Kryžiuočių ordinas

PDF 197

Torno taika** **13 metų karas.** Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs, todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą. Tačiau karą sukėlė jo paties valdinių sukilimas.

PDF 197-198

Gal tik Lietuvos neprisidėjimas ir išgelbėjo ordiną. Nors ir merdėdamas, ordinas betgi dar išgyveno daugiau, kaip 50 metų. Atitekusi Brandenburgo hercogams, jo valstybė išaugo į pavojingą kaimyną ir toliau germanizavo pavergtuosius Mažosios Lietuvos lietuvius.

Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).

Susidėjusi su Lenkais, Lietuva, be abejo, būtų pasiekusi bent Vytauto svajotąją sieną, t. y. Nemuną, o gal net būtų atgavusi anapus Nemuno esančias lietuviškąsias žemes. Gal tik Lietuvos neprisidėjimas ir išgelbėjo ordiną. Nors ir merdėdamas, ordinas

PDF 45

Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams Tuo pat metu Teutonų namų ordinas magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu taip didžiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo tokiais turtais, įsigijo tokią galią ir tokią šlovę, kad jo didžios garbės atgarsiai, skersai ir išilgai paplitę, galop pasiekė ir minėtojo kunigaikščio ausį. Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis sumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad broliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės. Sušaukęs savo vyskupus ir kilminguosius, jis atskleidė jiems savo sumanymą, prašydamas šiuo reikalu patarti.

PDF 236

Turime kažkokį aprašymą šio medžio, kurį Boleslovas Kreivaburnis, užpuolęs Prūsiją, įsakė padegti, nes negalėjo greitomis jo nukirsti; taip liudija kai kurie kronikininkai. Tačiau Treteris tą neigia sakydamas, kad ąžuolas tebestovėjęs kryžiuočių laikais, o žmonės nenustoję jam melstis, todėl didysis kryžiuočių magistras Vinrichas Kniprodė, vyskupo Jono I prašomas, įsakė jį nukirsti. Tai buvo tarp 1351 ir 1355 metų; tada tasai Jonas I buvo Varmijos vyskupas.

PDF 457

III. Aiškesnė istorija - nuo Mindaugo (1240 metų) iki 1386 metų. Pirmoje šio laikotarpio dalyje Lietuva turėjo labai didelių problemų, susijusių su kryžiuočių puldinėjimais, tuo tarpu antroje (ypač nuo Gedimino valdymo) Lietuvos galia ir jėga nepaprastai išaugo. Si epocha baigėsi 1386 metais, tai yra visiškai įvedus krikščionybę Lietuvoje, kai Jogaila vedė Lenkijos karalienę Jadvygą, pats priėmė krikščionių tikėjimą ir vertė tą pat daryti visą tautą.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).

Pirmoje šio laikotarpio dalyje Lietuva turėjo labai didelių problemų, susijusių su kryžiuočių puldinėjimais, tuo tarpu antroje (ypač nuo Gedimino valdymo) Lietuvos galia ir jėga nepaprastai išaugo. Si epocha baigėsi 1386 metais, tai yra visiškai įvedus krikščionybę Lietuvoje, kai Jogaila vedė Lenkijos karalienę Jadvygą, pats priėmė krikščionių tikėjimą ir vertė tą pat daryti visą tautą. IV 1386-1447 metai, tai yra iki to laikotarpio, kai Lietuva nustojo turėjusi dalinius kunigaikščius.

PDF 124

123 Kai 1253 metų pradžioje susiklostė draugiški Pamario kunigaikščių ir kryžiuočių santykiai, kurie laidavo jiems saugumą nuo Vyslos pusės, jie tuojau pat ėmė stengtis užkariauti Prūsiją. Ypač vokiečių godumą skatino turtinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją užkariauti nepavyko. IŠ kaimyninių provincijų jiems grėsė toks pavojus, kad, norint lengviau užimti Sembą, pirmiausia reikėjo užimti kitą Bartos dalį, užkariauti Galindą, sutramdyti jotvingius ir nutraukti j*ų ryšius su Panemunės kraštais. Buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, jei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio sąjungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or­ 1 Henning.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.).

