Lietuvos istorijos žinių lobynas
grupe
416 teiginiai644 įrašai123 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 416 teiginiai ir visi 644 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą351–400 iš 612 rodomų įrašų
Narbutas perduoda Henenbergerio ir Hartknocho pasakojimą, kad kryžiuočiai stebėjosi sūduvės išgerta alaus statine.
PDF 414
Pasak Henenbergerio tvirtinimų, perduotų mums Hartkno- \ncho, kryžiuočiai stebėjosi, kaip viena sūduvė kartą jų \nakyse esą išgėrusi statinę alaus.
Narbutas mini, kad Mindaugo 1257 m. ediktu riterių luomo lietuvaičiams suteikta teisė testamentuose daryti įrašus Livonijos provincijos kryžiuočių riterių naudai.
PDF 382
Taip Mindaugas 1257 metais išleido ediktą, \nkuriuo riterių luomo lietuvaičiams buvo suteikiama teisė \ndaryti įrašus testamente Livonijos provincijos kryžiuočių \nriterių naudai3.
Veltui vyskupas Kris tijonas skundėsi dvasinei vyresnybei, jog kryžiuočiai ne tik kad nusišalino nuo tikslų, dėl kurių čia buvo atkeldin ti, bet netgi katechumenus atgraso nuo krikšto, persekio ja vyskupijos dvasininkus, ir dar daugelis su jų pašauki mu ir.
PDF 307
Bet Hermanas Bal- \nkas, net ir to nepakentęs, 1230 metų balandžio 19-ąją1 \nnuvyko pas Plocko vyskupą, kurio dvasinei valdžiai pa\nvedė Kulmo žemę, dešimtinę ir visas ten gaunamas paja\nmas perleisdamas Plocko katedrai. Veltui vyskupas Kris\ntijonas skundėsi dvasinei vyresnybei, jog kryžiuočiai ne \ntik kad nusišalino nuo tikslų, dėl kurių čia buvo atkeldin\nti, bet netgi katechumenus atgraso nuo krikšto, persekio\nja vyskupijos dvasininkus, ir dar daugelis su jų pašauki\nmu ir religija nesuderinamų dalykų jiems nesvetimi.
Todėl kryžiuočiai turėjo priežodį: „Pilvas — prūsams dievas“5.
PDF 414
Todėl kryžiuočiai turėjo priežodį: „Pilvas — \nprūsams dievas“5.
1228 m. Hermanas Balkas atvyko į Mozūriją ir balandžio 23 d. Konrado Mazoviečio privilegija ordinui buvo patvirtinta Kulmo žemės nuosavybė.
PDF 304
Naujasis kryžiuočių va\ndas Hermanas Balkas atvyko į Mozūriją 1228 metais ir \ntuojau pat užėmė savo valdą, o tų pačių metų balandžio \n23 dieną Konrado Mazoviečio jam suteikta privilegija bu\nvo patvirtinta Kulmo žemės nuosavybė jo valdomo ordi\nno
Pasak Narbuto, 1379 m. Kryžiuočių ordino valdose buvo priraškyta 608 statinaitės vynuogių.
PDF 398
Tačiau dar kryžiuočių laikais, apie 1379 metus, Prūsijoje, kur vokiečių sodybos buvo pradėjusios klestėti, ant senųjų šio krašto gyven tojų — kilmingųjų lietuvių — išdarkytų ūkių griuvėsių, būtent Torūnės, Kulmo, Elbliongo apylinkėse, ten tam tikru metu augo rinktiniai vynuogynai ir būdavo renkami jų derliai. Bekeris nurodo, kad 1379 metais Kryžiuočių ordino valdose buvo priraškyta 608 statinaitės vynuogių1.
Narbutas teigia, kad Hermano Zalcos laikais ordinas įsitvirtino Prūsijoje, o vėliau prie jo prisijungė dalis Dobrynės riterių ir kalavijuočiai.
PDF 330
Iš to, ką jau esame išdėstę, matyti, kad Kryžiuočių ordi nas Hermano Zalcos laikais įsitvirtino Prūsijoje, stropiai žiūrėjo savųjų gero, saugaus gyvenimo ir naudos. Tobula vidinė organizacija, ištvermė ir klusnumas stovyklose tiems riteriams iš pat pradžių kėlė tokią pagarbą, kad nemaža Dobrynės riterių ordino dalis su savo pagrindine Dobrynės tvirtove prisijungė prie kryžiuočių. Pagausėjo grobio, įvairiuose ginčuose ordinas triumfuodavo, vėliau ir kalavijuočiai spietėsi su jais draugėn į vieną bendriją, priėmė tą pačią regulą.
Pasak šaltinio, Saksonijoje, Vestfalijoje, Frizijoje ir kitose vietovėse buvo surinkta kryžiuočių riterių, atsidėjusių kovai Dauguvos pakrantėse.
PDF 261
Tad naujojo Kryžiaus žygio skelbėjas Saksonijoje, \nVestfalijoje, Frizijoje ir kitose vietovėse surado nemažai \nkarštagalvių riterių, kurie buvo atsidėję kovai su pagoni\nmis Dauguvos pakrantėse. Rinkosi šie kryžiuočiai riteriai \nLiubeke, kur, \naprūpinti būtinais reikmenimis, vyskupo \nBertoldo vadovaujami, išplaukė į Livoniją.
Teodoras Narbutas rašė, kad kryžiuočiai buvo užkariavę bemaž didesnę senosios Prūsijos dalį ir baisiai engė vietos gyventojus.
