Lietuvos istorijos žinių lobynas
Grupė
442 teiginiai717 įrašų1175 ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Visi 442 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą251–300 iš 442 teiginių
Ordino karų metu Lietuvos ūkis buvo smarkiai žalojamas.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).
Lietuvos ūkis smarkiai buvo žalojamas ordino karų metu. Iš pagonių sodybų, kur praeidavo ordino būriai, nieko nelikdavo. Šitokiu ūkio naikinimu buvo tikima lietuvius palaužti.
Narbutas, remdamasis Strijkovskiu, pasakoja, kad Kęstutis Birutę pažino grįždamas iš žygio prieš kryžiuočius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).
Duomenų apie tai mums paliko Strijkovskis. Birutė (Biruta) Žemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilute būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ugnį netoli Palangos, ant švento kalno. Žemaičių ir Trakų kunigaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pasitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją ir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį buvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kunigaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip žmoną. Su ja Kęstutis turėjo sūnus Patriką, Vytautą, Tautvilą, Sigailą, arba Žygimantą, bei dukterį Danutę. Si kunigaikštienė, būdama gyva, garsėjo savo kilniaširdiškumu.
Narbutas rašo, kad kryžiuočiams užkariavus sritį joje nelikdavo nei krivių, nei rikių valdžios.
PDF 424
Iš tos senoviškos būties jau daug buvo sunaikinta ir išstumta, kai atsirado sutartis tarp prūsų tautos ir kryžiuočių. Kai tik ordinas užkariaudavo kurią sritį, kartu joje nelikdavo nei krivių, nei rikių. Jų viešpatystė baigdavosi akimirksniu, kai tik prasidėdavo ordino valdžia ir kai ji būdavo čiabuvių priimama.
1362 m. pavasarį Prūsų kryžiuočiai, remiami svečių ir Livonijos magistro, išgriovė Kauno pilį Nemuno ir Neries santakoje.
PDF 257
Dešimtmečiui praslinkus, lietuviai patyrė smūgį vėl pačioje Lietuvoje. Talkininkaujami svečių iš Anglijos, Vokietijos ir Italijos, ir padedami Livonijos magistro, Prūsų kryžiuočiai 1362 pavasarį atliko drąsų žygį, išgriaudami svarbią lietuvių Nemuno ir Neries santakos pilį — Kauną. Neišaiškinamu būdu Kęstutis su (^10) **SRP, II, 72, 505-507 p.
Kryžiuočių kairysis sparnas, sutelktas prieš dešiniajame sąjungininkų sparne stovėjusius lietuvių pulkus, buvo sudarytas iš stiprių dalinių.
PDF 347
Kairysis kryžiuočių sparnas, kuris buvo sutelktas prieš dešiniajame sąjungininkų sparne pastatytus lietuvių pulkus, buvo sudarytas iš stiprių dalinių^21. Pačios kautynės, nors valandos negalima tiksliai nustatyti, prasidėjo jau po pietų.
Kryžiuočių ordinas niokojamaisiais žygiais siekė palaužti pagonių kraštą, užvaldyti jį ir ypač spaudė Žemaičius.
PDF 233
Ordinas teturėjo vieną tikslą : savo nepaliaujamais teriojimo žygiais, kurie labiausiai kankino Žemaičius, paklupdyti pagonių kraštą ir jį užvaldyti. Puolimai sekė puolimus. Pvz., 1316 m. pradžioje kryžiuočiai plėšė Dubysos žemupį, paskui jie brovęs krašto gilumon iki Varnių; balandžio mėn. jie sunaikino Biseną, o vasarą vėl teriojo Varnių sritį, kurią trumpu laiku nuliežė kelis kartus.
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ugnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Aukuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės liekanas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kunigaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pusę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina.
Algirdas ir Kęstutis pradėjo derybas su Kryžiuočių ordinu, siekdami atokvėpio nuo tolesnių niokojimų.
PDF 260
Jie dar padažnino savo « reizus » Lietuvon: 1370 jų padarė du, o 1372 puolė vienu metu iš Prūsų ir Livonijos. Kad būtų galima kiek pailsėti nuo tolimesnių teriojimų, Algirdas su Kęstučiu pradėjo su ordinu derybas.
