Kryžiuočių ordinas

PDF 398

Prūsijos provincijos magistras ir didžiojo magistro pavaduotojas Friderikas Vildenbergas sutelkė visas ordino pajėgas ir vadovavo jeigu ne pačiam gausiausiam, tai pačiam garsiausiam, koks tik vyko Prūsijoje, kryžiaus žygiui.

PDF 419

Toks Apaštalų sostinės nuosprendis buvo paskelbtas 1324 m. vasario 10 dieną: „Jeruzalės Mergelės Marijos vokiečių ordino riteriai įpareigojami tučtuojau grąžinti Rygos bažnyčiai pagrobtus turtus ir ateityje jokia dingstimi jų nepulti.

PDF 545

II akte Levo sūnus Jurgis atnaujina ryšius su kryžiuočiais — savo pirmtakų sudarytos draugystės [ryšius]. III akte tą daro jo sūnus, bet jau drauge su savo bajorais, kuriuos tituluoja vaivadomis niekados nebuvusių vaivadijų. Apskritai visa tai atskleidžia kryžiuočių politiką, rusinu nusigręžimą nuo Lietuvos ir įsitraukimą į savo sandėrį prieš ją, nepaisant priklausymo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, apie kurį nė neužsimenama, bet prieš jį rezgamas sąmokslas.

PDF 582

Be to, kad minėtas netikinčiųjų lietuvių karalius su saviškiais nepereitų į katalikų tikėjimą minėti magistras ir broliai visais galimais būdais trukdė ir trukdo. Pasiuntinius, į jo karalystę einančius arba į krikščionių kraštus sielų gelbėti vykstančius, minėtoms priesaikoms nepaklūstančius, sugauna, žiauriai įkalina ir nužudo, kaip sužinome, o gėda, iš Mažesniųjų brolių ordino brolio Gerhardo, vadinamo Dordemure, kurį, keliaujantį iš minėto lietuvių karaliaus Rygos link su savo kolegomis, dabartiniais laikais, būtent Viešpaties metais tūkstantis 323 [tekste 1314, romėniškais rašmenimis: MCCCXIIII; turėtų būti: MCCCXXIII ar pan.— vert.], besirūpinantį sielų gelbėjimu, grubiai sučiupo ir savo pilyje Ašeradėje ilgai kalėjime išlaikė.

PDF 454

Tačiau Livonijos kryžiuočiai negalėjo talkinti kryžiaus karui Lietuvoje dėl kruvinų incidentų su rygiečiais. Įgyvendindami Bažnyčios cenzūrą, arkivyskupo primestą, jie apgulė Dinamiundą, tačiau nesėkmingai.

PDF 31

Iš tikrųjų penktajame LTI tome itin gausu garsių Lietuvos istorijos veikėjų. Tai - Jaunutis, Algirdas ir Kęstutis, Skirgaila, Jogaila ir Jadvyga; tai Vytautas ir didieji Kryžiuočių ordino magistrai: Liudolfas Kionichas Vaitcanas, Dusmeris Arfbergas, Henrikas Kniprodė, Konradas Ciolneris Rotenšteinas, Konradas Jungingenas, Konradas Valenrodas; tai ir Livonijos ordino magistrai Burhardas iš Dreilėbeno, Gosvinas Herikė, Arnoldas Fitinhofas, Robinas Elcas, Venemaras Brugenojė.

PDF 47

Iš tiesų jo valdymas sudavė kryžiuočių galybei didžiausią smūgį.

PDF 79

Tų nesėkmių įnirtinti kryžiuočiai atnaujino ankstesni sprendimą, kad kasmet du kartus būtų ruošiami žygiai į Lietuvą - vienas ar du apie Grabnyčias, o paskui per Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangun ėmimą. Turėdamas tokį tikslą, didysis magistras Dusmeris Arfbergas susisiekė su Livonijos provincijos magistru Gosvinu Herike, kad abiejose šalyse vienu metu būtų atlikti parengiamieji puolimo darbai.

PDF 87-88

Kai didysis kunigaikštis taip sėkmingai laidavosi aukščiausiąją valdžią, kryžiuočiai, turėdami daug grynų pinigų, surinktų kaip aukos špitolėms, panaudojo juos savo ordino galybei sustiprinti, iš Danijos karaliaus už devyniolika tūkstančių gryno sidabro grivenų (Kelno grivenos svorio) nusipirko Estiją; tad Brandenburgo markgrafas Liudvikas, imperatoriaus Liudviko 1 Naugardo metraštis (Karamzin. - T. V. - Nota nr. 340); pats Karamzinas (p. 234, 235); Danilavičiaus „Metraštininkas“. - P. 169. Jie visai nemini posadniko pykčio Algirdui priežasties, tačiau tai ryškėja iš pačių aplinkybių ir vėlesnių išvadų išsamesniuose šaltiniuose. Apie Narimantą nėra užuominos; matyt, todėl, kad po išvadavimo iš totorių nelaisvės dar nebuvo sugrįžęs į Naugardą. 89 sūnus, turėjo šiokių tokių teisių į tą kraštą, dėl to, kai jis atvyko i Marienburgą, ordinas jam atsilygino duodamas šešis tūkstančius sidabro grivenų. Tai įvyko 1346 metų rugsėjo 21 dieną