PDF 121
Kryžiuočiai, tais lai\nkais užkariavę bemaž didesnę senosios Prūsijos dalį, bai\nsiai engė nelaimingus tenykščius gyventojus, kuriuos iš\nkamavo badas, ligos ir kryžiuočių kalavijai. Tų žmonių \ndejonės turėjo pasiekti Mindaugą, nes 1243 metais jis pa\nvedė Treniotai paremti sūduvius, traukusius į pagalbą \nprūsams pomezaniečiams, sukilusiems prieš kryžiuočius1 2.
1260 m. pabaigoje ir 1261 m. pradžioje prie Jurgenburgo telkėsi vokiečių kariauna, o kryžiuočių stovyklą pasiekė vis grėsmingesnės žinios.
PDF 175
Iš visur prie Jurgenburgo telkėsi pulkai vokiečių kariaunos, betgi tos tvirtovės prieigas tiekti maistui rado jau atkirs tas. Kryžiuočių stovyklą pasiekdavo vis labiau bauginan čios žinios, vis didesnio pavojaus grėsmė buvo skelbia ma. Tai buvo 1260 metų pabaigoje ir kitų pradžioje.
Teodoras Narbutas teigė, kad kryžiuočiai, vydamiesi aukų, laužė sutartį ir įsipareigojimus, pažeisdami sienų neliečiamumą.
PDF 181
Kryžiuočiai, vydamiesi aukas, laužė savo su tartį ir įsipareigojimus, prasižengdami šventam sienų ne pažeidžiamumo įstatymui. Pagaliau skundai, pagalbos šauksmai privertė karalių patį vykti tų kraštų aplankyti ir rasti būdų numaldyti tą ambrijimą, dėl kurio kasdien vis labiau plito visų neapykanta vokiečiams, galinti su kelti pačius netikėčiausius įvykius. Galop karalius įsitiki no, kad, nepaisant jo dovanų ordinui, uolaus rūpesčio, noro ir pažangos, pasiektų palengva diegiant krikščiony bę visoje jo valstybėje, negalėjo nei patenkinti vienuolių riterių godumo, nei netgi išsireikalauti tiek pagarbos, kad bent neterštų gero jo vardo kandžiais pasakojimais bei skleisdami apkalbas, dergliojančias jį Apaštališkojo val dovo akyse.
Livonijos magistras Burhardas Hornhauzenas sutelkė Ordino pajėgas, o 1261 m. vasarą į Kuršą įžengusias pajėgas vedė ordino maršalas Henrikas Botelis.
PDF 185
Livonijos magistras Burhardas \nHornhauzenas ėmė smarkiai veikti, jau buvo sutelkęs mi\nnėtame punkte visas savo provincijos pajėgas, pats nu\nskubėjęs j Prūsiją, iš kur atsivadino visas ordino pajėgas \nir vietinius, ginklą valdančius; trisdešimt riterių iš vokie\nčių vienuolynų atvyko su tarnais, kitaip sakant, ginkla\nnešiais. Tie kariai įžengė į Kuršą 1261 metų vasarą, juos \nvedė ordino maršalas Henrikas Botelis, amžių su ginklu \nrankose praleidęs, garsėjęs patirtimi, narsa ir didžiuliais \ngabumais karo menui.
Teodoras Narbutas manė, kad Livonijos magistras Konradas Mandernas neprieštaravo Vaišelgos prašymui, nes tikėjosi Vaišelgą matyti puikiu Ordino sąjungininku ir sulaukti donacijų patvirtinimo.
PDF 211
Nėra abejonės, kad Vaišelga, sutikęs su tautos pasiūlymu imti į savo rankas aukščiausiąją valdžią, numatė sąmokslininkų grupuočių trukdymus ir nusiuntė pas Livonijos magistrą Konradą Manderną, prašydamas ginkluotos pagalbos. Magistras neprieštaravo, nes tikriausiai troško matyti Lietuvos sos te sūnų puikaus ordino sąjungininko ir vylėsi, jog bus patvirtintos donacijos, tad jau buvo besušaukiąs į Rygą visus savo riterius. Tuo tarpu iš Kernavės atvyko kita pasiuntinybė su padėkomis už gerus norus ir pranešimu, esą didžiajam kunigaikščiui jau nereikia ginkluotos pa galbos.
Per kitą žygį kryžiuočiai priartėjo prie Bisėnos, tačiau, be papilių sudeginimo, ten nieko daugiau nepasiekė.
PDF 303
Visos pastangos įveikti Junigedą baigėsi tuo, \nkad buvo užimti ir sudeginti priemiesčiai. Per kitą žygį \nkryžiuočiai buvo priartėję prie Bisėnos, bet ir ten, iš\nskyrus papilęs sudeginimą, nieko daugiau nebuvo
Karaliaučiaus komtūro Bertoldo Briuhaveno vadovaujamas dalinys sėkmingai susijungė su Kuršo, Žemgalos ir Livonijos pilyse prieglobstį radusiomis kitomis Ordino pajėgomis.
PDF 319
Apgulta Naujojo Malūno pilis buvo \nreikalinga skubios pagalbos, tad buvo išsiųstas stiprus \nriterių ir ginkluotų žmonių dalinys, vadovaujamas Kara\nliaučiaus komtūro Bertoldo Briuhaveno, su kuriuo kartu \nvietoj Brunono atvyko Livonijos magistru paskirtas Gotf\nridas Rogė. Tos, pagalbon siųstosios, sėkmingai susijun\ngė su kitomis ordino pajėgomis, radusiomis priebėgą \nKuršo, Zemgalos bei Livonijos pilyse.