Algirdas ir Kęstutis pradėjo derybas su Ordinu, kad Lietuva galėtų pailsėti nuo tolesnių niokojimų.
PDF 260
Jie dar padažnino savo « reizus » Lietuvon: 1370 jų padarė du, o 1372 puolė vienu metu iš Prūsų ir Livonijos. Kad būtų galima kiek pailsėti nuo tolimesnių teriojimų, Algirdas su Kęstučiu pradėjo su ordinu derybas.
XIV a. Vokiečių ordino pavojus skatino Lietuvą derėtis ir ieškoti būdo priimti priešo išpažįstamą tikėjimą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).
Bet nuolat kabantis vokiečių ordino pavojus per visą XIV amžių buvo buvęs akstinas vesti derybas ir kokiu nors būdu priimti priešo išpažįstamą, t. y. vokiškąjį tikėjimą. Tą tikėjimą tačiau priimti iš paties priešo atrodė lietuvių tautą nuskirti į didelį pavojų. Lotyniškas krikštas, tiesa, apsaugojo etnografinį lietuvių elementą, užkirto kelią stačiatikių įtakai, bet jis atidarė vartus lenkų kultūrai.
Iki Tannenbergo kautynių kryžiuočiai Vakarų Europai pristatydavo lietuvius kaip pavojingus rytų saracėnus.
PDF 299
Urbonas VI Lietuvą jau oficialiai pripažino katalikišku kraštu. Nors kryžiuočiai dar iki pat Tannenbergo kautynių lietuvius Vakarų Europai pristatydavo kaip pavojingus rytų « saracėnus », kryžiaus karų šauksmas savaime turėjo pamažu nutilti. Drauge išnyko ir tituluotų pilgrimų žygiai į «Litauerreisen».
1330 m. lapkričio 18 d. Teutonų ordino brolis Jonas iš Endorfo nužudė didįjį magistrą Vernerį.
PDF 257
20. Apie didžiojo magistro mirtį Mūsų jau minėtais metais, būtent 1330, žiemą, per švento Martyno oktavą (lapkričio 18), Teutonų ordino brolis Jonas iš Endorfo, saksų tautybės, sugundytas velnio bei savo paties nedorybių, nužudė brolį Vernerį, didįjį magistrą, kai tas, atgiedojęs mišparus, ėjo iš bažnyčios, o nužudė todėl, kad tas jį bardavo už jo nusižengimus. O Jonai brolžudy, Pastarajam neįvykdžius susitarimo, Vengrijos feodalams prieštaraujant Lietuvos— Lenkijos bendradarbiavimui, Gediminas grįžo į Lietuvą.
Pasak Zenono Ivinskio, XIV a. nuolatiniai Kryžiuočių ordino žygiai į Lietuvą vertė visą kraštą virsti tarsi nuolatinio karo stovykla.
PDF 46
Kitados, ypač XIV amž., nuolatiniai ordino žygiai Lietuvon vertė visą kraštą virsti lyg kokia nuolatinio karo stovykla. Tačiau karams su kryžiuočiais pasibaigus, baigėsi pavojai iš vakarų pusės.
Zenonas Ivinskis rašo, kad po pirmojo katastrofos smūgio Kryžiuočių ordinas ėmė atsipeikėti.
PDF 349
Kryžiuočiams liko ištikimos 8 pilys — jų tarpe Ragainės ir Klaipėdos. Po pirmo katastrofos smūgio ordinas tačiau ėmė atsipeikėti. Kai Schwetzo komtūras Henrikas von Plauen į Marienburgą surinko apie 5000 vyrų įgulos, tik liepos 25 teatvykę pusbroliai tvirtovės jau nebeįstengė paimti.
Prūsų ordinas priglausdavo perbėgėlius, juos pakrikštydavo, o jų žemes priimdavo vasaliniais feodais.
PDF 178
Ir Prūsų ordinas mielai priglausdavo tokius perbėgėlius, juos pakrikštydamas. Jų žemes ordinas priiminėjo vasaliniais feodais, vis rūpestingai aktuose pažymėdamas, jog buvę savininkai gaus savo žemes valdyti, kai Lietuva bus nukariauta^91. Apie tokį svarbų dalyką, kaip Mindaugo krikštas, smulkesnių žinių nerandama, nes Eiliuotinės kronikos, Ipatijaus metraščio ir popiežiaus Inocento IV bulių užuominos yra per bendros.