PDF 89

Po šių, tokiu m astu dar niekad nepatirtų, tokių ilgai užtrukusių karinių nesėkmių, kurioms pasipriešinti ordinas neturėjo jėgų, jis buvo priverstas eiti į šiokius tokius sandėrius su didžiuoju kunigaikščiu, siųsdamas į Vilnių pasiuntinius ir, savo ruožtu jų sulaukęs, priimti pasiuntinius M arienburge. Kryžiuočių reikalavimu pradėtos rinkti kažkokios duoklės, dar Manvydo prižadėtos, į ką didysis kunigaikštis buvo priverstas atsakyti, kad nedelsiant per patikimiausius savo žmones atsiųs

PDF 92

Kariauna siekė per keturiasdešimt tūkstančių ginkluotų vyrų, aprūpintų ginklais ir visais reikmenimis. Tos ginkluotos rikiuotės priešakyje stojo pats didysis magistras, lydimas ordino maršalkos Zigfrido Dahenfeldo, didžiojo kom tūro H enriko Kniprodės, ordino drabužininko Liudviko Folkenbergo ir daugelio kitų aukštų pareigūnų. Su neapsakomu įkarščiu buvo nuspręsta atkeršyti lietuviams už visus nuostolius, kurių jie nesenais laikais kryžiuočių kraštuose pridarė

PDF 96

Atvėrus vartus, vyrai paim ti nelaisvėn, jų žmonos ir vaikai nugabenti į Karaliaučių, pakrikštyti ir kaip belaisviai išdalyti Sambijos gyventojams. Tą sėkmę, iš tiesų reikšmingą, ne per daugiausiai įstengta išgarsinti, puikuojantis, kaip ordinui buvo būdinga, tik pataikūnai m etraštininkai nesiliaudami ją šlovino; tačiau ordinas tvirtu žingsniu Lietuvos žemėn nebuvo įžengęs

PDF 116

Ta sargybos, gynybos, apsaugos ir pasienio kariuomenės sistema prie Algirdo buvo taip puikiai sutvarkyta, kad padėtis kryžiuočiams toje pusėje buvo labai nepalanki: negalėjo jie nei valkatų, nei šnipų siųsti į Lietuvą, netgi sausuma ryšiai su Livonija buvo nepatikimi. Dėl to turėjo griebtis gudrybių: pirmiausia, jeigu būdavo rengiamasi žygiui į Lietuvą, stengdavosi ruoštis labai slaptai ir nepaprastai atsargiai, kad niekas nesužinotų apie puolimo kryptį, kur turėtų užkardas apeiti; priartėję prie sienos tardavosi ir pagal šnipų pranešimus duodavo nurodymus.

PDF 124

Didysis magistras negaišdamas ėmėsi žygio į pagonių žemę: surinko savo pulkus ir surengė kryžiaus žygį, vadovaujamą, kaip buvo įprasta, ordino maršalkos Dahenfeldo, kuris per Ragainę patraukė anapus Nemuno. Kariauna, pasiekusi Mituvos upę, siaubė Raseinių pavietą, paskui pietų kryptimi per Subnos ir Galnos valsčius nuvyko į Bisėnos apylinkes.

PDF 135

Kunigaikštis Kęstutis riterio Hankės iš Ekersbergo taip pat buvo nublokštas nuo žirgo ir paties Kranigfeldo paimtas nelaisvėn. Kryžiuočiai, nudžiuginti tokio svarbaus laimikio, suskubo nugabenti kunigaikštį į Marienburgą, kur visų buvo labai džiūgauta, ir padėkai pareikšti suruoštos viešos pamaldos, nes tas įvykis buvo palaikytas ypatingu Dangaus palaiminimo ženklu1

PDF 141

Ordino tarnyboje buvo nuspręsta labiausiai rūpintis, kaip užimti Kauną. Dėl to Ragainės komtūras Henrikas Šioningenas gavo įsakymą, kad surastų gerų šnipų, kurie smulkiai praneštų apie Kauno tvirtovės būklę, taip pat apie įgulą ir visas gynimosi priemones. Jam buvo nurodyta, kad paruoštų laivus plaukti Nemunu aukštyn, techniką, prietaisus, maisto atsargų ir visa kita, ko reikėtų šiam žygiui

PDF 141

Pulkai buvo nepaprastai gausūs, gerai organizuoti ir viskuo aprūpinti; daliniai žygiavo su skirtingomis savo vėliavomis, pirma kurių - ordino Didžioji vėliava su Dievo Motinos atvaizdu; prieky jos - visos riterių bendrijos vėliava su šv. Jurgio atvaizdu. Kovo 13 dieną didžioji kariaunos dalis Ragainėje sėdo į laivus; atsargos, prietaisai, ginklai, technika Nemunu plaukė botais1 su burėmis-.

PDF 151

Galop įgulos likučiai, susibūrę aikštėje prie vartų, jau nebegynė jų. Kryžiuočiai įpuolė ir ėmė žudyti stovinčią koloną; tos skerdynės tęsėsi kiek laiko, kol atbėgo vyresnieji vienuoliai, labiau žmoniškumą gebėję vertinti. Pasidavę paimti nelaisvėn; jų tebuvo tik trisdešim t šešeri riteriai, tarp savęs priglobę Vaidotą, Kęstučio sūnų.

