Kryžiuočių ordinas

PDF 171

Tik prisimetė esąs paklusnus karaliui kaip savo viršesniam valdovui; vis dėlto nesantaikos vengė: vienijosi su Lenkija, bet niekados neišleisdavo iš akių išimtinai Lietuvos interesų. Daug prisidėjo prie pergalių prieš kryžiuočius, tačiau nesiekė visiško jų Ordino sunaikinimo, nors turėjo tam galimybių; pritarė ir skelbė sprendimus, varžančius toleranciją, kuria nuo seno Vilnius garsėjo, betgi nė vienos kurios nors tikybos išpažinimas dėl to per daug nekentėjo. Pavyzdžiui, husitai dargi ne kartą Vytauto globa naudojosi.

PDF 24-25

Naugardukas jau buvo garsiojo Mindaugo (Mendogo) sostinė. Gardinas, dar vadintas Gartena, Traid) Harris, Voyages. T. 1, p. 554. 8 ## Puslapis 25 ĮVADAS denio įkurtas gynybai nuo Prūsijos Teutonų ordino puolimų; Slonimas, gyvenamas tų pačių išeivių, smarkiai pasipriešino 1272 metais Lietuvą puolusiems Haličo kunigaikščiams kartu su Nogajaus mongolais.

PDF 174

84 Kryžiuočių Slaptajame Archyve, Karaliaučiuje, yra Vytauto laiškų, rašytų magistrui Rusdorfui (pasak Karamzino, V, p. 145) derybų dėl Lietuvos karūnos Vytautui dingstimi, kur viename iš jų, datuotame 1430 m. rugpjūčio mėn., didžiajam magistrui praneša apie Maskvos didžiojo kunigaikščio ir Tverės kunigaikščio atvykimą į Lietuvą rugpjūčio 8-ą.

PDF 9

Be to, rengė astronomo Mikalojaus Koperniko raštus, dalyvavo leidžiant senovės kronikas ir atsiminimus, nušviečiančius Lenkijos - Lietuvos valstybės laikotarpį. Istorikas Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti istorinių dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių Ordino archyvo, parašė M. Balinskiui laišką, kuriame apibūdino liūdną istorijos mokslo būklę.

PDF 128

Apie Vėluvos pilies puolimą Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti. Šioje smarkioje kovoje daug netikėlių buvo nukauta ir mirtinai sužeista, o minėtasis Henrikas savo balistos paleista strėle pataikė vienam kilmingam ir galingam lietuvių vadui ir jį nukovė, o paleidęs [strėlę] į kitą priešo kariuomenės dalį, pataikė vienam prižiūrėtojui, įkopusiam pataisyti apgulos mašinos viršūnės gedimo, ir prismeigė jam ranką prie mašinos; visa tai pamatę, netikėliai pabūgo ir nutraukė apgultį.

PDF 5

Kronikoje plačiai nušviečiamas Kryžiuočių ordino įkūrimas XII a. pabaigoje, agresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a. pirmojoje pusėje. Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją.

PDF 17

Dusburgietis bando pateikti savotišką karų prieš prūsus genealogiją, pažymėdamas, kad prieš juos jau esąs kariavęs Julijus Cezaris, vėliau — Švedijos feodalai ir kt., kad į tai buvę nukreiptos vyskupo Kristijono bei Dobrynės brolių pastangos, tačiau prūsai vėl grįždavę prie savo „klaidų“. Ir štai Teutonų ordino broliai pradėję su jais naują karą (II, 7). Dusburgietis, rašydamas apie lietuvių puolimus, ypač kronikos pabaigoje, stengiasi ir šia prasme pagrįsti būtinumą kariauti prieš Lietuvą (III, 343—346, 357—358).

PDF 45

Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams Tuo pat metu Teutonų namų ordinas magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu taip didžiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo tokiais turtais, įsigijo tokią galią ir tokią šlovę, kad jo didžios garbės atgarsiai, skersai ir išilgai paplitę, galop pasiekė ir minėtojo kunigaikščio ausį. Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis sumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad broliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės. Sušaukęs savo vyskupus ir kilminguosius, jis atskleidė jiems savo sumanymą, prašydamas šiuo reikalu patarti.

PDF 34

**Prūsus** sudarė keletas kilčių, kurių tik vakariausios buvo vadinamos prūsais. XIII amž. į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus.