Zenonas Ivinskis rašo, kad kryžiuočiai nieko nepraleido į Lietuvą, sudarė sutartį su Didžiuoju Naugardu prieš Gediminą ir juodino jį laiškuose krikščionių valdovams bei popiežiui.
PDF 237
Kryžiuočiai nieko nepraleido Lietuvon, su Didž. Naugardu sudarė sutartį prieš Gediminą, kurį juodino, rašydami krikščionių valdovams ir popiežiui. Visoje toje per ištisus metus po Gedimino laiškų parašymo susidariusioje politinėje būklėje, kada 1324 vasarop iš Avignono atvyko Rygon du legatai (vysk.
Zenono Ivinskio vertinimu, Kojalavičius kovų su kryžiuočiais aprašymuose parodė pagarbą lietuviams.
PDF 55
) skirdamas pagoniškai Lietuvai, Kojalavičius vis tik savo dėstyme parodė aniems lietuviams pagarbos. Tai matyti iš kovų su kryžiuočiais ir iš gražiai aprašytos Vilniaus įkūrimo (Gedimino) sapno legendos^28. Palyginti, objektyviai išdėstė jis ir 2-jį tomą.
Zenonas Ivinskis rašė, kad iki pat Tannenbergo kautynių kryžiuočiai Vakarų Europai pristatydavo lietuvius kaip pavojingus rytų „saracėnus“, o kryžiaus karų šauksmas savaime turėjo pamažu nutilti.
PDF 299
Urbonas VI Lietuvą jau oficialiai pripažino katalikišku kraštu. Nors kryžiuočiai dar iki pat Tannenbergo kautynių lietuvius Vakarų Europai pristatydavo kaip pavojingus rytų « saracėnus », kryžiaus karų šauksmas savaime turėjo pamažu nutilti. Drauge išnyko ir tituluotų pilgrimų žygiai į «Litauerreisen».
Pasak Zenono Ivinskio, kai Žemaičių nebuvo galima įveikti ginklu, kryžiuočiai skatino Gediminaičių vidaus kovas arba į jas kišosi.
PDF 332
Todėl per visą XIV amž., iš visų pagoniškosios Lietuvos žemių, Žemaičiai buvo daugiausia puolami. Kai ginklu jų nebuvo galima laimėti, kryžiuočiai patys skatino arba sėkmingai maišėsi į Gediminaičių _vidaus_ kovas.
Zenono Ivinskio teigimu, kai Žemaičių nebuvo galima įveikti ginklu, kryžiuočiai skatino Gediminaičių vidaus kovas arba sėkmingai į jas kišosi.
PDF 332
Todėl per visą XIV amž., iš visų pagoniškosios Lietuvos žemių, Žemaičiai buvo daugiausia puolami. Kai ginklu jų nebuvo galima laimėti, kryžiuočiai patys skatino arba sėkmingai maišėsi į Gediminaičių _vidaus_ kovas.
Zenono Ivinskio teigimu, nuo Traidenio laikų besitęsiantys karai su abiem Vokiečių ordino šakomis neigiamai veikė Lietuvos gyventojų prieaugį ir šalies apgyvendinimo eigą.
PDF 303
Nepaliaujami ir nuo Traidenio laikų besitęsią karai su abiem vokiečių ordino šakom turėjo gana neigiamos įtakos į gyventojų prieauglių ir į pačią Lietuvos apgyvendinimo eigą. Pagoniškieji valstybės plotai, kuriuos kryžiuočiai pasiekdavo iki pat krašto gilumos, labiausiai kentėjo. Kaip taisyklė — pagonys vyrai buvo žudomi, o moterys su vaikais išvedami nelaisvėn.
Zenono Ivinskio teigimu, Mindaugo pergamentai kryžiuočiams teteikė formalią teisę į jiems užrašytas sritis, bet praktiškai jiems iš Žemaičių žemės tik tiek tegalėjo priklausyti, kiek jie patys savo jėga įstengs užvaldyti.
