanymą, prašydamas šiuo reikalu\npatarti.

PDF 236

Turime kažkokį aprašymą šio medžio, kurį Bo­\nleslovas Kreivaburnis, užpuolęs Prūsiją, įsakė padegti, nes ne­\ngalėjo greitomis jo nukirsti; taip liudija kai kurie kronikinin­\nkai. Tačiau Treteris tą neigia sakydamas, kad ąžuolas tebesto­\nvėjęs kryžiuočių laikais, o žmonės nenustoję jam melstis, to­\ndėl didysis kryžiuočių magistras Vinrichas Kniprodė, vyskupo\nJono I prašomas, įsakė jį nukirsti. Tai buvo tarp 1351 ir 1355\nmetų; tada tasai Jonas I buvo Varmijos vyskupas.

PDF 457

III. Aiškesnė istorija - nuo Mindaugo (1240 metų) iki 1386 metų. Pirmoje šio laikotarpio dalyje Lietuva turėjo labai didelių problemų, susijusių su kryžiuočių puldinėjimais, tuo tarpu ant­ roje (ypač nuo Gedimino valdymo) Lietuvos galia ir jėga nepa­ prastai išaugo. Si epocha baigėsi 1386 metais, tai yra visiškai įvedus krikščionybę Lietuvoje, kai Jogaila vedė Lenkijos kara­ lienę Jadvygą, pats priėmė krikščionių tikėjimą ir vertė tą pat daryti visą tautą.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).

Pirmoje šio laikotarpio dalyje Lietuva turėjo labai didelių \nproblemų, susijusių su kryžiuočių puldinėjimais, tuo tarpu ant­\nroje (ypač nuo Gedimino valdymo) Lietuvos galia ir jėga nepa­\nprastai išaugo. Si epocha baigėsi 1386 metais, tai yra visiškai \nįvedus krikščionybę Lietuvoje, kai Jogaila vedė Lenkijos kara­\nlienę Jadvygą, pats priėmė krikščionių tikėjimą ir vertė tą pat \ndaryti visą tautą.\nIV 1386-1447 metai, tai yra iki to laikotarpio, kai Lietuva \nnustojo turėjusi dalinius kunigaikščius.

PDF 124

123 Kai 1253 metų pradžioje susiklostė draugiški Pamario kunigaikščių ir kryžiuočių santykiai, kurie laidavo jiems saugumą nuo Vyslos pusės, jie tuojau pat ėmė stengtis užkariauti Prūsiją. Ypač vokiečių godumą skatino tur­ tinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją užkariauti nepavyko. IŠ kaimyninių provincijų jiems grėsė toks pavojus, kad, norint lengviau užimti Sembą, pirmiau­ sia reikėjo užimti kitą Bartos dalį, užkariauti Galindą, sutramdyti jotvingius ir nutraukti j*ų ryšius su Panemu­ nės kraštais. Buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, jei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio są­ jungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or­ 1 Henning.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.).

Kai 1253 metų pradžioje susiklostė draugiški Pamario \nkunigaikščių ir kryžiuočių santykiai, kurie laidavo jiems \nsaugumą nuo Vyslos pusės, jie tuojau pat ėmė stengtis \nužkariauti Prūsiją.

PDF 130

Be to, jie paėmė nemažą grobį ir\nPrūsijoje, tačiau prūsų padėtis po kelių sėkmingų žy­\ngių prieš kryžiuočius gerokai sustiprėjo: jie menkai pa­\njuto nuostolius, juo labiau kad sunkesnių plėšikiškų\nantpuolių atveju čia pat stovėjo pasirengę padėti lie­\ntuvių ir žemaičių būriai. Atrodė, jog kryžiuočiams šį\n5*\n131\n\n## Puslapis 130\n\n1274 m eta i\nŽ em a ičia i gina p r ū ­\nsus ir m u ša k r y ž iu o ­\nčius\nkarą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas\njėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti sve­\ntima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras\nbuvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su\nGermantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu­\nviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą.