PDF 96

Įrodė, jog daugiausia kaltinimų anaiptol ne Ordinui tenka, jis pats niekuo dėtas, daugelis kitų Ordino riterių irgi gali būti pateisinti, o kai kurie priekaištai suvis prasimanyti33. Popiežius po atskiro pasitarimo su kardinolais visuotiniame susirinkime pareiškė tokį sprendimą: „Kryžiuočių ordino riteriai turi Rygos Bažnyčiai, vyskupams bei kapitulai atiduoti viską, ką paėmę, ir daugiau jų nepuldinėti; prakeiksmas kris ant to, kuris mūšyje sužeistą Ordino brolį pribaigtų arba skatintų tokį nusikaltimą daryti; niekas daugiau negali trukdyti arba kelti sunkumų tiems, kurie norėtų vykti pas popiežių; visos sąjungos ir susimokiusiųjų sambūriai, gresiantys Bažnyčios garbei, turi būti išsklaidyti ir ateityje nekuriami. Kryžiuočiai turi gerbti dvasininkiją ir jokių nuoskaudų jiems, jokių skriaudų Bažnyčiai nedaryti.

PDF 91

Apie tai, kaip buvo atnaujinta ir sulaužyta taika ir pastatyta Santyro pilis Iš visų pusių spaudžiami bėdų, puldinėdami nuo vieno sumanymo prie kito, broliai galop paklausė vieno brolio iš Rudino, vardu Rabė, protingo vyro ir labai apdairaus sunkiomis aplinkybėmis, kuris patarė pasiųsti Austrijos kunigaikščiui Mstivojų, Sventopelko sūnų, kaip įkaitą ir Prūsijos žemės bei brolių likimą patikėti Vokietijos, Čekijos, Krokuvos ir Lenkijos kraštams, nes matė, kad tikėjimo ir brolių reikalai bematant čia žūsią, jeigu nepaskubėsianti ateiti ir dieviškoji, ir jų pagalba. Kai šitai buvo padaryta, 1244 atvyko brolis Poponas, magistras, su 4 broliais ir dar šeši broliai iš Markos, Meiseno ir Tiuringijos. Be to, Austrijos kunigaikštis dar atsiuntė šiai žemei padėti 30 raitųjų lankininkų, išlaikomų savo lėšomis.

PDF 175

Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsakymą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats davė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš. Argi Vytautas nesupranta, jog Zigmantas ir kryžiuočiai, įnirtingi dviejų susivienijusių tautų priešai, ne dėl ko kita siūlo jam karūną, kaip tik savo suktas užmačias dangstydami, siekdami Lietuvos ir Lenkijos supriešinimo ir galios sužlugdymo? Tyko jie tik mūsų pražūties, nori, kad įsiliepsnotų vidaus kovos.

PDF 103-104

87 ## Puslapis 104 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuomonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordinams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Gedimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais.

PDF 219

)** Nuo to laiko, kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pripažinta katalikiška valstybe, kryžiuočių ordinas buvo nebepateisinamas. Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški, todėl krikščionybės gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas. Be to, ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių, kurie jį griovė.

PDF 36

Štai šis popiežius Celestinas III Jeruzalėje „pastatė namus“, tai yra įkūrė ir pašventino savo bei šventosios bažnyčios naudai namus — šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę151 ir „išsikirto septynis šulus“, tai yra paskyrė septynis brolius krašto komtūrus, arba kraštų valdytojus, būtent: Livonijos, Prūsijos, Vokietijos, Austrijos, Apulijos, Romanijos ir Armėnijos152, kurie ir laiko šio ordino brolius sakytum tikras namas, remiamas šulų, taigi šio namo pamatai — didysis magistras bei kapitula; krašto komtūrai, arba kraštų valdytojai,— jo šulai, o kiti broliai—sienos. Šitaip jo šventenybė popiežius pasekė tuo išmintingu vyru, pasistačiusiu savo namą ant uolos ir pasakiusiu (Jn 6, 63): „Aš sutvirtinau jo šulus“. Kadangi parašyta: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda“, todėl buvo reikalingi šiam namui septyni kitoniški šulai — dvasiniai, kurių trimis, būtent: klusnumu, neturtu ir skaistybe, rėmėsi visiems privaloma drausmė, o keturi kiti, būtent: gailestis nusidėjus, nuodėmių išpažinimas, atgaila ir gausius nusidėjimus atperkanti artimo meilė, tramdė šventuoju pagarbumu tuos, kurie atbuko karštam teisybės ieškojimui.