PDF 190
Mindaugo pergamentai kryžiuočiams teteikė formalią teisę į jiems užrašytas sritis, bet praktiškai jiems iš Žemaičių žemės tik tiek tegalėjo priklausyti, kiek jie patys savo jėga įstengs užvaldyti. Žemaičiai tačiau nesidavė nulenkiami.
Michał Baliński knygoje „Vilniaus miesto istorija“ teigia, kad kryžiuočiai visaip kurstė Vytauto ambiciją, Lietuvos karūną vaizduodami kaip puikiausią atpildą už jo laimėjimus.
PDF 173
Pats kone visą gyvenimą valdęs Lietuvą ir turėjęs tieka įtakos Lenkijos valdžiai per savo genialumą, tiek pelnęs šlovės, vylėsi nors gyvenimo saulėlydyje savo galvą papuošti karūna. Ambicija to žmogaus buvo pašėlusi; tą senų seniausiai buvo patyręs Zigmantas, o kryžiuočiai dar geriau žinojo. Kurstė ją tad visokiausiais būdais, karūnos Lietuvai pelnymą vaizduodami puikiausiu atpildu Vytautui už jo laimėjimus, nenuilsdami stengėsi dvejus metus.
Pasak Alberto Vijūko-Kojelavičiaus, Jogaila, norėdamas palengvinti nuniokotos Lietuvos dalią, Vysla pasiuntė grūdų, kuriuos kryžiuočiai užgrobė.
PDF 370
Norėdamas palengvinti nuniokotos tėvynės dalią, Jogaila įsakė pakrauti visokiais grūdais dvidešimt didelių laivų ir pasroviui Vysla nuplukdyti į Prūsijos pasienį, o iš ten pasieniu vežimais nugabenti viską į Lietuvą. Užgrobę visus grūdus, J ie su daro k elia s progabenamus Vysla, kryžiuočiai gas karu i juos išsivežė kitur. Kai karalius, pasiuntęs žygūną, pareikalavo nelaužyti susitarimo ir nedaryti skriaudų, šie atrėžė, jog elgtasi jų teisingai ir teisėtai, nes atėmė tai, ką karalius siuntė stabmeldžių tautai, kovojančiai prieš krikščionis.
Pasak šaltinio „A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija“, Mindaugo laikų pirmasis krikšto bandymas nepasisekė, nes Vokiečių ordinas krikšto proga stengėsi užgrobti Žemaičius.
PDF 124
Pirmasis jos krikšto bandymas Mindaugo laikais nepasisekė, nes to paties krikšto proga vokiečių ordinas stengėsi užgrobti pagoniškosios Lietuvos žemių dalį, būtent Žemaičius. Žemaičiai betgi nepasidavė; prie jų prisidėjo pagonybės šalininkai Aukštaičiuose, ir Mindaugas, svyravęs prie jų prisidėti, pagaliau žuvo (žiūr. 52, 59 psl.).
Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“ teigia, kad Ordino riteriai pasinaudojo Gedimino valdų išskaidymu, dėl kurio apsilpo krašto galia.
PDF 42
Jaunesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Mazovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčiojo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu neprilygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia radęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios. Kivirčai tarp brolių davė pradžią slaptoms, bet sumaniai parengtoms sutartims siekiant nuversti nuo sosto Jaunutį.
1323 m. Vilniuje duotame rašte teigta, kad kryžiuočiai į ugnį įmetė rašto davėjų popiežiui siųstą antspaudą ir taip įžeidė pasiuntinybę.
PDF 81
To [rašto] paliudijimui laikėme reikalingu dalyku pridėti prie šio laiško tą mūsų antspaudą, kurį pasiuntėme apaštališkajam viešpačiui ir švenčiausiajam mūsų tėvui ir kurį kryžiuočiai šios pasiuntinybės įžeidimui įmetė į ugnį. Šio antspaudo niekintojus ir teksto klastotojus šiuo laišku skelbiame tikėjimo persekiotojais, piktais ir klastingais eretikais. Duota Vilniuje 1323 viešpaties metais, pačioje Kristaus kūno dienoje.
Michał Baliński nuomone, Veliuonos pilis tikriausiai buvo pastatyta XIII amžiuje tam, kad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kryžiuočių puldinėjimų.
