Kryžiuočių ordinas

PDF 27

Iš savo pusės, sutikdami apsi­ krikštyti, jiedu pirmiausia reikalavo, kad Vokiečių Ordinas Lie­ tuvai grąžintų žemes iki Deimės ir Alės upių Prūsijoje ir Žiemga­ lius bei Kuršius Livonijoje. Kadangi Lietuvai apsikrikštijus Ordino egzistencijai Lietuvos pasieniuose nebūtų buvę pagrindo, tai jiedu siūlė Ordinui išsikelti į Rusijos pietus, ginti krikščionis nuo totorių užpuldinėjimo. Kai ciesorius ir Vokiečių Ordinas su dideliais Lietuvos val­ dovų reikalavimais nenorėjo sutikti, vėl reikėjo griebtis kardo.

PDF 27

Iš savo pusės, sutikdami apsi­ krikštyti, jiedu pirmiausia reikalavo, kad Vokiečių Ordinas Lie­ tuvai grąžintų žemes iki Deimės ir Alės upių Prūsijoje ir Žiemga­ lius bei Kuršius Livonijoje. Kadangi Lietuvai apsikrikštijus Ordino egzistencijai Lietuvos pasieniuose nebūtų buvę pagrindo, tai jiedu siūlė Ordinui išsikelti į Rusijos pietus, ginti krikščionis nuo totorių užpuldinėjimo. Kai ciesorius ir Vokiečių Ordinas su dideliais Lietuvos val­ dovų reikalavimais nenorėjo sutikti, vėl reikėjo griebtis kardo.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Bet štai Vytautas Žalgirio mūšyje (1410) palaužė Ordino\ngalybę ir Žemaitijai grąžino laisvę.

PDF 124

Bet štai Vytautas Žalgirio mūšyje (1410) palaužė Ordino galybę ir Žemaitijai grąžino laisvę. Torno taika (1411) įgijęs Žemaičių kraštą iki gyvos galvos, Vytautas jau nebesiskaitė su žemaičių prisirišimu prie savo tikėjimo ir pasiryžo juos ap­ krikštyti. Tuo būdu Ordinas, pralaimėjęs Žalgirio kovą, pra­ laimėjo ir čia, nes jo užsimojimas apkrikštyti visą Lietuvą ir plačiai garsintas pasauliui rytuose apaštalavimas, kurį jis vedė kardu, sudužo į Vytauto galybę. Vytautui, bet ne Ordinui, teko garbė laimėti Žemaičius Kristaus Bažnyčiai. Torno tai­ koje Ordinui buvo priminta, kad pasistengtų atvesti į Katalikų Bažnyčią Prūsijos ir Livonijos netikinčiuosius, ko jis nepadarė per 200 metų^1 ).

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Po tų visų pasisekimų, paties Vytauto iškovotų,\nnors jis ir buvo tik vietininkas Lietuvoj, bet jo padėtis, kaip\nmano prof. Haleckis, buvo daug tvirtesnė, negu nepriklausomos\nLietuvos kunigaikščio prieš uniją^5 ). Jo galybės sustiprėjimas\naiškus ir iš rytų politikos, kurią jis ėmė vesti sunormavęs santy­\nkius su Lenkija ir padaręs taiką su Ordinu, besistengiančiu po Os­\ntrovos akto užkariauti tikrąją Lietuvą; bet po visos eilės žygių ir\npaskutiniojo nepasisekusio Vilniaus apsiautimo, Ordinas savo\ngrobuoniškus planus nukreipė prieš Žemaitiją.

PDF 178

Haleckis, buvo daug tvirtesnė, negu nepriklausomos\nLietuvos kunigaikščio prieš uniją^5 ). Jo galybės sustiprėjimas\naiškus ir iš rytų politikos, kurią jis ėmė vesti sunormavęs santy­\nkius su Lenkija ir padaręs taiką su Ordinu, besistengiančiu po Os­\ntrovos akto užkariauti tikrąją Lietuvą; bet po visos eilės žygių ir\npaskutiniojo nepasisekusio Vilniaus apsiautimo, Ordinas savo\ngrobuoniškus planus nukreipė prieš Žemaitiją. Bet ir dėl to\nkrašto įvyko tarp Vytauto bei Ordino, nors ir labai nepastovi\ntaika, bet vis dėlto taika, kas padėjo Vytautui vesti savo politi­\nką rytuose.

PDF 103-104

87\n\n## Puslapis 104\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nMūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuo­\nmonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordi­\nnams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Ge­\ndimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos \narkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir \nišsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo \nmelu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių \nordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą \nginče su kryžiuočiais.

PDF 103-104

87\n\n## Puslapis 104\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nMūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuo­\nmonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordi­\nnams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Ge­\ndimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos \narkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir \nišsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo \nmelu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių \nordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą \nginče su kryžiuočiais.

PDF 119

Gediminas nustebo, pamatęs tarp atvertų Bajerburgo vartų pakartą išdaviką, bet vis tiek puolė tvirtovę. 22 dienas tęsėsi apsuptis, o dviejų poilsio dienų metu į pagalbą apsuptie­ siems atvyko Ordino maršalas Henrikas Duseneris ir Reino palatinas su stipriom pajėgom. Įgula su pagalbininkais be­ mat susiruošė pulti ir užpuolė Gedimino stovyklą.

PDF 16

Dusburgiečio veikale nemaža moralizacijos, pamokymų, stebuklų, vizijų, nepaprastų\nįvykių. Jau kronikos pratarmėje autorius idealizuoja pirmuosius Ordino brolius, kurie,\natsisakę kilmingų titulų, prabangių drabužių ir kt., nuolankiai dirbo paprasčiausius\ndarbus; pasirinko neturtą, pavojus, rūpesčius ir vienatvę, vilkėjo ašutines arba šarvus,\nkiekvienu momentu pasiryžę ginti tikėjimą kare su netikėliais. Štai tokių didžiulių\n„stebuklų padarė aukščiausias dievas per minėtuosius brolius Prūsijos žemėje“.