Kai 1253 metų pradžioje susiklostė draugiški Pamario kunigaikščių ir kryžiuočių santykiai, kurie laidavo jiems saugumą nuo Vyslos pusės, jie tuojau pat ėmė stengtis užkariauti Prūsiją.

PDF 130

Be to, jie paėmė nemažą grobį ir Prūsijoje, tačiau prūsų padėtis po kelių sėkmingų žygių prieš kryžiuočius gerokai sustiprėjo: jie menkai pajuto nuostolius, juo labiau kad sunkesnių plėšikiškų antpuolių atveju čia pat stovėjo pasirengę padėti lietuvių ir žemaičių būriai. Atrodė, jog kryžiuočiams šį 5* 131 ## Puslapis 130 1274 m eta i Ž em a ičia i gina p r ū sus ir m u ša k r y ž iu o čius karą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas jėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti svetima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras buvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietuviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą.

PDF 130

Nusiaubę Kulmo kraštą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pagalbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams visomis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pradėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kryžiuočių riteriai, džiaugdamiesi nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsisklaidė grobio ieškoti ir stovyklos plėšti; jie puolė, nepasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstėsi netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos surengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausdamasis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėšikauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami.

PDF 200

Tegu jie užmetą žvilgsnį į ginklus ir rankas, kurios, jo vedamos, sėkmingai liejo galybės priešų kraują, šito užteksią jiems įtikėti būsima pergale. Prieš juos stovį ne ginkluoti ligi dantų plieno ginklais kryžiuočių pulkai, kuriuos jie daugel kartų yra triuškinę, nors rodėsi nepalaužiami, o rusai, menki buvusių pergalių likučiai, paskutinės bejėgės, mirštančios galybės nuoliekos. Vieno smūgio bereikią, ir jų kariauna savaime subyrėsianti.

PDF 245

Pilies įgulą sudarė trys tūkstančiai rinktinių karių, apie kurių graudžią mirtį degančios pilies liepsnose paprasti žmonės dar ir dabar tebegieda raudas. Tik trisdešimt šeši bajorai kartu su Vaidotu, Kęstučio sūnumi, gyvi pakliuvo į nelaisvę. Pagerbdami didelę šventę,, kitą dieną kryžiuočiai praleido ramiai, tačiau trečią dieną iki pat pamatų sugriovė kur ne kur tarp sudegintos pilies išlikusius gynybinius įrenginius: išvertė sienų likučius, nukasė pylimus, išlygino griovius. Tuo pačiu žygiu sugriovė Pieštvės ir Veliuonos pilis: pirmąją išsigandę gynėjai atidavė be kovos, antrąją paėmė po keturias dienas užtrukusios apgulties.

PDF 370

Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s progabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur. Kai karalius, pasiuntęs žygūną, pareikalavo nelaužyti susitarimo ir nedaryti skriaudų, šie atrėžė, jog elgtasi jų teisingai ir teisėtai, nes atėmė tai, ką karalius siuntė stabmeldžių tautai, kovojančiai prieš krikščionis. Mat nors jie gerai žinojo, jog lietuvių tauta su savo didikais daugiau kaip prieš dvidešimt metų priėmė krikščionybę, tačiau po senovei juos vadino stabmeldžiais, tariamu dievobaimingumu mulkindami krikščioniškųjų šalių valdovus (ir net pačius Romos popiežius), dėl kurių paramos ar nuolaidžiavimo ir galėjo tose žemėse kariauti.