PDF 116-117
IX). 100 ## Puslapis 117 III APIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ Veliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje, kad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kryžiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino kovų su Ordinu šioje vietovėje, nusidriekusi ties Nemunu, už 7 mylių nuo Kauno, per pusę mylios nuo Jurbarko ir per pusantros mylios nutolusi nuo dabartinės Prūsijos sienos. Šiandieninė Veliuona - tai miestelis, kuriame, kartu su kaimu prie jo, yra apie 160 namų ir dvaras.
Michało Balińskio teigimu, Ordino riteriai mokėjo pasinaudoti Gedimino valia atsiradusiu dalinių valdų išskaidymu, dėl kurio apsilpo krašto galia.
PDF 42
Jaunesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Mazovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčiojo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu neprilygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia radęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios. Kivirčai tarp brolių davė pradžią slaptoms, bet sumaniai parengtoms sutartims siekiant nuversti nuo sosto Jaunutį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius veikale „Lietuvos istorija“ teigia, kad kryžiuočiai, negalėdami nei klasta, nei jėga nukreipti niokojimo į šalį, ryžosi jį pristabdyti prašydami paliaubų.
PDF 218
Visos žemės tarp Karaliaučiaus, Baltijos įlankos, Elbingo, Marienburgo, Elsbergo, visa Semba, Notanga, Varmė ir dalis Pamedės degė nelyginant vienas laužas, virsdamos pelenais ir dūmais. Kryžiuočiai iš pilių stebėjo ugnimi siaubiamas apygardas; negalėdami nei klasta, nei jėga nukreipti šios audros į šalį, jie ryžosi galop pristabdyti ją, prašydami paliaubų. Lietuviai grąžinta Žemaitijos dalis, užimta kryžiuočių, ir lietuviams perleistos netoli Veliuonos šių jau atstatytos pilys.
Michał Baliński teigia, kad kryžiuočiai, neįstengę sukiršinti Vytauto su Jogaila, kurstė Švitrigailą siekti senųjų užmačių ar bent jau vėl kelti sumaištį Lenkijoje.
PDF 226
Mat Švitrigaila, iki tol irzęs dėl nuolatinių nesėkmių, nuolatinio bastymosi ir žeminimosi prieš Vytautą, tramdė savyje apmaudą ir neapykantą karaliui ir Lenkijai. Kryžiuočiai, neįstengę sukiršinti Vytauto su Jogaila, sulaukė palankaus meto kurstydami Švitrigailą siekti savo senųjų užmačių ar bent jau vėl kelti sumaištį jiems pavojingoje Lenkijoje. Šis kunigaikštis, dar nuo pirmųjų kivir- 1 Lietuvos istorikai Švitrigailą apibūdina ne per geriausiai.
Sužinojus, kad Gedimino skundas buvo pasiųstas popiežiui, Prūsijos Mažesniųjų brolių kustodas, Torunės, Kulmo, Braunsbergo ir Neuenbergo gvardijonai bei Olivos ir Pelplino abatai dviem laiškais popiežiui stojo ginti kryžiuočių.
PDF 92
Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas tikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prūsijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsbergo ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti abatai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti kryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešdami, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pareikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeižikišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso teigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pageidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai Minus ergo decet militantes domino, genti peccatrici, populo nequam, filiis sceleratis aliqua pactione conjungi.
Sužinojus, kad Gedimino skundas pasiųstas popiežiui, Mažesniųjų brolių visos Prūsijos kustodas, Torunės, Kulmo, Braunsbergo ir Neuenbergo gvardijonai bei abatai Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti kryžiuočių.
PDF 92
Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas tikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prūsijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsbergo ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti abatai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti kryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešdami, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pareikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeižikišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso teigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pageidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai Minus ergo decet militantes domino, genti peccatrici, populo nequam, filiis sceleratis aliqua pactione conjungi.
Pasak Petro Dusburgiečio, Hermano iš Zalcos rūpesčiu Teutonų namų ordinas pasipildė naujais broliais, praturtėjo ir įgijo didelę galią bei šlovę.