PDF 130

Nusiaubę Kulmo kraš­\ntą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pa­\ngalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams vi­\nsomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pra­\ndėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir \ngurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kry­\nžiuočių riteriai, džiaugdamie­\nsi nekruvina pergale, tuojau \npat be jokios tvarkos išsi­\nsklaidė grobio ieškoti ir sto­\nvyklos plėšti; jie puolė, ne­\npasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių \nir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų \npraėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstė­\nsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos su­\nrengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausda­\nmasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėši­\nkauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai \nstaiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio \nieškotojus, juos žudydami.

PDF 200

Tegu jie užmetą žvilgsnį į ginklus ir rankas, kurios, jo vedamos, sėkmingai lie­ jo galybės priešų kraują, šito užteksią jiems įtikėti būsima pergale. Prieš juos stovį ne ginkluoti ligi dan­ tų plieno ginklais kryžiuočių pulkai, kuriuos jie dau­ gel kartų yra triuškinę, nors rodėsi nepalaužiami, o rusai, menki buvusių pergalių likučiai, paskutinės be­ jėgės, mirštančios galybės nuoliekos. Vieno smūgio be­ reikią, ir jų kariauna savaime subyrėsianti.

PDF 245

Pilies įgulą sudarė trys tūkstančiai rink­ tinių karių, apie kurių graudžią mirtį degančios pilies liepsnose paprasti žmonės dar ir dabar tebegieda rau­ das. Tik trisdešimt šeši bajorai kartu su Vaidotu, Kęs­ tučio sūnumi, gyvi pakliuvo į nelaisvę. Pagerbdami didelę šventę,, kitą dieną kryžiuočiai praleido ramiai, tačiau trečią dieną iki pat pamatų sugriovė kur ne kur tarp sudegintos pilies išlikusius gynybinius įren­ ginius: išvertė sienų likučius, nukasė pylimus, išlygino griovius. Tuo pačiu žygiu sugriovė Pieštvės ir Veliuo­ nos pilis: pirmąją išsigandę gynėjai atidavė be kovos, antrąją paėmė po keturias dienas užtrukusios apgul- ties.

PDF 370

Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s pro- gabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur. Kai kara­ lius, pasiuntęs žygūną, parei­ kalavo nelaužyti susitarimo ir nedaryti skriaudų, šie atrėžė, jog elgtasi jų teisingai ir teisėtai, nes atėmė tai, ką karalius siuntė stabmeldžių tautai, kovojančiai prieš krikščionis. Mat nors jie gerai žinojo, jog lietu­ vių tauta su savo didikais daugiau kaip prieš dvidešimt metų priėmė krikščionybę, tačiau po senovei juos va­ dino stabmeldžiais, tariamu dievobaimingumu mulkin­ dami krikščioniškųjų šalių valdovus (ir net pačius Ro­ mos popiežius), dėl kurių paramos ar nuolaidžiavimo ir galėjo tose žemėse kariauti.

PDF 370

Norėdamas palengvinti nuniokotos tėvynės dalią, Jogaila įsakė pakrauti visokiais grūdais dvidešimt di­ delių laivų ir pasroviui Vysla nuplukdyti į Prūsijos pa­ sienį, o iš ten pasieniu vežimais nugabenti viską į Lie­ tuvą. Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s pro- gabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur. Kai kara­ lius, pasiuntęs žygūną, parei­ kalavo nelaužyti susitarimo ir nedaryti skriaudų, šie atrėžė, jog elgtasi jų teisingai ir teisėtai, nes atėmė tai, ką karalius siuntė stabmeldžių tautai, kovojančiai prieš krikščionis.

PDF 395

Jį netrukus paleido rusų sąmokslininkai, nu­ žudę sargybos viršininką Konradą Frankenbergą. Atsi­ dūręs laisvėje, Švitrigaila pabėgo pas imperatorių Zig­ mantą, vėliau, tarpininkaujant imperatoriui bei karaliui Jogailai, vargais negalais susitaikė su Vytautu. Tuo metu prasidėjo karas su Prū- Prūdėtas karas su sija. Lenkų ir lietuvių kariuo- Prūsija menės, peržengusios sienas, netruko įsiveržti į šį kraštą; visi, o ypač valdovai Jogaila bei Vytautas, ketino ne­ gailint jėgų pergalingai užbaigti ilgą ir sunkų karą, trokšdami, kad kryžiuočiai, nusilenkę jėgai, amžiams liktų arba ramūs bei klusnūs, arba draugiški.