PDF 370

Norėdamas palengvinti nuniokotos tėvynės dalią, Jogaila įsakė pakrauti visokiais grūdais dvidešimt didelių laivų ir pasroviui Vysla nuplukdyti į Prūsijos pasienį, o iš ten pasieniu vežimais nugabenti viską į Lietuvą. Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s progabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur. Kai karalius, pasiuntęs žygūną, pareikalavo nelaužyti susitarimo ir nedaryti skriaudų, šie atrėžė, jog elgtasi jų teisingai ir teisėtai, nes atėmė tai, ką karalius siuntė stabmeldžių tautai, kovojančiai prieš krikščionis.

PDF 395

Jį netrukus paleido rusų sąmokslininkai, nužudę sargybos viršininką Konradą Frankenbergą. Atsidūręs laisvėje, Švitrigaila pabėgo pas imperatorių Zigmantą, vėliau, tarpininkaujant imperatoriui bei karaliui Jogailai, vargais negalais susitaikė su Vytautu. Tuo metu prasidėjo karas su PrūPrūdėtas karas su sija. Lenkų ir lietuvių kariuoPrūsija menės, peržengusios sienas, netruko įsiveržti į šį kraštą; visi, o ypač valdovai Jogaila bei Vytautas, ketino negailint jėgų pergalingai užbaigti ilgą ir sunkų karą, trokšdami, kad kryžiuočiai, nusilenkę jėgai, amžiams liktų arba ramūs bei klusnūs, arba draugiški.

PDF 5

Tai oficialus Kryžiuočių ordino valstybės kūrinys. Kronikoje plačiai nušviečiamas Kryžiuočių ordino įkūrimas XII a. pabaigoje, agresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a. pirmojoje pusėje. Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją.

PDF 5

Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją. Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą.

PDF 17

Dusburgietis bando pateikti savotišką karų prieš prūsus genealogiją, pažymėdamas, kad prieš juos jau esąs kariavęs Julijus Cezaris, vėliau — Švedijos feodalai ir kt., kad į tai buvę nukreiptos vyskupo Kristijono bei Dobrynės brolių pastangos, tačiau prūsai vėl grįždavę prie savo „klaidų“. Ir štai Teutonų ordino broliai pradėję su jais naują karą (II, 7). Dusburgietis, rašydamas apie lietuvių puolimus, ypač kronikos pabaigoje, stengiasi ir šia prasme pagrįsti būtinumą kariauti prieš Lietuvą (III, 343—346, 357—358).

PDF 18

Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį. Antisaracėniškos idėjos išreikštos kronikos IV-ojoje dalyje. Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą (1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108).

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne tik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos, Kryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą prieš Lietuvą. Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį. Antisaracėniškos idėjos išreikštos kronikos IV-ojoje dalyje.

PDF 33

Kiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje šventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi nuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei būsimosioms kartoms pamokyti. Mat jie turėjo omenyje Tobijo (Tob 12,7) žodžius, kad apreikšti dievo darbus yra šlovinga. Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo. Pratarmė

PDF 36

Štai šis popiežius Celestinas III Jeruzalėje „pastatė namus“, tai yra įkūrė ir pašventino savo bei šventosios bažnyčios naudai namus — šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę151 ir „išsikirto septynis šulus“, tai yra paskyrė septynis brolius krašto komtūrus, arba kraštų valdytojus, būtent: Livonijos, Prūsijos, Vokietijos, Austrijos, Apulijos, Romanijos ir Armėnijos152, kurie ir laiko šio ordino brolius sakytum tikras namas, remiamas šulų, taigi šio namo pamatai — didysis magistras bei kapitula; krašto komtūrai, arba kraštų valdytojai,— jo šulai, o kiti broliai—sienos. Šitaip jo šventenybė popiežius pasekė tuo išmintingu vyru, pasistačiusiu savo namą ant uolos ir pasakiusiu (Jn 6, 63): „Aš sutvirtinau jo šulus“. Kadangi parašyta: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda“, todėl buvo reikalingi šiam namui septyni kitoniški šulai — dvasiniai, kurių trimis, būtent: klusnumu, neturtu ir skaistybe, rėmėsi visiems privaloma drausmė, o keturi kiti, būtent: gailestis nusidėjus, nuodėmių išpažinimas, atgaila ir gausius nusidėjimus atperkanti artimo meilė, tramdė šventuoju pagarbumu tuos, kurie atbuko karštam teisybės ieškojimui.