PDF 132

Prekyba su Rusia ir Prūsija seniai nutrūkusi, nuolatinis priešo pavojus Lietuvos sostinę vertė pakaitomis čia karine stovykla, čia mūšio lauku. Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vladislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kainavo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvyrojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi Kryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, jei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila.

PDF 209-210

Apie Krivičių žemės nuniokojimą ir Naugarduko miesto užkariavimą Tų pačių 1314 metų rugsėjo mėnesį tas pats brolis Henrikas, maršalas, patraukė su visa savo kariuomene į Krivičių žemę571, užėmė Naugarduko miestą572 ir jį ligi pamatų 569 D.— circa territorium Medenickam, Jer.— Medenicken, Medeniken; Medininkai centrinėje Žemaitijoje (SZM, p. 223— 226). Dusburgietis kalba apie Medininkų valsčių (territorium), tuo tarpu XIV a. pabaigos duomenys rodo, kad tai buvusi žemė, kurią sudarė keletas valsčių. Medininkų žemė, atrodo, susiformavo XIV a., kai į ją buvo sujungti Žemaitijos centriniai valsčiai ir sudaryta vieninga gynybos prieš Ordino agresiją sistema, kurios centras, matyt, buvęs Medvėgalyje (Łowmiański H., Studja..., 2, p. 81—82). 570 D,— castrum [...] Sisditen, Jer.— Sirdîten; pilis, kaip spėjama, buvusi Girgždutės piliakalnyje (Valančius M., Raštai, 1, p. 379; Łowmiański H., Studja..., 2, p. 214); Telšių rj. išlikę Girgždutės ir Pagirgždūčio piliakalniai (LAA, 2, p. 65, 121— 122). Galimas dalykas, iškreiptas Sizditės pilies vardas sietinas su Spasčių kalno (prie Girgždūtės) vardu, plg., be to, netolimo Sprūdės piliakalnio vardą—LAA, 2, p. 161, Nr. 717). 571 D.— Criwicie, Jer.— Kriwitzin, in daz lant Kriwitzin. Krivičių žeme Dusburgietis vadina Naugarduko žemę Nemuno aukštupyje. Naugarduko regioną krivičiai apgyvendino I m. e. tūkstantmečio 2-oje pusėje (Гуревич Ф. Д., Древности..., с. 76; Ochmański J., Litewska granica..., p. 27—33). Žr. Zinkevičius Z., Lietuvių kalbos kilmė, p. 252. 572 D.— parva Nogardia. Naugarduko pilis buvo kalvoje, jos netaisyklingo trikampio formos kiemas apsuptas pylimais ir kt. įtvirtinimais. XIII a. 2-oje pusėje, Mindaugo sugriovė, o aplinkines žemes nuniokojo, degindamas ir plėšdamas visa, kas pakliuvo; priešais minėtojo miesto pilį jis pastatė palapines ir ten pernakvojo, o kitą dieną jis bei visa jo kariuomenė priėjo prie pilies ir ją smarkiai užpuolė, todėl abi šalys prarado keletą karių nukautaisiais ir daug mirtinai sužeistaisiais. Nieko šiuo antpuoliu nepešę, pasitraukė; kai priėjo vietą, kur buvo palikę saugas prie atsarginės žygio mantos, pamatė, kad Gardino pilininkas Dovydas573 nužudęs 30 vyrų ir pagrobęs pusantro tūkstančio arklių, duoną bei kitokį maistą ir visus kitus paliktus saugoti daiktus. Dar labiau susirūpino broliai, kai, priėję antrąjį postovį, ir ten neberado nei duonos, nei kitų paliktų daiktų; jie patraukė į priekį ir daug dienų išbuvo be duonos, kai kurie iš bado suvalgė savo arklius, kiti prasimaitino žolėmis bei jų šaknimis, kiti išmirė badu, daug pastipusių nuo alkio nusigalavo, kai sugrįžo namo, o likusieji ten parvyko, kai baigėsi šešta savaitė nuo išvykimo dienos.

PDF 135

Kai rugpjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvyko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų papročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant. Tad, visuotinei tamsybei klestint, kryžiuočiai lengvai įkalbėjo tieką svetimtaučių, kad visa Lietuva iki šiol dar esanti pagonių šalis. Galop ta galinga kariauna išsiruošė į žygį vedama vyriausiojo vado Ordino maršalo Engelhardo Rabės22, kadangi didysis magistras Konradas Ciolneris gulėjo pakirstas sunkios ligos.