PDF 5

Tai oficialus Kryžiuočių ordino valstybės kūrinys. Kronikoje plačiai nušviečiamas Kryžiuočių ordino įkūrimas XII a. pabaigoje, agresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a. pirmojoje pusėje. Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją.

PDF 5

Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją. Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą.

PDF 17

Dusburgietis bando pateikti savotišką karų prieš prūsus genealogiją, pažymėdamas, kad prieš juos jau esąs kariavęs Julijus Cezaris, vėliau — Švedijos feodalai ir kt., kad į tai buvę nukreiptos vyskupo Kristijono bei Dobrynės brolių pastangos, tačiau prūsai vėl grįždavę prie savo „klaidų“. Ir štai Teutonų ordino broliai pradėję su jais naują karą (II, 7). Dusburgietis, rašydamas apie lietuvių puolimus, ypač kronikos pabaigoje, stengiasi ir šia prasme pagrįsti būtinumą kariauti prieš Lietuvą (III, 343—346, 357—358).

PDF 18

Vernerio prierašuose pabrėžiama, jog jie skaitytini visuose Ordino namuose keturiskart į metus, nes visi privalą apie tai žinoti70. Ordino viduje vykusią kovą 1324 m. laimėjo reformų šalininkai, tačiau tik laikinai (po 6 metų buvo nužudytas didysis magistras, reformų šalininkas ir organizatorius). Norint atremti visus Ordinui keliamus priekaištus ir įgyvendinti vidaus reformą, didžiajam magistrui Verneriui reikėjo kronikos. Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne tik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos, Kryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą prieš Lietuvą. Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį.

PDF 18

Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį. Antisaracėniškos idėjos išreikštos kronikos IV-ojoje dalyje. Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą (1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108).

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne \ntik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos, \nKryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą \nprieš Lietuvą.\nPetras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų \nfeodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį. Antisaracėniškos idėjos išreikštos \nkronikos IV-ojoje dalyje.

PDF 33

Kiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje šventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi nuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei būsimosioms kartoms pamokyti. Mat jie turėjo omenyje Tobijo (Tob 12,7) žodžius, kad apreikšti dievo darbus yra šlovinga. Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo \ntarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau \nkarus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į \nšią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas \nnegali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir \nkad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio \natminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo.\nPratarmė

PDF 36

Štai šis popiežius Celestinas \nIII Jeruzalėje „pastatė namus“, tai yra įkūrė ir pašventino savo bei šventosios bažnyčios \nnaudai namus — šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę151 ir „išsikirto \nseptynis šulus“, tai yra paskyrė septynis brolius krašto komtūrus, arba kraštų valdytojus, \nbūtent: Livonijos, Prūsijos, Vokietijos, Austrijos, Apulijos, Romanijos ir Armėnijos152, \nkurie ir laiko šio ordino brolius sakytum tikras namas, remiamas šulų, taigi šio namo \npamatai — didysis magistras bei kapitula; krašto komtūrai, arba kraštų valdytojai,— jo \nšulai, o kiti broliai—sienos. Šitaip jo šventenybė popiežius pasekė tuo išmintingu vyru, \npasistačiusiu savo namą ant uolos ir pasakiusiu (Jn 6, 63): „Aš sutvirtinau jo šulus“. \nKadangi parašyta: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda“, todėl buvo reikalingi \nšiam namui septyni kitoniški šulai — dvasiniai, kurių trimis, būtent: klusnumu, neturtu ir \nskaistybe, rėmėsi visiems privaloma drausmė, o keturi kiti, būtent: gailestis nusidėjus, \nnuodėmių išpažinimas, atgaila ir gausius nusidėjimus atperkanti artimo meilė, tramdė \nšventuoju pagarbumu tuos, kurie atbuko karštam teisybės ieškojimui.