PDF 39

Nemaža jame ir tokių, kurie iš širdies rūpinasi labdarybe, teikdami globą svetimšaliams, maldininkams ir pavargėliams. Be to, nemaža tokių, kurie, gilaus širdies pamaldumo skatinami, su begaliniu uolumu patarnauja ligoninėse pasilpėliams ir paliegėliams, sergantiems šiurpiomis ligomis. Garbingą ir naudingą vietą ordine užima dvasininkai, kurie taikos metu, visur pasklidę nelyginant kibirkštys, skatina brolius pasauliečius stropiai laikytis regulos, laiko pamaldas ir teikia sakramentus, o skubantiems į kruvinas žudynes vardan gyvenimo ar mirties rodo nukryžiuotojo viešpaties pavyzdį, šitaip keldami kovotojų narsą; su begaline dvasios malone jie teikė savo patarnavimus visiems — ir tvirtiems kariams, ir silpniems paliegėliams, nešdami jų sąžinei paguodą paskutinę gyvenimo valandą.

PDF 41

Dievas jam buvo suteikęs tokių malonių, kad visi jį mylėjo, ir apie jį iš tiesų galima sakyti, jog buvo mielas dievui ir žmonėms. Jį didžiai vertino ir popiežius, ir imperatorius, nekalbant apie kitus kunigaikščius bei didžiūnus, ir šitaip buvo jų širdis prie savęs palenkęs, kad gaudavo visa, ko beprašydavo savo Ordino garbei bei naudai. Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto prieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį šventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo ruožtu į Prūsijos kraštą, į Elbingo pilį, kur po šiai dienai ji krikščionių didžiai gerbiama dėl dažnų stebuklų, kuriuos viešpats padaro per tą kryžių.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Dievas jam buvo suteikęs tokių malonių, kad visi jį mylėjo, ir apie jį iš tiesų galima sakyti, jog buvo mielas dievui ir žmonėms. Jį didžiai vertino ir popiežius, ir imperatorius, nekalbant apie kitus kunigaikščius bei didžiūnus, ir šitaip buvo jų širdis prie savęs palenkęs, kad gaudavo visa, ko beprašydavo savo Ordino garbei bei naudai.

PDF 93

Šitai matydamos, moterys, nusisegusios moteriškus papuošalus, pasiryžo imtis vyriško darbo ir, prisisegusios prie šlaunų kalavijus, sulipo į sienas, taip ryžtingai išsirikiuodamos gynybai, kad nė kvapo nebeliko jų lyčiai būdingo trapumo. Todėl kunigaikštis, pamanęs, jog bus sugrįžusi atgal brolių ir miestiečių kariuomenė, pasitraukė sugėdintas. Nemanyk, kad šitaip nutiko čia vieną kartą, šitaip dažnai buvo ir kitose vietose, kur, vyrams išvykus, tvirtovės būtų buvusios prarastos, jeigu moterų drąsa jų nebūtų apgynusi. 49(48). Apie vieną Sventopelko karį Sventopelko šeimynoje buvo vienas karys, kuriam Teutonų ordino broliai įvarė tokį siaubą, kad visas imdavo virpėti vos išgirdęs minint jų vardą.