PDF 162

Ta žinia smarkiai sujaudino kryžiuočius; didysis magistras, pasitaręs su savaisiais, tų pačių metų rudenį, lydimas Sambijos vyskupo Baltram iejaus, vesdam asis gausius pulkus, prisiartino prie Nemuno; jų priekyje, tikriausiai kairiuoju Nemuno krantu, žygiavo nemažas kariaunos dalinys, vadovaujamas Ragainės komtūro Henriko Šioningeno.

PDF 179

Į kryžiuočių kvietimą kovon su pagonių kunigaikščiu atsiliepdami atvyko: Bergo kunigaikštis Vilhelmas ir Julicho kunigaikštis Vilhelmas II, taip pat nemažai žymių didikų iš Vokietijos, iš Anglijos didikai Le Bomonas ir Norcas visi su ginkluota palyda. Ordino maršalka du kartus vedė juos į pagonių žemę, ir plėšikavo jie tarp Nevėžio ir Dubysos, o ypač buvo nuniokotos Ariogalos apylinkės bei Nemuno pakrantės. Betgi abu kartus lietuvių pajėgos išvijo karius.

PDF 188-189

Aprūpinta atsargomis visiems metams, buvo atiduota valdyti komtūrui, vadintam Kunu Hatenšteinu, duotajam dvidešimt ordino riterių, keturiasdešimt rinktinių karių ir nemažas dalinys šaulių lankininkų. Vos keletą mėnesių buvo ramiai 1 In Memilam in quodam angulo erigunt domum appelantes eam Gottiswerder in vulgari (Prie Nemuno, kurio pakraštyje pastatė tvirtovę, pavadindami ją savo kalba Gotesverderiu). Vygandas, Foigto pateiktas (t. V. - P. 208). Kojalavičius patvirtina mūsų nuomonę, įkurdindamas Gotesverderį per mylią žemiau Kauno (p. 336). 190 pragyvenę kryžiuočiai, kai lietuvių kariauna apsupo Gotesverderį, pasirūpinusi visomis šturmui reikalingomis priemonėmis

PDF 198

Šie kariauninkai, susijungę su kryžiuočių armija, rudeniop, atiduoti maršalkos Ridigerio Elnerio valdžiai, prie Ragainės persikėlė per Nemuną. Ten susidūrė su daliniu, atvestu didžiojo magistro; betgi, kirtę Lietuvos sieną, išsiskyrė į dvi kolonas: vieną Nem uno traktu kairiuoju krantu net iki Labgirio kaimo vedė didysis magistras, šį kaimą apiplėšę, nužygiavo šiaurės kryptim iki Pamedės valsčiaus. Kita kolona, vadovaujama maršalkos, žygiavo palei dešinįjį Jūros upės krantą net iki Kaltinėnų valsčiaus

PDF 214-215

Po to pats didysis magistras vasario pradžioje patraukė vedinas dešimties tūkstančių žmonių kariauna, lydimas maršalkos Gotfrido Lindeno, didžiojo komtūro Ridigerio Elnerio, daugelio komtūrų, ordino riterių ir dvejeto šimtų riterių pasauliečių, atvykusių iš Vokietijos ir Prancūzijos. Priartėjo prie sienos, tačiau žiema taip anksti ėmė trauktis, kad bijant ledonešio upėse, nebuvo įm anom a ryžtis žygiuoti toliau. Dėl to didysis magistras kartu su žmonėmis iš aukštesniųjų Prūsijos žemių 216 turėjo sugrįžti, tiktai pavedė maršalkai su savo pulkais ir kai kuriais komtūrais, taip pat svetimšaliais atėjūnais įsiveržti į artimesnes Lietuvos žemes. Šis patraukė Užgirio kraštu, prie Dirsūniškio persikėlė per Nemuną ir išplėtė antpuolius net iki Trakų apylinkių, kur buvo valsčius, vadinamas Pavandeniu, gyvenamas Prūsijos sūduvių, kurį sunaikino; taip pat sudegino didžiulį Semeliškių valsčių ir patraukė Vilniaus link; apėjo iš arti miestą, į kurio sienas atsimušė

PDF 247

Tasai patarėjas slapčia, pasiuntiniu tituluotas, išvyko į Marienburgą su pasiūlymu užmegzti slaptus ryšius su ordinu, atsiribojus nuo Kęstučio interesų. Didysis magistras noriai su viskuo sutiko, juk apie viską jau žinojo, tad buvo parengti išankstiniai susitarimai, paskirtas laikas, vieta, asmenys vesti derybas su pačiu Jogaila, remiantis slaptais ryšiais, prieš keletą mėnesių užmegztais su Livonijos magistru, kuriais buvo įsipareigota nekelti ginklo išskirtinai tik prieš Jogailos kariauną, apeinant kunigaikštį Kęstutį ir jo valdžioje buvusią Žem aitiją1.