PDF 39

Nemaža jame ir tokių, kurie iš širdies rūpinasi labdarybe, teikdami globą svetimšaliams, maldininkams ir pavargėliams. Be to, nemaža tokių, kurie, gilaus širdies pamaldumo skatinami, su begaliniu uolumu patarnauja ligoninėse pasilpėliams ir paliegėliams, sergantiems šiurpiomis ligomis. Garbingą ir naudingą vietą ordine užima dvasininkai, kurie taikos metu, visur pasklidę nelyginant kibirkštys, skatina brolius pasauliečius stropiai laikytis regulos, laiko pamaldas ir teikia sakramentus, o skubantiems į kruvinas žudynes vardan gyvenimo ar mirties rodo nukryžiuotojo viešpaties pavyzdį, šitaip keldami kovotojų narsą; su begaline dvasios malone jie teikė savo patarnavimus visiems — ir tvirtiems kariams, ir silpniems paliegėliams, nešdami jų sąžinei paguodą paskutinę gyvenimo valandą.

PDF 41

Dievas jam buvo suteikęs tokių malonių, kad visi jį mylėjo, ir apie jį iš tiesų galima sakyti, jog buvo mielas dievui ir žmonėms. Jį didžiai vertino ir popiežius, ir imperatorius, nekalbant apie kitus kunigaikščius bei didžiūnus, ir šitaip buvo jų širdis prie savęs palenkęs, kad gaudavo visa, ko beprašydavo savo Ordino garbei bei naudai. Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto prieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį šventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo ruožtu į Prūsijos kraštą, į Elbingo pilį, kur po šiai dienai ji krikščionių didžiai gerbiama dėl dažnų stebuklų, kuriuos viešpats padaro per tą kryžių.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Dievas jam buvo suteikęs tokių malonių, \nkad visi jį mylėjo, ir apie jį iš tiesų galima sakyti, jog buvo mielas dievui ir žmonėms. \nJį didžiai vertino ir popiežius, ir imperatorius, nekalbant apie kitus kunigaikščius bei \ndidžiūnus, ir šitaip buvo jų širdis prie savęs palenkęs, kad gaudavo visa, ko beprašydavo \nsavo Ordino garbei bei naudai.

PDF 93

Šitai matydamos, moterys, nusisegusios moteriškus papuošalus, pasiryžo imtis vyriško darbo ir, prisisegusios prie šlaunų kalavijus, sulipo į sienas, taip ryžtingai išsirikiuodamos gynybai, kad nė kvapo nebeliko jų lyčiai būdingo trapumo. Todėl kunigaikštis, pamanęs, jog bus sugrįžusi atgal brolių ir miestiečių kariuomenė, pasitraukė sugėdintas. Nemanyk, kad šitaip nutiko čia vieną kartą, šitaip dažnai buvo ir kitose vietose, kur, vyrams išvykus, tvirtovės būtų buvusios prarastos, jeigu moterų drąsa jų nebūtų apgynusi. 49(48). Apie vieną Sventopelko karį Sventopelko šeimynoje buvo vienas karys, kuriam Teutonų ordino broliai įvarė tokį siaubą, kad visas imdavo virpėti vos išgirdęs minint jų vardą.

PDF 94

Kai jie plaukė pro Svečės pilį, Sventopelkas vėl juos užpuolė su daugybe ginklanešių ir 10 laivų. Kunigaikščio kariaunos vadas susigrūmė su broliu Fridrichu iš Veidos289, kitiems vadovavusiu, ir ietimi perdūrė jam žandą, tačiau brolis Fridrichas besigindamas jį nukovė. Elbingo miestiečių laive, kuris, smarkiai plaukdamas, užšoko ant seklumos ir čia paliko, buvo nukauti du broliai, tačiau brolis Fridrichas, atėjęs į pagalbą, visus kitus išvadavo ir perkėlė į savo laivą, praradęs kovoje du brolius ir 3 vyrus, o priešas neteko 20 užmuštaisiais, tačiau likusieji paspruko. 52 (51). Apie vieną kilmingą vyrą, priimtą į Teutonų namų ordiną 288 Dusburgietis čia praleidžia savo šaltinio (Henriko iš Hohenlohės pranešimo, SRP, 5, p. 165) duomenis apie Liubeko pirklius, padėjusius aprūpinti maistu atkirstas Ordino pilis — Elbingą ir Baigą.