PDF 163

Nuo šiol kelerius metus (1408-1414 m.) vyko įnirtingos kovos su kryžiuočiais, tad visos Lietuvos monarcho pastangos nukreiptos į vieną tikslą - susilpninti grėsmingas Prūsijos ordino pajėgas. Reikšminga pergalė prie Griunvaldo pirmą kartą pajudino jo tvirtus pamatus.

PDF 14

Kryžiuočių ordinas visaip stengėsi sužlugdyti minėtąją 1323 m. spalio 2 d. sutartį: jau spalio 24 d. Livonijos ordinas raginamas ją nutraukti, po to imtasi žygių, kad nutrauktų sutartį Rygos miestas ir t. t. Ordinas tęsė agresiją 1324 m., kovo mėn. puldamas Gardino apylinkes, gegužės mėn.— Gedimino pilį Žemaitijoje, metų pabaigoje, rodos, vėl Gardiną. Puldinėjo Lietuvos žemes, grobė jas pasienyje ir Livonijos riteriai57.

PDF 56

Tačiau mūšio metu į medinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis. Tas pašėlęs lietuvių priešinimasis nė kiek neatbaidė vokiečių nuo kasmetinių žygių iki pat Vilniaus, kuris tolydžio gyveno apimtas naujo puolimo grėsmės; 1384 metais, nepaisant skaudžių netekčių, Ordino patirtų Lietuvoje, jo antpuoliai jau siekdavo Kernavę, bet lemtinga Jogailos ir Skirgailos pergalė prieš Ragainės komtūrą, laimėta tarp Vilniaus ir Ukmergės, ir visiškas pastarojo kariaunos sunaikinimas tąkart apsaugojo sostinę nuo puolimo. Tuo metu pakitusi kaimyninės Lenkijos padėtis, nauji Jogailos politikos užmojai ilgam įžiebė Prūsijos kerštą ir Lietuvai bei Vilniui grėsė neapsakomomis negandomis.

PDF 96

Įrodė, jog daugiausia kaltinimų anaiptol ne Ordinui tenka, jis pats niekuo dėtas, daugelis kitų Ordino riterių irgi gali būti pateisinti, o kai kurie priekaištai suvis prasimanyti33. Popiežius po atskiro pasitarimo su kardinolais visuotiniame susirinkime pareiškė tokį sprendimą: „Kryžiuočių ordino riteriai turi Rygos Bažnyčiai, vyskupams bei kapitulai atiduoti viską, ką paėmę, ir daugiau jų nepuldinėti; prakeiksmas kris ant to, kuris mūšyje sužeistą Ordino brolį pribaigtų arba skatintų tokį nusikaltimą daryti; niekas daugiau negali trukdyti arba kelti sunkumų tiems, kurie norėtų vykti pas popiežių; visos sąjungos ir susimokiusiųjų sambūriai, gresiantys Bažnyčios garbei, turi būti išsklaidyti ir ateityje nekuriami. Kryžiuočiai turi gerbti dvasininkiją ir jokių nuoskaudų jiems, jokių skriaudų Bažnyčiai nedaryti.

PDF 94

Kai jie plaukė pro Svečės pilį, Sventopelkas vėl juos užpuolė su daugybe ginklanešių ir 10 laivų. Kunigaikščio kariaunos vadas susigrūmė su broliu Fridrichu iš Veidos289, kitiems vadovavusiu, ir ietimi perdūrė jam žandą, tačiau brolis Fridrichas besigindamas jį nukovė. Elbingo miestiečių laive, kuris, smarkiai plaukdamas, užšoko ant seklumos ir čia paliko, buvo nukauti du broliai, tačiau brolis Fridrichas, atėjęs į pagalbą, visus kitus išvadavo ir perkėlė į savo laivą, praradęs kovoje du brolius ir 3 vyrus, o priešas neteko 20 užmuštaisiais, tačiau likusieji paspruko. 52 (51). Apie vieną kilmingą vyrą, priimtą į Teutonų namų ordiną 288 Dusburgietis čia praleidžia savo šaltinio (Henriko iš Hohenlohės pranešimo, SRP, 5, p. 165) duomenis apie Liubeko pirklius, padėjusius aprūpinti maistu atkirstas Ordino pilis — Elbingą ir Baigą.