PDF 45
Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams Tuo pat metu Teutonų namų ordinas magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu taip didžiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo tokiais turtais, įsigijo tokią galią ir tokią šlovę, kad jo didžios garbės atgarsiai, skersai ir išilgai paplitę, galop pasiekė ir minėtojo kunigaikščio ausį. Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis sumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad broliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės. Sušaukęs savo vyskupus ir kilminguosius, jis atskleidė jiems savo sumanymą, prašydamas šiuo reikalu patarti.
„Prūsijos žemės kronikoje“ Petras Dusburgietis teigia, kad Hermano iš Zalcos rūpesčiu Teutonų namų ordinas pasipildė broliais, praturtėjo ir įgijo didelę galią bei šlovę.
PDF 45
Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams Tuo pat metu Teutonų namų ordinas magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu taip didžiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo tokiais turtais, įsigijo tokią galią ir tokią šlovę, kad jo didžios garbės atgarsiai, skersai ir išilgai paplitę, galop pasiekė ir minėtojo kunigaikščio ausį. Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis sumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad broliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės. Sušaukęs savo vyskupus ir kilminguosius, jis atskleidė jiems savo sumanymą, prašydamas šiuo reikalu patarti.
Vokiečių ordinas Prūsuose įsigijo didelius žemės plotus, juos kolonizuodamas stiprėjo ir laimėjo Vislos žiotis bei Pamarį.
PDF 26
Vokiečių Ordinas, bekariaudamas įsigijo Prūsuose didelius žemės plotus ir juos kolonizuodamas, darėsi vis stipresnis, Laimėjęs Vislos žiotis ir Pamarį (1309 metais) ir išplėtęs savo prekybą su tolimais Vakarų Europos miestais, nors vis labiau tolo nuo pirmykštės Ordino dvasios, bet turėdami pilną iždą pinigų, daug stiprių pilių ir nuolat iš Vakarų Europos plaukiančių jėgų, kryžiuočiai kasmet po kelis kartus puldavo Lietuvą, išniokodami plačias jos sritis, degindami gyvenamas vietas ir žmones išsivesdami nelaisvėn. Kęstučiui dar smarkiau, negu pirmtakūnams, tenka gintis nuo Ordino įsiveržimų, nes tada magistro valdžią turėjo veiklus ir energingas vokietis Vinrichas von Kniprodė (1351—1382).
Tarnybinis pranešimas, į kurį buvo įrašyti tariamieji Gedimino laiškai, yra Kryžiuočių archyve.
PDF 116
Tačiau kadangi daugelis pavienių lietuvių iš diduomenės ir paprastų žmonių nekeisią savo senojo gyvenimo būdo, tad, skaitantis su tomis aplinkybėmis, būsią naudinga pirma pasiųsti į Lietuvą pasiuntinius, ir pridūrė: Si prefato negocio stante in suspenso antequam fidem christi suscipiant et baptismum, quemadmodum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, aut in res, terras seu personas eorundem manus mitterent virulentas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fidem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare, atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores [Jei minėtas reikalas atsidurs ant pražūties slenksčio anksčiau, negu jie Kristaus tikėjimą ir krikštą priimtų, kurį bent jau iš anksto laiškuose žada, į krikščionis kad nebūtų, arba į reikalus, žemes arba jų pačių asmenis išties nuodingas rankas; tartum tam tikrų, tikėtina, baimintųsi pasekmių; kadangi tikėjimas tikėjimui netarnaujančiam mažiausiai reikalinga garbinti, pačiuose privalo tikėjimo niekinimą įveikti ir šitai darydami dėl savo pažado nenori pažeidėjų atskleisti]. Visą tą aukščiau aprašytą reikalą raštininkas išdėstė tarnybiniame pranešime (Notariats instrument), į kurį taip pat buvo įrašyti ir tariamieji Gedimino laiškai dviem ordinams ir pajūrio miestams, ir kaip tik šis dokumentas yra Kryžiuočių archyve, ir tik iš jo su tais laiškais galima susipažinti. Be abejonės, anie riteriai grįždami paėmė juos į Prūsiją, taip jie ne „per Ordino piktadarystę" atsidūrė kryžiuočių archyve.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas ir Mindaugas Tamošaitis teigia, kad net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Vokiečių ordinu priežastis buvo Žemaitija.