PDF 16

Dusburgiečio veikale nemaža moralizacijos, pamokymų, stebuklų, vizijų, nepaprastų\nįvykių. Jau kronikos pratarmėje autorius idealizuoja pirmuosius Ordino brolius, kurie,\natsisakę kilmingų titulų, prabangių drabužių ir kt., nuolankiai dirbo paprasčiausius\ndarbus; pasirinko neturtą, pavojus, rūpesčius ir vienatvę, vilkėjo ašutines arba šarvus,\nkiekvienu momentu pasiryžę ginti tikėjimą kare su netikėliais. Štai tokių didžiulių\n„stebuklų padarė aukščiausias dievas per minėtuosius brolius Prūsijos žemėje“.

PDF 132

Prekyba su Rusia ir Prū­ sija seniai nutrūkusi, nuolatinis priešo pavojus Lietuvos sos­ tinę vertė pakaitomis čia karine stovykla, čia mūšio lauku. Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vla­ dislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kai­ navo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvy­ rojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi Kryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, jei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­ gaila.

PDF 81

To [rašto] paliudijimui laikėme reikalingu dalyku pridė­ ti prie šio laiško tą mūsų antspaudą, kurį pasiuntėme apaš­ tališkajam viešpačiui ir švenčiausiajam mūsų tėvui ir kurį kryžiuočiai šios pasiuntinybės įžeidimui įmetė į ugnį. Šio antspaudo niekintojus ir teksto klastotojus šiuo laiš­ ku skelbiame tikėjimo persekiotojais, piktais ir klastingais eretikais. Duota Vilniuje 1323 viešpaties metais, pačioje Kristaus kūno dienoje.

PDF 161

Pasigirsta vi­\nsų kaip vieno balsai, kad jie esą laisvi ir kad jų tėvai niekados \nnemokėję Lenkijai duoklių - toks buvo atsakymas į tą prama­\nnaus Vytauto klausimą. Taigi prasidėjo slapti sandėriai su Or­\ndinu, pirmiausia Gardine, paskui kitose vietovėse, kur Vytau­\ntas atnaujino senuosius savo ryšius su Prūsija; apsisaugodamas \nnuo nepakeliamų Jogailos reikalavimų, kryžiuočiams prižadė­\njo teikti pagalbą atstatinėjant sudegintas jų pilis prie Kauno64. \nTačiau šie politiniai kivirčai nebuvo Vilniui tokie skaudūs (1399 \nm.

PDF 161

Pasigirsta vi­\nsų kaip vieno balsai, kad jie esą laisvi ir kad jų tėvai niekados \nnemokėję Lenkijai duoklių - toks buvo atsakymas į tą prama­\nnaus Vytauto klausimą. Taigi prasidėjo slapti sandėriai su Or­\ndinu, pirmiausia Gardine, paskui kitose vietovėse, kur Vytau­\ntas atnaujino senuosius savo ryšius su Prūsija; apsisaugodamas \nnuo nepakeliamų Jogailos reikalavimų, kryžiuočiams prižadė­\njo teikti pagalbą atstatinėjant sudegintas jų pilis prie Kauno64. \nTačiau šie politiniai kivirčai nebuvo Vilniui tokie skaudūs (1399 \nm.

PDF 41

Anaiptol, tu gausiai davei jiems visa, ko troško jo širdis.\nJo vadovavimo metais Ordinas taip sustiprėjo, kad neilgai trukus po jo mirties šiame\nOrdine jau buvo priskaičiuojama du tūkstančiai brolių, gimusių kilmingose Vokietijos\nšeimose. Jo šviesybė valdovas Konradas, Tiuringijos landgrafas, kurio giminaitis buvo ir\npats magistras, būdamas pasauliečiu, užsivilko drauge su dideliu būriu savo kilmingųjų\nšio Ordino vienuoli© apsiaustą.

PDF 196

Moteris, tiek kartų ir taip smarkiai bauginama siaubingų bildesių, daugel sykių gąsdinama stebuklingų balsų, nebeturėjo jėgų ilgiau priešintis šventam vyro sumanymui, todėl ir nusileido, duodama jam valią stoti į bet kurį vienuolyną. Šitaip atgavęs laisvę, jis, atvykęs į Prūsijos kraštą, davė įžadus Teutonų ordinui; kaip anksčiau, būdamas pasauliečiu, pranoko savo bendrus piktadarybėmis, taip dabar, būdamas vienuolyne, pralenkė kitus brolius dorybėmis. Vieną kartą, sunkios negalės kamuojamas, jis išvydo žydą ir krikščionį, apsivilkusius begardų drabužiais, vienas stovėjo dešinėje, kitas — kairėje, jiedu ginčijosi dėl tikėjimo tiesų, ir žydas, nuginčijęs krikščionį, tarė: „Henrikai, dabar girdėjai, kad tavo tikėjimas negali tavęs išganyti, tad išpažink žydų tikėjimą“.

PDF 99

Ordino kariuomenė, sudaryta iš pėstininkų, raitelių ir arti­ lerijos, buvo už abi sąjungininkų (lietuvių ir lenkų) kariuomenes geresnė. Ji buvo geriau ginkluota, sutvarkyta, drausminga ir kovose patyrusi, — tai buvo visos Europos kariuomenių pavyz­ dys. Nuolatinę kariuomenę sudarydavo Ordino broliai, o karui ištikus kviesdavosi ir samdydavosi riterių iš įvairių Europos kraštų.

PDF 17-18

Lietuvos mūšiai 15\n\n## Puslapis 18\n\nAG Li;\n\nŽalgirio mūšio inscenizacija Griunvaldo apylinkėse Lenkijoje: Lietuvos kariuomenė, kartu su sąjungininkais lenkais; |\n\n2 1410 m. liepos 15 d. sutriuškino Kryžiuočių (dar vadinamo Vokiečių arba Teutonų) ordino kariuomenę viename didžiausių /**\nEuropos viduramžių mūšyje. Ši pergalė padėjo Lietuvai įtvirtinti savo, kaip pilnavertės Europos valstybės, statusą.

PDF 17-18

Lietuvos mūšiai 15\n\n## Puslapis 18\n\nAG Li;\n\nŽalgirio mūšio inscenizacija Griunvaldo apylinkėse Lenkijoje: Lietuvos kariuomenė, kartu su sąjungininkais lenkais; |\n\n2 1410 m. liepos 15 d. sutriuškino Kryžiuočių (dar vadinamo Vokiečių arba Teutonų) ordino kariuomenę viename didžiausių /**\nEuropos viduramžių mūšyje. Ši pergalė padėjo Lietuvai įtvirtinti savo, kaip pilnavertės Europos valstybės, statusą.

