Kryžiuočių ordinas

PDF 104

Trečioji Ordino kariuomenės eilė sto­\nvėjo dar tolokai nuo mūšio lauko ir buvo laikoma atsargai. Kai\nbuvo išrikiuotos dvi lenkų linijos (trečioji tvarkėsi), Ordinas pa­\nmatė, kad jo frontas yra per trumpas.

PDF 87

Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist­ ro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu- sios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji­ mo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau­ riai nužudyti. Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Or­ dinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pa­ keliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk val­ dovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skai­ čių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudegin­ ti pasiuntė.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Tai buvo Vytauto planų parėmimas. Dabar visa garbė ir\nšlovė, kurią savinosi Prūsų Ordinas, kaip kovotojas su netikin­\nčiais, turėjo atitekti Vytautui, galvojančiam nukariauti visus\ntotorius, tarpininkaujant Tochtamyšui, pretendentui į jų sostą.

PDF 299

Kad būtų\ngalima įeiti į tą bendruomenę ir gauti aukščiausios Bažnyčios\nvaldžios patvirtinimą, reikėjo dar nugalėti kryžiuočių daromas\nkliūtis.\nPirmasis Italijon vykstąs Jogailos pasiuntinys (Trąba) Habs­\nburgų žemėse buvo įmestas kalėjiman.

PDF 262

O vasaros žygis buvo ruošiamas apie rug­\npiūčio vidurį, skubant jį užbaigti prieš rudens darganas ir liūtis.\nOrdino kronikose 1345-1382 m. yra suregistruota 66 žygiai iš Prūsų\nkryžiuočių ir 30—iš Livonijos.

PDF 257

Dešimtmečiui praslinkus, lietuviai patyrė smūgį vėl pa­\nčioje Lietuvoje. Talkininkaujami svečių iš Anglijos, Vokietijos ir\nItalijos, ir padedami Livonijos magistro, Prūsų kryžiuočiai 1362\npavasarį atliko drąsų žygį, išgriaudami svarbią lietuvių Nemuno\nir Neries santakos pilį — Kauną. Neišaiškinamu būdu Kęstutis su\n(^10) **SRP, II, 72, 505-507 p.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Trečios žmonos vardas buvęs Ju­\nlijona.\nVytautas brendo audringu Lietuvos valstybės laikotarpiu,\nkada jo tėvas, gindamas Žemaitijos bei lietuvių laisvę, negalėjo\nišleisti ginklo iš rankų, nes du galingi priešai, kardininkai iš\nšiaurės ir kryžiuočiai iš žiemos vakarų pusės, tuo laiku ypač\nsmarkiai puldavo Lietuvą.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Lietuvos ūkis smarkiai buvo žalojamas ordino karų metu.\nIš pagonių sodybų, kur praeidavo ordino būriai, nieko nelikdavo.\nŠitokiu ūkio naikinimu buvo tikima lietuvius palaužti.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).

Duomenų apie tai mums \npaliko Strijkovskis.\nBirutė (Biruta)\nŽemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilu­\nte būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ug­\nnį netoli Palangos, ant švento kalno. Žemaičių ir Trakų kuni­\ngaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pa­\nsitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją \nir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį \nbuvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kuni­\ngaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip \nžmoną. Su ja Kęstutis turėjo sūnus Patriką, Vytautą, Tautvilą, \nSigailą, arba Žygimantą, bei dukterį Danutę. Si kunigaikštie­\nnė, būdama gyva, garsėjo savo kilniaširdiškumu.

PDF 424

Iš tos seno­\nviškos būties jau daug buvo sunaikinta ir išstumta, kai atsira­\ndo sutartis tarp prūsų tautos ir kryžiuočių. Kai tik ordinas už­\nkariaudavo kurią sritį, kartu joje nelikdavo nei krivių, nei ri­\nkių. Jų viešpatystė baigdavosi akimirksniu, kai tik prasidėda­\nvo ordino valdžia ir kai ji būdavo čiabuvių priimama.