PDF 50
Tačiau vėliau jis pretendavo tik į visą Žemaitiją iki Nemuno (vadinasi, ir Klaipėdą) bei Užnemunę. Taigi, net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu priežastis – Žemaitija. Žalgirio pergalė dar nepasiekta ideologiškai – Vakaruose sklido paskviliai apie „netikrą“ Jogailos ir Vytauto pergalę, nes jie nugalėjo pasitelkę pagonis, totorius musulmonus.
Teodoro Narbuto teigimu, kryžiuočiams valdant Sūduva tapo dykra, jos pėdsakų beveik neliko, o apie ją žinoma tik iš Dusburgo paminėto Kirsowia (Kirsnavos) valsčiaus, buvusio tarp Olecko ir Raigardo.
PDF 267
Sūduva turėjo gana daug įtvirtintų pilių, kur gyveno šioje provincijoje daugiausia buvusių savarankiškų valdovų. Kryžiuočiams valdant, ji tapo dykra, vos randama pėdsakų, kur ji buvusi; apie ją žinome tik iš Dusburgo paminėto jos valsčiaus, vadinamo Kirsowia, Kirsnava; jis buvęs tarp Olecko ir Raigardo2 3. Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabejotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Prahos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4.
Albrechto mėginimai susitarti su Lenkija nenusisekė, o ordinui teko pradėti karą su lenkais.
PDF 219
Tokiais sumetimais ir buvo išrinktas magistru (1511 m.) Ansbacho Hohencolernų šeimos narys, karaliaus Zigmanto seserėnas (Kazimiero dukters sūnus) Albrechtas. Buvo tikimasi, kad jis sugebės geriau susitarti su Lenkija jau vien dėl savo giminystės su karalium. Tačiau visi mėginimai nenusisekė, ir ordinui teko pradėti su Lenkais karą. Karas ordinui nesisekė, ir teko padaryti paliaubas, nieko nelaimėjus.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ teigia, kad mūšis ties Rudamina ir Vilniaus pilių atsilaikymas pastūmėjo kryžiuočius leistis į derybas su Algirdu ir Kęstučiu.
PDF 48
Susirėmė su jais vokiečiai ties Rudamina, pusantros mylios atstumu nuo miesto; ir šis mūšis, ir Vilniaus pilių atsilaikymas, pastūmėjo kryžiuočius leistis į derybas su Algirdu ir Kęstučiu, kurie pirmieji pareiškė tokį norą25. Galop buvo sudaryta taikos sutartis, kuria kryžiuočiai įsipareigojo palikti neliestą Vilniaus dalį, dar nenukentėjusią nuo ugnies; į Vilniaus ir Trakų pilis buvo pakviestas maršalas, arkikomtūras ir daugelis aukštesniųjų vokiečių riterių. Ten puikiai pavaišinti, dosniai apdovanoti, pagaliau paliko miestą ir šalį.
Petras Dusburgietis rašo, kad brolis Gerhardas atvyko į Prūsijos žemę, davė įžadus Teutonų ordinui ir pradėjo tyrą gyvenimą.
PDF 181
Apie vieną nuostabų atsivertimą Tuo metu Marienburgo pilyje gyveno brolis Gerhardas; anksčiau, kai dar nedėvėjo vienuolio apsiausto, jis buvo šviesiausiojo valdovo Brandenburgo markgrafo šeimynykštis, garsėjęs kaip labai gabus račius ir didelis karo pabūklų meistras. Kai jis kartą, jau padaręs galybę tokių pabūklų, kuriais buvo sugriauta [daug] pilių bei miestų, gulėjo vieną naktį atmerktomis akimis lovoje, pro užsklęstas duris įėjo keturi vyrai, nešini keturiomis degančiomis žvakėmis, ir apkaltino jį daugybe nusikaltimų, sakydami, kad jis neabejotinai susilauksiąs mirties, jeigu per tam tikrą laiką nepataisysiąs savo gyvenimo būdo; kad šitai būtų akivaizdu, jie jį užklojo balta marška, kaip paprastai užklojami numirėliai. Jis labai to nusigando ir atvyko į Prūsijos žemę, atsiveždamas su savimi ir tą baltąją maršką, ir, davęs įžadus Teutonų ordinui, pradėjo tyrą gyvenimą, kurį laimingai ir užbaigė.