PDF 191

Bet tuo tarpu su Lietuvos priešu Or­ dinu susitarė Lenkija. Vytautas, negalėdamas pakęsti jų są­ jungos, apskundė patį Ordiną pasauliui, stengdamasis tuo jų santykius suardyti. Jis gerai žinojo, kad jų prietelystė gali pa­ kenkti ne tik jo vidaus politikai, bet ir užsienių. Tada Vytautas ėmė daryti nepalankių žygių prieš Ordiną. Išvijo jį iš Žemaičių krašto (1401 m.), vėl jam sumaišydamas kortas: nuo Mindau­ go laikų dėtos pastangos užkariauti Žemaitiją, kad galėtų sau­ sažemiu susijungti abu Ordinai, vėl liko sutrukdytos. Dabar kryžiuočiai, užmokėję už gerus santykius su Lenkija Žemaičių kraštu, ėmė taikintis su Vytautu (1402).

PDF 37-38

Tad popiežius, išklausęs šią pasiuntinybę, įkūrė, palenktas prašančiųjų dorų maldavimų, šioje ligoninėje ir viešpaties dievo vardu patvirtino. Jeruzalės ligoninės brolių ordiną pavargėliams bei paliegėliams slaugyti, o iš tikrųjų brolių bažnyčios karių ordiną, į kurį būrėsi dvasininkai, kariai bei kiti broliai, leisdamas šios ligoninės broliams dėvėti baltą apsiaustą su juodu kryžiumi ir suteikdamas jiems visokių laisvių, lengvatų bei indulgencijų, kurių apaštališkasis sostas 153 Akonas (Akra, Aka) — miestas ir uostas Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (dab Izraelio teritorijoje), XI a. pabaigoje buvęs Vakarų Europos kryžininkų įkurtoje Jeruzalės karalystėje. 1187 m. jį užėmė Egipto sultonas. Saladinas. Kryžininkų atkariautas 1191 m., tapo Jeruzalės karalystės sostine (iki 1291 m.). teikė tokiems garbingiems ordinams, kaip jau minėtieji joanitai ir tamplieriai, taigi duodamas teisę laisvai naudotis tomis pat privilegijomis kaip ir anieji.

PDF 37-38

Tad popiežius, išklausęs šią pasiuntinybę, įkūrė, palenktas prašančiųjų dorų maldavimų, šioje ligoninėje ir viešpaties dievo vardu patvirtino. Jeruzalės ligoninės brolių ordiną pavargėliams bei paliegėliams slaugyti, o iš tikrųjų brolių bažnyčios karių ordiną, į kurį būrėsi dvasininkai, kariai bei kiti broliai, leisdamas šios ligoninės broliams dėvėti baltą apsiaustą su juodu kryžiumi ir suteikdamas jiems visokių laisvių, lengvatų bei indulgencijų, kurių apaštališkasis sostas 153 Akonas (Akra, Aka) — miestas ir uostas Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (dab Izraelio teritorijoje), XI a. pabaigoje buvęs Vakarų Europos kryžininkų įkurtoje Jeruzalės karalystėje. 1187 m. jį užėmė Egipto sultonas. Saladinas. Kryžininkų atkariautas 1191 m., tapo Jeruzalės karalystės sostine (iki 1291 m.). teikė tokiems garbingiems ordinams, kaip jau minėtieji joanitai ir tamplieriai, taigi duodamas teisę laisvai naudotis tomis pat privilegijomis kaip ir anieji.

PDF 5

Kronikoje plačiai nušviečiamas Kryžiuočių ordino įkūrimas XII a. pabaigoje,\nagresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a.\npirmojoje pusėje. Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui\nir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių\nfeodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes,\nniokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos,\nNevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės\nkovą prieš agresiją.

PDF 5

Kronikoje plačiai nušviečiamas Kryžiuočių ordino įkūrimas XII a. pabaigoje,\nagresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a.\npirmojoje pusėje. Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui\nir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių\nfeodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes,\nniokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos,\nNevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės\nkovą prieš agresiją.

PDF 230

Nepaisant to, ne tik Vilnius, bet ir kiti Lietuvos miestai dar nebuvo praradę savo reikšmės, kadangi net prieš patį Švit­ rigailos nuopuolį, 1432 metais, Lie­ tuvos ir lietuviškos Rusios kuni­ gaikščiai, bajorai ir miestai raštu prisiekė Prūsijos ordinui tiksliai lai­ kytis su juo sudarytos didžiojo ku­ nigaikščio Švitrigailos sutarties. Ind. C od. Hist. Diplom. Livon., I. N. 1524.

PDF 230

Nepaisant to, ne tik Vilnius, bet ir kiti Lietuvos miestai dar nebuvo praradę savo reikšmės, kadangi net prieš patį Švit­ rigailos nuopuolį, 1432 metais, Lie­ tuvos ir lietuviškos Rusios kuni­ gaikščiai, bajorai ir miestai raštu prisiekė Prūsijos ordinui tiksliai lai­ kytis su juo sudarytos didžiojo ku­ nigaikščio Švitrigailos sutarties. Ind. C od. Hist. Diplom. Livon., I. N. 1524.

PDF 56

Tačiau mūšio metu į me­ dinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis. Tas pašėlęs lietuvių priešinimasis nė kiek neatbaidė vokiečių nuo kas­ metinių žygių iki pat Vilniaus, kuris tolydžio gyveno apim­ tas naujo puolimo grėsmės; 1384 metais, nepaisant skaudžių netekčių, Ordino patirtų Lietuvoje, jo antpuoliai jau siekda­ vo Kernavę, bet lemtinga Jogailos ir Skirgailos pergalė prieš Ragainės komtūrą, laimėta tarp Vilniaus ir Ukmergės, ir vi­ siškas pastarojo kariaunos sunaikinimas tąkart apsaugojo sostinę nuo puolimo. Tuo metu pakitusi kaimyninės Lenki­ jos padėtis, nauji Jogailos politikos užmojai ilgam įžiebė Prū­ sijos kerštą ir Lietuvai bei Vilniui grėsė neapsakomomis ne­ gandomis.