PDF 94

Kai jie plaukė pro Svečės pilį, Sventopelkas vėl juos užpuolė su daugybe ginklanešių ir 10 laivų. Kunigaikščio kariaunos vadas susigrūmė su broliu Fridrichu iš Veidos289, kitiems vadovavusiu, ir ietimi perdūrė jam žandą, tačiau brolis Fridrichas besigindamas jį nukovė. Elbingo miestiečių laive, kuris, smarkiai plaukdamas, užšoko ant seklumos ir čia paliko, buvo nukauti du broliai, tačiau brolis Fridrichas, atėjęs į pagalbą, visus kitus išvadavo ir perkėlė į savo laivą, praradęs kovoje du brolius ir 3 vyrus, o priešas neteko 20 užmuštaisiais, tačiau likusieji paspruko. 52 (51). Apie vieną kilmingą vyrą, priimtą į Teutonų namų ordiną 288 Dusburgietis čia praleidžia savo šaltinio (Henriko iš Hohenlohės pranešimo, SRP, 5, p. 165) duomenis apie Liubeko pirklius, padėjusius aprūpinti maistu atkirstas Ordino pilis — Elbingą ir Baigą.

PDF 128

Apie Vėluvos pilies puolimą Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti. Šioje smarkioje kovoje daug netikėlių buvo nukauta ir mirtinai sužeista, o minėtasis Henrikas savo balistos paleista strėle pataikė vienam kilmingam ir galingam lietuvių vadui ir jį nukovė, o paleidęs [strėlę] į kitą priešo kariuomenės dalį, pataikė vienam prižiūrėtojui, įkopusiam pataisyti apgulos mašinos viršūnės gedimo, ir prismeigė jam ranką prie mašinos; visa tai pamatę, netikėliai pabūgo ir nutraukė apgultį.

PDF 267

Sūduva turėjo gana daug įtvirtintų pilių, kur gyveno šioje provincijoje daugiausia buvusių savarankiškų valdovų. Kryžiuočiams valdant, ji tapo dykra, vos randama pėdsakų, kur ji buvusi; apie ją žinome tik iš Dusburgo paminėto jos valsčiaus, vadinamo Kirsowia, Kirsnava; jis buvęs tarp Olecko ir Raigardo2 3. Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabejotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Prahos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4.

PDF 269

Tačiau, kai joje dar prieš bendrą prūsų tautos žlugimą įvyko politinių pokyčių, ten apsigyveno kryžiuočių, daugiausia iš Lietuvos atsikėlusių žmonių, dėl to ją ligi šiol vadina prūsų Lietuva. Jos sosto arba svarbesnė pilis buvo Salava, be to, manoma, kad Tilžės apylinkėse. Ten, miškuose, yra akmeninių pastatų griuvėsių ir ant kalvų piliaviečių, primenančių žilą šios žemės senovę. Ptolemėjas žinojo Salavijos gyventojus slavinu vardu; iš to galima spręsti, kad Rusios egzistavimo laikais didelė dalis šios žemės II krikščioniškosios eros amžiuje buvo žinoma Skalvos arba Rusios vardu, kuriuo ją ir vadino svetimšaliai.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.).

Tačiau, kai joje dar prieš bendrą prūsų tautos žlugimą įvyko politinių pokyčių, ten apsigyveno kryžiuočių, daugiausia iš Lietuvos atsikėlusių žmonių, dėl to ją ligi šiol vadina prūsų Lietuva. Jos sosto arba svarbesnė pilis buvo Salava, be to, manoma, kad Tilžės apylinkėse.

PDF 299

Kad būtų galima įeiti į tą bendruomenę ir gauti aukščiausios Bažnyčios valdžios patvirtinimą, reikėjo dar nugalėti kryžiuočių daromas kliūtis. Pirmasis Italijon vykstąs Jogailos pasiuntinys (Trąba) Habsburgų žemėse buvo įmestas kalėjiman.