PDF 74-75

Apie Rudino pilies pastatymą ir stebuklingą regėjimą, kurį vienas brolis joje išvydo Viešpaties dievo 1234 metais brolis Hermanas, magistras, jau išvijus prūsus iš Kulmo 229 Henrikas Barzdotasis (apie 1163—1238), Silezijos (Vroclavo) kunigaikštis nuo 1202 m., Krokuvos kunigaikštis 1228— 1229 ir nuo 1232 m., Opolės kunigaikštis nuo 1229 m., Didžiosios Lenkijos kunigaikštis nuo 1234 m. Pasak Dusburgiečio, Henrikas Barzdotasis 1233 m. dalyvavo žygyje į Prūsiją, tačiau kunigaikščio dokumentai kalba apie jo buvimą Prūsijoje 1235 m. (Labuda G., Stanowisko..., p. 311—312). Manoma, kad žygyje dalyvavo ne pats Henrikas Barzdotasis, bet jo sūnus Henrikas Pamaldusis (Zientara B., Sprawy pruskie..., p. 38). 230 Pamario kunigaikštis (miręs 1266 m.). 231 Kryžiuočiai puolė 1233 m. spalio-lapkričio mėn. arba 1234 m. sausio-vasario mėn. (Jasiński T., Stosunki śląsko-pruskie..., p. 401). 232 Zirgūna (D.— Sirgune, XIII—XIV a. dokumentuose — Sirgun, Syrgen, plg. pr. zirgis, lie. žirgas, Žirgupė; vok. Sorge, dab. Dzierzgoń — GAO, p. 158; Būga K., 3, p. 539; Górnowicz H., Średniowieczne..., p. 103; to paties, Toponimia..., p. 275) įteka į Drūzo (dab. Družno) ežerą (žr. paaiškinimą III, 14, 4). Mūšis įvyko, atrodo, prie Kristburgo, dab. Dzežgonis (VBK; SRP, 1, p. 58 — Tepeno M. išnaša; Ewald A. L., Die Eroberung..., 1, p. 163). D. pasakojimą apie krikščionių pergalę kartais linkstama laikyti įvykius pagražinančiu prasimanymu arba vėlesne tradicija (Kujot S., Dzieje Prus..., 1, p. 601). žemės, subūrė brolių ir ginklanešių kariuomenę ir pastatė Rudino pilį233 priešais dykrą, buvusią tarp Pamedės ir Kulmo žemių, toje vietoje, pro kur prūsai nuolatos puldinėdavo ir kur buvo įeiga į Kulmo žemę [fuerat [...] introitus ad terram Colmensem].

PDF 83

Kol vokiečių kariauna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstančiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejotinas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu buvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 . Kadangi grėsmingi buvo Gedimino nukariavimų planai, atėjus žiniai apie naują kryžiuočių kariauną Čekijoje ir a D u s b.

PDF 394

Pasibaigus susitikimui, karalius kurį laiką pasiliko Veliuonoje, norėdamas pailsėti, nes netoliese buvo vietų, tinkamų medžioklei ir poilsiui. Medžiodamas jis pats kartą vos nepakliuvo į kryžiuočių K araliu s išv e n g ia rankas, tik narsi jo palyda k ry ž iu o č ių pasalų vargais negalais išgelbėjo valdovą nuo pasalų, kurias surengė Rastenburgo komtūras vienoje tam reikalui tinkamoje vietoje. Po to ir viena, ir kita šalis puldinėjo ir siaubė viską, kas pakliuvo po ranka.

PDF 41

Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats esąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos. Tada jo šventenybė popiežius bei imperatorius, norėdami pagerbti brolį Hermaną, suteikė kunigaikščio titulą jam ir jo įpėdiniams — būsimiems Teutonų namų ordino magistrams. Kaip šios valdžios žymenį popiežius jam padovanojo žiedą, o imperatorius suteikė teisę turėti vėliavoje karališkąsias imperijos insignijas, ir po to magistras ne kartą juodviem pasitarnavo, draugiškai vieną su kitu taikydamas.