PDF 56

Tačiau mūšio metu į me­ dinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis. Tas pašėlęs lietuvių priešinimasis nė kiek neatbaidė vokiečių nuo kas­ metinių žygių iki pat Vilniaus, kuris tolydžio gyveno apim­ tas naujo puolimo grėsmės; 1384 metais, nepaisant skaudžių netekčių, Ordino patirtų Lietuvoje, jo antpuoliai jau siekda­ vo Kernavę, bet lemtinga Jogailos ir Skirgailos pergalė prieš Ragainės komtūrą, laimėta tarp Vilniaus ir Ukmergės, ir vi­ siškas pastarojo kariaunos sunaikinimas tąkart apsaugojo sostinę nuo puolimo. Tuo metu pakitusi kaimyninės Lenki­ jos padėtis, nauji Jogailos politikos užmojai ilgam įžiebė Prū­ sijos kerštą ir Lietuvai bei Vilniui grėsė neapsakomomis ne­ gandomis.

PDF 242

Čia, Vilniuje (1443 metais), totorių pasiuntinių prašymu, caras Chadži Girėjus buvo iškilmingai paskelb­ tas Perekopo chanu. Čia 1448 metais su Prūsijos ordinu su­ daryta37 garsi sutartis, o po dvidešimties metų (1468 me­ tais) pats didžiojo magistro pavaduotojas Henrikas Plauenas toje Lietuvos sostinėje, kurios sienas jo pirmtakai kadaise įžūliai griovė, žemai lenkėsi prieš galingojo Kazimiero sos­ tą38. Pagaliau čia, Vilniuje, triumfuojančiai Lietuvai liūdnos iš- 35 Svarbiausi Vilniaus seimai, suside­ dantys iš vasalinių kunigaikščių, Ka­ zimiero Jogailaičio laikais vyko: 1451,1452,1457 (tais metais Goštau­ tui atleido).

PDF 196

Kai brolis Henrikas pasižadėjo įstoti į Teutonų ordiną, išnyko visas šis sambūris ir visi šie regėjimai. Kai sugrįžo išbalęs ir priblokštas į savo pilį, papasakojo visa, ką matęs, savo žmonai, kilmingai, jaunai ir švelniai moteriai, kuri, jo paprašyta skyrybų, ryžtingai atsisakė. Kai jis kurį metą nelyginant dvejojo, ar pajėgs tesėti savo įžadus, velnias, žmonių giminės priešas, kuriam tūkstančiai kelių kenkti žmogui, norėdamas jį sulaikyti nuo šių šventų ketinimų, pasirodė jam sapne apsivilkęs karališkais rūbais bei apsuptas gausybės riterių ir pasakė: „Henrikai, turėtumei tokią karalystę ir tokią kariauną, būtumei žymus karys, man tarnautumei, o aš dar daugiau tau duočiau“.

PDF 196

Kai brolis Henrikas pasižadėjo įstoti į Teutonų ordiną, išnyko visas šis sambūris ir visi šie regėjimai. Kai sugrįžo išbalęs ir priblokštas į savo pilį, papasakojo visa, ką matęs, savo žmonai, kilmingai, jaunai ir švelniai moteriai, kuri, jo paprašyta skyrybų, ryžtingai atsisakė. Kai jis kurį metą nelyginant dvejojo, ar pajėgs tesėti savo įžadus, velnias, žmonių giminės priešas, kuriam tūkstančiai kelių kenkti žmogui, norėdamas jį sulaikyti nuo šių šventų ketinimų, pasirodė jam sapne apsivilkęs karališkais rūbais bei apsuptas gausybės riterių ir pasakė: „Henrikai, turėtumei tokią karalystę ir tokią kariauną, būtumei žymus karys, man tarnautumei, o aš dar daugiau tau duočiau“.

PDF 17

Vizijomis apie brolių žaizdas ir randus, kuriuos rodanti abejojantiems pati švenčiausioji\nmergelė, teigiama, jog Vokiečių ordinas esąs pats geriausias, labiausiai nusipelnęs tarp\nkitų panašių brolijų (III, 12).\n Kronikoje itin ryškus teologiniai momentai. Pratarmėje autorius pranašo Danieliaus\nžodžius panaudoja Kryžiuočių ordino nuopelnams Prūsijoje pabrėžti.

PDF 56

Tačiau mūšio metu į me­ dinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis. Tas pašėlęs lietuvių priešinimasis nė kiek neatbaidė vokiečių nuo kas­ metinių žygių iki pat Vilniaus, kuris tolydžio gyveno apim­ tas naujo puolimo grėsmės; 1384 metais, nepaisant skaudžių netekčių, Ordino patirtų Lietuvoje, jo antpuoliai jau siekda­ vo Kernavę, bet lemtinga Jogailos ir Skirgailos pergalė prieš Ragainės komtūrą, laimėta tarp Vilniaus ir Ukmergės, ir vi­ siškas pastarojo kariaunos sunaikinimas tąkart apsaugojo sostinę nuo puolimo. Tuo metu pakitusi kaimyninės Lenki­ jos padėtis, nauji Jogailos politikos užmojai ilgam įžiebė Prū­ sijos kerštą ir Lietuvai bei Vilniui grėsė neapsakomomis ne­ gandomis.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Jurgio vėliava puolė į mūšį Ordino \nriteriai, bet, narsiai lietuvių atremti, patyrę didelių nuosto­\nlių, turėjo grįžti prie likusių karių. Tačiau mūšio metu į me­\ndinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, \nper kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis. Tas pašėlęs \nlietuvių priešinimasis nė kiek neatbaidė vokiečių nuo kas­\nmetinių žygių iki pat Vilniaus, kuris tolydžio gyveno apim­\ntas naujo puolimo grėsmės; 1384 metais, nepaisant skaudžių \nnetekčių, Ordino patirtų Lietuvoje, jo antpuoliai jau siekda­\nvo Kernavę, bet lemtinga Jogailos ir Skirgailos pergalė prieš \nRagainės komtūrą, laimėta tarp Vilniaus ir Ukmergės, ir vi­\nsiškas pastarojo kariaunos sunaikinimas tąkart apsaugojo \nsostinę nuo puolimo.