PDF 257

Dešimtmečiui praslinkus, lietuviai patyrė smūgį vėl pa­\nčioje Lietuvoje. Talkininkaujami svečių iš Anglijos, Vokietijos ir\nItalijos, ir padedami Livonijos magistro, Prūsų kryžiuočiai 1362\npavasarį atliko drąsų žygį, išgriaudami svarbią lietuvių Nemuno\nir Neries santakos pilį — Kauną. Neišaiškinamu būdu Kęstutis su\n(^10) **SRP, II, 72, 505-507 p.

PDF 347

Kairysis kryžiuočių sparnas, kuris buvo sutelktas prieš\ndešiniajame sąjungininkų sparne pastatytus lietuvių pulkus, buvo\nsudarytas iš stiprių dalinių^21. Pačios kautynės, nors valandos nega­\nlima tiksliai nustatyti, prasidėjo jau po pietų.

PDF 82

1322-ųjų žiemą, po ilgos ramybės, nauja kryžiuočių eks­ pedicija patraukė į Prūsiją. Atskirus pulkus vedė: Silezijos kunigaikštis Bernardas iš Svidnicos, grafas Geroldzekas iš Švabijos, abu Reino grafai iš Julicho ir Vildenbergo, didikai iš Lichtenbergo, taip pat Plihta su savo broliu iš Čekijos ir daug kitų riterių. Prie šio būrio prisijungė krašto magistras Fridrichas fon Vildenbergas, visi ginkluoti krašto žmonės; šis, apimtas didelio ryžto tas pajėgas panaudoti reikšmin­ gam žygiui, nukreiptam prieš pagonis, stojęs šimto penkias­ dešimties Ordino riterių priešakyje, visą tą guotą nuvedė į Vaikius Žemaitijoje.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Vytautas nemaža Dancigo ir Kara­\nliaučiaus pirklių, atėmęs iš jų prekes, pasodino į kalėjimą ir rei­\nkalavo didelių sumų jiems išpirkti. Jis sutiko grąžinti laisvę jiems,\njei Ordinas paleis jo žmones iš kalėjimo. Nors lietuviai ir buvo\npaleisti, bet Vytautas vokiečių pirklių nepaleido ir Grabovo\nsuvažiavime pareikalavo iš Ordino atsilyginti už paimtas pre­\nkes ir nužudytų pirklių šeimoms^2 ).

PDF 22

Revelis [Talinas] už savo atsiradimą dar anksčiau turi būti dėkingas danams. Teutonų ordinas, XIII amžiuje pavergęs prūsus ir prislopinęs lietuvių pa­ gonybę, Baltijos pakrantėse pagausino miestų ir pilių. 1255 me­ tais iškilo Karaliaučius, įkurtas padedant Čekijos karaliui Oto­ kami; Torunę -1235 metais, Malburgas [Marienburgas] -1281 metais, pastatyti kryžiuočių; galiausiai XIV amžiuje buvo įkurti bemaž visi Varmės miestai.

PDF 233

Ordinas teturėjo vieną tikslą : savo nepaliaujamais teriojimo žygiais, kurie labiausiai kankino Žemaičius, paklupdyti pagonių kraštą ir jį užvaldyti. Puolimai sekė puolimus. Pvz., 1316 m. pradžioje kryžiuočiai plėšė Dubysos žemupį, paskui jie brovęs krašto gilumon iki Varnių; balandžio mėn. jie sunaikino Biseną, o vasarą vėl teriojo Varnių sritį, kurią trumpu laiku nuliežė kelis kartus.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).

Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: \nviena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug­\nnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au­\nkuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka­\nnas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni­\ngaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu­\nsę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo \nsenuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip \ndeivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina.

PDF 260

Jie dar padažnino savo « reizus » Lietuvon: 1370 jų padarė du, o\n1372 puolė vienu metu iš Prūsų ir Livonijos.\nKad būtų galima kiek pailsėti nuo tolimesnių teriojimų, Algir­\ndas su Kęstučiu pradėjo su ordinu derybas.

PDF 87

Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist­ ro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu- sios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji­ mo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau­ riai nužudyti. Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Or­ dinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pa­ keliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk val­ dovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skai­ čių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudegin­ ti pasiuntė.

