Kryžiuočių ordinas

PDF 27

Iš savo pusės, sutikdami apsikrikštyti, jiedu pirmiausia reikalavo, kad Vokiečių Ordinas Lietuvai grąžintų žemes iki Deimės ir Alės upių Prūsijoje ir Žiemgalius bei Kuršius Livonijoje. Kadangi Lietuvai apsikrikštijus Ordino egzistencijai Lietuvos pasieniuose nebūtų buvę pagrindo, tai jiedu siūlė Ordinui išsikelti į Rusijos pietus, ginti krikščionis nuo totorių užpuldinėjimo. Kai ciesorius ir Vokiečių Ordinas su dideliais Lietuvos valdovų reikalavimais nenorėjo sutikti, vėl reikėjo griebtis kardo.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Bet štai Vytautas Žalgirio mūšyje (1410) palaužė Ordino galybę ir Žemaitijai grąžino laisvę.

PDF 124

Bet štai Vytautas Žalgirio mūšyje (1410) palaužė Ordino galybę ir Žemaitijai grąžino laisvę. Torno taika (1411) įgijęs Žemaičių kraštą iki gyvos galvos, Vytautas jau nebesiskaitė su žemaičių prisirišimu prie savo tikėjimo ir pasiryžo juos apkrikštyti. Tuo būdu Ordinas, pralaimėjęs Žalgirio kovą, pralaimėjo ir čia, nes jo užsimojimas apkrikštyti visą Lietuvą ir plačiai garsintas pasauliui rytuose apaštalavimas, kurį jis vedė kardu, sudužo į Vytauto galybę. Vytautui, bet ne Ordinui, teko garbė laimėti Žemaičius Kristaus Bažnyčiai. Torno taikoje Ordinui buvo priminta, kad pasistengtų atvesti į Katalikų Bažnyčią Prūsijos ir Livonijos netikinčiuosius, ko jis nepadarė per 200 metų^1 ).

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Po tų visų pasisekimų, paties Vytauto iškovotų, nors jis ir buvo tik vietininkas Lietuvoj, bet jo padėtis, kaip mano prof. Haleckis, buvo daug tvirtesnė, negu nepriklausomos Lietuvos kunigaikščio prieš uniją^5 ). Jo galybės sustiprėjimas aiškus ir iš rytų politikos, kurią jis ėmė vesti sunormavęs santykius su Lenkija ir padaręs taiką su Ordinu, besistengiančiu po Ostrovos akto užkariauti tikrąją Lietuvą; bet po visos eilės žygių ir paskutiniojo nepasisekusio Vilniaus apsiautimo, Ordinas savo grobuoniškus planus nukreipė prieš Žemaitiją.

PDF 178

Haleckis, buvo daug tvirtesnė, negu nepriklausomos Lietuvos kunigaikščio prieš uniją^5 ). Jo galybės sustiprėjimas aiškus ir iš rytų politikos, kurią jis ėmė vesti sunormavęs santykius su Lenkija ir padaręs taiką su Ordinu, besistengiančiu po Ostrovos akto užkariauti tikrąją Lietuvą; bet po visos eilės žygių ir paskutiniojo nepasisekusio Vilniaus apsiautimo, Ordinas savo grobuoniškus planus nukreipė prieš Žemaitiją. Bet ir dėl to krašto įvyko tarp Vytauto bei Ordino, nors ir labai nepastovi taika, bet vis dėlto taika, kas padėjo Vytautui vesti savo politiką rytuose.

PDF 103-104

87 ## Puslapis 104 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuomonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordinams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Gedimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais.

PDF 119

Gediminas nustebo, pamatęs tarp atvertų Bajerburgo vartų pakartą išdaviką, bet vis tiek puolė tvirtovę. 22 dienas tęsėsi apsuptis, o dviejų poilsio dienų metu į pagalbą apsuptiesiems atvyko Ordino maršalas Henrikas Duseneris ir Reino palatinas su stipriom pajėgom. Įgula su pagalbininkais bemat susiruošė pulti ir užpuolė Gedimino stovyklą.