PDF 249

Tad Kęstučio valstybė visais atvejais turėjo žlugti, savo žlugimu paruošti visos Lietuvos žlugimą ir visad iš to naudos būtų turėjęs trečiasis, kuriuo buvo ne kas kitas kaip tik kryžiuočiai. Ko gero, labiausiai jiems rūpėjo įtraukti kunigaikščius į tarpusavio vaidus, atsikratyti Kęstučiu, tarpininkaujamiems jo priešų Lietuvoje, o vėliau juk lengvai būtų suradę dingstį kitiems žygiams, kuriems nebūtų buvę pabaigos, netgi jei visos jo valdos būtų užgrobtos.

PDF 252

1 3 8 1 m . K r y ž i u o č i ų a n t p u o l i a i . Kryžiuočiai, kartu su Naujaisiais metais sulaukę laiko, tinkamo žygiams, ėmė rengtis karo veiksmams prieš Trakų ir Žemaičių kunigaikštį Kęstutį. Pagaliau Ragainės komtūras Vygandas Baldersheimas įsiveržė į Žem aitiją ir šešių mylių nuotoliu aplink Paštuvą užkariavo valsčius; kartu buvo svetimšalių atėjūnų, kurių devynetą įšventino į riterius. Livonijos magistras, iš kitos pusės puldamas, taip pat pirmaisiais 1381 metų mėnesiais plėšė Žemaitijoje, septynetą šimtų belaisvių ir daugybę žirgų kaip grobį išsigabeno.

PDF 287

Be to, Lietuvos didysis kunigaikštis prižada ištisus ketverius metus, pradedant nuo Šios sutarties sudarymo datos, bet kokiuose karuose ir ginčuose, kad ir koks priešas būtų, teikti ordinui ginkluotą param ą; netgi patys be ordino žinios, patarim o ir sutikimo su niekuo karų nepradėti. Jei ordinas Lietuvai į pagalbą atsiųstų kariauną, tuokart savo kaštu yra įpareigojamas išlaikyti visą žygiavimo net iki Vilniaus laiką, betgi toliau didžiojo kunigaikščio rūpesčiu bus duota visa, ko reikia išlaikymui. Be to, Lietuva pažadėjo tiek su Prūsijos, tiek su Livonijos kryžiuočiais sutartyje numatytą ketvėrių m etų laikotarpį gyventi taikoje ir niekaip bei jokiomis dingstimis nepulti ordino valdų. Pagaliau kunigaikščiai prisiekia: „Tikėjimo, tiesos ir garbės vardan per tuos ketverius metus krikštą patys su visa tauta priimti, taip pat visuotinai telktis vienybėn su Katalikų bažnyčia“. Vyko Dubysos saloje 1382 metų Visų Šventųjų išvakarėse1.

PDF 289

Tas kunigaikštis atsidavė ordino globai ir malonei kartu su savo broliu Tautvilą, nieko daugiau iš karto nepageidaudami kaip tik užtarimo pas didįjį kunigaikštį Jogailą, kad priimtų pasiūlymus, anksčiau jam pateiktus. O dėkodami už tą tarpininkavimą, kai atgaus savo tėvonines valdas, jie abu su Tautvilą ir abiem savo šeimomis visiems laikams pasiduos ordino globai ir amžinon vasalo priklausomybėn, sutikdami priimti tokias teises, kokios jiems bus pripažintos tinkamos.

PDF 290

Iš tiesų ordinui buvo naudingiau savo*įtakoje ir vasalinėje priklausomybėje turėti Lietuvą, padalytą į mažas kunigaikštystes, negu kad brukti savo valią vienam valdovui, nes tuo m etu ordinas buvo klaidingai įsitikinęs, kad jau yra pajungęs visą tą valstybę.

PDF 308

Atsiliepdamas į kunigaikščio Vytauto sutikimą, kad tėvonines valdas priima iš ordino valdyti leno teise, ordinas tad prisiima įsipareigojimą visomis jėgomis padėti jam atsiimti tėvo valstybę ir ten jį nuo bet kokio neteisėto smurto užstoti; ginti nuo Kristaus priešų; savo ruožtu kunigaikštis privalo padėti ir tarnauti ordinui kovoje su pastarojo priešais ir krikščionių tikėjimo priešininkais.

PDF 320

Kryžiuočių istorija iki tų metų neprisimena didesnio ordino pralaimėjimo kaip kad šis per Vytauto apsivalymą; mūšiuose atgulė šimtas penkiasdešimt ordino brolių ir kilmingųjų riterių bei nesuskaičiuojama daugybė ginkluotų įvairaus rango žmonių; penkiasdešim t penki kryžiuočių riteriai, du šimtai penkiasdešimt pasauliečių kilmingo luomo riterių, per pusantro tūkstančio ginkluotų žmonių nuėjo nelaisvėn.