PDF 260

Jie dar padažnino savo « reizus » Lietuvon: 1370 jų padarė du, o\n1372 puolė vienu metu iš Prūsų ir Livonijos.\nKad būtų galima kiek pailsėti nuo tolimesnių teriojimų, Algir­\ndas su Kęstučiu pradėjo su ordinu derybas.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Bet nuolat kabantis vokiečių ordino pavojus per\nvisą XIV amžių buvo buvęs akstinas vesti derybas ir kokiu nors\nbūdu priimti priešo išpažįstamą, t. y. vokiškąjį tikėjimą. Tą tikė­\njimą tačiau priimti iš paties priešo atrodė lietuvių tautą nuskirti\nį didelį pavojų.\nLotyniškas krikštas, tiesa, apsaugojo etnografinį lietuvių ele­\nmentą, užkirto kelią stačiatikių įtakai, bet jis atidarė vartus lenkų\nkultūrai.

PDF 299

Urbo­\nnas VI Lietuvą jau oficialiai pripažino katalikišku kraštu.\nNors kryžiuočiai dar iki pat Tannenbergo kautynių lietuvius\nVakarų Europai pristatydavo kaip pavojingus rytų « saracėnus »,\nkryžiaus karų šauksmas savaime turėjo pamažu nutilti. Drauge\nišnyko ir tituluotų pilgrimų žygiai į «Litauerreisen».

PDF 257

20. Apie didžiojo magistro mirtį Mūsų jau minėtais metais, būtent 1330, žiemą, per švento Martyno oktavą (lapkričio 18), Teutonų ordino brolis Jonas iš Endorfo, saksų tautybės, sugundytas velnio bei savo paties nedorybių, nužudė brolį Vernerį, didįjį magistrą, kai tas, atgiedojęs mišparus, ėjo iš bažnyčios, o nužudė todėl, kad tas jį bardavo už jo nusižengimus. O Jonai brolžudy, Pastarajam neįvykdžius susitarimo, Vengrijos feodalams prieštaraujant Lietuvos— Lenkijos bendradarbiavimui, Gediminas grįžo į Lietuvą.

PDF 46

Kitados, ypač XIV amž., nuolatiniai ordino žygiai Lietuvon\nvertė visą kraštą virsti lyg kokia nuolatinio karo stovykla. Ta­\nčiau karams su kryžiuočiais pasibaigus, baigėsi pavojai iš vakarų\npusės.

PDF 349

Kryžiuo­ čiams liko ištikimos 8 pilys — jų tarpe Ragainės ir Klaipėdos. Po pirmo katastrofos smūgio ordinas tačiau ėmė atsipeikėti. Kai Schwetzo komtūras Henrikas von Plauen į Marienburgą surinko apie 5000 vyrų įgulos, tik liepos 25 teatvykę pusbroliai tvirtovės jau nebeįstengė paimti.

PDF 178

Ir Prūsų ordinas mielai priglausdavo tokius perbėgėlius, juos pakrikštydamas. Jų žemes ordinas priiminėjo vasaliniais feodais, vis rūpestingai aktuose pažymėdamas, jog buvę savininkai gaus savo žemes valdyti, kai Lietuva bus nukariauta^91. Apie tokį svarbų dalyką, kaip Mindaugo krikštas, smulkesnių žinių nerandama, nes Eiliuotinės kronikos, Ipatijaus metraščio ir popiežiaus Inocento IV bulių užuominos yra per bendros.

PDF 237

Kryžiuočiai nieko nepraleido Lietuvon, su Didž. Naugardu\nsudarė sutartį prieš Gediminą, kurį juodino, rašydami krikščionių\nvaldovams ir popiežiui.\nVisoje toje per ištisus metus po Gedimino laiškų parašymo\nsusidariusioje politinėje būklėje, kada 1324 vasarop iš Avignono\natvyko Rygon du legatai (vysk.

PDF 55

) skirdamas pagoniškai Lietuvai, Kojalavi­\nčius vis tik savo dėstyme parodė aniems lietuviams pagarbos. Tai\nmatyti iš kovų su kryžiuočiais ir iš gražiai aprašytos Vilniaus\nįkūrimo (Gedimino) sapno legendos^28. Palyginti, objektyviai išdės­\ntė jis ir 2-jį tomą.