PDF 75

Šventoji mergelė jam atsakė: „Neverta, nes tau atrodo, jog tavo Ordinas toks palaidas, kad jame nesama nieko, dėl ko galėtumei taip kentėti, kaip trokšti“. Pakėlusi kiekvienam broliui apsiaustą, ji parodė jų žaizdas ir randus, kurių jiems nešykštėjo netikėliai, kai gynė tikėjimą, ir pasakė: „Ar tau dabar neatrodo, kad štai šie tavo broliai yra šiek tiek kentėję dėl Jėzaus Kristaus vardo“. Jai tarus šiuos žodžius, regėjimas dingo. Tas brolis pakirdęs atsikvošėjo, nuėjo į kapitulą, kur buvo susirinkę broliai, ir dabar, daugiau supratęs bei patyręs, nuolankiai atšaukė savo klaidingą nuomonę ir atsisakė savo sumanymo, kurį anksčiau lengvapėdiškai buvo priėmęs, ir visiems papasakojo matytą regėjimą.

PDF 93

Šitai matydamos, moterys, nusisegusios moteriškus papuošalus, pasiryžo imtis vyriško darbo ir, prisisegusios prie šlaunų kalavijus, sulipo į sienas, taip ryžtingai išsirikiuodamos gynybai, kad nė kvapo nebeliko jų lyčiai būdingo trapumo. Todėl kunigaikštis, pamanęs, jog bus sugrįžusi atgal brolių ir miestiečių kariuomenė, pasitraukė sugėdintas. Nemanyk, kad šitaip nutiko čia vieną kartą, šitaip dažnai buvo ir kitose vietose, kur, vyrams išvykus, tvirtovės būtų buvusios prarastos, jeigu moterų drąsa jų nebūtų apgynusi. 49(48). Apie vieną Sventopelko karį Sventopelko šeimynoje buvo vienas karys, kuriam Teutonų ordino broliai įvarė tokį siaubą, kad visas imdavo virpėti vos išgirdęs minint jų vardą.

PDF 18

Vernerio prierašuose pabrėžiama, jog jie skaitytini visuose Ordino namuose keturiskart į metus, nes visi privalą apie tai žinoti70. Ordino viduje vykusią kovą 1324 m. laimėjo reformų šalininkai, tačiau tik laikinai (po 6 metų buvo nužudytas didysis magistras, reformų šalininkas ir organizatorius). Norint atremti visus Ordinui keliamus priekaištus ir įgyvendinti vidaus reformą, didžiajam magistrui Verneriui reikėjo kronikos. Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne tik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos, Kryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą prieš Lietuvą. Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį.

PDF 242

Čia, Vilniuje (1443 metais), totorių pasiuntinių prašymu, caras Chadži Girėjus buvo iškilmingai paskelbtas Perekopo chanu. Čia 1448 metais su Prūsijos ordinu sudaryta37 garsi sutartis, o po dvidešimties metų (1468 metais) pats didžiojo magistro pavaduotojas Henrikas Plauenas toje Lietuvos sostinėje, kurios sienas jo pirmtakai kadaise įžūliai griovė, žemai lenkėsi prieš galingojo Kazimiero sostą38. Pagaliau čia, Vilniuje, triumfuojančiai Lietuvai liūdnos iš- 35 Svarbiausi Vilniaus seimai, susidedantys iš vasalinių kunigaikščių, Kazimiero Jogailaičio laikais vyko: 1451,1452,1457 (tais metais Goštautui atleido).

PDF 118-119

Pasak Prūsijos metraštininkų, Gediminas, matydamas, kad kryžiuočiai kuriasi priešais jo pilį Veliuonoje, nusprendė juos iš ten išvyti, o kai 102 ## Puslapis 119 I KNYGA vienas prūsas, Bajerburgo pabėgėlis, prisiekė palengvinsiąs jam pilies užėmimą, Gediminas, surinkęs kariuomenę, 1337 metų birželio 15 d., sustojo ties Bajerburgu. Tačiau Gedimino ginklanešys, vokiečių kilmės, žinodamas apie tą prūso išdavystę, išėjęs iš lietuvių stovyklos, pranešė kryžiuočiams. Gediminas nustebo, pamatęs tarp atvertų Bajerburgo vartų pakartą išdaviką, bet vis tiek puolė tvirtovę.

PDF 225

Ketvirta knygos dalis (Apie įvykius) PRASIDEDA KETVIRTA KNYGOS DALIS APIE ĮVYKIUS 1. Apie Celestiną III, popiežių, ir Henriką VI, imperatorių Tuo metu, kai radosi ir gavo pradžią Teutonų namų ordinas, tai yra 1190 viešpaties metais, viešpatavo Celestinas III, popiežius, ir Henrikas VI, imperatorius (Dusb. I, 2).

