Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas ir Mindaugas Tamošaitis teigia, kad net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Vokiečių ordinu priežastis buvo Žemaitija.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 50
Tačiau vėliau jis pretendavo tik į visą Žemaitiją iki Nemuno (vadinasi, ir Klaipėdą) bei Užnemunę. Taigi, net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu priežastis – Žemaitija. Žalgirio pergalė dar nepasiekta ideologiškai – Va- karuose sklido paskviliai apie „netikrą“ Jogailos ir Vytauto pergalę, nes jie nugalėjo pasitelkę pagonis, totorius musulmonus.
Teodoro Narbuto teigimu, kryžiuočiams valdant Sūduva tapo dykra, jos pėdsakų beveik neliko, o apie ją žinoma tik iš Dusburgo paminėto Kirsowia (Kirsnavos) valsčiaus, buvusio tarp Olecko ir Raigardo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 267
Sūduva turėjo gana daug įtvirtintų pilių, kur gyveno šioje provincijoje dau giausia buvusių savarankiškų valdovų. Kryžiuočiams val dant, ji tapo dykra, vos randama pėdsakų, kur ji buvusi; apie ją žinome tik iš Dusburgo paminėto jos valsčiaus, vadinamo Kirsowia, Kirsnava; jis buvęs tarp Olecko ir Raigardo2 3. Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabe jotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Pra hos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4.
Albrechto mėginimai susitarti su Lenkija nenusisekė, o ordinui teko pradėti karą su lenkais.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 219
Tokiais sumetimais ir bu- vo išrinktas magistru (1511 m.) Ansbacho Hohenco- lernų šeimos narys, kara- liaus Zigmanto seserėnas (Kazimiero dukters sūnus) Albrechtas. Buvo tikimasi, kad jis sugebės geriau su- sitarti su Lenkija jau vien dėl savo giminystės su ka- ralium. Tačiau visi mėgini- mai nenusisekė, ir ordinui teko pradėti su Lenkais ka- rą. Karas ordinui nesisekė, ir teko padaryti paliaubas, nieko ne- laimėjus.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ teigia, kad mūšis ties Rudamina ir Vilniaus pilių atsilaikymas pastūmėjo kryžiuočius leistis į derybas su Algirdu ir Kęstučiu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 48
Susirėmė su jais vokiečiai ties Rudamina, pusantros mylios atstumu nuo miesto; ir šis mūšis, ir Vilniaus pilių atsilaikymas, pastūmėjo kryžiuočius leistis į derybas su Algirdu ir Kęstučiu, kurie pirmieji pa reiškė tokį norą25. Galop buvo sudaryta taikos sutartis, ku ria kryžiuočiai įsipareigojo palikti neliestą Vilniaus dalį, dar nenukentėjusią nuo ugnies; į Vilniaus ir Trakų pilis buvo pakviestas maršalas, arkikomtūras ir daugelis aukštesniųjų vokiečių riterių. Ten puikiai pavaišinti, dosniai apdovanoti, pagaliau paliko miestą ir šalį.
Petras Dusburgietis rašo, kad brolis Gerhardas atvyko į Prūsijos žemę, davė įžadus Teutonų ordinui ir pradėjo tyrą gyvenimą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 181
Apie vieną nuostabų atsivertimą Tuo metu Marienburgo pilyje gyveno brolis Gerhardas; anksčiau, kai dar nedėvėjo vienuolio apsiausto, jis buvo šviesiausiojo valdovo Brandenburgo markgrafo šeimynykštis, garsėjęs kaip labai gabus račius ir didelis karo pabūklų meistras. Kai jis kartą, jau padaręs galybę tokių pabūklų, kuriais buvo sugriauta [daug] pilių bei miestų, gulėjo vieną naktį atmerktomis akimis lovoje, pro užsklęstas duris įėjo keturi vyrai, nešini keturiomis degančiomis žvakėmis, ir apkaltino jį daugybe nusikaltimų, sakydami, kad jis neabejotinai susilauksiąs mirties, jeigu per tam tikrą laiką nepataisysiąs savo gyvenimo būdo; kad šitai būtų akivaizdu, jie jį užklojo balta marška, kaip paprastai užklojami numirėliai. Jis labai to nusigando ir atvyko į Prūsijos žemę, atsiveždamas su savimi ir tą baltąją maršką, ir, davęs įžadus Teutonų ordinui, pradėjo tyrą gyvenimą, kurį laimingai ir užbaigė.
Kaip rašo Michał Baliński, Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, o didysis magistras ėmė ruoštis naujam žygiui į Lietuvą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 134-135
Poloniae factam, et erectionem Antistis 118 ## Puslapis 135 Il KNYGA Vytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai lai kydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti žmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines jų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi skaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin gesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21. Kai rug pjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvy ko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų pa pročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Ordinas, supratęs, jog vienu dideliu žygiu nepavergs Lietuvos, pakeitė taktiką ir ėmė ją puldinėti nedideliais kariuomenės būriais iš pasieninių pilių.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 95
Ordinas jau gavo įsitikinti, kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos, to- dėl griebėsi kitokios taktikos. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą ir, apiplėšę apylin- kę, skubiai grįždavo į savo pilis. Grįždami jie atsigabendavo pri- plėštus turtus, atsivarydavo bandas gyvulių ir atsivesdavo dau- gybę belaisvių.