PDF 110

81 (78). Dar apie tą patį Su šiuo broliu Hermanu, jau priimtu į Ordiną ir darančiu vieną dorovingą darbą po kito, švenčiausioji mergelė Marija ne kartą buvo kalbėjusi slaptai ir draugiškai, o vieną sykį švenčiausioji mergelė jam pasirodė nuliūdusiu veidu ir, kai jis stengėsi patirti jos liūdesio priežastį, atsakė: „Man liūdna, kad mano mielieji sūnūs, o tavo broliai iš Teutonų ordino, kitados apie nieką kita nesikalbėję, tik apie mano sūnų, apie mane ir šventųjų darbus, dabar apie nieką kita nesikalba, tik apie karalių bei kunigaikščių darbus ir šio pasaulio tuštybę, o labai retai kada arba niekada nemini nei mano sūnaus, nei manęs, nei šventųjų darbų“. 340 Gerhardas iš Hiršbergo (Hircbergo) 1257—1259 m.

PDF 110

81 (78). Dar apie tą patį Su šiuo broliu Hermanu, jau priimtu į Ordiną ir darančiu vieną dorovingą darbą po kito, švenčiausioji mergelė Marija ne kartą buvo kalbėjusi slaptai ir draugiškai, o vieną sykį švenčiausioji mergelė jam pasirodė nuliūdusiu veidu ir, kai jis stengėsi patirti jos liūdesio priežastį, atsakė: „Man liūdna, kad mano mielieji sūnūs, o tavo broliai iš Teutonų ordino, kitados apie nieką kita nesikalbėję, tik apie mano sūnų, apie mane ir šventųjų darbus, dabar apie nieką kita nesikalba, tik apie karalių bei kunigaikščių darbus ir šio pasaulio tuštybę, o labai retai kada arba niekada nemini nei mano sūnaus, nei manęs, nei šventųjų darbų“. 340 Gerhardas iš Hiršbergo (Hircbergo) 1257—1259 m.

PDF 151

Tiekos negandų nukamuota, nesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis ne­ valiojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias apgultis. Veržli Vytauto prigimtis neleido jam ilgai išbūti už­ siėmus taikiais reikalais; amžinos kovos su Rusios kunigaikš­ čiais ir totorių ordos chanais, įtempti karai su dar nenumal- dytais kryžiuočiais vertė šį šiaurės krašto karžygį pakelti kardą čia vienoje valstybės pusėje, čia kitoje, dažnai atplėš­ davo jį nuo sostinės. Vis dėlto nereikėtų manyti, kad Vilnius ypač vėlesniais Vytauto valdymo laikais neužgydė žaizdų, patirtų nesėkmingai valdant Skirgailai, ir nepraturtėjo.

PDF 93-94

3 baigiamas tokiais žodžiais: Cupientes igitur, ut veritatis testimonium, quod coram vest­ ra protulimus sanctitate, fratribus pre- notatis, utile et laudabile fiat nostrorum duximus apensione fieri evidens sigil­ lorum [Taigi trokšdami, kad liudiji­ mo tikrumas, kurį jūsų šviesybės akivaizdoje iškėlėme broliams minė­ tiems, būtų naudingas ir verta, pa­ raginame, kad būtų matomas prika­ binus mūsų antspaudusl. 77 ## Puslapis 94 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Jeigu dabar išnagrinėtume viską, ko tik kelerių metų tarps­ niu būta Ordino santykiuose arba su Lenkijos karaliumi, kad ir Pamario valdymo klausimu, arba su lenkų vyskupais dėl dešimtinės ir šv. Petro skatiko rinkliavų, arba su Rygos arki­ vyskupu, turint omenyje senus jo skundus, arba su Lietuvos valdovu, už ir prieš kryžiuočius popiežiaus rūmuose Avinjo­ ne tieka priporinta, tad lengvai suprastume, kaip popiežiui bu­ vo neapsakomai sunku ir, žinia, dėl savo padėties, minėtų kraš­ tų tolybės, santykių nesupratimo, net neįmanoma išnarplioti savaime susipainiojusių, o kartais ir tyčia suveltų sruogų, suk­ tybę nuo tiesos atskirti ir stoti pozicijon, kuri jam, kaip aukš­ čiausiajam teisėjui, derėtų, kad tartų griežtą galutinį nuosp­ rendį įnirtingo pykčio apimtoms pusėms.

PDF 134

Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­ gos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­ siuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie­ tuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytau­ tu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuo­ čiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuoda­ mi, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.

PDF 134

Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­ gos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­ siuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie­ tuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytau­ tu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuo­ čiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuoda­ mi, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.

PDF 84

Taip iš Vytauto buvo atimta vakarinė Podolija^1 ). Ordinas, įgavęs dar didesnės vil­ ties pasilikti Žemaitijoj, savo politikos su Vytautu nepakeitė. Tik lenkai, matydami jo susilpnėjimą, laikė gera proga užmegs­ ti glaudesnius santykius su Lietuva.

PDF 41

Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats esąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos. Tada jo šventenybė popiežius bei imperatorius, norėdami pagerbti brolį Hermaną, suteikė kunigaikščio titulą jam ir jo įpėdiniams — būsimiems Teutonų namų ordino magistrams. Kaip šios valdžios žymenį popiežius jam padovanojo žiedą, o imperatorius suteikė teisę turėti vėliavoje karališkąsias imperijos insignijas, ir po to magistras ne kartą juodviem pasitarnavo, draugiškai vieną su kitu taikydamas.

PDF 21

1410 Žalgirio (Griunvaldo) mūšis. Lenkijos ir Lietuvos jungtinė kariuomenė sutriuškina Vokiečių ordiną, kėlusį grėsmę abiejų valstybių egzis- tencijai. 1569 Liublino unija.

PDF 21

1392–1430 žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto valdymo metai. 1410 Žalgirio (Griunvaldo) mūšis. Lenkijos ir Lietuvos jungtinė kariuomenė sutriuškina Vokiečių ordiną, kėlusį grėsmę abiejų valstybių egzis- tencijai.

PDF 16

Pačioje Vakarų Europoje XIII—XIV a. irgi pasigirsdavo Kryžiuočių ordino adresu\nkritiškų balsų, raginančių netgi jį likviduoti. Įtempta grupuočių kova vyko ir Ordino\nviduje, siekiant restauruoti šią vokiečių feodalų karinę-religinę organizaciją. Tokiomis

PDF 16

Pačioje Vakarų Europoje XIII—XIV a. irgi pasigirsdavo Kryžiuočių ordino adresu\nkritiškų balsų, raginančių netgi jį likviduoti. Įtempta grupuočių kova vyko ir Ordino\nviduje, siekiant restauruoti šią vokiečių feodalų karinę-religinę organizaciją. Tokiomis

PDF 50

Tačiau vėliau jis pretendavo tik į visą Žemaitiją iki Nemuno (vadinasi, ir Klaipėdą) bei Užnemunę. Taigi, net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu priežastis – Žemaitija. Žalgirio pergalė dar nepasiekta ideologiškai – Va- karuose sklido paskviliai apie „netikrą“ Jogailos ir Vytauto pergalę, nes jie nugalėjo pasitelkę pagonis, totorius musulmonus.