PDF 128

Apie Vėluvos pilies puolimą Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti. Šioje smarkioje kovoje daug netikėlių buvo nukauta ir mirtinai sužeista, o minėtasis Henrikas savo balistos paleista strėle pataikė vienam kilmingam ir galingam lietuvių vadui ir jį nukovė, o paleidęs [strėlę] į kitą priešo kariuomenės dalį, pataikė vienam prižiūrėtojui, įkopusiam pataisyti apgulos mašinos viršūnės gedimo, ir prismeigė jam ranką prie mašinos; visa tai pamatę, netikėliai pabūgo ir nutraukė apgultį.

PDF 267

Sūduva turėjo gana daug įtvirtintų pilių, kur gyveno šioje provincijoje dau­ giausia buvusių savarankiškų valdovų. Kryžiuočiams val­ dant, ji tapo dykra, vos randama pėdsakų, kur ji buvusi; apie ją žinome tik iš Dusburgo paminėto jos valsčiaus, vadinamo Kirsowia, Kirsnava; jis buvęs tarp Olecko ir Raigardo2 3. Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabe­ jotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Pra­ hos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4.

PDF 269

Tačiau, kai joje dar prieš bendrą prūsų tautos žlugimą įvyko politinių pokyčių, ten apsi­ gyveno kryžiuočių, daugiausia iš Lietuvos atsikėlusių žmonių, dėl to ją ligi šiol vadina prūsų Lietuva. Jos sos­ to arba svarbesnė pilis buvo Salava, be to, manoma, kad Tilžės apylinkėse. Ten, miškuose, yra akmeninių pas­ tatų griuvėsių ir ant kalvų piliaviečių, primenančių žilą šios žemės senovę. Ptolemėjas žinojo Salavijos gyvento­ jus slavinu vardu; iš to galima spręsti, kad Rusios egzis­ tavimo laikais didelė dalis šios žemės II krikščioniškosios eros amžiuje buvo žinoma Skalvos arba Rusios vardu, kuriuo ją ir vadino svetimšaliai.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.).

Tačiau, kai joje dar prieš bendrą \nprūsų tautos žlugimą įvyko politinių pokyčių, ten apsi­\ngyveno kryžiuočių, daugiausia iš Lietuvos atsikėlusių \nžmonių, dėl to ją ligi šiol vadina prūsų Lietuva. Jos sos­\nto arba svarbesnė pilis buvo Salava, be to, manoma, \nkad Tilžės apylinkėse.

PDF 299

Kad būtų\ngalima įeiti į tą bendruomenę ir gauti aukščiausios Bažnyčios\nvaldžios patvirtinimą, reikėjo dar nugalėti kryžiuočių daromas\nkliūtis.\nPirmasis Italijon vykstąs Jogailos pasiuntinys (Trąba) Habs­\nburgų žemėse buvo įmestas kalėjiman.

PDF 75

Šioje pilyje\ngyveno vienas brolis, kuris, velnio klastingai sugundytas, kuo tvirčiausiai buvo įsitikinęs,\nkad negalėsiąs Teutonų namų ordine savo sielos išganyti, dėl to sumanė stoti į griežtesnį\nordiną. Šitaip sugalvojęs, pamatė sapne šventuosius Bernardą, Domininką, Pranciškų ir\nAugustiną, žingsniuojančius jo brolių priekyje, kurių jis su ašaromis maldaute maldavo\npriimti ir jį į savo bendrininkus, tačiau jie visi atsisakė. Galop atėjo švenčiausioji mergelė\nMarija su daugybe Teutonų namų ordino brolių, kuriuos jis nuolankiai paprašė, kad jam\nvis dėlto leistų pasilikti savo brolių bendrijoje.