PDF 16

Dusburgiečio veikale nemaža moralizacijos, pamokymų, stebuklų, vizijų, nepaprastų įvykių. Jau kronikos pratarmėje autorius idealizuoja pirmuosius Ordino brolius, kurie, atsisakę kilmingų titulų, prabangių drabužių ir kt., nuolankiai dirbo paprasčiausius darbus; pasirinko neturtą, pavojus, rūpesčius ir vienatvę, vilkėjo ašutines arba šarvus, kiekvienu momentu pasiryžę ginti tikėjimą kare su netikėliais. Štai tokių didžiulių „stebuklų padarė aukščiausias dievas per minėtuosius brolius Prūsijos žemėje“.

PDF 132

Prekyba su Rusia ir Prūsija seniai nutrūkusi, nuolatinis priešo pavojus Lietuvos sostinę vertė pakaitomis čia karine stovykla, čia mūšio lauku. Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vladislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kainavo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvyrojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi Kryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, jei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila.

PDF 81

To [rašto] paliudijimui laikėme reikalingu dalyku pridėti prie šio laiško tą mūsų antspaudą, kurį pasiuntėme apaštališkajam viešpačiui ir švenčiausiajam mūsų tėvui ir kurį kryžiuočiai šios pasiuntinybės įžeidimui įmetė į ugnį. Šio antspaudo niekintojus ir teksto klastotojus šiuo laišku skelbiame tikėjimo persekiotojais, piktais ir klastingais eretikais. Duota Vilniuje 1323 viešpaties metais, pačioje Kristaus kūno dienoje.

PDF 161

Pasigirsta visų kaip vieno balsai, kad jie esą laisvi ir kad jų tėvai niekados nemokėję Lenkijai duoklių - toks buvo atsakymas į tą pramanaus Vytauto klausimą. Taigi prasidėjo slapti sandėriai su Ordinu, pirmiausia Gardine, paskui kitose vietovėse, kur Vytautas atnaujino senuosius savo ryšius su Prūsija; apsisaugodamas nuo nepakeliamų Jogailos reikalavimų, kryžiuočiams prižadėjo teikti pagalbą atstatinėjant sudegintas jų pilis prie Kauno64. Tačiau šie politiniai kivirčai nebuvo Vilniui tokie skaudūs (1399 m.

PDF 41

Anaiptol, tu gausiai davei jiems visa, ko troško jo širdis. Jo vadovavimo metais Ordinas taip sustiprėjo, kad neilgai trukus po jo mirties šiame Ordine jau buvo priskaičiuojama du tūkstančiai brolių, gimusių kilmingose Vokietijos šeimose. Jo šviesybė valdovas Konradas, Tiuringijos landgrafas, kurio giminaitis buvo ir pats magistras, būdamas pasauliečiu, užsivilko drauge su dideliu būriu savo kilmingųjų šio Ordino vienuoli© apsiaustą.

PDF 196

Moteris, tiek kartų ir taip smarkiai bauginama siaubingų bildesių, daugel sykių gąsdinama stebuklingų balsų, nebeturėjo jėgų ilgiau priešintis šventam vyro sumanymui, todėl ir nusileido, duodama jam valią stoti į bet kurį vienuolyną. Šitaip atgavęs laisvę, jis, atvykęs į Prūsijos kraštą, davė įžadus Teutonų ordinui; kaip anksčiau, būdamas pasauliečiu, pranoko savo bendrus piktadarybėmis, taip dabar, būdamas vienuolyne, pralenkė kitus brolius dorybėmis. Vieną kartą, sunkios negalės kamuojamas, jis išvydo žydą ir krikščionį, apsivilkusius begardų drabužiais, vienas stovėjo dešinėje, kitas — kairėje, jiedu ginčijosi dėl tikėjimo tiesų, ir žydas, nuginčijęs krikščionį, tarė: „Henrikai, dabar girdėjai, kad tavo tikėjimas negali tavęs išganyti, tad išpažink žydų tikėjimą“.

PDF 99

Ordino kariuomenė, sudaryta iš pėstininkų, raitelių ir artilerijos, buvo už abi sąjungininkų (lietuvių ir lenkų) kariuomenes geresnė. Ji buvo geriau ginkluota, sutvarkyta, drausminga ir kovose patyrusi, — tai buvo visos Europos kariuomenių pavyzdys. Nuolatinę kariuomenę sudarydavo Ordino broliai, o karui ištikus kviesdavosi ir samdydavosi riterių iš įvairių Europos kraštų.