Narbutas pabrėžia, kad Simonas Grunau ne visuomet pagarbiai rašė apie kryžiuočius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 433
1.\nSeniausias žinomas šito šaltinis yra Simonas Grunau,\nnaujojo Prūsijos istoriko labai suniekintas kronikininkas, o iš\ntikrųjų vertas didesnės pagarbos; ne visuomet pagarbiai ra\nšantis apie kryžiuočius ir vokiečių tautą - tai tiesa; per daug\nužsidegęs katalikybės šalininkas - ir tai ne paslaptis; kartais\nnekritiškas kompiliatorius ir su daugybe savo laiko ydų - gali\nma ir su tuo sutikti. Bet jis buvo darbštus rašytojų praleistų\narba nesuprantamų įvykių tyrėjas, turintis rankose gausų šal\n11 Sirvydo žodynas.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad popiežiui stojus už Gediminą ir Lietuvą, imperatorius tyčia palaikė ordiną.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 81
Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą, imperatorius tyčia palaikė ordiną. Gediminas taip pat buvo pirmasis, kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus.
Kryžiuočiai Žemaičiuose pristatė daugybę pilių, o vieną pilį jiems padėjo statyti pats Vytautas.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 138
Todėl kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių (vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti). Ordinas bandė ir geruoju patraukti žemaičius: į sunaikintą kraštą gabeno gy- vulius, maistą ir kūrė ūkius. Tuo būdu dalis žemaičių buvo pri- viliota ir vyko į Marijenburgą krikštytis, nes, Vytautui remiant ordiną, nebebuvo vilties išsivaduoti.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs, todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 197
Torno taika** **13 metų karas.** Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs, todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą. Tačiau karą sukėlė jo paties valdinių sukilimas.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Vakarų Europoje skleidžiamose kronikose Vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius, siekdamas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir prisivilioti į talką daugiau karingų Europos riterių.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 165
Be to, vakarų Europoje sklei- džiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius, norė- damas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tuo būdu prisi- vilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių. Kas gi nenorės vykti pamatyti tų „laukinių baisenybių", o kartu patarnauti ir krikš- čionybei? Tad iki pat XV amžiaus Europoje tolydžio buvo kalbama apie Lietuvos barbariškumą, apie jos gyventojų nežmoniškumą. Tada nebuvo kas parodo pasauliui tikrosios Lietuvos vaizdo.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Ukmergės mūšio laimėjimas ne tik sustiprino Zigmanto valdžią, bet ir turėjo didelę reikšmę Lietuvos santykiams su ordinu.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 185
Ukmergės mūšio laimėjimas ne vien sustiprino Zigmanto valdžią, bet dar turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos santykiams su ordinu. Kas buvo Tanenbergo mūšis Prūsų kryžiuočiams, tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės mūšis: jo galybė žuvo galutinai, ir jis jau niekad nebeatsigavo tiek, kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą; po to jis gyveno tik rūpindamasis savo vidaus reikalais ir, po 100 su viršum metų visiškai sunykęs, tu- rėjo pasiduoti Lietuvos globai. Po šito mūšio ne tik Livonijos, bet ir Prūsų kryžiuočiai buvo priversti padaryti taiką su Zigman- tu, o su Švitrigaila nutraukti visas sutartis.
Knygoje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad Vokiečių ordinas trukdė Vytautui įgyvendinti tikslą – pastatyti Lietuvą Europos katalikiškųjų šalių greton.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 49
Mergelės garbinimo tradiciją Lietuvoje pradėjo Vytautas, nors jo baž- nytinę politiką Lietuvos krikšto akcijoje užgožė Jogaila, o pagrindinis Vy- tauto tikslas buvo pastatyti Lietuvą Europos katalikiškųjų šalių greton. Tai padaryti trukdė Vokiečių ordinas. Taip po Žalgirio mūšio atsirado Vytau- to funduotos bažnyčios ir vienuolynai, buvo apkrikštyta Žemaitija (1413), įsteigta Žemaičių vyskupija (1417), o Vakaruose vykdyta plati žinių apie tai sklaidos kampanija, siekiant parodyti Lietuvą kaip katalikišką kraštą.
Michał Baliński teigimu, Vytautas daug prisidėjo prie pergalių prieš kryžiuočius, tačiau nesiekė visiškai sunaikinti jų Ordino.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 171
Tik prisimetė esąs paklusnus karaliui kaip savo viršesniam valdovui; vis dėlto nesantaikos vengė: vienijosi su Lenkija, bet niekados neišleisdavo iš akių išimtinai Lietuvos interesų. Daug prisidėjo prie pergalių prieš kryžiuočius, tačiau nesiekė visiš ko jų Ordino sunaikinimo, nors turėjo tam galimybių; pritarė ir skelbė sprendimus, varžančius toleranciją, kuria nuo seno Vilnius garsėjo, betgi nė vienos kurios nors tikybos išpažini mas dėl to per daug nekentėjo. Pavyzdžiui, husitai dargi ne kartą Vytauto globa naudojosi.
Michał Baliński teigimu, Gardinas buvo įkurtas gynybai nuo Prūsijos Teutonų ordino puolimų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 24-25
Naugardukas jau buvo garsiojo Min daugo (Mendogo) sostinė. Gardinas, dar vadintas Gartena, Trai- d) Harris, Voyages. T. 1, p. 554. 8 ## Puslapis 25 ĮVADAS denio įkurtas gynybai nuo Prūsijos Teutonų ordino puolimų; Slonimas, gyvenamas tų pačių išeivių, smarkiai pasipriešino 1272 metais Lietuvą puolusiems Haličo kunigaikščiams kartu su Nogajaus mongolais.
Michał Baliński teigimu, Kryžiuočių Slaptajame archyve Karaliaučiuje buvo Vytauto laiškų magistrui Rusdorfui, susijusių su derybomis dėl Lietuvos karūnos Vytautui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 174
84\nKryžiuočių Slaptajame \nArchyve, Karaliaučiuje, yra Vy\ntauto laiškų, rašytų magistrui Rus- \ndorfui (pasak Karamzino, V, p. 145) \nderybų dėl Lietuvos karūnos Vytau\ntui dingstimi, kur viename iš jų, da\ntuotame 1430 m. rugpjūčio mėn., \ndidžiajam magistrui praneša apie \nMaskvos didžiojo kunigaikščio ir \nTverės kunigaikščio atvykimą į Lie\ntuvą rugpjūčio 8-ą.