PDF 333-334

Kryžiuočiai iš tiesų jau buvo visiškai atskirti pakelyje į namus, ir jau * Sol. taip fragmentiškai mini mūsų metraštininkai, nors apie jo reikšmę akivaizdžiai byloja didžiuliai pilkapiai (iš viso jų yra apie trisdešimt) bei iki šiolei aplinkiniuose laukuose randami ginklai ir kiti karo reikmenys. Tikriausiai metraštininkas suklydo užrašydamas Radis vietoj Padis, nes antkapio, buvusio Padžio abatijoje, Estijoje, užrašas patvirtina vietovardžio ir įvykio tapatumą: D. O. M. Memoria. aeterna. M. D. D. Plenrici. De. Ptennebergo Occubuit. in lite. pro. fide. cum. paganis. ad. Cubanum. in. Lithuania. A. D. M. CCC. XXC. V d. S. Rosaliaeciam (rugsėjo 4. - T. N.) Sol. oriens. Orate. pro. eo. (Viešpatie, Amžinam atminimui žymaus valdovo kunigaikščio Ptenriko Henebergo [Kuris] krito dėl tikėjimo kovoje su pagonimis Prie Kubancų, Lietuvoje 1385 Viešpaties metais, šv. Rozalijos dieną (rugsėjo 4.- T. N.), Saulei tekant. Melskitės už jį). Šią informaciją man suteikė velionis Augustas Kocebiu. 1 Keturkampės Medininkų pilies griuvėsių yra iki šiol. 335 būtų buvę po visos jų kariaunos, jeigu ne išdavystė dviejų brolių, Tomo ir Jono Survilų, kryžiuočių papirktų šnipų, kaip kad mes minėjome. Jų palydėti vokiečiai ne* be didesnių nuostolių priėjo prie Neries

PDF 341

Tačiau, ko gero, būtent tai, kad ordinas per šiuos karus buvo įpratęs naudos pelnytis ir plėstis liedamas bedievių kraują, ir sukėlė jo pagiežą. Karūnos paiždininkis Dmitrijus Goraiskis vyko į M arienburgą perduoti kvietimo. Ciolneris atsikalbinėjo, vėliau įvairiomis priežastimis dangstė savo atsisakymą; tikra tiesa, kad visi ordino vyresnieji buvo nusistatę prieš tą kvietimą ir netgi patarinėjo didžiajam magistrui tuoj pat imtis priešiškų Lietuvai veiksmų, kad, negaištant laiko, kokį krašto žemių dalį nusiaubtų, nes gali susiklostyti aplinkybės, vėliau tam trukdysiančios, ypač kai Lietuva priims krikštą1.

PDF 351

išleido iškilmingą pasiuntinybę pas didįjį magistrą Konradą Ciolnerį, kuriai vadovavo Olesnicos kunigaikštis Konradas, su pranešimu, kad Lenkijos karalius pradeda veiklą, ėmęsis visos Lietuvos krikšto, tad prašo Vokiečių ordino atvira širdimi prisidėti prie išrišimo, kaip kad liepia jų pašaukimas arba bent jau kad ordinas teiktųsi per tą laiką laiduoti taiką su Lietuva, kaip valstybe, pereinančia į katalikų religiją, pripažindama ją vyraujančia, arba leistų sudėti ginklus1. Ką į tai atsakė kryžiuočiai, nėra žinoma, betgi tikra yra tai, kad per ištisus tuos metus nedrįso jokiais antpuoliais drumsti Lietuvai ramybės1 2

PDF 371

Pirmiausia jie iškėlė tris savo pasiūlymus, mums jau žinomus, kuriuos šį kartą išdėstė taip: L Išvaduoti arba apsikeisti belaisviais. 2. Laiduoti sienas ir ordino turtą visais atžvilgiais, ką vėliau palikti spręsti popiežiaus ir imperatoriaus nuožiūra. 3. Pripažinti teises, ordinui suteiktas popiežiaus raštais ir imperatoriaus privilegijomis. Šešetą dienų truko pasitarimai, susikalbėta dėl dviejų pirmųjų punktų. Dėl trečiojo, kai lenkų įgaliotiniai pareiškė, kad išviso negalį suprasti, kokias teises pripažinti ordinas iš karaliaus reikalautų, kryžiuočiai piktai atkirto: „Tų teisių, kurias gavome į Lietuvą 1253,1255,1257,1259 metais ir 1260 metų Mindaugo donacijomis, taip pat popiežių: Inocento IV ir Aleksandro IV, be to, imperatoriaus Frideriko II leidimais ginklu užimti pagonių kraštus ir donacijų patvirtinimais, kurių galia mes besąlygiškai ir be jokių išimčių tampame tų kraštų valdovais“.

PDF 374

Kad ir kaip ten buvo, Ragainės komtūras Jonas Rumpenheimas ir Insterburgo valdytojas, vadovaudami vokiečių plėšikautojų būriui, įsiveržė į Žemaitiją ir prasibrovė net iki valsčių kairiajame Nevėžio krante, dargi prie Šventosios upės (Swintiippe), paskui užsuko į Kaltinėnų apylinkes, iš kur išsivarė nemažai galvijų ir žmonių. Po to Memelio komtūras Markvardas Rašau išsiruošė Žemaičių Medininkų link. Betgi laiku perspėti gyventojai įsileido plėšikautojus krašto gilumon, o vėliau, jiems grįžtant, siauroje perėjoje tarp liūnų, pastoję kelią taip sparčiai apsupo, kad visai supliekė: ketvertas ordino riterių, šešiasdešimt šeši kiti kariai atgulė kovos lauke, kiti pateko nelaisvėn, o patį komtūrą gyvą su žirgu ir amunicija sudegino, atiduodami dievams kaip auką; iš garsių kritusių kryžiuočių, be kitų, ordinas labai gailėjo Ervino Štokheimo, didžiojo magistro kompaniono, tai yra adjutanto, ir kažkokio Kverferto grafo