PDF 17-18

Lietuvos mūšiai 15 ## Puslapis 18 AG Li; Žalgirio mūšio inscenizacija Griunvaldo apylinkėse Lenkijoje: Lietuvos kariuomenė, kartu su sąjungininkais lenkais; | 2 1410 m. liepos 15 d. sutriuškino Kryžiuočių (dar vadinamo Vokiečių arba Teutonų) ordino kariuomenę viename didžiausių /** Europos viduramžių mūšyje. Ši pergalė padėjo Lietuvai įtvirtinti savo, kaip pilnavertės Europos valstybės, statusą.

PDF 191

Bet tuo tarpu su Lietuvos priešu Ordinu susitarė Lenkija. Vytautas, negalėdamas pakęsti jų sąjungos, apskundė patį Ordiną pasauliui, stengdamasis tuo jų santykius suardyti. Jis gerai žinojo, kad jų prietelystė gali pakenkti ne tik jo vidaus politikai, bet ir užsienių. Tada Vytautas ėmė daryti nepalankių žygių prieš Ordiną. Išvijo jį iš Žemaičių krašto (1401 m.), vėl jam sumaišydamas kortas: nuo Mindaugo laikų dėtos pastangos užkariauti Žemaitiją, kad galėtų sausažemiu susijungti abu Ordinai, vėl liko sutrukdytos. Dabar kryžiuočiai, užmokėję už gerus santykius su Lenkija Žemaičių kraštu, ėmė taikintis su Vytautu (1402).

PDF 37-38

Tad popiežius, išklausęs šią pasiuntinybę, įkūrė, palenktas prašančiųjų dorų maldavimų, šioje ligoninėje ir viešpaties dievo vardu patvirtino. Jeruzalės ligoninės brolių ordiną pavargėliams bei paliegėliams slaugyti, o iš tikrųjų brolių bažnyčios karių ordiną, į kurį būrėsi dvasininkai, kariai bei kiti broliai, leisdamas šios ligoninės broliams dėvėti baltą apsiaustą su juodu kryžiumi ir suteikdamas jiems visokių laisvių, lengvatų bei indulgencijų, kurių apaštališkasis sostas 153 Akonas (Akra, Aka) — miestas ir uostas Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (dab Izraelio teritorijoje), XI a. pabaigoje buvęs Vakarų Europos kryžininkų įkurtoje Jeruzalės karalystėje. 1187 m. jį užėmė Egipto sultonas. Saladinas. Kryžininkų atkariautas 1191 m., tapo Jeruzalės karalystės sostine (iki 1291 m.). teikė tokiems garbingiems ordinams, kaip jau minėtieji joanitai ir tamplieriai, taigi duodamas teisę laisvai naudotis tomis pat privilegijomis kaip ir anieji.

PDF 5

Kronikoje plačiai nušviečiamas Kryžiuočių ordino įkūrimas XII a. pabaigoje, agresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a. pirmojoje pusėje. Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją.

PDF 230

Nepaisant to, ne tik Vilnius, bet ir kiti Lietuvos miestai dar nebuvo praradę savo reikšmės, kadangi net prieš patį Švitrigailos nuopuolį, 1432 metais, Lietuvos ir lietuviškos Rusios kunigaikščiai, bajorai ir miestai raštu prisiekė Prūsijos ordinui tiksliai laikytis su juo sudarytos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos sutarties. Ind. C od. Hist. Diplom. Livon., I. N. 1524.

PDF 56

Tačiau mūšio metu į medinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis. Tas pašėlęs lietuvių priešinimasis nė kiek neatbaidė vokiečių nuo kasmetinių žygių iki pat Vilniaus, kuris tolydžio gyveno apimtas naujo puolimo grėsmės; 1384 metais, nepaisant skaudžių netekčių, Ordino patirtų Lietuvoje, jo antpuoliai jau siekdavo Kernavę, bet lemtinga Jogailos ir Skirgailos pergalė prieš Ragainės komtūrą, laimėta tarp Vilniaus ir Ukmergės, ir visiškas pastarojo kariaunos sunaikinimas tąkart apsaugojo sostinę nuo puolimo. Tuo metu pakitusi kaimyninės Lenkijos padėtis, nauji Jogailos politikos užmojai ilgam įžiebė Prūsijos kerštą ir Lietuvai bei Vilniui grėsė neapsakomomis negandomis.