Michał Baliński knygoje „Vilniaus miesto istorija“ rašo, kad Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių ordino archyvo, parašė M. Balinskiui laišką.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 9
Be to, rengė astronomo Mikalojaus Ko\nperniko raštus, dalyvavo leidžiant senovės kronikas ir atsimini\nmus, nušviečiančius Lenkijos - Lietuvos valstybės laikotarpį.\nIstorikas Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti is\ntorinių dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių Ordino archyvo, pa\nrašė M. Balinskiui laišką, kuriame apibūdino liūdną istorijos \nmokslo būklę.
Pasak Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“, Henrikas Tupadelis, vėliau tapęs Teutonų ordino broliu ir apibūdintas kaip puikus karys bei įgudęs balistininkas, ragino Vėluvos pilies gynėjus gintis ir drauge su jais daug kartų gesino piliai padegti pakištus degalus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 128
Apie Vėluvos pilies puolimą Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti. Šioje smarkioje kovoje daug netikėlių buvo nukauta ir mirtinai sužeista, o minėtasis Henrikas savo balistos paleista strėle pataikė vienam kilmingam ir galingam lietuvių vadui ir jį nukovė, o paleidęs [strėlę] į kitą priešo kariuomenės dalį, pataikė vienam prižiūrėtojui, įkopusiam pataisyti apgulos mašinos viršūnės gedimo, ir prismeigė jam ranką prie mašinos; visa tai pamatę, netikėliai pabūgo ir nutraukė apgultį.
Šaltinyje „Prūsijos žemės kronika“ teigiama, kad autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų ir Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų – prūsų, jotvingių ir lietuvių – žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 5
Kronikoje plačiai nušviečiamas Kryžiuočių ordino įkūrimas XII a. pabaigoje,\nagresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a.\npirmojoje pusėje. Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui\nir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių\nfeodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes,\nniokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos,\nNevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės\nkovą prieš agresiją.
Petro Dusburgiečio kronika buvo oficialus Kryžiuočių ordino valstybės kūrinys.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 1-5
K. Požėlos spaustuvė, Kaunas Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „LIETUVIŲ LITERATŪROS KLASIKOS KŪRINIŲ PERKĖLIMAS Į ELEKTRONINĘ ERDVĘ“, 2013 TURINYS Pratarmė 5 Petro Dusburgiečio kronika 7 PRŪSIJOS ŽEMĖS KRONIKA 32 Pirma knygos dalis 36 Antra knygos dalis 42 Trečia knygos dalis 52 Ketvirta knygos dalis (Apie įvykius) 225 Papildymas 252 Bibliografija 259 Asmenvardžių rodyklė 279 Vietovardžių, etnonimų ir kai kurių istorijos dalykų rodyklė 298 PETRI DE DUSBURG CHRONICA TERRAE PRUSSIAE Lituanistinė biblioteka Pratarmė XIV a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvos valstybei, Gedimino vyriausybei vedant sėkmingą karinę ir diplomatinę kovą prieš Kryžiuočių ordino agresiją, Vakarų Europoje pasigirdo kritiškų balsų Ordino atžvilgiu. Siekdamas pagrįsti kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje ir jau kuris metas vedamą karą prieš Lietuvą, parodyti Ordino „nuopelnus“, 1326 m. Ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė savo kroniką ir įteikė magistrui (ji pratęsta iki 1330 m.). Tai oficialus Kryžiuočių ordino valstybės kūrinys.
Pasak Petro Dusburgiečio, Teutonų ordino broliai pradėjo naują karą su prūsais.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 17
Dusburgietis bando pateikti savotišką karų prieš prūsus genealogiją, pažymėdamas, kad prieš juos jau esąs kariavęs Julijus Cezaris, vėliau — Švedijos feodalai ir kt., kad į tai buvę nukreiptos vyskupo Kristijono bei Dobrynės brolių pastangos, tačiau prūsai vėl grįždavę prie savo „klaidų“. Ir štai Teutonų ordino broliai pradėję su jais naują karą (II, 7). Dusburgietis, rašydamas apie lietuvių puolimus, ypač kronikos pabaigoje, stengiasi ir šia prasme pagrįsti būtinumą kariauti prieš Lietuvą (III, 343—346, 357—358).
Prūsijos žemės kronikos skyriuje „Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams“ Petras Dusburgietis teigia, kad magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu Teutonų namų ordinas gausiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo, įgijo didelę galią ir šlovę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 45
Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams\n\n Tuo pat metu Teutonų namų ordinas magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu taip\ndidžiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo tokiais turtais, įsigijo tokią galią ir tokią\nšlovę, kad jo didžios garbės atgarsiai, skersai ir išilgai paplitę, galop pasiekė ir minėtojo\nkunigaikščio ausį. Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis\nsumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad\nbroliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės. Sušaukęs savo\nvyskupus ir kilminguosius, jis atskleidė jiems savo sumanymą, prašydamas šiuo reikalu\npatarti.
XIII a. atsikraustęs Vokiečių kryžiuočių ordinas pirmiausia pavergė prūsus.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 34
**Prūsus** sudarė keletas kilčių, kurių tik vakariausios bu-\nvo vadinamos prūsais. XIII amž. į čia atsikraustęs vokiečių\nkryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus.
Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“ rašo, kad popiežius nusprendė, jog Kryžiuočių ordino riteriai turi grąžinti Rygos Bažnyčiai paimtą turtą ir jos nebepuldinėti.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 96
Įrodė, jog daugiausia kaltinimų anaiptol ne Ordinui ten ka, jis pats niekuo dėtas, daugelis kitų Ordino riterių irgi gali būti pateisinti, o kai kurie priekaištai suvis prasimanyti33. Popiežius po atskiro pasitarimo su kardinolais visuoti niame susirinkime pareiškė tokį sprendimą: „Kryžiuočių or dino riteriai turi Rygos Bažnyčiai, vyskupams bei kapitulai atiduoti viską, ką paėmę, ir daugiau jų nepuldinėti; prakeiks mas kris ant to, kuris mūšyje sužeistą Ordino brolį pribaig tų arba skatintų tokį nusikaltimą daryti; niekas daugiau ne gali trukdyti arba kelti sunkumų tiems, kurie norėtų vykti pas popiežių; visos sąjungos ir susimokiusiųjų sambūriai, gresiantys Bažnyčios garbei, turi būti išsklaidyti ir ateityje nekuriami. Kryžiuočiai turi gerbti dvasininkiją ir jokių nuos kaudų jiems, jokių skriaudų Bažnyčiai nedaryti.
Pasak Prūsijos žemės kronikos, 1244 m. į Prūsiją atvyko magistras Poponas su Ordino broliais, o Austrijos kunigaikštis į šį kraštą atsiuntė raitųjų lankininkų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 91
Apie tai, kaip buvo atnaujinta ir sulaužyta taika ir pastatyta Santyro pilis Iš visų pusių spaudžiami bėdų, puldinėdami nuo vieno sumanymo prie kito, broliai galop paklausė vieno brolio iš Rudino, vardu Rabė, protingo vyro ir labai apdairaus sunkiomis aplinkybėmis, kuris patarė pasiųsti Austrijos kunigaikščiui Mstivojų, Sventopelko sūnų, kaip įkaitą ir Prūsijos žemės bei brolių likimą patikėti Vokietijos, Čekijos, Krokuvos ir Lenkijos kraštams, nes matė, kad tikėjimo ir brolių reikalai bematant čia žūsią, jeigu nepaskubėsianti ateiti ir dieviškoji, ir jų pagalba. Kai šitai buvo padaryta, 1244 atvyko brolis Poponas, magistras, su 4 broliais ir dar šeši broliai iš Markos, Meiseno ir Tiuringijos. Be to, Austrijos kunigaikštis dar atsiuntė šiai žemei padėti 30 raitųjų lankininkų, išlaikomų savo lėšomis.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ pateikia kaltinimą, kad Zigmantas ir kryžiuočiai siūlė Vytautui karūną, siekdami supriešinti Lietuvą ir Lenkiją.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 175
Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsaky mą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats da vė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš. Argi Vytautas nesupranta, jog Zig mantas ir kryžiuočiai, įnirtingi dviejų susivienijusių tautų priešai, ne dėl ko kita siūlo jam karūną, kaip tik savo suktas užmačias dangstydami, siekdami Lietuvos ir Lenkijos su priešinimo ir galios sužlugdymo? Tyko jie tik mūsų pražū ties, nori, kad įsiliepsnotų vidaus kovos.
Michał Baliński išsakė nuomonę, kad Rygos arkivyskupas, prisidengęs Gedimino vardu, parengė laiškus siekdamas apšmeižti Kryžiuočių ordiną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 103-104
87\n\n## Puslapis 104\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nMūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuo\nmonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordi\nnams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Ge\ndimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos \narkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir \nišsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo \nmelu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių \nordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą \nginče su kryžiuočiais.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad po Lietuvos krikšto ir jos pripažinimo Europoje katalikiška valstybe Kryžiuočių ordinas buvo nebepateisinamas.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 219
)**\nNuo to laiko, kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pri-\npažinta katalikiška valstybe, kryžiuočių ordinas buvo nebepa-\nteisinamas. Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški, todėl\nkrikščionybės gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas. Be\nto, ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių, kurie jį griovė.
Petras Dusburgietis rašo, kad popiežius Celestinas III Jeruzalėje „pastatė namus“, tai yra įkūrė ir pašventino savo bei šventosios bažnyčios naudai Šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę, ir „išsikirto septynis šulus“, tai yra paskyrė septynis brolius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 36
Štai šis popiežius Celestinas \nIII Jeruzalėje „pastatė namus“, tai yra įkūrė ir pašventino savo bei šventosios bažnyčios \nnaudai namus — šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę151 ir „išsikirto \nseptynis šulus“, tai yra paskyrė septynis brolius krašto komtūrus, arba kraštų valdytojus, \nbūtent: Livonijos, Prūsijos, Vokietijos, Austrijos, Apulijos, Romanijos ir Armėnijos152, \nkurie ir laiko šio ordino brolius sakytum tikras namas, remiamas šulų, taigi šio namo \npamatai — didysis magistras bei kapitula; krašto komtūrai, arba kraštų valdytojai,— jo \nšulai, o kiti broliai—sienos. Šitaip jo šventenybė popiežius pasekė tuo išmintingu vyru, \npasistačiusiu savo namą ant uolos ir pasakiusiu (Jn 6, 63): „Aš sutvirtinau jo šulus“. \nKadangi parašyta: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda“, todėl buvo reikalingi \nšiam namui septyni kitoniški šulai — dvasiniai, kurių trimis, būtent: klusnumu, neturtu ir \nskaistybe, rėmėsi visiems privaloma drausmė, o keturi kiti, būtent: gailestis nusidėjus, \nnuodėmių išpažinimas, atgaila ir gausius nusidėjimus atperkanti artimo meilė, tramdė \nšventuoju pagarbumu tuos, kurie atbuko karštam teisybės ieškojimui.