PDF 414

Pasak Henenbergerio tvirtinimų, perduotų mums Hartknocho, kryžiuočiai stebėjosi, kaip viena sūduvė kartą jų akyse esą išgėrusi statinę alaus.

PDF 382

Taip Mindaugas 1257 metais išleido ediktą, kuriuo riterių luomo lietuvaičiams buvo suteikiama teisė daryti įrašus testamente Livonijos provincijos kryžiuočių riterių naudai3.

PDF 307

Bet Hermanas Balkas, net ir to nepakentęs, 1230 metų balandžio 19-ąją1 nuvyko pas Plocko vyskupą, kurio dvasinei valdžiai pavedė Kulmo žemę, dešimtinę ir visas ten gaunamas pajamas perleisdamas Plocko katedrai. Veltui vyskupas Kristijonas skundėsi dvasinei vyresnybei, jog kryžiuočiai ne tik kad nusišalino nuo tikslų, dėl kurių čia buvo atkeldinti, bet netgi katechumenus atgraso nuo krikšto, persekioja vyskupijos dvasininkus, ir dar daugelis su jų pašaukimu ir religija nesuderinamų dalykų jiems nesvetimi.

PDF 414

Todėl kryžiuočiai turėjo priežodį: „Pilvas — prūsams dievas“5.

PDF 304

Naujasis kryžiuočių vadas Hermanas Balkas atvyko į Mozūriją 1228 metais ir tuojau pat užėmė savo valdą, o tų pačių metų balandžio 23 dieną Konrado Mazoviečio jam suteikta privilegija buvo patvirtinta Kulmo žemės nuosavybė jo valdomo ordino

PDF 398

Tačiau dar kryžiuočių laikais, apie 1379 metus, Prūsijoje, kur vokiečių sodybos buvo pradėjusios klestėti, ant senųjų šio krašto gyventojų — kilmingųjų lietuvių — išdarkytų ūkių griuvėsių, būtent Torūnės, Kulmo, Elbliongo apylinkėse, ten tam tikru metu augo rinktiniai vynuogynai ir būdavo renkami jų derliai. Bekeris nurodo, kad 1379 metais Kryžiuočių ordino valdose buvo priraškyta 608 statinaitės vynuogių1.

PDF 330

Iš to, ką jau esame išdėstę, matyti, kad Kryžiuočių ordinas Hermano Zalcos laikais įsitvirtino Prūsijoje, stropiai žiūrėjo savųjų gero, saugaus gyvenimo ir naudos. Tobula vidinė organizacija, ištvermė ir klusnumas stovyklose tiems riteriams iš pat pradžių kėlė tokią pagarbą, kad nemaža Dobrynės riterių ordino dalis su savo pagrindine Dobrynės tvirtove prisijungė prie kryžiuočių. Pagausėjo grobio, įvairiuose ginčuose ordinas triumfuodavo, vėliau ir kalavijuočiai spietėsi su jais draugėn į vieną bendriją, priėmė tą pačią regulą.

PDF 261

Tad naujojo Kryžiaus žygio skelbėjas Saksonijoje, Vestfalijoje, Frizijoje ir kitose vietovėse surado nemažai karštagalvių riterių, kurie buvo atsidėję kovai su pagonimis Dauguvos pakrantėse. Rinkosi šie kryžiuočiai riteriai Liubeke, kur, aprūpinti būtinais reikmenimis, vyskupo Bertoldo vadovaujami, išplaukė į Livoniją.

PDF 121

Kryžiuočiai, tais laikais užkariavę bemaž didesnę senosios Prūsijos dalį, baisiai engė nelaimingus tenykščius gyventojus, kuriuos iškamavo badas, ligos ir kryžiuočių kalavijai. Tų žmonių dejonės turėjo pasiekti Mindaugą, nes 1243 metais jis pavedė Treniotai paremti sūduvius, traukusius į pagalbą prūsams pomezaniečiams, sukilusiems prieš kryžiuočius1 2.

PDF 175

Iš visur prie Jurgenburgo telkėsi pulkai vokiečių kariaunos, betgi tos tvirtovės prieigas tiekti maistui rado jau atkirstas. Kryžiuočių stovyklą pasiekdavo vis labiau bauginančios žinios, vis didesnio pavojaus grėsmė buvo skelbiama. Tai buvo 1260 metų pabaigoje ir kitų pradžioje.