Pagal taikos susitarimą kryžiuočiai už tūkstantį gryno sidabro Rygos mato grivinų turėjo parduoti rygiečiams pilį ir perleisti visas teises, kurias Rygoje turėjo arba galėjo įgyti.
PDF 327
Buvo susitarta dėl taikos su ta są\nlyga, kad kryžiuočiai už tūkstantį gryno sidabro Rygos \nmato grivinų parduos rygiečiams pilį ir perleis visas sa\nvo teises, kokias Rygoje galėjo įgyti ar turėjo nuo seno. \nTaigi šie prisiekė per metus nutraukti su lietuviais visus \nsantykius, tikriausiai tik politinius, liautis vaidijusis ir \nvėliau niekados su ordino priešais nesudaryti sąjungos
Teodoras Narbutas aprašė, kad auštant kryžiuočiai iš visų pusių pradėjo puolimą, tačiau lietuviai atrėmė pirmąją ataką, per kurią žuvo penkiasdešimt priešų.
PDF 351
Vos tiktai ėmė švisti, kryžiuočiai įžū liai subruzdo vienu metu iš visų pusių. Tačiau lietuviai buvo puikiai pasirengę ir atrėmė pirmą svarbiausią ata ką; žuvo penkiasdešimt priešų. Antrajai atakai uždaromis rikiuotėmis arba kolona vadovavo pats Henrikas; krikš čionys, nepaisydami strėlių krušos, sviedinių, akmenų ir kuokų, žygiavo tiesiai į tvoras nesvyruodami, negaišdami nė akimirkos.
Prūsijos provincijos magistras ir didžiojo magistro pavaduotojas Friderikas Vildenbergas sutelkė visas ordino pajėgas ir vadovavo kryžiaus žygiui Prūsijoje.
PDF 398
Prūsijos pro\nvincijos magistras ir didžiojo magistro pavaduotojas Fri- \nderikas Vildenbergas sutelkė visas ordino pajėgas ir va\ndovavo jeigu ne pačiam gausiausiam, tai pačiam garsiau\nsiam, koks tik vyko Prūsijoje, kryžiaus žygiui.
1324 m. vasario 10 d. Apaštalų sostinės sprendimu Vokiečių ordino riteriai buvo įpareigoti grąžinti Rygos bažnyčiai pagrobtą turtą ir jos nebepulti.
PDF 419
Toks Apaštalų sostinės \nnuosprendis buvo paskelbtas 1324 m. vasario 10 dieną: \n„Jeruzalės Mergelės Marijos vokiečių ordino riteriai įpa\nreigojami tučtuojau grąžinti Rygos bažnyčiai pagrobtus \nturtus ir ateityje jokia dingstimi jų nepulti.
Teodoras Narbutas šiuose aktuose įžvelgė kryžiuočių politiką, rusinų nusigręžimą nuo Lietuvos ir sąmokslą prieš Lietuvą bei jos didįjį kunigaikštį.
PDF 545
II akte Levo sūnus Jurgis atnaujina ryšius su kry žiuočiais — savo pirmtakų sudarytos draugystės [ryšius]. III akte tą daro jo sūnus, bet jau drauge su savo bajo rais, kuriuos tituluoja vaivadomis niekados nebuvusių vaivadijų. Apskritai visa tai atskleidžia kryžiuočių poli tiką, rusinu nusigręžimą nuo Lietuvos ir įsitraukimą į sa vo sandėrį prieš ją, nepaisant priklausymo didžiajam Lie tuvos kunigaikščiui, apie kurį nė neužsimenama, bet prieš jį rezgamas sąmokslas.
Teodoras Narbutas perteikia Rygos arkivyskupo Frideriko kaltinimą, kad Livonijos ordino magistras ir broliai trukdė lietuvių karaliaus žmonėms pereiti į katalikų tikėjimą, gaudė pasiuntinius ir laikė brolį Gerhardą Dordemurę Ašeradės pilyje.
PDF 582
Be to, kad minėtas neti kinčiųjų lietuvių karalius su saviškiais nepereitų į katali kų tikėjimą minėti magistras ir broliai visais galimais būdais trukdė ir trukdo. Pasiuntinius, į jo karalystę ei nančius arba į krikščionių kraštus sielų gelbėti vykstan čius, minėtoms priesaikoms nepaklūstančius, sugauna, žiauriai įkalina ir nužudo, kaip sužinome, o gėda, iš Ma žesniųjų brolių ordino brolio Gerhardo, vadinamo Dorde- mure, kurį, keliaujantį iš minėto lietuvių karaliaus Rygos link su savo kolegomis, dabartiniais laikais, būtent Vieš paties metais tūkstantis 323 [tekste 1314, romėniškais rašmenimis: MCCCXIIII; turėtų būti: MCCCXXIII ar pan.— vert.], besirūpinantį sielų gelbėjimu, grubiai sučiu po ir savo pilyje Ašeradėje ilgai kalėjime išlaikė.
Teodoras Narbutas rašo, kad Livonijos kryžiuočiai, įgyvendindami arkivyskupo primestą Bažnyčios cenzūrą, nesėkmingai apgulė Dinamiundą.