PDF 226

Mat Švitrigaila, iki tol irzęs dėl nuolatinių nesėkmių, nuolatinio bastymosi ir žeminimosi prieš Vytautą, tramdė savyje apmaudą ir neapykantą kara­ liui ir Lenkijai. Kryžiuočiai, neįstengę sukiršinti Vytauto su Jogaila, sulaukė palankaus meto kurstydami Švitrigailą siekti savo senųjų užmačių ar bent jau vėl kelti sumaištį jiems pa­ vojingoje Lenkijoje. Šis kunigaikštis, dar nuo pirmųjų kivir- 1 Lietuvos istorikai Švitrigailą api­ būdina ne per geriausiai.

PDF 135

Kai rug­ pjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvy­ ko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų pa­ pročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant. Tad, visuotinei tamsybei klestint, kryžiuočiai leng­ vai įkalbėjo tieką svetimtaučių, kad visa Lietuva iki šiol dar esanti pagonių šalis. Galop ta galinga kariauna išsiruošė į žygį vedama vyriausiojo vado Ordino maršalo Engelhardo Rabės22, kadangi didysis magistras Konradas Ciolneris gu­ lėjo pakirstas sunkios ligos.

PDF 225

Ketvirta knygos dalis (Apie įvykius) PRASIDEDA KETVIRTA KNYGOS DALIS APIE ĮVYKIUS 1. Apie Celestiną III, popiežių, ir Henriką VI, imperatorių Tuo metu, kai radosi ir gavo pradžią Teutonų namų ordinas, tai yra 1190 viešpaties metais, viešpatavo Celestinas III, popiežius, ir Henrikas VI, imperatorius (Dusb. I, 2).

PDF 225

Ketvirta knygos dalis (Apie įvykius) PRASIDEDA KETVIRTA KNYGOS DALIS APIE ĮVYKIUS 1. Apie Celestiną III, popiežių, ir Henriką VI, imperatorių Tuo metu, kai radosi ir gavo pradžią Teutonų namų ordinas, tai yra 1190 viešpaties metais, viešpatavo Celestinas III, popiežius, ir Henrikas VI, imperatorius (Dusb. I, 2).

PDF 82

Ordinas atsiuntė savo komtūrą Marquardą v. Salzbachą su keliais tūkstančiais kariuomenės; prisijungė prie Vytauto su savo pulkais ir Tochtamyšas. Tuo būdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokie­ čiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama kariuomenė buvo internacionalinė.

PDF 82

Ordinas atsiuntė savo komtūrą Marquardą v. Salzbachą su keliais tūkstančiais kariuomenės; prisijungė prie Vytauto su savo pulkais ir Tochtamyšas. Tuo būdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokie­ čiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama kariuomenė buvo internacionalinė.

PDF 113

upės350, žuvo brolis Burchardas, Livonijos magistras351, ir brolis Henrikas Botelis, Prūsijos maršalas, su jais 150 brolių352, o dievo žmonių tokia daugybė, kad nesu nė girdėjęs jų skaičiaus. Po šitokio sutriuškinimo priešai persekiojo bėgančius žmones, kurie spruko taip didžiai išsigandę, kad trys ar keturi priešai nukaudavo šimtą krikščionių arba juos gėdingai išsklaidydavo353. Štai kuriuo būdu sustiprėjo mūsų priešai, laimėję didelį grobį, daug arklių ir ginklų, kuriuos grobstė nukautiems kariams iš rankų, štai kodėl dabar jie puikuojasi savo narsumu.

PDF 113

upės350, žuvo brolis Burchardas, Livonijos magistras351, ir brolis Henrikas Botelis, Prūsijos maršalas, su jais 150 brolių352, o dievo žmonių tokia daugybė, kad nesu nė girdėjęs jų skaičiaus. Po šitokio sutriuškinimo priešai persekiojo bėgančius žmones, kurie spruko taip didžiai išsigandę, kad trys ar keturi priešai nukaudavo šimtą krikščionių arba juos gėdingai išsklaidydavo353. Štai kuriuo būdu sustiprėjo mūsų priešai, laimėję didelį grobį, daug arklių ir ginklų, kuriuos grobstė nukautiems kariams iš rankų, štai kodėl dabar jie puikuojasi savo narsumu.

PDF 87

Juk val­ dovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skai­ čių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudegin­ ti pasiuntė. Juk taip pat nedorai Ordinas elgiasi ir su garbin­ gąja dvasininkijos diduomene, kaip antai arkivyskupais Jo­ nu ir Fridrichu, juk tokius kraštus kaip Žiemgalą bei kitus verčia dykynėmis, visada sakydami, jog visa tai daroma krikščionybei ginti. „Noriai (tęsia toliau) liausimės puldinė­ ję krikščionių žemes, iš tiesų esame linkę prisidėti prie to tikėjimo skleidimo, ką rodo tai, kad daug minoritų laikome savo žemėj, kuriems suteikėme visišką laisvę krikštyti, 71 šiame sutvirtintame mieste, papras­ tai tariant, nukariautame ir visai pe­ lenais virtusiame, daugeliui Kristų tikinčiųjų nuo ginklo žuvus, dešimt tūkstančių abiejų lyčių žmonių su savimi paėmė ir išsivarė].