PDF 181

Kryžiuočiai, vydamiesi aukas, laužė savo sutartį ir įsipareigojimus, prasižengdami šventam sienų nepažeidžiamumo įstatymui. Pagaliau skundai, pagalbos šauksmai privertė karalių patį vykti tų kraštų aplankyti ir rasti būdų numaldyti tą ambrijimą, dėl kurio kasdien vis labiau plito visų neapykanta vokiečiams, galinti sukelti pačius netikėčiausius įvykius. Galop karalius įsitikino, kad, nepaisant jo dovanų ordinui, uolaus rūpesčio, noro ir pažangos, pasiektų palengva diegiant krikščionybę visoje jo valstybėje, negalėjo nei patenkinti vienuolių riterių godumo, nei netgi išsireikalauti tiek pagarbos, kad bent neterštų gero jo vardo kandžiais pasakojimais bei skleisdami apkalbas, dergliojančias jį Apaštališkojo valdovo akyse.

PDF 185

Livonijos magistras Burhardas Hornhauzenas ėmė smarkiai veikti, jau buvo sutelkęs minėtame punkte visas savo provincijos pajėgas, pats nuskubėjęs j Prūsiją, iš kur atsivadino visas ordino pajėgas ir vietinius, ginklą valdančius; trisdešimt riterių iš vokiečių vienuolynų atvyko su tarnais, kitaip sakant, ginklanešiais. Tie kariai įžengė į Kuršą 1261 metų vasarą, juos vedė ordino maršalas Henrikas Botelis, amžių su ginklu rankose praleidęs, garsėjęs patirtimi, narsa ir didžiuliais gabumais karo menui.

PDF 211

Nėra abejonės, kad Vaišelga, sutikęs su tautos pasiūlymu imti į savo rankas aukščiausiąją valdžią, numatė sąmokslininkų grupuočių trukdymus ir nusiuntė pas Livonijos magistrą Konradą Manderną, prašydamas ginkluotos pagalbos. Magistras neprieštaravo, nes tikriausiai troško matyti Lietuvos soste sūnų puikaus ordino sąjungininko ir vylėsi, jog bus patvirtintos donacijos, tad jau buvo besušaukiąs į Rygą visus savo riterius. Tuo tarpu iš Kernavės atvyko kita pasiuntinybė su padėkomis už gerus norus ir pranešimu, esą didžiajam kunigaikščiui jau nereikia ginkluotos pagalbos.

PDF 303

Visos pastangos įveikti Junigedą baigėsi tuo, kad buvo užimti ir sudeginti priemiesčiai. Per kitą žygį kryžiuočiai buvo priartėję prie Bisėnos, bet ir ten, išskyrus papilęs sudeginimą, nieko daugiau nebuvo

PDF 319

Apgulta Naujojo Malūno pilis buvo reikalinga skubios pagalbos, tad buvo išsiųstas stiprus riterių ir ginkluotų žmonių dalinys, vadovaujamas Karaliaučiaus komtūro Bertoldo Briuhaveno, su kuriuo kartu vietoj Brunono atvyko Livonijos magistru paskirtas Gotfridas Rogė. Tos, pagalbon siųstosios, sėkmingai susijungė su kitomis ordino pajėgomis, radusiomis priebėgą Kuršo, Zemgalos bei Livonijos pilyse.

PDF 327

Buvo susitarta dėl taikos su ta sąlyga, kad kryžiuočiai už tūkstantį gryno sidabro Rygos mato grivinų parduos rygiečiams pilį ir perleis visas savo teises, kokias Rygoje galėjo įgyti ar turėjo nuo seno. Taigi šie prisiekė per metus nutraukti su lietuviais visus santykius, tikriausiai tik politinius, liautis vaidijusis ir vėliau niekados su ordino priešais nesudaryti sąjungos

PDF 351

Vos tiktai ėmė švisti, kryžiuočiai įžūliai subruzdo vienu metu iš visų pusių. Tačiau lietuviai buvo puikiai pasirengę ir atrėmė pirmą svarbiausią ataką; žuvo penkiasdešimt priešų. Antrajai atakai uždaromis rikiuotėmis arba kolona vadovavo pats Henrikas; krikščionys, nepaisydami strėlių krušos, sviedinių, akmenų ir kuokų, žygiavo tiesiai į tvoras nesvyruodami, negaišdami nė akimirkos.