PDF 454
Tačiau Livonijos kryžiuočiai \nnegalėjo talkinti kryžiaus karui Lietuvoje dėl kruvinų \nincidentų su rygiečiais. Įgyvendindami Bažnyčios cenzū\nrą, arkivyskupo primestą, jie apgulė Dinamiundą, tačiau \nnesėkmingai.
Penktojo LTI tomo pasakojime minimi Kryžiuočių ordino didieji magistrai Liudolfas Kionichas Vaitcanas, Dusmeris Arfbergas, Henrikas Kniprodė, Konradas Ciolneris Rotenšteinas, Konradas Jungingenas ir Konradas Valenrodas.
PDF 31
Iš tikrųjų penktajame LTI tome itin gausu garsių Lietu vos istorijos veikėjų. Tai - Jaunutis, Algirdas ir Kęstutis, Skirgaila, Jogaila ir Jadvyga; tai Vytautas ir didieji Kryžiuočių ordino magistrai: Liudolfas Kionichas Vaitcanas, Dusmeris Arfbergas, Henrikas Kniprodė, Konradas Ciolneris Rotenš- teinas, Konradas Jungingenas, Konradas Valenrodas; tai ir Li vonijos ordino magistrai Burhardas iš Dreilėbeno, Gosvinas Herikė, Arnoldas Fitinhofas, Robinas Elcas, Venemaras Bru- genojė.
Pasak Teodoro Narbuto, valdovo valdymas sudavė Kryžiuočių ordino galybei didžiausią smūgį.
PDF 47
Iš tiesų jo valdymas sudavė kryžiuočių galybei didžiausią smūgį.
Pasak Teodoro Narbuto, nesėkmių įniršinti kryžiuočiai atnaujino sprendimą kasmet rengti žygius į Lietuvą per Grabnyčias ir Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimą.
PDF 79
Tų nesėkmių įnirtinti kryžiuočiai atnaujino ankstesni sprendimą, kad kasmet du kartus būtų ruo šiami žygiai į Lietuvą - vienas ar du apie Grabnyčias, o paskui per Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangun ėmimą. Turė damas tokį tikslą, didysis magistras Dusmeris Arfbergas susi siekė su Livonijos provincijos magistru Gosvinu Herike, kad abiejose šalyse vienu metu būtų atlikti parengiamieji puolimo darbai.
Kryžiuočių ordinas, pasak Teodoro Narbuto, iš Danijos karaliaus už devyniolika tūkstančių gryno sidabro grivinų nusipirko Estiją.
PDF 87-88
Kai didysis kunigaikštis taip sėkmingai laidavosi aukščiausiąją val džią, kryžiuočiai, turėdami daug grynų pinigų, surinktų kaip aukos špitolėms, panaudojo juos savo ordino galybei sustip rinti, iš Danijos karaliaus už devyniolika tūkstančių gryno si dabro grivenų (Kelno grivenos svorio) nusipirko Estiją; tad Brandenburgo markgrafas Liudvikas, imperatoriaus Liudviko 1 Naugardo metraštis (Karamzin. - T. V. - Nota nr. 340); pats Karamzi- nas (p. 234, 235); Danilavičiaus „Metraštininkas“. - P. 169. Jie visai nemini posadniko pykčio Algirdui priežasties, tačiau tai ryškėja iš pačių aplinkybių ir vėlesnių išvadų išsamesniuose šaltiniuose. Apie Narimantą nėra užuomi nos; matyt, todėl, kad po išvadavimo iš totorių nelaisvės dar nebuvo sugrį žęs į Naugardą. 89 sūnus, turėjo šiokių tokių teisių į tą kraštą, dėl to, kai jis atvy ko i Marienburgą, ordinas jam atsilygino duodamas šešis tūks tančius sidabro grivenų. Tai įvyko 1346 metų rugsėjo 21 dieną
Po ilgų karinių nesėkmių, pasak Teodoro Narbuto, Kryžiuočių ordinas buvo priverstas derėtis su didžiuoju kunigaikščiu, siųsdamas pasiuntinius į Vilnių ir priimdamas juos Marienburge.
PDF 89
Po šių, tokiu m astu dar niekad nepatirtų, tokių ilgai už trukusių karinių nesėkmių, kurioms pasipriešinti ordinas ne turėjo jėgų, jis buvo priverstas eiti į šiokius tokius sandėrius su didžiuoju kunigaikščiu, siųsdamas į Vilnių pasiuntinius ir, savo ruožtu jų sulaukęs, priimti pasiuntinius M arienburge. Kryžiuočių reikalavimu pradėtos rinkti kažkokios duoklės, dar Manvydo prižadėtos, į ką didysis kunigaikštis buvo pri verstas atsakyti, kad nedelsiant per patikimiausius savo žmo nes atsiųs
Pasak Teodoro Narbuto, daugiau kaip keturiasdešimties tūkstančių kryžiuočių kariuomenei vadovavo didysis magistras, lydimas maršalkos Zigfrido Dahenfeldo, didžiojo komtūro Henriko Kniprodės ir drabužininko Liudviko Folkenbergo.
PDF 92
Kariauna siekė per keturiasdešimt tūkstančių gin kluotų vyrų, aprūpintų ginklais ir visais reikmenimis. Tos ginkluotos rikiuotės priešakyje stojo pats didysis magistras, ly dimas ordino maršalkos Zigfrido Dahenfeldo, didžiojo kom tūro H enriko Kniprodės, ordino drabužininko Liudviko Folkenbergo ir daugelio kitų aukštų pareigūnų. Su neapsako mu įkarščiu buvo nuspręsta atkeršyti lietuviams už visus nuos tolius, kurių jie nesenais laikais kryžiuočių kraštuose pridarė
Pasak Teodoro Narbuto, kryžiuočių išgarsinta sėkmė nevirto įžengimu į Lietuvos žemę.