PDF 100

Apie Kristburgo pilies atstatymą Magistras ir broliai, giliai susikrimtę dėl šio apverktino įvykio, nusprendė, kad kitaip nepalenksi šių kietasprandžių netikėlių tikėjimui, kaip tik tada, kai šios klastingos giminės viduryje [in medio nationis] būsianti pastatyta pilis, iš kurios galėsią juos kasdien puldinėti. Todėl, sukvietę daugybę maldininkų, kurie, pastoviai raginami į kryžiaus karą, nuolat čia traukė iš įvairių Vokietijos kraštų, broliai pasuko į Pamedės žemę pasiėmę visa, kas reikalinga pilims statyti. Pakeitę vietą, bet ne vardą, Jėzaus Kristaus garbei ir šlovei jie pastatė Kristburgo pilį toje vietoje, kur ji ir dabar tebėra304, sutvirtinę ją viskuo, kas reikalinga pilims ginti, ir palikę joje daug karių. Šiek tiek vėliau, bėgant dienoms ir mėnesiams, apie pilį pradėjo kurti miestą305, į kurį suplaukė gyventi daugybė tikinčiųjų, pasiryžusių už krikščionių tikėjimą kasdien aukoti be baimės savo gyvybę ir savo turtą.

PDF 100

Apie Kristburgo pilies atstatymą Magistras ir broliai, giliai susikrimtę dėl šio apverktino įvykio, nusprendė, kad kitaip nepalenksi šių kietasprandžių netikėlių tikėjimui, kaip tik tada, kai šios klastingos giminės viduryje [in medio nationis] būsianti pastatyta pilis, iš kurios galėsią juos kasdien puldinėti. Todėl, sukvietę daugybę maldininkų, kurie, pastoviai raginami į kryžiaus karą, nuolat čia traukė iš įvairių Vokietijos kraštų, broliai pasuko į Pamedės žemę pasiėmę visa, kas reikalinga pilims statyti. Pakeitę vietą, bet ne vardą, Jėzaus Kristaus garbei ir šlovei jie pastatė Kristburgo pilį toje vietoje, kur ji ir dabar tebėra304, sutvirtinę ją viskuo, kas reikalinga pilims ginti, ir palikę joje daug karių. Šiek tiek vėliau, bėgant dienoms ir mėnesiams, apie pilį pradėjo kurti miestą305, į kurį suplaukė gyventi daugybė tikinčiųjų, pasiryžusių už krikščionių tikėjimą kasdien aukoti be baimės savo gyvybę ir savo turtą.

PDF 228

Anų laikų Vilniaus prekybiniai ryšiai, Vytauto laikais išplitę, jau buvo pasiekę Gdanską ir Sileziją, neskaitant Karaliaučiaus, Rygos ir rusų miestų, su kuriais buvo prekiaujama nuo seno. Dar niekada Kryžiuočių ordinas neturėjo tokios įtakos Lietuvos reikalams, kaip tuomet. Didžiojo kunigaikščio dvare knibž­ dėjo beveik vieni vokiečiai, ir didysis magistras gudriai su­ gebėjo apstatyti Švitrigailą savo parankiniais, kurie akylai sergėjo, kad dviejų neseniai susijungusių tautų vienybė vis labiau silpnėtų ir tarp brolių tvyrotų nesantarvė7.

PDF 228

Anų laikų Vilniaus prekybiniai ryšiai, Vytauto laikais išplitę, jau buvo pasiekę Gdanską ir Sileziją, neskaitant Karaliaučiaus, Rygos ir rusų miestų, su kuriais buvo prekiaujama nuo seno. Dar niekada Kryžiuočių ordinas neturėjo tokios įtakos Lietuvos reikalams, kaip tuomet. Didžiojo kunigaikščio dvare knibž­ dėjo beveik vieni vokiečiai, ir didysis magistras gudriai su­ gebėjo apstatyti Švitrigailą savo parankiniais, kurie akylai sergėjo, kad dviejų neseniai susijungusių tautų vienybė vis labiau silpnėtų ir tarp brolių tvyrotų nesantarvė7.

PDF 50

Apie tai, kaip atvyko daugiau Teutonų namų ordino brolių ir kaip buvo pastaty­ ta Nesavos pilis Kai ši pilis buvo pastatyta, minėtasis brolis Konradas nusiuntė žygūnus pas gerbiamą vyrą ir pamaldų brolį Hermaną iš Zalcos, Teutonų namų ordino didįjį magistrą, pranešdamas, kaip čia tvarkomas jam patikėtas reikalas, nuolankiai prašydamas ir maldaudamas, kad jam atsiųstų daugiau brolių bei ginklanešių (1230). Magistras, patenkindamas jo prašymą, atsiuntė jam brolį Hermaną, vadinamą Balku, magistro pareigoms eiti, jam sakydamas tuos pačius žodžius, kaip kitados viešpats Jozuei (Joz 1, 6 ir toliau): „Būk stiprus ir drąsus“, nes juk tu įvesi Izraelio sūnus, tai yra savo brolius, į žemę, kurią viešpats yra jiems pažadėjęs, ir „su tavimi bus dievas“. Be to, maršalu pasiuntė brolį Ditrichą iš Bernheimo, o į pagalbininkus jam paskyrė brolį Konradą iš Tuteleno, buvusį šventosios Elžbietos kamerarijų, brolį Henriką iš Berkos iš Tiuringijos ir brolį Henriką iš Ceico iš Vitchendorfo kaimo su ginklanešiais ir daugybe žirgų. Atvykę į Fogelzango pilį, jie žemiau pasistatė prie Vyslos Nešavos pilį181.

PDF 50

Apie tai, kaip atvyko daugiau Teutonų namų ordino brolių ir kaip buvo pastaty­ ta Nesavos pilis Kai ši pilis buvo pastatyta, minėtasis brolis Konradas nusiuntė žygūnus pas gerbiamą vyrą ir pamaldų brolį Hermaną iš Zalcos, Teutonų namų ordino didįjį magistrą, pranešdamas, kaip čia tvarkomas jam patikėtas reikalas, nuolankiai prašydamas ir maldaudamas, kad jam atsiųstų daugiau brolių bei ginklanešių (1230). Magistras, patenkindamas jo prašymą, atsiuntė jam brolį Hermaną, vadinamą Balku, magistro pareigoms eiti, jam sakydamas tuos pačius žodžius, kaip kitados viešpats Jozuei (Joz 1, 6 ir toliau): „Būk stiprus ir drąsus“, nes juk tu įvesi Izraelio sūnus, tai yra savo brolius, į žemę, kurią viešpats yra jiems pažadėjęs, ir „su tavimi bus dievas“. Be to, maršalu pasiuntė brolį Ditrichą iš Bernheimo, o į pagalbininkus jam paskyrė brolį Konradą iš Tuteleno, buvusį šventosios Elžbietos kamerarijų, brolį Henriką iš Berkos iš Tiuringijos ir brolį Henriką iš Ceico iš Vitchendorfo kaimo su ginklanešiais ir daugybe žirgų. Atvykę į Fogelzango pilį, jie žemiau pasistatė prie Vyslos Nešavos pilį181.