PDF 413

Kad tai paprasta\nkronikininko spėlionė, yra tokia pat tiesa, kaip tai, kad nėra\nabejonės, jog nei prūsai savo Romonės nepavadino nusižiūrė­\nję į Romos pavadinimą, nei savo krivio nelygino su popiežiu­\nmi. Tačiau kronikininkui, ypač Kryžiuočių ordino kunigui, toks\npalyginimas buvo parankus. Romovę kildinti iš Romos pakan-\n412\n\n## Puslapis 412\n\nkarnai greiti ir mūsų laikų etimologijų mėgėjai, o jei jau pri­\nėjome prie Romos, tai ar reikia stebėtis, kad popiežiaus vie­\nnuolis, vaizduodamasis krivį, atrado jame savo popiežių.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Bet nuolat kabantis vokiečių ordino pavojus per\nvisą XIV amžių buvo buvęs akstinas vesti derybas ir kokiu nors\nbūdu priimti priešo išpažįstamą, t. y. vokiškąjį tikėjimą. Tą tikė­\njimą tačiau priimti iš paties priešo atrodė lietuvių tautą nuskirti\nį didelį pavojų.

PDF 46

Kitados, ypač XIV amž., nuolatiniai ordino žygiai Lietuvon\nvertė visą kraštą virsti lyg kokia nuolatinio karo stovykla. Ta­\nčiau karams su kryžiuočiais pasibaigus, baigėsi pavojai iš vakarų\npusės.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Skaudžiausia Lietuvai tačiau buvo trečioji sutartis. Kaip kita­\ndos Mindaugas už Livonijos ordino paslaugas turėjo išdavinėti\ndonacinius dokumentus, taip Jogaila Prūsų kryžiuočiams už ordino\n« draugiškumą, patarimus, pagalbą, darbą ir įvairų triūsą » turėjo\nužleisti jam visą Žemaičių plotą tarp abiejų ordino valdų — t. y.\nLivonijos ir Prūsų—-ligi Dubysos upės. Visose trijose Jogailos ir\nSlorgailos vardu sudarytose sutartyse liudininkais yra suminėti visi\nkiti likusieji penki Jogailos broliai, Julijonos sūnūs (Kaributas,\nKarigaila, Lengvenis, Vygandas, Švitrigaila), ir Jogailai nusipelnęs\nbei svarbiu patarėju tapęs Hanulis. O Julijona ir kunigaikščio\ntaryba tėra paminėta Žemaičių dovanojimo dokumente.\nKryžiuočiams atrodė, kad bėglys Vytautas, kuris, jų žodžiais\ntariant, nebeturėjo «nei žemės, nei žmonių », buvo geras įrankis\nJogailą priversti nesitraukti nuo didelių pažadų.

PDF 347

Gana vėlai tepatyręs Jogailos ir Vytauto planus, ordino didysis\nmagistras Ulricbas von Jungingenas skubėjo priešui pastoti kelią.\nNuo Torno Drevencos krantu iki Loebau (VII.

PDF 349

Kryžiuo­ čiams liko ištikimos 8 pilys — jų tarpe Ragainės ir Klaipėdos. Po pirmo katastrofos smūgio ordinas tačiau ėmė atsipeikėti. Kai Schwetzo komtūras Henrikas von Plauen į Marienburgą surinko apie 5000 vyrų įgulos, tik liepos 25 teatvykę pusbroliai tvirtovės jau nebeįstengė paimti.

PDF 187

Nors Klaipėdai nė iš tolo\nneteko suvaidinti tokios rolės, kuri buvo tekusi prieš lybius ir lat­\nvius Rygai ar prie Priegliaus — Karaliaučiui (1254 m.), tačiau Klai­\npėda beveik aklinai uždarė Lietuvai išėjimą į jūrą, juo labiau, kad\nPrūsų ordinas XIII amž. galo užvaldė Nemuno deltą.