PDF 299

Urbo­\nnas VI Lietuvą jau oficialiai pripažino katalikišku kraštu.\nNors kryžiuočiai dar iki pat Tannenbergo kautynių lietuvius\nVakarų Europai pristatydavo kaip pavojingus rytų « saracėnus »,\nkryžiaus karų šauksmas savaime turėjo pamažu nutilti. Drauge\nišnyko ir tituluotų pilgrimų žygiai į «Litauerreisen».

PDF 332

Todėl per visą XIV amž., iš visų pagoniškosios Lietuvos žemių,\nŽemaičiai buvo daugiausia puolami. Kai ginklu jų nebuvo galima\nlaimėti, kryžiuočiai patys skatino arba sėkmingai maišėsi į Gedi­\nminaičių _vidaus_ kovas.

PDF 332

Todėl per visą XIV amž., iš visų pagoniškosios Lietuvos žemių,\nŽemaičiai buvo daugiausia puolami. Kai ginklu jų nebuvo galima\nlaimėti, kryžiuočiai patys skatino arba sėkmingai maišėsi į Gedi­\nminaičių _vidaus_ kovas.

PDF 303

Nepaliaujami ir nuo Traidenio laikų besitęsią karai su abiem vokiečių ordino šakom turėjo gana neigiamos įtakos į gyventojų prieauglių ir į pačią Lietuvos apgyvendinimo eigą. Pagoniškieji valstybės plotai, kuriuos kryžiuočiai pasiekdavo iki pat krašto gilu­ mos, labiausiai kentėjo. Kaip taisyklė — pagonys vyrai buvo žu­ domi, o moterys su vaikais išvedami nelaisvėn.

PDF 190

Mindaugo pergamentai kryžiuočiams teteikė formalią teisę į\njiems užrašytas sritis, bet praktiškai jiems iš Žemaičių žemės tik tiek\ntegalėjo priklausyti, kiek jie patys savo jėga įstengs užvaldyti. Že­\nmaičiai tačiau nesidavė nulenkiami.

PDF 173

Pats kone visą gyvenimą valdęs Lietuvą ir turėjęs tieka įtakos Lenkijos valdžiai per savo genialumą, tiek pelnęs šlo­ vės, vylėsi nors gyvenimo saulėlydyje savo galvą papuošti karūna. Ambicija to žmogaus buvo pašėlusi; tą senų seniau­ siai buvo patyręs Zigmantas, o kryžiuočiai dar geriau žino­ jo. Kurstė ją tad visokiausiais būdais, karūnos Lietuvai pel­ nymą vaizduodami puikiausiu atpildu Vytautui už jo laimėjimus, nenuilsdami stengėsi dvejus metus.

PDF 19

taip pat patiems valdovams72. Kronika turėjo būti oficialiu Ordino šlovės paminklu73.\n\n\n\n\n Kronikos rankraščiai, publikacijos, tyrinėjimai\n\n Dusburgiečio kronikos originalas — XIV a. rankraštis — neišliko.

PDF 370

Norėdamas palengvinti nuniokotos tėvynės dalią, Jogaila įsakė pakrauti visokiais grūdais dvidešimt di­ delių laivų ir pasroviui Vysla nuplukdyti į Prūsijos pa­ sienį, o iš ten pasieniu vežimais nugabenti viską į Lie­ tuvą. Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s pro- gabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur. Kai kara­ lius, pasiuntęs žygūną, parei­ kalavo nelaužyti susitarimo ir nedaryti skriaudų, šie atrėžė, jog elgtasi jų teisingai ir teisėtai, nes atėmė tai, ką karalius siuntė stabmeldžių tautai, kovojančiai prieš krikščionis.

PDF 124

Pirmasis jos krikšto ban- dymas Mindaugo laikais nepasisekė, nes to paties krikšto proga vokiečių ordinas stengėsi užgrobti pagoniškosios Lietuvos žemių dalį, būtent Žemaičius. Žemaičiai betgi nepasidavė; prie jų pri- sidėjo pagonybės šalininkai Aukštaičiuose, ir Mindaugas, svyra- vęs prie jų prisidėti, pagaliau žuvo (žiūr. 52, 59 psl.).