PDF 75

Šioje pilyje gyveno vienas brolis, kuris, velnio klastingai sugundytas, kuo tvirčiausiai buvo įsitikinęs, kad negalėsiąs Teutonų namų ordine savo sielos išganyti, dėl to sumanė stoti į griežtesnį ordiną. Šitaip sugalvojęs, pamatė sapne šventuosius Bernardą, Domininką, Pranciškų ir Augustiną, žingsniuojančius jo brolių priekyje, kurių jis su ašaromis maldaute maldavo priimti ir jį į savo bendrininkus, tačiau jie visi atsisakė. Galop atėjo švenčiausioji mergelė Marija su daugybe Teutonų namų ordino brolių, kuriuos jis nuolankiai paprašė, kad jam vis dėlto leistų pasilikti savo brolių bendrijoje.

PDF 413

Kad tai paprasta kronikininko spėlionė, yra tokia pat tiesa, kaip tai, kad nėra abejonės, jog nei prūsai savo Romonės nepavadino nusižiūrėję į Romos pavadinimą, nei savo krivio nelygino su popiežiumi. Tačiau kronikininkui, ypač Kryžiuočių ordino kunigui, toks palyginimas buvo parankus. Romovę kildinti iš Romos pakan- 412 ## Puslapis 412 karnai greiti ir mūsų laikų etimologijų mėgėjai, o jei jau priėjome prie Romos, tai ar reikia stebėtis, kad popiežiaus vienuolis, vaizduodamasis krivį, atrado jame savo popiežių.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Bet nuolat kabantis vokiečių ordino pavojus per visą XIV amžių buvo buvęs akstinas vesti derybas ir kokiu nors būdu priimti priešo išpažįstamą, t. y. vokiškąjį tikėjimą. Tą tikėjimą tačiau priimti iš paties priešo atrodė lietuvių tautą nuskirti į didelį pavojų.

PDF 46

Kitados, ypač XIV amž., nuolatiniai ordino žygiai Lietuvon vertė visą kraštą virsti lyg kokia nuolatinio karo stovykla. Tačiau karams su kryžiuočiais pasibaigus, baigėsi pavojai iš vakarų pusės.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Skaudžiausia Lietuvai tačiau buvo trečioji sutartis. Kaip kitados Mindaugas už Livonijos ordino paslaugas turėjo išdavinėti donacinius dokumentus, taip Jogaila Prūsų kryžiuočiams už ordino « draugiškumą, patarimus, pagalbą, darbą ir įvairų triūsą » turėjo užleisti jam visą Žemaičių plotą tarp abiejų ordino valdų — t. y. Livonijos ir Prūsų—-ligi Dubysos upės. Visose trijose Jogailos ir Slorgailos vardu sudarytose sutartyse liudininkais yra suminėti visi kiti likusieji penki Jogailos broliai, Julijonos sūnūs (Kaributas, Karigaila, Lengvenis, Vygandas, Švitrigaila), ir Jogailai nusipelnęs bei svarbiu patarėju tapęs Hanulis. O Julijona ir kunigaikščio taryba tėra paminėta Žemaičių dovanojimo dokumente. Kryžiuočiams atrodė, kad bėglys Vytautas, kuris, jų žodžiais tariant, nebeturėjo «nei žemės, nei žmonių », buvo geras įrankis Jogailą priversti nesitraukti nuo didelių pažadų.

PDF 347

Gana vėlai tepatyręs Jogailos ir Vytauto planus, ordino didysis magistras Ulricbas von Jungingenas skubėjo priešui pastoti kelią. Nuo Torno Drevencos krantu iki Loebau (VII.

PDF 349

Kryžiuočiams liko ištikimos 8 pilys — jų tarpe Ragainės ir Klaipėdos. Po pirmo katastrofos smūgio ordinas tačiau ėmė atsipeikėti. Kai Schwetzo komtūras Henrikas von Plauen į Marienburgą surinko apie 5000 vyrų įgulos, tik liepos 25 teatvykę pusbroliai tvirtovės jau nebeįstengė paimti.