Michał Baliński teigimu, Kryžiuočių ordinas priešinosi Jogailos reformai, nes numatė savo nuopuolį sustiprėjus Lietuvai ir Lenkijai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 132
Prekyba su Rusia ir Prū sija seniai nutrūkusi, nuolatinis priešo pavojus Lietuvos sos tinę vertė pakaitomis čia karine stovykla, čia mūšio lauku. Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vla dislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kai navo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvy rojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi Kryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, jei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir gaila.
Atrodo, kad Medininkų žemėje buvo sudaryta vieninga gynybos prieš Kryžiuočių ordino agresiją sistema, kurios centras, matyt, buvo Medvėgalis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 209-210
Apie Krivičių žemės nuniokojimą ir Naugarduko miesto užkariavimą Tų pačių 1314 metų rugsėjo mėnesį tas pats brolis Henrikas, maršalas, patraukė su visa savo kariuomene į Krivičių žemę571, užėmė Naugarduko miestą572 ir jį ligi pamatų 569 D.— circa territorium Medenickam, Jer.— Medenicken, Medeniken; Medininkai centrinėje Žemaitijoje (SZM, p. 223— 226). Dusburgietis kalba apie Medininkų valsčių (territorium), tuo tarpu XIV a. pabaigos duomenys rodo, kad tai buvusi žemė, kurią sudarė keletas valsčių. Medininkų žemė, atrodo, susiformavo XIV a., kai į ją buvo sujungti Žemaitijos centriniai valsčiai ir sudaryta vieninga gynybos prieš Ordino agresiją sistema, kurios centras, matyt, buvęs Medvėgalyje (Łowmiański H., Studja..., 2, p. 81—82). 570 D,— castrum [...] Sisditen, Jer.— Sirdîten; pilis, kaip spėjama, buvusi Girgždutės piliakalnyje (Valančius M., Raštai, 1, p. 379; Łowmiański H., Studja..., 2, p. 214); Telšių rj. išlikę Girgždutės ir Pagirgždūčio piliakalniai (LAA, 2, p. 65, 121— 122). Galimas dalykas, iškreiptas Sizditės pilies vardas sietinas su Spasčių kalno (prie Girgždūtės) vardu, plg., be to, netolimo Sprūdės piliakalnio vardą—LAA, 2, p. 161, Nr. 717). 571 D.— Criwicie, Jer.— Kriwitzin, in daz lant Kriwitzin. Krivičių žeme Dusburgietis vadina Naugarduko žemę Nemuno aukštupyje. Naugarduko regioną krivičiai apgyvendino I m. e. tūkstantmečio 2-oje pusėje (Гуревич Ф. Д., Древности..., с. 76; Ochmański J., Litewska granica..., p. 27—33). Žr. Zinkevičius Z., Lietuvių kalbos kilmė, p. 252. 572 D.— parva Nogardia. Naugarduko pilis buvo kalvoje, jos netaisyklingo trikampio formos kiemas apsuptas pylimais ir kt. įtvirtinimais. XIII a. 2-oje pusėje, Mindaugo sugriovė, o aplinkines žemes nuniokojo, degindamas ir plėšdamas visa, kas pakliuvo; priešais minėtojo miesto pilį jis pastatė palapines ir ten pernakvojo, o kitą dieną jis bei visa jo kariuomenė priėjo prie pilies ir ją smarkiai užpuolė, todėl abi šalys prarado keletą karių nukautaisiais ir daug mirtinai sužeistaisiais. Nieko šiuo antpuoliu nepešę, pasitraukė; kai priėjo vietą, kur buvo palikę saugas prie atsarginės žygio mantos, pamatė, kad Gardino pilininkas Dovydas573 nužudęs 30 vyrų ir pagrobęs pusantro tūkstančio arklių, duoną bei kitokį maistą ir visus kitus paliktus saugoti daiktus. Dar labiau susirūpino broliai, kai, priėję antrąjį postovį, ir ten neberado nei duonos, nei kitų paliktų daiktų; jie patraukė į priekį ir daug dienų išbuvo be duonos, kai kurie iš bado suvalgė savo arklius, kiti prasimaitino žolėmis bei jų šaknimis, kiti išmirė badu, daug pastipusių nuo alkio nusigalavo, kai sugrįžo namo, o likusieji ten parvyko, kai baigėsi šešta savaitė nuo išvykimo dienos.
Pasak Alberto Vijūko-Kojelavičiaus veikalo „Lietuvos istorija“, Liuterio mokymui išplitus Prūsijoje, aukščiausi ir žemiausi Kryžiuočių ordino pareigūnai laužė Dievui duotus įžadus, išsižadėjo Romos tikėjimo ir pradėjo tuoktis.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 646
Susitarė dėl ketverių\nmetų paliaubų, o per tą lai-\n1521 m e ta i\nką\nramiomis\naplinkybėmis\nturėjo būti parengtos sąly\ngos amžinai taikai. Tuo metu Liuterio sekta, paplitusi\nVokietijoje, rado galybę pasekėjų Prūsijoje, o kry\nžiuočių ordinas, išgarsėjęs žygiais prieš stabmeldžius,\njau taip buvo ištižęs ir suiręs, kad aukščiausi ir že\nmiausi pareigūnai, nieko ne-\nK ry žiu o č ių\np a d ė tis\npaisydami, laužė dievui duo-\nP rū sijo je\ntus įžadus ir, išsižadėję se\nnolių išpažinto Romos tikė\njimo, puolė šventvagiškai tuoktis. Dėl to visi pradėjo\natvirai niekinti senuosius magistrų, maršalų, komtūrų\ntitulus ir galvoti apie valstybinės santvarkos pakei\ntimą.
Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“ teigia, kad kryžiuočiai įkalbėjo svetimtaučius savanorius, jog visa Lietuva tebėra pagonių šalis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 135
Kai rug pjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvy ko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų pa pročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant. Tad, visuotinei tamsybei klestint, kryžiuočiai leng vai įkalbėjo tieką svetimtaučių, kad visa Lietuva iki šiol dar esanti pagonių šalis. Galop ta galinga kariauna išsiruošė į žygį vedama vyriausiojo vado Ordino maršalo Engelhardo Rabės22, kadangi didysis magistras Konradas Ciolneris gu lėjo pakirstas sunkios ligos.
Michał Baliński teigimu, 1408–1414 m. kovose su kryžiuočiais Lietuvos monarcho pastangos buvo nukreiptos į Prūsijos ordino pajėgų silpninimą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 163
Nuo šiol kelerius metus (1408-1414 m.) vyko įnirtingos ko\nvos su kryžiuočiais, tad visos Lietuvos monarcho pastangos \nnukreiptos į vieną tikslą - susilpninti grėsmingas Prūsijos or\ndino pajėgas. Reikšminga pergalė prie Griunvaldo pirmą kar\ntą pajudino jo tvirtus pamatus.
Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ teigiama, kad Kryžiuočių ordinas stengėsi sužlugdyti 1323 m. spalio 2 d. sutartį ir 1324 m. tęsė agresiją prieš Lietuvos žemes.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 14
Kryžiuočių ordinas visaip stengėsi sužlugdyti minėtąją 1323 m. spalio 2 d. sutartį: jau spalio 24 d. Livonijos ordinas raginamas ją nutraukti, po to imtasi žygių, kad nutrauktų sutartį Rygos miestas ir t. t. Ordinas tęsė agresiją 1324 m., kovo mėn. puldamas Gardino apylinkes, gegužės mėn.— Gedimino pilį Žemaitijoje, metų pabaigoje, rodos, vėl Gardiną. Puldinėjo Lietuvos žemes, grobė jas pasienyje ir Livonijos riteriai57.
Michał Baliński teigimu, lietuvių pasipriešinimas neatbaidė kryžiuočių nuo kasmetinių žygių iki Vilniaus, o 1384 m. Ordino antpuoliai jau siekė Kernavę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 56
Tačiau mūšio metu į me dinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis. Tas pašėlęs lietuvių priešinimasis nė kiek neatbaidė vokiečių nuo kas metinių žygių iki pat Vilniaus, kuris tolydžio gyveno apim tas naujo puolimo grėsmės; 1384 metais, nepaisant skaudžių netekčių, Ordino patirtų Lietuvoje, jo antpuoliai jau siekda vo Kernavę, bet lemtinga Jogailos ir Skirgailos pergalė prieš Ragainės komtūrą, laimėta tarp Vilniaus ir Ukmergės, ir vi siškas pastarojo kariaunos sunaikinimas tąkart apsaugojo sostinę nuo puolimo. Tuo metu pakitusi kaimyninės Lenki jos padėtis, nauji Jogailos politikos užmojai ilgam įžiebė Prū sijos kerštą ir Lietuvai bei Vilniui grėsė neapsakomomis ne gandomis.
Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“ rašo, kad popiežius nusprendė, jog Kryžiuočių ordino riteriai turi grąžinti Rygos Bažnyčiai, vyskupams ir kapitulai viską, ką buvo paėmę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 96
Įrodė, jog daugiausia kaltinimų anaiptol ne Ordinui ten ka, jis pats niekuo dėtas, daugelis kitų Ordino riterių irgi gali būti pateisinti, o kai kurie priekaištai suvis prasimanyti33. Popiežius po atskiro pasitarimo su kardinolais visuoti niame susirinkime pareiškė tokį sprendimą: „Kryžiuočių or dino riteriai turi Rygos Bažnyčiai, vyskupams bei kapitulai atiduoti viską, ką paėmę, ir daugiau jų nepuldinėti; prakeiks mas kris ant to, kuris mūšyje sužeistą Ordino brolį pribaig tų arba skatintų tokį nusikaltimą daryti; niekas daugiau ne gali trukdyti arba kelti sunkumų tiems, kurie norėtų vykti pas popiežių; visos sąjungos ir susimokiusiųjų sambūriai, gresiantys Bažnyčios garbei, turi būti išsklaidyti ir ateityje nekuriami. Kryžiuočiai turi gerbti dvasininkiją ir jokių nuos kaudų jiems, jokių skriaudų Bažnyčiai nedaryti.
„Prūsijos žemės kronikos“ 288 pastaboje nurodoma, kad Dusburgietis praleido Henriko iš Hohenlohės pranešimo duomenis apie Liubeko pirklius, padėjusius maistu aprūpinti atkirstas Ordino pilis Elbingą ir Baigą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 94
Kai jie plaukė pro Svečės pilį, Sventopelkas vėl juos užpuolė su daugybe ginklanešių ir 10 laivų. Kunigaikščio kariaunos vadas susigrūmė su broliu Fridrichu iš Veidos289, kitiems vadovavusiu, ir ietimi perdūrė jam žandą, tačiau brolis Fridrichas besigindamas jį nukovė. Elbingo miestiečių laive, kuris, smarkiai plaukdamas, užšoko ant seklumos ir čia paliko, buvo nukauti du broliai, tačiau brolis Fridrichas, atėjęs į pagalbą, visus kitus išvadavo ir perkėlė į savo laivą, praradęs kovoje du brolius ir 3 vyrus, o priešas neteko 20 užmuštaisiais, tačiau likusieji paspruko. 52 (51). Apie vieną kilmingą vyrą, priimtą į Teutonų namų ordiną 288 Dusburgietis čia praleidžia savo šaltinio (Henriko iš Hohenlohės pranešimo, SRP, 5, p. 165) duomenis apie Liubeko pirklius, padėjusius aprūpinti maistu atkirstas Ordino pilis — Elbingą ir Baigą.