PDF 379

Ordinas to pasiūlymo griebėsi abiem rankomis, dingo pagarba karaliui, baigėsi draugystė su Skirgaila, nublankusi prieš viltį pelnyti naudos iš vidaus vaidų Lietuvoje; tad iš karto ne tik kad sutiko svetingai priimti Vytautą, bet ir trisdešimt tūkstančių kapų grašių užstatą prižadėjo už

PDF 384

Jie atvyko į Karaliaučių apie Sekmines; svetingai maršalkos Rabės priimti rengė pasitarimus, dalyvaujant Vytautui ir ordino pareigūnams; šito pasekmė buvo įžūli ir griežta sutartis, draugiška sąjunga su ordinu, nustatanti paklusnumą kunigaikščiui Vytautui, kurį jie vadindavo Kunigas, o vokiečiai König, Žemaitijos karaliumi. Žemaičiams buvo uždėta prievolė vos iškilus reikalui tarnauti ordino kariaunoje; gavo laisvos prekybos teisę ir galimybę siųsti savo produktus į Jurbarką, Ragainę ir Memelį bei savo ruožtu Prūsijos pirkliai - anų valsčiuose savo prekes be varžymų pardavinėti. Žygių į Lietuvą metu jokiu būdu taikai ir geram sutarimui negali būti nė vienos pusės prasižengta, o svetimšalių priešų užpuolimo atveju vieni kitiems yra įpareigoti teikti tarpusavio pagalbą. Jeigu Žemaitijai kiltų kokių nors nesusipratimų, kunigaikštis Vytautas ir ketvertas tenykščių didikų, iš ordino - maršalka ir ketvertas vyresniųjų turi sudaryti komisiją ir taikiai išspręsti ginčą; abiejų raštų data: Karaliaučiuje, 1390 metų gegužės 26

PDF 400-401

Gerai apmokėti vienuoliai visame krikščioniškajame pasaulyje griaudėjo iš sakyklų, skelbė naująjį didįjį magistrą Dangaus pasiuntiniu, turinčiu baigti apkrikštyti pagonis ir Romos bažnyčios viešpatavimą išplėsti už Ritėjų kalnų; dievotiems piligrimams, gerai ginkluotiems, Prūsijoje žadėjo puikias vaišes, svetingumą, dosnumą kiekvieną kartą, aukštesnį riterio rangą, iškilmingas puotas. Kryžiuočių pamokslininkai, kuriems visos sakyklos tapo atviros, nereikalavo nei popiežiaus bulių, nei išrišimo, gražby­ ] Apie tai dokumento originalas Slaptajame Karaliaučiaus archyve (stalčius 62. - Nr. 2). Datuota: In castro Marienburg a. d. 1391 proxima die Sabbati post festum b. Ambrossii (Marienburgo tvirtovėje, 1391 Viešpaties metais, penktadienį po Palaimintojo Ambraziejaus šventės (balandžio 8 dieną. -T. N.). 2 Voigt. - B. V. - S. 585-587. 402 liavo apie auksą ir išgertuves, grobį ir lėbavimus nekrikštų žemėje. Didžiojo magistro aplinkraštis pranašavo tokias vaišes ir iškilmingas puotas, kokių dar šiuose kraštuose nebuvo regėta

PDF 411

Kunigaikštis Vytautas buvo iš anksto* pasiūlęs didžiajam magistrui pastatydinti dvi įtvirtintas pilaites, reikalingas kairiajame Nem uno krante; vieną prieš Gardiną, kad dengtų persikėlimą per upę ar žygiuojančius per tiltą, prie pilių buvusį, kitą - kur nors prie Alytaus. Valenrodas atsiuntė statytojų ir reikalingų medžiagų; pirmosios statybai vadovavo netgi aukštas ordino pareigūnas - drabužininkas Verneris Tetingenas, kita buvo statoma Brandenburgo komtūro Jono Šionfeldo prižiūrima. Vienai buvo duotas Noigarteno vardas, tai yra Naujasis Gardinas, kitai - M etenburgas, tai yra pasienio tvirtovė; deja, abiejose buvo įkurdintos kryžiuočių įgulos

PDF 419

Didysis magistras Valenrodas su reikalais lankėsi Memelyje, kai gavo žinią apie Vytauto atsimetimą; neapsakomai nustebo taip subtiliai apgalvotu išdavystės planu, po to jį pagavo įtūžis ir ordino vyresniesiems ėmė prikaišioti neatsargumą bei nerūpestingumą; smarkiai šėlo ir tuojau pat išsiuntė įsakymus į M arienburgą ir kitas vietas, kad Vytauto brolis Žygimantas, taip pat bet kuris iš lietuvių, rastas dar likęs šalyje, būtų sukaustyti grandinėmis ir griežčiausiai saugomi. Apie Vytauto pabėgimą pranešė vokiečių kunigaikščiams ir Danijos karalienei, nupasakodamas, kaip tas kunigaikštis, priesaikos garbės nepaisantis, šitaip niekšiškai išdavė ordiną ir krikščioniškąjį tikėjimą pereidamas pas pagonis.