PDF 187

Nors Klaipėdai nė iš tolo neteko suvaidinti tokios rolės, kuri buvo tekusi prieš lybius ir latvius Rygai ar prie Priegliaus — Karaliaučiui (1254 m.), tačiau Klaipėda beveik aklinai uždarė Lietuvai išėjimą į jūrą, juo labiau, kad Prūsų ordinas XIII amž. galo užvaldė Nemuno deltą.

PDF 347

Kairysis kryžiuočių sparnas, kuris buvo sutelktas prieš dešiniajame sąjungininkų sparne pastatytus lietuvių pulkus, buvo sudarytas iš stiprių dalinių^21. Pačios kautynės, nors valandos negalima tiksliai nustatyti, prasidėjo jau po pietų.

PDF 174

Ketvirtasis vokiečių ordino magistras Hermanas Salza, gavęs Mozūrijos kunigaikščio Konrado kvietimą atsiųsti riterių gintis nuo įkyrių prūsų puldinėjimų, iš imperatoriaus Fridricho II (Hohenštaufeno) išsirūpino ordino ateičiai rytuose reikšmingą privilegiją, duotą Rimini, Italijoje, 1226 m. kovo mėnesį. Jos dėka ordinui, su Reicho kunigaikščio titulu, buvo suteiktos visos teisės būti pilnu krašto savininku užkariausimoje prūsų žemėje.

PDF 133

(^126) I SKYRIUS: LIETUVOS PROISTORĖ Lietuvių ten gyventą plotą akivaizdžiai parodo į pietvakarius nuo Naugarduko Zieteloje (Zdzięciol) iki šių dienų išsilaikiusi lietuvių kalbos sala. Ar XIV amž. gale kryžiuočių ordino surašytuose Lietuvos kelių aprašymuose (« die litauischen Wegeberichte ») įvairiose Aukštaičių žemės vietose minimi didžiojo kunigaikščio dvarai (jų iš viso sužymėta 18), gali tarnauti lietuvių plotui apibrėžti, palieka atviras klausimas.

PDF 133

(^126) I SKYRIUS: LIETUVOS PROISTORĖ Lietuvių ten gyventą plotą akivaizdžiai parodo į pietvakarius nuo Naugarduko Zieteloje (Zdzięciol) iki šių dienų išsilaikiusi lietuvių kalbos sala. Ar XIV amž. gale kryžiuočių ordino surašytuose Lietuvos kelių aprašymuose (« die litauischen Wegeberichte ») įvairiose Aukštaičių žemės vietose minimi didžiojo kunigaikščio dvarai (jų iš viso sužymėta 18), gali tarnauti lietuvių plotui apibrėžti, palieka atviras klausimas.

PDF 347

Gana vėlai tepatyręs Jogailos ir Vytauto planus, ordino didysis magistras Ulricbas von Jungingenas skubėjo priešui pastoti kelią. Nuo Torno Drevencos krantu iki Loebau (VII.

PDF 133

(^126) I SKYRIUS: LIETUVOS PROISTORĖ Lietuvių ten gyventą plotą akivaizdžiai parodo į pietvakarius nuo Naugarduko Zieteloje (Zdzięciol) iki šių dienų išsilaikiusi lietuvių kalbos sala. Ar XIV amž. gale kryžiuočių ordino surašytuose Lietuvos kelių aprašymuose (« die litauischen Wegeberichte ») įvairiose Aukštaičių žemės vietose minimi didžiojo kunigaikščio dvarai (jų iš viso sužymėta 18), gali tarnauti lietuvių plotui apibrėžti, palieka atviras klausimas.

PDF 174

Ketvirtasis vokiečių ordino magistras Hermanas Salza, gavęs Mozūrijos kunigaikščio Konrado kvietimą atsiųsti riterių gintis nuo įkyrių prūsų puldinėjimų, iš imperatoriaus Fridricho II (Hohenštaufeno) išsirūpino ordino ateičiai rytuose reikšmingą privilegiją, duotą Rimini, Italijoje, 1226 m. kovo mėnesį. Jos dėka ordinui, su Reicho kunigaikščio titulu, buvo suteiktos visos teisės būti pilnu krašto savininku užkariausimoje prūsų žemėje.