PDF 42

Jau­ nesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis - Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Ma- zovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčio­ jo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu nepri­ lygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia ra­ dęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios. Kivirčai tarp brolių da­ vė pradžią slaptoms, bet sumaniai parengtoms sutartims siekiant nuversti nuo sosto Jaunutį.

PDF 81

To [rašto] paliudijimui laikėme reikalingu dalyku pridė­ ti prie šio laiško tą mūsų antspaudą, kurį pasiuntėme apaš­ tališkajam viešpačiui ir švenčiausiajam mūsų tėvui ir kurį kryžiuočiai šios pasiuntinybės įžeidimui įmetė į ugnį. Šio antspaudo niekintojus ir teksto klastotojus šiuo laiš­ ku skelbiame tikėjimo persekiotojais, piktais ir klastingais eretikais. Duota Vilniuje 1323 viešpaties metais, pačioje Kristaus kūno dienoje.

PDF 116-117

IX). 100 ## Puslapis 117 III APIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ Veliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje, kad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kry­ žiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino ko­ vų su Ordinu šioje vietovėje, nusidriekusi ties Nemunu, už 7 mylių nuo Kauno, per pusę mylios nuo Jurbarko ir per pusantros mylios nutolusi nuo dabartinės Prūsijos sienos. Šiandieninė Veliuona - tai miestelis, kuriame, kartu su kai­ mu prie jo, yra apie 160 namų ir dvaras.

PDF 42

Jau­ nesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis - Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Ma- zovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčio­ jo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu nepri­ lygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia ra­ dęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios. Kivirčai tarp brolių da­ vė pradžią slaptoms, bet sumaniai parengtoms sutartims siekiant nuversti nuo sosto Jaunutį.

PDF 218

Visos žemės tarp Karaliaučiaus, Baltijos įlan­\nkos, Elbingo, Marienburgo, Elsbergo, visa Semba, No-\ntanga, Varmė ir dalis Pamedės degė nelyginant vienas\nlaužas, virsdamos pelenais ir dūmais. Kryžiuočiai iš pi­\nlių stebėjo ugnimi siaubiamas apygardas; negalėdami\nnei klasta, nei jėga nukreipti šios audros į šalį, jie ry­\nžosi galop pristabdyti ją, prašydami paliaubų. Lietuviai\ngrąžinta Žemaitijos dalis, užimta kryžiuočių, ir lietu­\nviams perleistos netoli Veliuonos šių jau atstatytos pi­\nlys.

PDF 226

Mat Švitrigaila, iki tol irzęs dėl nuolatinių nesėkmių, nuolatinio bastymosi ir žeminimosi prieš Vytautą, tramdė savyje apmaudą ir neapykantą kara­ liui ir Lenkijai. Kryžiuočiai, neįstengę sukiršinti Vytauto su Jogaila, sulaukė palankaus meto kurstydami Švitrigailą siekti savo senųjų užmačių ar bent jau vėl kelti sumaištį jiems pa­ vojingoje Lenkijoje. Šis kunigaikštis, dar nuo pirmųjų kivir- 1 Lietuvos istorikai Švitrigailą api­ būdina ne per geriausiai.

PDF 92

Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas\ntikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prū­\nsijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsber-\ngo ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti aba­\ntai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti\nkryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešda­\nmi, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pa­\nreikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeiži­\nkišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso\nteigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pa­\ngeidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai\nMinus ergo decet militantes domino,\ngenti peccatrici, populo nequam, filiis\nsceleratis aliqua pactione conjungi.

PDF 92

Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas\ntikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prū­\nsijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsber-\ngo ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti aba­\ntai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti\nkryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešda­\nmi, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pa­\nreikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeiži­\nkišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso\nteigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pa­\ngeidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai\nMinus ergo decet militantes domino,\ngenti peccatrici, populo nequam, filiis\nsceleratis aliqua pactione conjungi.

PDF 45

Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams\n\n Tuo pat metu Teutonų namų ordinas magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu taip\ndidžiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo tokiais turtais, įsigijo tokią galią ir tokią\nšlovę, kad jo didžios garbės atgarsiai, skersai ir išilgai paplitę, galop pasiekė ir minėtojo\nkunigaikščio ausį. Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis\nsumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad\nbroliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės. Sušaukęs savo\nvyskupus ir kilminguosius, jis atskleidė jiems savo sumanymą, prašydamas šiuo reikalu\npatarti.