Kryžiuočiai puolė 1233 m. spalio–lapkričio mėn. arba 1234 m. sausio–vasario mėn.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 74-75
Apie Rudino pilies pastatymą ir stebuklingą regėjimą, kurį vienas brolis joje išvydo Viešpaties dievo 1234 metais brolis Hermanas, magistras, jau išvijus prūsus iš Kulmo 229 Henrikas Barzdotasis (apie 1163—1238), Silezijos (Vroclavo) kunigaikštis nuo 1202 m., Krokuvos kunigaikštis 1228— 1229 ir nuo 1232 m., Opolės kunigaikštis nuo 1229 m., Didžiosios Lenkijos kunigaikštis nuo 1234 m. Pasak Dusburgiečio, Henrikas Barzdotasis 1233 m. dalyvavo žygyje į Prūsiją, tačiau kunigaikščio dokumentai kalba apie jo buvimą Prūsijoje 1235 m. (Labuda G., Stanowisko..., p. 311—312). Manoma, kad žygyje dalyvavo ne pats Henrikas Barzdotasis, bet jo sūnus Henrikas Pamaldusis (Zientara B., Sprawy pruskie..., p. 38). 230 Pamario kunigaikštis (miręs 1266 m.). 231 Kryžiuočiai puolė 1233 m. spalio-lapkričio mėn. arba 1234 m. sausio-vasario mėn. (Jasiński T., Stosunki śląsko-pruskie..., p. 401). 232 Zirgūna (D.— Sirgune, XIII—XIV a. dokumentuose — Sirgun, Syrgen, plg. pr. zirgis, lie. žirgas, Žirgupė; vok. Sorge, dab. Dzierzgoń — GAO, p. 158; Būga K., 3, p. 539; Górnowicz H., Średniowieczne..., p. 103; to paties, Toponimia..., p. 275) įteka į Drūzo (dab. Družno) ežerą (žr. paaiškinimą III, 14, 4). Mūšis įvyko, atrodo, prie Kristburgo, dab. Dzežgonis (VBK; SRP, 1, p. 58 — Tepeno M. išnaša; Ewald A. L., Die Eroberung..., 1, p. 163). D. pasakojimą apie krikščionių pergalę kartais linkstama laikyti įvykius pagražinančiu prasimanymu arba vėlesne tradicija (Kujot S., Dzieje Prus..., 1, p. 601). žemės, subūrė brolių ir ginklanešių kariuomenę ir pastatė Rudino pilį233 priešais dykrą, buvusią tarp Pamedės ir Kulmo žemių, toje vietoje, pro kur prūsai nuolatos puldinėdavo ir kur buvo įeiga į Kulmo žemę [fuerat [...] introitus ad terram Colmensem].
Michał Baliński rašo, kad tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 83
Kol vokiečių kariau\nna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių \npulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu \nnusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan\nčiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę \nišsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė \nnuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys\nkupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti\nnas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu\nvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .\nKadangi grėsmingi buvo Gedimino nukariavimų planai, \natėjus žiniai apie naują kryžiuočių kariauną Čekijoje ir\na\nD u s b.
Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorijoje“ rašoma, kad medžiodamas prie Veliuonos karalius vos nepakliuvo į Rastenburgo komtūro surengtą kryžiuočių pasalą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 394
Pasibai gus susitikimui, karalius kurį laiką pasiliko Veliuono je, norėdamas pailsėti, nes netoliese buvo vietų, tinka mų medžioklei ir poilsiui. Medžiodamas jis pats kartą vos nepakliuvo į kryžiuočių K araliu s išv e n g ia rankas, tik narsi jo palyda k ry ž iu o č ių pasalų vargais negalais išgelbėjo valdovą nuo pasalų, kurias surengė Rastenburgo komtūras vienoje tam reikalui tinkamoje vietoje. Po to ir viena, ir kita šalis puldinėjo ir siaubė viską, kas pakliuvo po ranka.
Pasak Petro Dusburgiečio, Henrikas atvyko į Prūsiją, davė įžadus Teutonų ordinui ir, būdamas vienuolyne, dorybėmis pralenkė kitus brolius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 198
Po to ji kiekvieną\nnaktį girdėjo siaubingą bildesį, nelyginant kas kūju būtų daužęs į sieną, ir balsą, kuris\nsakė: „Henrikai, kelkis melstis, nes tavo broliai jau pakirdę“. Moteris, tiek kartų ir taip\nsmarkiai bauginama siaubingų bildesių, daugel sykių gąsdinama stebuklingų balsų,\nnebeturėjo jėgų ilgiau priešintis šventam vyro sumanymui, todėl ir nusileido, duodama\njam valią stoti į bet kurį vienuolyną. Šitaip atgavęs laisvę, jis, atvykęs į Prūsijos kraštą,\ndavė įžadus Teutonų ordinui; kaip anksčiau, būdamas pasauliečiu, pranoko savo bendrus\npiktadarybėmis, taip dabar, būdamas vienuolyne, pralenkė kitus brolius dorybėmis.
Petras Dusburgietis teigia, kad popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II suteikė kunigaikščio titulą Hermanui ir jo įpėdiniams – būsimiems Teutonų ordino magistrams.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 41
Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats esąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos. Tada jo šventenybė popiežius bei imperatorius, norėdami pagerbti brolį Hermaną, suteikė kunigaikščio titulą jam ir jo įpėdiniams — būsimiems Teutonų namų ordino magistrams. Kaip šios valdžios žymenį popiežius jam padovanojo žiedą, o imperatorius suteikė teisę turėti vėliavoje karališkąsias imperijos insignijas, ir po to magistras ne kartą juodviem pasitarnavo, draugiškai vieną su kitu taikydamas.