PDF 96
Atvėrus vartus, vyrai paim ti nelaisvėn, jų žmonos ir vaikai nugabenti į Karaliaučių, pakrikštyti ir kaip belaisviai išdalyti Sambijos gyventojams. Tą sėkmę, iš tiesų reikšmingą, ne per daugiausiai įstengta išgarsinti, puikuojan tis, kaip ordinui buvo būdinga, tik pataikūnai m etraštininkai nesiliaudami ją šlovino; tačiau ordinas tvirtu žingsniu Lietu vos žemėn nebuvo įžengęs
Pasak Teodoro Narbuto, Algirdo laikų Lietuvos sargybos ir pasienio gynybos sistema buvo taip sutvarkyta, kad kryžiuočiams tapo sunku siųsti šnipus į Lietuvą ir palaikyti patikimus sausumos ryšius su Livonija.
PDF 116
Ta sargybos, gy nybos, apsaugos ir pasienio kariuomenės sistema prie Algirdo buvo taip puikiai sutvarkyta, kad padėtis kryžiuočiams toje pu sėje buvo labai nepalanki: negalėjo jie nei valkatų, nei šnipų siųsti į Lietuvą, netgi sausuma ryšiai su Livonija buvo nepatiki mi. Dėl to turėjo griebtis gudrybių: pirmiausia, jeigu būdavo rengiamasi žygiui į Lietuvą, stengdavosi ruoštis labai slaptai ir nepaprastai atsargiai, kad niekas nesužinotų apie puolimo kryptį, kur turėtų užkardas apeiti; priartėję prie sienos tardavosi ir pa gal šnipų pranešimus duodavo nurodymus.
Pasak Teodoro Narbuto, didysis magistras pasiuntė kryžiaus žygį į Lietuvą, kuriam per Ragainę ir anapus Nemuno vadovavo ordino maršalka Dahenfeldas; kariauna nusiaubė Raseinių pavietą ir pasiekė Bisėnos apylinkes.
PDF 124
Didysis magistras negaišda mas ėmėsi žygio į pagonių žemę: surinko savo pulkus ir surengė kryžiaus žygį, vadovaujamą, kaip buvo įprasta, ordino maršal kos Dahenfeldo, kuris per Ragainę patraukė anapus Nemuno. Kariauna, pasiekusi Mituvos upę, siaubė Raseinių pavietą, pas kui pietų kryptimi per Subnos ir Galnos valsčius nuvyko į Bisė- nos apylinkes.
Pasak Teodoro Narbuto, kryžiuočiai paėmė kunigaikštį Kęstutį į nelaisvę, nugabeno jį į Marienburgą ir jo suėmimą palaikė Dangaus palaiminimo ženklu.
PDF 135
Kunigaikštis Kęstutis rite rio Hankės iš Ekersbergo taip pat buvo nublokštas nuo žirgo ir paties Kranigfeldo paimtas nelaisvėn. Kryžiuočiai, nudžiu ginti tokio svarbaus laimikio, suskubo nugabenti kunigaikštį į Marienburgą, kur visų buvo labai džiūgauta, ir padėkai pa reikšti suruoštos viešos pamaldos, nes tas įvykis buvo palaiky tas ypatingu Dangaus palaiminimo ženklu1
Kryžiuočių ordinas nusprendė siekti Kauno užėmimo, todėl įsakė rinkti žinias apie tvirtovę, įgulą ir gynybą bei rengti laivus ir atsargas žygiui.
PDF 141
Ordino tar nyboje buvo nuspręsta labiausiai rūpintis, kaip užimti Kauną. Dėl to Ragainės komtūras Henrikas Šioningenas gavo įsaky mą, kad surastų gerų šnipų, kurie smulkiai praneštų apie Kau no tvirtovės būklę, taip pat apie įgulą ir visas gynimosi priemones. Jam buvo nurodyta, kad paruoštų laivus plaukti Nemunu aukštyn, techniką, prietaisus, maisto atsargų ir visa kita, ko reikėtų šiam žygiui
Pasak Teodoro Narbuto, kryžiuočių pulkai buvo gausūs, gerai organizuoti ir aprūpinti, o jų priešakyje žygiavo Didžioji ordino vėliava su Dievo Motinos atvaizdu.
PDF 141
Pulkai buvo nepaprastai gausūs, gerai organizuoti ir vis kuo aprūpinti; daliniai žygiavo su skirtingomis savo vėliavomis, pirma kurių - ordino Didžioji vėliava su Dievo Motinos atvaiz du; prieky jos - visos riterių bendrijos vėliava su šv. Jurgio at vaizdu. Kovo 13 dieną didžioji kariaunos dalis Ragainėje sėdo į laivus; atsargos, prietaisai, ginklai, technika Nemunu plaukė bo tais1 su burėmis-.
Pasak Teodoro Narbuto, kryžiuočiai puolė prie vartų susitelkusius karius ir juos žudė, kol vyresnieji vienuoliai sustabdė skerdynes; pasidavė 36 riteriai, tarp jų Vaidotas.