PDF 347

Kairysis kryžiuočių sparnas, kuris buvo sutelktas prieš\ndešiniajame sąjungininkų sparne pastatytus lietuvių pulkus, buvo\nsudarytas iš stiprių dalinių^21. Pačios kautynės, nors valandos nega­\nlima tiksliai nustatyti, prasidėjo jau po pietų.

PDF 174

Ketvirtasis vokiečių ordino magistras Hermanas Salza, gavęs\nMozūrijos kunigaikščio Konrado kvietimą atsiųsti riterių gintis nuo\nįkyrių prūsų puldinėjimų, iš imperatoriaus Fridricho II (Hohenštau-\nfeno) išsirūpino ordino ateičiai rytuose reikšmingą privilegiją, duotą\nRimini, Italijoje, 1226 m. kovo mėnesį. Jos dėka ordinui, su Reicho\nkunigaikščio titulu, buvo suteiktos visos teisės būti pilnu krašto savi­\nninku užkariausimoje prūsų žemėje.

PDF 133

(^126) I SKYRIUS: LIETUVOS PROISTORĖ\nLietuvių ten gyventą plotą akivaizdžiai parodo į pietvakarius nuo\nNaugarduko Zieteloje (Zdzięciol) iki šių dienų išsilaikiusi lietuvių\nkalbos sala. Ar XIV amž. gale kryžiuočių ordino surašytuose Lie­\ntuvos kelių aprašymuose (« die litauischen Wegeberichte ») įvairiose\nAukštaičių žemės vietose minimi didžiojo kunigaikščio dvarai (jų\niš viso sužymėta 18), gali tarnauti lietuvių plotui apibrėžti, palieka\natviras klausimas.

PDF 133

(^126) I SKYRIUS: LIETUVOS PROISTORĖ\nLietuvių ten gyventą plotą akivaizdžiai parodo į pietvakarius nuo\nNaugarduko Zieteloje (Zdzięciol) iki šių dienų išsilaikiusi lietuvių\nkalbos sala. Ar XIV amž. gale kryžiuočių ordino surašytuose Lie­\ntuvos kelių aprašymuose (« die litauischen Wegeberichte ») įvairiose\nAukštaičių žemės vietose minimi didžiojo kunigaikščio dvarai (jų\niš viso sužymėta 18), gali tarnauti lietuvių plotui apibrėžti, palieka\natviras klausimas.

PDF 347

Gana vėlai tepatyręs Jogailos ir Vytauto planus, ordino didysis\nmagistras Ulricbas von Jungingenas skubėjo priešui pastoti kelią.\nNuo Torno Drevencos krantu iki Loebau (VII.

PDF 26-27

Dėl tos nelemtos padėties\nkryžiuočių grobuoniškumas irgi ilgam buvo užtveręs kelią bet\nkokiai pažangai visoje mūsų žemėje. Išsami šio miesto istorija pa­\nteiks skaitytojams įrodymų ir patikinimų dėl tų kelių pastabų apie\n10\n\n## Puslapis 27\n\nI V A D A S\nLietuvos miestus, kurias mes leidome sau išdėstyti šio veikalo\npradžioje.

PDF 133

(^126) I SKYRIUS: LIETUVOS PROISTORĖ\nLietuvių ten gyventą plotą akivaizdžiai parodo į pietvakarius nuo\nNaugarduko Zieteloje (Zdzięciol) iki šių dienų išsilaikiusi lietuvių\nkalbos sala. Ar XIV amž. gale kryžiuočių ordino surašytuose Lie­\ntuvos kelių aprašymuose (« die litauischen Wegeberichte ») įvairiose\nAukštaičių žemės vietose minimi didžiojo kunigaikščio dvarai (jų\niš viso sužymėta 18), gali tarnauti lietuvių plotui apibrėžti, palieka\natviras klausimas.