Kaip rašo Michał Baliński, Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, o didysis magistras ėmė ruoštis naujam žygiui į Lietuvą.
PDF 134-135
Poloniae factam, et erectionem Antistis 118 ## Puslapis 135 Il KNYGA Vytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai laikydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti žmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines jų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susiskaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmingesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21. Kai rugpjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvyko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų papročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Ordinas, supratęs, jog vienu dideliu žygiu nepavergs Lietuvos, pakeitė taktiką ir ėmė ją puldinėti nedideliais kariuomenės būriais iš pasieninių pilių.
PDF 95
Ordinas jau gavo įsitikinti, kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos, todėl griebėsi kitokios taktikos. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą ir, apiplėšę apylinkę, skubiai grįždavo į savo pilis. Grįždami jie atsigabendavo priplėštus turtus, atsivarydavo bandas gyvulių ir atsivesdavo daugybę belaisvių.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad popiežiui stojus už Gediminą ir Lietuvą, imperatorius tyčia palaikė ordiną.
PDF 81
Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą, imperatorius tyčia palaikė ordiną. Gediminas taip pat buvo pirmasis, kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus.
Kryžiuočiai Žemaičiuose pristatė daugybę pilių, o vieną pilį jiems padėjo statyti pats Vytautas.
PDF 138
Todėl kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių (vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti). Ordinas bandė ir geruoju patraukti žemaičius: į sunaikintą kraštą gabeno gyvulius, maistą ir kūrė ūkius. Tuo būdu dalis žemaičių buvo priviliota ir vyko į Marijenburgą krikštytis, nes, Vytautui remiant ordiną, nebebuvo vilties išsivaduoti.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs, todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą.
PDF 197
Torno taika** **13 metų karas.** Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs, todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą. Tačiau karą sukėlė jo paties valdinių sukilimas.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Vakarų Europoje skleidžiamose kronikose Vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius, siekdamas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir prisivilioti į talką daugiau karingų Europos riterių.
PDF 165
Be to, vakarų Europoje skleidžiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius, norėdamas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tuo būdu prisivilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių. Kas gi nenorės vykti pamatyti tų „laukinių baisenybių", o kartu patarnauti ir krikščionybei? Tad iki pat XV amžiaus Europoje tolydžio buvo kalbama apie Lietuvos barbariškumą, apie jos gyventojų nežmoniškumą. Tada nebuvo kas parodo pasauliui tikrosios Lietuvos vaizdo.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Ukmergės mūšio laimėjimas ne tik sustiprino Zigmanto valdžią, bet ir turėjo didelę reikšmę Lietuvos santykiams su ordinu.
PDF 185
Ukmergės mūšio laimėjimas ne vien sustiprino Zigmanto valdžią, bet dar turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos santykiams su ordinu. Kas buvo Tanenbergo mūšis Prūsų kryžiuočiams, tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės mūšis: jo galybė žuvo galutinai, ir jis jau niekad nebeatsigavo tiek, kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą; po to jis gyveno tik rūpindamasis savo vidaus reikalais ir, po 100 su viršum metų visiškai sunykęs, turėjo pasiduoti Lietuvos globai. Po šito mūšio ne tik Livonijos, bet ir Prūsų kryžiuočiai buvo priversti padaryti taiką su Zigmantu, o su Švitrigaila nutraukti visas sutartis.
Knygoje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad Vokiečių ordinas trukdė Vytautui įgyvendinti tikslą – pastatyti Lietuvą Europos katalikiškųjų šalių greton.
PDF 49
Mergelės garbinimo tradiciją Lietuvoje pradėjo Vytautas, nors jo bažnytinę politiką Lietuvos krikšto akcijoje užgožė Jogaila, o pagrindinis Vytauto tikslas buvo pastatyti Lietuvą Europos katalikiškųjų šalių greton. Tai padaryti trukdė Vokiečių ordinas. Taip po Žalgirio mūšio atsirado Vytauto funduotos bažnyčios ir vienuolynai, buvo apkrikštyta Žemaitija (1413), įsteigta Žemaičių vyskupija (1417), o Vakaruose vykdyta plati žinių apie tai sklaidos kampanija, siekiant parodyti Lietuvą kaip katalikišką kraštą.