Petras Dusburgietis pasakoja regėjimą, kuriame šventoji mergelė vienam broliui atsakė, jog, jo manymu, Ordinas esąs toks palaidas, kad jame nėra nieko, dėl ko būtų galima taip kentėti, kaip jis trokšta.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 75
Šventoji mergelė jam atsakė: „Neverta, nes tau atrodo, jog tavo Ordinas toks palaidas, kad jame nesama nieko, dėl ko galėtumei taip kentėti, kaip trokšti“. Pakėlusi kiekvienam broliui apsiaustą, ji parodė jų žaizdas ir randus, kurių jiems nešykštėjo netikėliai, kai gynė tikėjimą, ir pasakė: „Ar tau dabar neatrodo, kad štai šie tavo broliai yra šiek tiek kentėję dėl Jėzaus Kristaus vardo“. Jai tarus šiuos žodžius, regėjimas dingo. Tas brolis pakirdęs atsikvošėjo, nuėjo į kapitulą, kur buvo susirinkę broliai, ir dabar, daugiau supratęs bei patyręs, nuolankiai atšaukė savo klaidingą nuomonę ir atsisakė savo sumanymo, kurį anksčiau lengvapėdiškai buvo priėmęs, ir visiems papasakojo matytą regėjimą.
Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ pasakoja, kad Sventopelko šeimynoje buvęs vienas karys, kuriam Teutonų ordino broliai įvarę tokį siaubą, jog jis visas imdavęs virpėti vos išgirdęs minint jų vardą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 93
Šitai matydamos, moterys, nusisegusios moteriškus papuošalus, pasiryžo imtis vyriško darbo ir, prisisegusios prie šlaunų kalavijus, sulipo į sienas, taip ryžtingai išsirikiuodamos gynybai, kad nė kvapo nebeliko jų lyčiai būdingo trapumo. Todėl kunigaikštis, pamanęs, jog bus sugrįžusi atgal brolių ir miestiečių kariuomenė, pasitraukė sugėdintas. Nemanyk, kad šitaip nutiko čia vieną kartą, šitaip dažnai buvo ir kitose vietose, kur, vyrams išvykus, tvirtovės būtų buvusios prarastos, jeigu moterų drąsa jų nebūtų apgynusi. 49(48). Apie vieną Sventopelko karį Sventopelko šeimynoje buvo vienas karys, kuriam Teutonų ordino broliai įvarė tokį siaubą, kad visas imdavo virpėti vos išgirdęs minint jų vardą.
Vernerio prierašuose pabrėžiama, kad šie prierašai visuose Ordino namuose turi būti skaitomi keturis kartus per metus, nes visi privalo apie juos žinoti.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 18
Vernerio prierašuose pabrėžiama, jog jie skaitytini visuose Ordino namuose keturiskart į metus, nes visi privalą apie tai žinoti70. Ordino viduje vykusią kovą 1324 m. laimėjo reformų šalininkai, tačiau tik laikinai (po 6 metų buvo nužudytas didysis magistras, reformų šalininkas ir organizatorius). Norint atremti visus Ordinui keliamus priekaištus ir įgyvendinti vidaus reformą, didžiajam magistrui Verneriui reikėjo kronikos. Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne tik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos, Kryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą prieš Lietuvą. Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį.
1448 m. Vilniuje su Prūsijos ordinu buvo sudaryta sutartis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 242
Čia, Vilniuje (1443 metais), totorių pasiuntinių prašymu, caras Chadži Girėjus buvo iškilmingai paskelb tas Perekopo chanu. Čia 1448 metais su Prūsijos ordinu su daryta37 garsi sutartis, o po dvidešimties metų (1468 me tais) pats didžiojo magistro pavaduotojas Henrikas Plauenas toje Lietuvos sostinėje, kurios sienas jo pirmtakai kadaise įžūliai griovė, žemai lenkėsi prieš galingojo Kazimiero sos tą38. Pagaliau čia, Vilniuje, triumfuojančiai Lietuvai liūdnos iš- 35 Svarbiausi Vilniaus seimai, suside dantys iš vasalinių kunigaikščių, Ka zimiero Jogailaičio laikais vyko: 1451,1452,1457 (tais metais Goštau tui atleido).
Michał Baliński, remdamasis Prūsijos metraštininkais, rašo, kad 1337 m. birželio 15 d. Gediminas, surinkęs kariuomenę, sustojo ties Bajerburgu ir puolė kryžiuočių tvirtovę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 118-119
Pasak Prūsijos metrašti ninkų, Gediminas, matydamas, kad kryžiuočiai kuriasi priešais jo pilį Veliuonoje, nusprendė juos iš ten išvyti, o kai 102 ## Puslapis 119 I KNYGA vienas prūsas, Bajerburgo pabėgėlis, prisiekė palengvinsiąs jam pilies užėmimą, Gediminas, surinkęs kariuomenę, 1337 metų birželio 15 d., sustojo ties Bajerburgu. Tačiau Gedimi no ginklanešys, vokiečių kilmės, žinodamas apie tą prūso išdavystę, išėjęs iš lietuvių stovyklos, pranešė kryžiuočiams. Gediminas nustebo, pamatęs tarp atvertų Bajerburgo vartų pakartą išdaviką, bet vis tiek puolė tvirtovę.
Pasak Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“, Teutonų namų ordinas pradžią gavo 1190 Viešpaties metais, kai viešpatavo popiežius Celestinas III ir imperatorius Henrikas VI.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 225
Ketvirta knygos dalis (Apie įvykius) PRASIDEDA KETVIRTA KNYGOS DALIS APIE ĮVYKIUS 1. Apie Celestiną III, popiežių, ir Henriką VI, imperatorių Tuo metu, kai radosi ir gavo pradžią Teutonų namų ordinas, tai yra 1190 viešpaties metais, viešpatavo Celestinas III, popiežius, ir Henrikas VI, imperatorius (Dusb. I, 2).