PDF 151
Galop įgulos likučiai, susibūrę aikštėje prie vartų, jau ne- begynė jų. Kryžiuočiai įpuolė ir ėmė žudyti stovinčią kolo ną; tos skerdynės tęsėsi kiek laiko, kol atbėgo vyresnieji vienuoliai, labiau žmoniškumą gebėję vertinti. Pasidavę - paimti nelaisvėn; jų tebuvo tik trisdešim t šešeri riteriai, tarp savęs priglobę Vaidotą, Kęstučio sūnų.
Pasak Teodoro Narbuto, kryžiuočių didysis magistras rudenį, lydimas Sambijos vyskupo Baltramiejaus ir gausių pulkų, priartėjo prie Nemuno, o tikriausiai kairiuoju krantu žygiavusiam daliniui vadovavo Henrikas Šioningenas.
PDF 162
Ta žinia smarkiai sujaudino kryžiuočius; didysis magist ras, pasitaręs su savaisiais, tų pačių metų rudenį, lydimas Sam- bijos vyskupo Baltram iejaus, vesdam asis gausius pulkus, prisiartino prie Nemuno; jų priekyje, tikriausiai kairiuoju Ne muno krantu, žygiavo nemažas kariaunos dalinys, vadovauja mas Ragainės komtūro Henriko Šioningeno.
Pasak Teodoro Narbuto, ordino maršalka su Vokietijos ir Anglijos didikų palyda dukart plėšikavo tarp Nevėžio ir Dubysos, tačiau lietuvių pajėgos abu kartus juos išvijo.
PDF 179
Į kryžiuočių kvietimą kovon su pagonių ku nigaikščiu atsiliepdami atvyko: Bergo kunigaikštis Vilhelmas ir Julicho kunigaikštis Vilhelmas II, taip pat nemažai žymių didikų iš Vokietijos, iš Anglijos didikai Le Bomonas ir Norcas - visi su ginkluota palyda. Ordino maršalka du kartus vedė juos į pagonių žemę, ir plėšikavo jie tarp Nevėžio ir Dubysos, o ypač buvo nuniokotos Ariogalos apylinkės bei Nemuno pa krantės. Betgi abu kartus lietuvių pajėgos išvijo karius.
Kryžiuočių ordino pastatytą Gotesverderio tvirtovę prie Nemuno, žemiau Kauno, gynė komtūras, dvidešimt ordino riterių, keturiasdešimt karių ir lankininkų dalinys.
PDF 188-189
Aprūpinta atsargomis visiems metams, buvo atiduota valdyti komtūrui, vadintam Kunu Hatenšteinu, duotajam dvi dešimt ordino riterių, keturiasdešimt rinktinių karių ir nema žas dalinys šaulių lankininkų. Vos keletą mėnesių buvo ramiai 1 In Memilam in quodam angulo erigunt domum appelantes eam Gottis- werder in vulgari (Prie Nemuno, kurio pakraštyje pastatė tvirtovę, pavadin dami ją savo kalba Gotesverderiu). Vygandas, Foigto pateiktas (t. V. - P. 208). Kojalavičius patvirtina mūsų nuomonę, įkurdindamas Gotesverderį per mylią žemiau Kauno (p. 336). 190 pragyvenę kryžiuočiai, kai lietuvių kariauna apsupo Gotesver- derį, pasirūpinusi visomis šturmui reikalingomis priemonėmis
Kryžiuočių armija, prie Ragainės persikėlusi per Nemuną, pasidalijo į dvi kolonas: viena, vadovaujama didžiojo magistro, plėšė prie Labgirio, kita, vadovaujama maršalkos Ridigerio Elnerio, žygiavo iki Kaltinėnų.
PDF 198
Šie kariauninkai, susijungę su kryžiuočių armija, ru deniop, atiduoti maršalkos Ridigerio Elnerio valdžiai, prie Ragainės persikėlė per Nemuną. Ten susidūrė su daliniu, at vestu didžiojo magistro; betgi, kirtę Lietuvos sieną, išsiskyrė į dvi kolonas: vieną Nem uno traktu kairiuoju krantu net iki Labgirio kaimo vedė didysis magistras, šį kaimą apiplėšę, nu žygiavo šiaurės kryptim iki Pamedės valsčiaus. Kita kolona, vadovaujama maršalkos, žygiavo palei dešinįjį Jūros upės krantą net iki Kaltinėnų valsčiaus
Pasak Teodoro Narbuto, didysis magistras pavedė maršalkai Gotfridui Lindenui su ordino pulkais, komtūrais ir svetimšaliais įsiveržti į Lietuvos žemes; žygis pasiekė Trakų ir Vilniaus apylinkes.
PDF 214-215
Po to pats didysis magistras vasario pradžioje patraukė vedinas dešimties tūkstančių žmonių kariauna, lydimas maršalkos Got- frido Lindeno, didžiojo komtūro Ridigerio Elnerio, daugelio komtūrų, ordino riterių ir dvejeto šimtų riterių pasauliečių, atvykusių iš Vokietijos ir Prancūzijos. Priartėjo prie sienos, ta čiau žiema taip anksti ėmė trauktis, kad bijant ledonešio upė se, nebuvo įm anom a ryžtis žygiuoti toliau. Dėl to didysis magistras kartu su žmonėmis iš aukštesniųjų Prūsijos žemių 216 turėjo sugrįžti, tiktai pavedė maršalkai su savo pulkais ir kai kuriais komtūrais, taip pat svetimšaliais atėjūnais įsiveržti į artimesnes Lietuvos žemes. Šis patraukė Užgirio kraštu, prie Dirsūniškio persikėlė per Nemuną ir išplėtė antpuolius net iki Trakų apylinkių, kur buvo valsčius, vadinamas Pavandeniu, gy venamas Prūsijos sūduvių, kurį sunaikino; taip pat sudegino didžiulį Semeliškių valsčių ir patraukė Vilniaus link; apėjo iš arti miestą, į kurio sienas atsimušė
Pasak Teodoro Narbuto, Kryžiuočių ordinas priėmė slapto patarėjo pasiūlymą užmegzti ryšius, atsiribojant nuo Kęstučio interesų, ir rengė derybas su Jogaila dėl kovos tik prieš jo kariauną.