PDF 45

Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams\n\n Tuo pat metu Teutonų namų ordinas magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu taip\ndidžiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo tokiais turtais, įsigijo tokią galią ir tokią\nšlovę, kad jo didžios garbės atgarsiai, skersai ir išilgai paplitę, galop pasiekė ir minėtojo\nkunigaikščio ausį. Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis\nsumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad\nbroliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės. Sušaukęs savo\nvyskupus ir kilminguosius, jis atskleidė jiems savo sumanymą, prašydamas šiuo reikalu\npatarti.

PDF 26

Vokiečių Ordinas, bekariaudamas įsigijo Prūsuose didelius\nžemės plotus ir juos kolonizuodamas, darėsi vis stipresnis, Lai­\nmėjęs Vislos žiotis ir Pamarį (1309 metais) ir išplėtęs savo pre­\nkybą su tolimais Vakarų Europos miestais, nors vis labiau tolo\nnuo pirmykštės Ordino dvasios, bet turėdami pilną iždą pinigų,\ndaug stiprių pilių ir nuolat iš Vakarų Europos plaukiančių jėgų,\nkryžiuočiai kasmet po kelis kartus puldavo Lietuvą, išniokoda­\nmi plačias jos sritis, degindami gyvenamas vietas ir žmones iš­\nsivesdami nelaisvėn. Kęstučiui dar smarkiau, negu pirmtakū­\nnams, tenka gintis nuo Ordino įsiveržimų, nes tada magistro\nvaldžią turėjo veiklus ir energingas vokietis Vinrichas von Kni­\nprodė (1351—1382).

PDF 236

Turime kažkokį aprašymą šio medžio, kurį Bo­\nleslovas Kreivaburnis, užpuolęs Prūsiją, įsakė padegti, nes ne­\ngalėjo greitomis jo nukirsti; taip liudija kai kurie kronikinin­\nkai. Tačiau Treteris tą neigia sakydamas, kad ąžuolas tebesto­\nvėjęs kryžiuočių laikais, o žmonės nenustoję jam melstis, to­\ndėl didysis kryžiuočių magistras Vinrichas Kniprodė, vyskupo\nJono I prašomas, įsakė jį nukirsti. Tai buvo tarp 1351 ir 1355\nmetų; tada tasai Jonas I buvo Varmijos vyskupas.

PDF 116

Tačiau ka­ dangi daugelis pavienių lietuvių iš diduomenės ir paprastų žmonių nekeisią savo senojo gyvenimo būdo, tad, skaitantis su tomis aplinkybėmis, būsią naudinga pirma pasiųsti į Lie­ tuvą pasiuntinius, ir pridūrė: Si prefato negocio stante in su­ spenso antequam fidem christi suscipiant et baptismum, quemad­ modum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, aut in res, terras seu personas eorundem manus mitterent virulen­ tas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fi­ dem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare, atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores [Jei minėtas reikalas atsi­ durs ant pražūties slenksčio anksčiau, negu jie Kristaus tikė­ jimą ir krikštą priimtų, kurį bent jau iš anksto laiškuose žada, į krikščionis kad nebūtų, arba į reikalus, žemes arba jų pačių asmenis išties nuodingas rankas; tartum tam tikrų, tikėtina, baimintųsi pasekmių; kadangi tikėjimas tikėjimui netarnau­ jančiam mažiausiai reikalinga garbinti, pačiuose privalo ti­ kėjimo niekinimą įveikti ir šitai darydami dėl savo pažado nenori pažeidėjų atskleisti]. Visą tą aukščiau aprašytą reikalą raštininkas išdėstė tarny­ biniame pranešime (Notariats instrument), į kurį taip pat buvo įrašyti ir tariamieji Gedimino laiškai dviem ordinams ir pajū­ rio miestams, ir kaip tik šis dokumentas yra Kryžiuočių archy­ ve, ir tik iš jo su tais laiškais galima susipažinti. Be abejonės, anie riteriai grįždami paėmė juos į Prūsiją, taip jie ne „per Or­ dino piktadarystę" atsidūrė kryžiuočių archyve.