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

4 4 Tuo m etu Jogaila sudarė su kryžiuočiais dvi sutartis. Pirm ąja 1380.11.27 buvo sudarytos paliaubos su Livonijos ordinu: Livonijos ordinas Įsipareigojo nepulti Jogailos valdomų žemių bei Plocko kunigaikštystės, bet Žemaitijos ir kilų, Kęstučio valdomi) žemių tai nelietė. A ntrąja sutartimi, sudaryta I380.V.31 Dovytllškėse (apie Gardiną) su Prūsijos kryžiuočių magistro Vinricho Kniprodės atstovais. Jogaila pasižadėjo neribotam laikui laikytis taikos su Prūsija ir Livonija ir neteikti pagalbos Kęstučiui ir jo sūnums, jeigu jie būtų kryžiuočių puolami.

PDF 257

Dešimtmečiui praslinkus, lietuviai patyrė smūgį vėl pačioje Lietuvoje. Talkininkaujami svečių iš Anglijos, Vokietijos ir Italijos, ir padedami Livonijos magistro, Prūsų kryžiuočiai 1362 pavasarį atliko drąsų žygį, išgriaudami svarbią lietuvių Nemuno ir Neries santakos pilį — Kauną. Neišaiškinamu būdu Kęstutis su (^10) **SRP, II, 72, 505-507 p.

PDF 262

Ordino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų kryžiuočių ir 30—iš Livonijos. Į tą skaičių neįeina pasienyje ordino riterių suorganizuoti savanorių — « plėšikėlių » (vad.

PDF 262

O vasaros žygis buvo ruošiamas apie rugpiūčio vidurį, skubant jį užbaigti prieš rudens darganas ir liūtis. Ordino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų kryžiuočių ir 30—iš Livonijos.

PDF 186

Bet iki šiol vis dar nėra galutinai išaiškintas klausimas, ar tie dokumentai yra tikri. Jeigu jie visi būtų autentiški, tai reikštų, kad « vokiečių ordinas savo draugystę su Mindaugu yra be saiko išnaudojęs »^134. Santykiaudamas su naujakrikštu Mindaugu, Livonijos ordinas pradėjo reikšmingą laikotarpį.

PDF 104

Trečioji Ordino kariuomenės eilė stovėjo dar tolokai nuo mūšio lauko ir buvo laikoma atsargai. Kai buvo išrikiuotos dvi lenkų linijos (trečioji tvarkėsi), Ordinas pamatė, kad jo frontas yra per trumpas.

PDF 299

Kad būtų galima įeiti į tą bendruomenę ir gauti aukščiausios Bažnyčios valdžios patvirtinimą, reikėjo dar nugalėti kryžiuočių daromas kliūtis. Pirmasis Italijon vykstąs Jogailos pasiuntinys (Trąba) Habsburgų žemėse buvo įmestas kalėjiman.

PDF 262

O vasaros žygis buvo ruošiamas apie rugpiūčio vidurį, skubant jį užbaigti prieš rudens darganas ir liūtis. Ordino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų kryžiuočių ir 30—iš Livonijos.

PDF 257

Dešimtmečiui praslinkus, lietuviai patyrė smūgį vėl pačioje Lietuvoje. Talkininkaujami svečių iš Anglijos, Vokietijos ir Italijos, ir padedami Livonijos magistro, Prūsų kryžiuočiai 1362 pavasarį atliko drąsų žygį, išgriaudami svarbią lietuvių Nemuno ir Neries santakos pilį — Kauną. Neišaiškinamu būdu Kęstutis su (^10) **SRP, II, 72, 505-507 p.