PDF 247
Tasai patarėjas slapčia, pasiuntiniu tituluotas, išvyko į Marien burgą su pasiūlymu užmegzti slaptus ryšius su ordinu, atsiribojus nuo Kęstučio interesų. Didysis magistras noriai su viskuo sutiko, juk apie viską jau žinojo, tad buvo parengti išankstiniai susitari mai, paskirtas laikas, vieta, asmenys vesti derybas su pačiu Jogai la, remiantis slaptais ryšiais, prieš keletą mėnesių užmegztais su Livonijos magistru, kuriais buvo įsipareigota nekelti ginklo iš skirtinai tik prieš Jogailos kariauną, apeinant kunigaikštį Kęstutį ir jo valdžioje buvusią Žem aitiją1.
Pasak Teodoro Narbuto, Kęstučio valstybės žlugimas būtų parengęs sąlygas visos Lietuvos žlugimui, o daugiausia naudos iš to būtų gavę kryžiuočiai.
PDF 249
Tad Kęstučio valstybė visais atvejais turėjo žlugti, savo žlugimu paruošti visos Lietuvos žlugimą ir visad iš to naudos bū tų turėjęs trečiasis, kuriuo buvo ne kas kitas kaip tik kryžiuočiai. Ko gero, labiausiai jiems rūpėjo įtraukti kunigaikščius į tarpusa vio vaidus, atsikratyti Kęstučiu, tarpininkaujamiems jo priešų Lie tuvoje, o vėliau juk lengvai būtų suradę dingstį kitiems žygiams, kuriems nebūtų buvę pabaigos, netgi jei visos jo valdos būtų už grobtos.
Pasak Teodoro Narbuto, 1381 m. kryžiuočiai rengėsi karui prieš Kęstutį, o Livonijos magistras puldamas Žemaitijoje išsivarė 700 belaisvių ir daug žirgų.
PDF 252
1 3 8 1 m . K r y ž i u o č i ų a n t p u o l i a i . Kryžiuočiai, kartu su Nau jaisiais metais sulaukę laiko, tinkamo žygiams, ėmė rengtis karo veiksmams prieš Trakų ir Žemaičių kunigaikštį Kęstutį. Paga liau Ragainės komtūras Vygandas Baldersheimas įsiveržė į Že- m aitiją ir šešių mylių nuotoliu aplink Paštuvą užkariavo valsčius; kartu buvo svetimšalių atėjūnų, kurių devynetą įšven tino į riterius. Livonijos magistras, iš kitos pusės puldamas, taip pat pirmaisiais 1381 metų mėnesiais plėšė Žemaitijoje, septynetą šimtų belaisvių ir daugybę žirgų kaip grobį išsigabe no.
Pasak Teodoro Narbuto, Dubysos sutartimi Lietuvos didysis kunigaikštis ketverius metus įsipareigojo remti Kryžiuočių ordiną kariuomene, nepulti jo valdų, derinti karus ir priimti katalikų krikštą su visa tauta.
PDF 287
Be to, Lietuvos didysis kunigaikštis prižada ištisus ketverius metus, pradedant nuo Šios sutarties sudarymo datos, bet kokiuose ka ruose ir ginčuose, kad ir koks priešas būtų, teikti ordinui gin kluotą param ą; netgi patys be ordino žinios, patarim o ir sutikimo su niekuo karų nepradėti. Jei ordinas Lietuvai į pa galbą atsiųstų kariauną, tuokart savo kaštu yra įpareigojamas išlaikyti visą žygiavimo net iki Vilniaus laiką, betgi toliau di džiojo kunigaikščio rūpesčiu bus duota visa, ko reikia išlaiky mui. Be to, Lietuva pažadėjo tiek su Prūsijos, tiek su Livonijos kryžiuočiais sutartyje numatytą ketvėrių m etų laikotarpį gy venti taikoje ir niekaip bei jokiomis dingstimis nepulti ordino valdų. Pagaliau kunigaikščiai prisiekia: „Tikėjimo, tiesos ir gar bės vardan per tuos ketverius metus krikštą patys su visa tauta priimti, taip pat visuotinai telktis vienybėn su Katalikų bažny čia“. Vyko Dubysos saloje 1382 metų Visų Šventųjų išvakarė se1.
Pasak Teodoro Narbuto, vienas kunigaikštis su broliu Tautvila pasidavė Kryžiuočių ordino globai, prašydamas tarpininkauti pas Jogailą, o atgavęs tėvonines valdas įsipareigojo tapti ordino vasalu.
PDF 289
Tas kunigaikštis atsidavė ordino globai ir malonei kartu su savo broliu Tautvilą, nieko daugiau iš karto nepagei daudami kaip tik užtarimo pas didįjį kunigaikštį Jogailą, kad priimtų pasiūlymus, anksčiau jam pateiktus. O dėkodami už tą tarpininkavimą, kai atgaus savo tėvonines valdas, jie abu su Tautvilą ir abiem savo šeimomis visiems laikams pasiduos or dino globai ir amžinon vasalo priklausomybėn, sutikdami pri imti tokias teises, kokios jiems bus pripažintos tinkamos.