PDF 420

Lenkijos senatas kiek vėliau, tai yra karališkajai porai lankantis Lietuvoje, jautė pareigą ordinui aiškiau priminti klastingą jo elgesį su karaliumi ir Lenkijos Karūna, senato diplomatiniame pareiškime, rašytame birželio 9 dieną, be kita ko, nurodyta, kad Zlotorijos, Bobrovnikų ir visos Dobrynės žemės paėmimą savo valdžion, lenkų vadą išvejant jėga, jis laiko aiškiu taikos ir bet kokių draugiškų santykių nutraukimu, nes tos pilys ir žemės, nors buvo laikomos įkeistos, betgi yra neatskiriam a Lenkijos Karūnos nuosavybė; tad dėl priešiškų žingsnių - tiek pasisavinant Karūnos nuosavybę, tiek su ginklu rankoje užpuolant minėtą pilį - senatas reiškia protestą ir apskundžia skelbdamas visiems krikščionių didikų rūm am s1 2. O rdinas atsakė per savo m agistro instanciją gan riterišku tonu, be kita ko, kad Dobrynės lenkams, kurią ne iš jų įsigijo, neatiduos; tegu žinosi turėdami reikalą su Opolės kunigaikščiu, nes pastarasis, užleisdamas tvirtovę, įpareigojo ją gavusiuosius saugoti nuo bet kokio pašalinio pretenzijų į šį kraštą; pagaliau, jeigu Opolės kunigaikštis leistų išpirkti, o įkaitui sutartą sumą kas nors skirtų, ordinas nesipriešintų iš įkeistos žemės atsitraukti.

PDF 431-432

Rugpjūčio 15 dieną Dubysos saloje įvyko suvažiavimas; lietuviams atstovavo abu didieji kunigaikščiai: Lietuvos ir Žemaitijos - Vytautas, Rusios - Skirgaila1 2; ordinui - maršalka Verneris Tetingenas, lydimas kai kurių vyresniųjų. Belaisviai, kai kurie jau aštuonerius ir dešimtį m etų nem atę savo tėvynės, kiti kalėjimuose 1 Voigt. - B. Y - S. 644, 720-728. 2 Kad tie titulai ir įvykiai neatrodytų nauji spėliojimai, turiu savo skaitytojams priminti, kad Slaptajame Karaliaučiaus archyve iš laikų, apie kuriuos kalbama, ir 1392 bei 1393 metų yra Švitrigailos ir Vytauto antspaudai su įrašais, kuriuose yra šie titulai, jie paminėti ir pačiuose dokumentuose. 433 jauni susenę ir pražilę - juk barbariškum as ir pašėlęs įtūžis pam ina žmogiškumo teises, karo belaisvius vienodai, kaip ir baisius nusikaltėlius, sunkiomis grandinėmis kausto. Betgi palyginus abiejų pusių sąrašus, pasirodė, kad kryžiuočių viltys tuščios - pinigų iš tiesų jokių neturės gauti. U žtat ilgai derėjosi ir spyriojosi, kadangi karalius griežtai pareikalavo, kad galva už galvą būtų mainoma

PDF 432-433

Grįžęs iš suvažiavimo, maršalka Prūsijoje rado žymių svetimšalių svečių: Viurtembergo grafas Eberhardas V buvo atvykęs su nemažu riterių ir ginkluotų žmonių būriu. Reikėjo nedelsiant nuvesti juos į pagonių žemę. Žygis buvo surengtas labai iškilniai: ordino Didžioji, Šv. Jurgio vėliavos plaikstėsi virš prašmatniai apsirengusių riterių gretų. Buvo žygiuota per Graudžių girią, ne be didelio vargo. Vitingai ir Insterburgo pasienio sargyba sudarė priešakinį būrį. Netikėtas smūgis teko Pamedės valsčiaus apylinkėms, priešas pasislinko Raseinių link. Ugnimi ir kardu buvo niokotos vargšų žemdirbių sodybos; galop, atšipinę kardus į beginkles aukas, paėmę šešetą šimtų belaisvių, pasigrobę aštuonetą šimtų žir­ 1 Tai patvirtina tiesą apie tai, kas rankraštinėje Lietuvos (Bychovco) kronikoje (§ 1388) yra apie penketą kunigaikščių, paimtų nelaisvėn mūšyje prie Visevaldės 1390 metais, juk žinome, kad Vytautas savo žmonos brolį Glėbą Sviatoslavovičių prieš atsimesdamas buvo išsireikalavęs iš Marienburgo (§ 1399). 434 gų, neaišku kiek įvairių galvijų, triumfuodami grįžo į savo ša