PDF 174

Ketvirtasis vokiečių ordino magistras Hermanas Salza, gavęs\nMozūrijos kunigaikščio Konrado kvietimą atsiųsti riterių gintis nuo\nįkyrių prūsų puldinėjimų, iš imperatoriaus Fridricho II (Hohenštau-\nfeno) išsirūpino ordino ateičiai rytuose reikšmingą privilegiją, duotą\nRimini, Italijoje, 1226 m. kovo mėnesį. Jos dėka ordinui, su Reicho\nkunigaikščio titulu, buvo suteiktos visos teisės būti pilnu krašto savi­\nninku užkariausimoje prūsų žemėje.

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

4 4 Tuo m etu Jogaila sudarė su kryžiuočiais dvi sutartis. Pir­ m ąja 1380.11.27 buvo sudarytos paliaubos su Livonijos ordinu: Li­ vonijos ordinas Įsipareigojo nepulti Jogailos valdomų žemių bei Plocko kunigaikštystės, bet Žemaitijos ir kilų, Kęstučio valdomi) žemių tai nelietė. A ntrąja sutartimi, sudaryta I380.V.31 Dovytllš- kėse (apie Gardiną) su Prūsijos kryžiuočių magistro Vinricho Knip- rodės atstovais. Jogaila pasižadėjo neribotam laikui laikytis taikos su Prūsija ir Livonija ir neteikti pagalbos Kęstučiui ir jo sūnums, jeigu jie būtų kryžiuočių puolami.

PDF 257

Dešimtmečiui praslinkus, lietuviai patyrė smūgį vėl pa­\nčioje Lietuvoje. Talkininkaujami svečių iš Anglijos, Vokietijos ir\nItalijos, ir padedami Livonijos magistro, Prūsų kryžiuočiai 1362\npavasarį atliko drąsų žygį, išgriaudami svarbią lietuvių Nemuno\nir Neries santakos pilį — Kauną. Neišaiškinamu būdu Kęstutis su\n(^10) **SRP, II, 72, 505-507 p.

PDF 262

Ordino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų\nkryžiuočių ir 30—iš Livonijos. Į tą skaičių neįeina pasienyje\nordino riterių suorganizuoti savanorių — « plėšikėlių » (vad.

PDF 262

O vasaros žygis buvo ruošiamas apie rug­\npiūčio vidurį, skubant jį užbaigti prieš rudens darganas ir liūtis.\nOrdino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų\nkryžiuočių ir 30—iš Livonijos.

PDF 1-5

K. Požėlos spaustuvė, Kaunas Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „LIETUVIŲ LITERATŪROS KLASIKOS KŪRINIŲ PERKĖLIMAS Į ELEKTRONINĘ ERDVĘ“, 2013 TURINYS Pratarmė 5 Petro Dusburgiečio kronika 7 PRŪSIJOS ŽEMĖS KRONIKA 32 Pirma knygos dalis 36 Antra knygos dalis 42 Trečia knygos dalis 52 Ketvirta knygos dalis (Apie įvykius) 225 Papildymas 252 Bibliografija 259 Asmenvardžių rodyklė 279 Vietovardžių, etnonimų ir kai kurių istorijos dalykų rodyklė 298 PETRI DE DUSBURG CHRONICA TERRAE PRUSSIAE Lituanistinė biblioteka Pratarmė XIV a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvos valstybei, Gedimino vyriausybei vedant sėkmingą karinę ir diplomatinę kovą prieš Kryžiuočių ordino agresiją, Vakarų Europoje pasigirdo kritiškų balsų Ordino atžvilgiu. Siekdamas pagrįsti kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje ir jau kuris metas vedamą karą prieš Lietuvą, parodyti Ordino „nuopelnus“, 1326 m. Ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė savo kroniką ir įteikė magistrui (ji pratęsta iki 1330 m.). Tai oficialus Kryžiuočių ordino valstybės kūrinys.

PDF 186

Bet iki šiol vis dar nėra galutinai išaiškintas klausimas, ar tie dokumentai yra tikri. Jeigu jie visi būtų autentiški, tai reikštų, kad « vokiečių ordinas savo draugystę su Mindaugu yra be saiko išnaudojęs »^134. Santykiaudamas su naujakrikštu Mindaugu, Livonijos ordinas pradėjo reikšmingą laikotarpį.