Pasak Teodoro Narbuto, Kryžiuočių ordinui buvo naudingiau savo įtakoje ir vasalinėje priklausomybėje laikyti į mažas kunigaikštystes padalytą Lietuvą nei primesti valią vienam valdovui.
PDF 290
Iš tiesų ordinui buvo naudingiau savo*įtakoje ir vasalinėje priklausomybėje turėti Lietuvą, padalytą į mažas kunigaikš tystes, negu kad brukti savo valią vienam valdovui, nes tuo m etu ordinas buvo klaidingai įsitikinęs, kad jau yra pajungęs visą tą valstybę.
Pasak Teodoro Narbuto, Kryžiuočių ordinas įsipareigojo padėti Vytautui atsiimti tėvo valstybę, o Vytautas pažadėjo tarnauti ordinui kovoje su jo priešais.
PDF 308
Atsiliepdamas į kunigaikščio Vytauto sutiki mą, kad tėvonines valdas priima iš ordino valdyti leno teise, ordinas tad prisiima įsipareigojimą visomis jėgomis padėti jam atsiimti tėvo valstybę ir ten jį nuo bet kokio neteisėto smurto užstoti; ginti nuo Kristaus priešų; savo ruožtu kunigaikštis pri valo padėti ir tarnauti ordinui kovoje su pastarojo priešais ir krikščionių tikėjimo priešininkais.
Pasak Teodoro Narbuto, šis kryžiuočių pralaimėjimas buvo didžiausias iki tol: žuvo 150 ordino brolių ir kilmingųjų riterių, o 55 riteriai, 250 pasauliečių kilmingųjų ir daugiau kaip 1 500 ginkluotųjų pateko į nelaisvę.
PDF 320
Kryžiuočių istorija iki tų metų neprisimena didesnio ordino pralaimėjimo kaip kad šis per Vytauto apsivalymą; mūšiuose atgulė šimtas penkiasdešimt or dino brolių ir kilmingųjų riterių bei nesuskaičiuojama daugy bė ginkluotų įvairaus rango žmonių; penkiasdešim t penki kryžiuočių riteriai, du šimtai penkiasdešimt pasauliečių kilmin go luomo riterių, per pusantro tūkstančio ginkluotų žmonių nuėjo nelaisvėn.
Pasak Teodoro Narbuto, kryžiuočiai pakeliui namo buvo visiškai atskirti, o jų palydėti vokiečiai dėl Tomo ir Jono Survilų išdavystės išvengė didesnių nuostolių.
PDF 333-334
Kryžiuočiai iš tiesų jau buvo visiškai atskirti pakelyje į namus, ir jau * Sol. taip fragmentiškai mini mūsų metraštininkai, nors apie jo reikšmę akivaizdžiai byloja didžiuliai pilkapiai (iš viso jų yra apie trisdešimt) bei iki šiolei aplinki niuose laukuose randami ginklai ir kiti karo reikmenys. Tikriausiai metrašti ninkas suklydo užrašydamas Radis vietoj Padis, nes antkapio, buvusio Padžio abatijoje, Estijoje, užrašas patvirtina vietovardžio ir įvykio tapatumą: D. O. M. Memoria. aeterna. M. D. D. Plenrici. De. Ptennebergo Occubuit. in lite. pro. fide. cum. paganis. ad. Cubanum. in. Lithuania. A. D. M. CCC. XXC. V d. S. Rosaliaeciam (rugsėjo 4. - T. N.) Sol. oriens. Orate. pro. eo. (Viešpatie, Amžinam atminimui žymaus valdovo kunigaikščio Ptenriko Henebergo [Kuris] krito dėl tikėjimo kovoje su pagonimis Prie Kubancų, Lietuvoje 1385 Viešpaties metais, šv. Rozalijos dieną (rugsėjo 4.- T. N.), Saulei tekant. Melskitės už jį). Šią informaciją man suteikė velionis Augustas Kocebiu. 1 Keturkampės Medininkų pilies griuvėsių yra iki šiol. 335 būtų buvę po visos jų kariaunos, jeigu ne išdavystė dviejų brolių, Tomo ir Jono Survilų, kryžiuočių papirktų šnipų, kaip kad mes minėjome. Jų palydėti vokiečiai ne* be didesnių nuostolių priėjo prie Neries
Pasak Teodoro Narbuto, Kryžiuočių ordino įprotis per karus pelnytis ir plėstis „liejant bedievių kraują“ sukėlė jo pagiežą.
PDF 341
Tačiau, ko ge ro, būtent tai, kad ordinas per šiuos karus buvo įpratęs nau dos pelnytis ir plėstis liedamas bedievių kraują, ir sukėlė jo pagiežą. Karūnos paiždininkis Dmitrijus Goraiskis vyko į M a rienburgą perduoti kvietimo. Ciolneris atsikalbinėjo, vėliau įvairiomis priežastimis dangstė savo atsisakymą; tikra tiesa, kad visi ordino vyresnieji buvo nusistatę prieš tą kvietimą ir netgi patarinėjo didžiajam magistrui tuoj pat imtis priešiškų Lietuvai veiksmų, kad, negaištant laiko, kokį krašto žemių dalį nusiaubtų, nes gali susiklostyti aplinkybės, vėliau tam trukdysiančios, ypač kai Lietuva priims krikštą1.