PDF 441-442

Pagaliau Konradas sutiko su šia galutine sutartimi: kryžiuočių kariauna taikiai atsitraukia nuo Vilniaus, per Trakus, kur nelies kunigaikščio pilies; didysis kunigaikštis to atsitraukimo metu nedarys jiems nuostolių ir nepuldinės. Tad taip, bemaž ketvertą savaičių sugaišęs, daugybę žirgų, atsargų, karo reikmenų, ir, kaip galima numanyti, trečdalį žmonių praradęs bei nieko nelaimėjęs, išskyrus nusiaubtus priemiesčius bei apylinkes, kurie po paskutiniojo sudeginimo 1391 metais jau galėjo būti atsistatę, sugėdintas Konradas Jungingenas su savo svetimšaliais atėjūnais atsitraukė2. 1 1 Stryjkowski, - S. 307. Vietos padavimai šį įvykį iki šiol mena. Videniškiai yra už keturių mylių į vakarus nuo Ukmergės*. 1 Dlugoss. - P. 140; Voigt. - B. VI. - S. 26-30 ir jo nurodyti šaltiniai .Anot senovės padavimų, perkąrą kažkoks riteris raitas įsiropštė į vieną iš toliau nuo Vilniaus, dešiniajame Vilnios krante, dunksantį kalną, kuriame miestą apgulę priešai buvo įsirengę stovyklą. Šis stebuklingas įvykis bei netikėtas antpuolis privertė hyžiuočius, nuolat iš pabūklų apšaudančius miestą, pasitraukti nuo 443 1426 1 3 9 4 m . A t s i t r a u k i m a s n u o V i l n i a u s . Kryžiuočiai su visa stovykla nuo Vilniaus atsitraukė

PDF 463

Kryžiuočiai, nuolat užimti savo pasaulietinės ir bažnytinės valdžios plėtimu, ėmė taikstytis, kaip užimti Livonijos vyskupijos valdas tokiu pat būdu, kaip kad buvo padarę Prūsijoje. Jau Eželio vyskupystę apgyvendinę savo ordino nariais, ėm ėsi Rygos arkivyskupijos; pageidavo, kad tuometinis arkivyskupas Jonas Sintenas su savo kapitula vilktųsi Kryžiuočių ordino abitą; šis siekis sukėlė dvasininkijos įniršį, arkivyskupas ėmė primygtinai spausti grąžinti kai kurias valdas Livonijos magistrų neteisėtai užimtose žemėse, o būtent Rygos miestą

PDF 480

Kai buvo tęsiamos derybos dėl taikos, kryžiuočiai, viena vertus, įvairiausiais būdais nuo jų išsisukinėdami, kita vertus, jau nebegalėdami kitose krikščioniškose valstybėse suklaidinti vokiečių, trimitavo skelbdami kryžiaus žygį, visoje Italijoje ir Neapolio karalystėje kvietė riterius į kovą su pagonimis; šie iš tiesų 1397 metų rugsėjį nemažu būriu atvyko į Prūsiją. Ragainės komtūras ketverto šimtų savo žmonių būrio priešakyje susijungė su anais ir nuvedė plėšti Žemaitijos. Betgi sėkmė nuo šio žygio nusisuko arba žemaičiai, laiku perspėti, pastojo kelią miške, per kurį turėjo patraukti plėšikautojai; toje užkardoje taip smarkiai prirėmė, kad supliekė visą jų armiją, paėmė du šimtus belaisvių ir penketą šimtų žirgų.

PDF 525

Visas Žemaitijos kraštas turi priklausyti ordinui, kaip nuo seno buvo. Jeigu taip atsitiktų, kad mes arba mūsų įpėdiniai, sūnaus ar dukros neturėdami numirtų, tuokart visas mūsų kraštas ištisai pereis ordino nuosavybėn.

PDF 404

Šit taip didžiulis žygis, kuriame karių dalyvavo iki septyniasdešimties tūkstančių, įskaitant Livonijos ir Vytauto pulkus, nepasiekė savo tikslo, tiesiog pastangos nuėjo perniek.

PDF 92

Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas tikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prūsijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsbergo ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti abatai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti kryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešdami, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pareikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeižikišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso teigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pageidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai Minus ergo decet militantes domino, genti peccatrici, populo nequam, filiis sceleratis aliqua pactione conjungi.

PDF 96

Įrodė, jog daugiausia kaltinimų anaiptol ne Ordinui tenka, jis pats niekuo dėtas, daugelis kitų Ordino riterių irgi gali būti pateisinti, o kai kurie priekaištai suvis prasimanyti33. Popiežius po atskiro pasitarimo su kardinolais visuotiniame susirinkime pareiškė tokį sprendimą: „Kryžiuočių ordino riteriai turi Rygos Bažnyčiai, vyskupams bei kapitulai atiduoti viską, ką paėmę, ir daugiau jų nepuldinėti; prakeiksmas kris ant to, kuris mūšyje sužeistą Ordino brolį pribaigtų arba skatintų tokį nusikaltimą daryti; niekas daugiau negali trukdyti arba kelti sunkumų tiems, kurie norėtų vykti pas popiežių; visos sąjungos ir susimokiusiųjų sambūriai, gresiantys Bažnyčios garbei, turi būti išsklaidyti ir ateityje nekuriami. Kryžiuočiai turi gerbti dvasininkiją ir jokių nuoskaudų jiems, jokių skriaudų Bažnyčiai nedaryti.