PDF 197

Smarkiai\napkarpytas, likęs Lenkijos vasalu, ordinas savo sostinę per-\nkėlė į Karaliaučių. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne\ntik iki panaikinant ordiną, bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų\nkunigaikštijai. O Lenkijai Torno taika tekusios žemės išbuvo\njos valdžioje iki valstybės padalinimo (1772 m.

PDF 197

Lenkija atgavo savo Pamarį, Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — Elbingą, Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. Smarkiai apkarpytas, likęs Lenkijos vasalu, ordinas savo sostinę per- kėlė į Karaliaučių. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną, bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai.

PDF 139

Ordinas, remdamasis Salyno su- tartim, reikalavo, kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai, ir Vytautas tei- sinosi, kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. O nustatyti, kas Žemaičiuose buvo laisvas, o kas ne, buvo labai sunku. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo.

Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).

Ordinas, remdamasis Salyno su-\ntartim, reikalavo, kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami.\nBet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai, ir Vytautas tei-\nsinosi, kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. O nustatyti, kas\nŽemaičiuose buvo laisvas, o kas ne, buvo labai sunku. Todėl jis\nnepaisė ordino reikalavimo. Pagaliau santykiai tarp ordino ir\nVytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus\nkryžiuočius išvarė iš savo krašto.

PDF 83

Kol vokiečių kariau­\nna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių \npulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu \nnusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan­\nčiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę \nišsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė \nnuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys­\nkupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti­\nnas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu­\nvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .\nKadangi grėsmingi buvo Gedimino nukariavimų planai, \natėjus žiniai apie naują kryžiuočių kariauną Čekijoje ir\na\nD u s b.

PDF 228

Galingą są­ jungą prieš Lenkiją sudarė kryžiuočiai, Švitrigaila ir Valakijos vaivada. Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kry­ žiuočių ordinu.

PDF 71

Taip pat, jei bus [tarp jų] riterių ir ginklanešių, duosime \njiems pajamų ir žemės, kiek norės; pirkliams, meistrams, ra­\nčiams, svaidomų pabūklų gamintojams, kurpiams ir [kitiems] \nbet kokios srities amatininkams suteikiame laisvę; įeiti į mū­\nsų žemę ir išeiti [iš jos] drauge su žmonomis, vaikais ir galvi­\njais be jokių rinkliavų arba muitų ir nedarant jokių kliūčių.\nNors kryžiuočiai dėl aukščiau minėtojo reikalo mūsų įžei­\ndimui sudegino mūsų antspaudą, matyt, [tuo tikslu], kad \nužgniaužtų dievo pradėtą [darbą] ir apdumtų žmonėms akis,\n• -\n55\nC' ■^la ir toliau cit.

PDF 81

Šį raštą mes laikysime nekeičiamu, nes mūsų žodis liks tvirtas kaip plienas. To [rašto] paliudijimui laikėme reikalingu dalyku pridė­ ti prie šio laiško tą mūsų antspaudą, kurį pasiuntėme apaš­ tališkajam viešpačiui ir švenčiausiajam mūsų tėvui ir kurį kryžiuočiai šios pasiuntinybės įžeidimui įmetė į ugnį. Šio antspaudo niekintojus ir teksto klastotojus šiuo laiš­ ku skelbiame tikėjimo persekiotojais, piktais ir klastingais eretikais.

PDF 14

Kryžiuočių ordinas visaip stengėsi sužlugdyti minėtąją 1323 m. spalio 2 d. sutartį: jau spalio 24 d. Livonijos ordinas raginamas ją nutraukti, po to imtasi žygių, kad nutrauktų sutartį Rygos miestas ir t. t. Ordinas tęsė agresiją 1324 m., kovo mėn. puldamas Gardino apylinkes, gegužės mėn.— Gedimino pilį Žemaitijoje, metų pabaigoje, rodos, vėl Gardiną. Puldinėjo Lietuvos žemes, grobė jas pasienyje ir Livonijos riteriai57.

PDF 126

Prie­ šingai, kryžiuočiai paleido į Vak. Europos visuomenę gandų, kad Lietuvos krikštas yra tariamas, atliktas paviršutiniškai, be didesnio žmonių paruošimo ir net apsikrikštijusieji tai da­ rė dovanų pavilioti^2 ). Vytautas, jų vadas, esąs grasinąs sa­ vo arklius pagirdyti Reino upėje, vadinasi, katalikas būdamas, norįs užimti ir sunaikinti katalikišką Vokietiją. Vak. Europos visuomenė tikėjo Ordinui ir laikė tik jį tikėjimo gynėju Europos Rytuose.

PDF 126

Prie­ šingai, kryžiuočiai paleido į Vak. Europos visuomenę gandų, kad Lietuvos krikštas yra tariamas, atliktas paviršutiniškai, be didesnio žmonių paruošimo ir net apsikrikštijusieji tai da­ rė dovanų pavilioti^2 ). Vytautas, jų vadas, esąs grasinąs sa­ vo arklius pagirdyti Reino upėje, vadinasi, katalikas būdamas, norįs užimti ir sunaikinti katalikišką Vokietiją. Vak. Europos visuomenė tikėjo Ordinui ir laikė tik jį tikėjimo gynėju Europos Rytuose.

PDF 18

Vernerio prierašuose pabrėžiama, jog jie skaitytini visuose Ordino namuose keturiskart į metus, nes visi privalą apie tai žinoti70. Ordino viduje vykusią kovą 1324 m. laimėjo reformų šalininkai, tačiau tik laikinai (po 6 metų buvo nužudytas didysis magistras, reformų šalininkas ir organizatorius). Norint atremti visus Ordinui keliamus priekaištus ir įgyvendinti vidaus reformą, didžiajam magistrui Verneriui reikėjo kronikos. Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne tik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos, Kryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą prieš Lietuvą. Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį.

PDF 19

taip pat patiems valdovams72. Kronika turėjo būti oficialiu Ordino šlovės paminklu73.\n\n\n\n\n Kronikos rankraščiai, publikacijos, tyrinėjimai\n\n Dusburgiečio kronikos originalas — XIV a. rankraštis — neišliko.