PDF 242

Čia, Vilniuje (1443 metais), totorių pasiuntinių prašymu, caras Chadži Girėjus buvo iškilmingai paskelbtas Perekopo chanu. Čia 1448 metais su Prūsijos ordinu sudaryta37 garsi sutartis, o po dvidešimties metų (1468 metais) pats didžiojo magistro pavaduotojas Henrikas Plauenas toje Lietuvos sostinėje, kurios sienas jo pirmtakai kadaise įžūliai griovė, žemai lenkėsi prieš galingojo Kazimiero sostą38. Pagaliau čia, Vilniuje, triumfuojančiai Lietuvai liūdnos iš- 35 Svarbiausi Vilniaus seimai, susidedantys iš vasalinių kunigaikščių, Kazimiero Jogailaičio laikais vyko: 1451,1452,1457 (tais metais Goštautui atleido).

PDF 196

Kai brolis Henrikas pasižadėjo įstoti į Teutonų ordiną, išnyko visas šis sambūris ir visi šie regėjimai. Kai sugrįžo išbalęs ir priblokštas į savo pilį, papasakojo visa, ką matęs, savo žmonai, kilmingai, jaunai ir švelniai moteriai, kuri, jo paprašyta skyrybų, ryžtingai atsisakė. Kai jis kurį metą nelyginant dvejojo, ar pajėgs tesėti savo įžadus, velnias, žmonių giminės priešas, kuriam tūkstančiai kelių kenkti žmogui, norėdamas jį sulaikyti nuo šių šventų ketinimų, pasirodė jam sapne apsivilkęs karališkais rūbais bei apsuptas gausybės riterių ir pasakė: „Henrikai, turėtumei tokią karalystę ir tokią kariauną, būtumei žymus karys, man tarnautumei, o aš dar daugiau tau duočiau“.

PDF 17

Vizijomis apie brolių žaizdas ir randus, kuriuos rodanti abejojantiems pati švenčiausioji mergelė, teigiama, jog Vokiečių ordinas esąs pats geriausias, labiausiai nusipelnęs tarp kitų panašių brolijų (III, 12). Kronikoje itin ryškus teologiniai momentai. Pratarmėje autorius pranašo Danieliaus žodžius panaudoja Kryžiuočių ordino nuopelnams Prūsijoje pabrėžti.

PDF 56

Tačiau mūšio metu į medinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis. Tas pašėlęs lietuvių priešinimasis nė kiek neatbaidė vokiečių nuo kasmetinių žygių iki pat Vilniaus, kuris tolydžio gyveno apimtas naujo puolimo grėsmės; 1384 metais, nepaisant skaudžių netekčių, Ordino patirtų Lietuvoje, jo antpuoliai jau siekdavo Kernavę, bet lemtinga Jogailos ir Skirgailos pergalė prieš Ragainės komtūrą, laimėta tarp Vilniaus ir Ukmergės, ir visiškas pastarojo kariaunos sunaikinimas tąkart apsaugojo sostinę nuo puolimo. Tuo metu pakitusi kaimyninės Lenkijos padėtis, nauji Jogailos politikos užmojai ilgam įžiebė Prūsijos kerštą ir Lietuvai bei Vilniui grėsė neapsakomomis negandomis.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Jurgio vėliava puolė į mūšį Ordino riteriai, bet, narsiai lietuvių atremti, patyrę didelių nuostolių, turėjo grįžti prie likusių karių. Tačiau mūšio metu į medinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis. Tas pašėlęs lietuvių priešinimasis nė kiek neatbaidė vokiečių nuo kasmetinių žygių iki pat Vilniaus, kuris tolydžio gyveno apimtas naujo puolimo grėsmės; 1384 metais, nepaisant skaudžių netekčių, Ordino patirtų Lietuvoje, jo antpuoliai jau siekdavo Kernavę, bet lemtinga Jogailos ir Skirgailos pergalė prieš Ragainės komtūrą, laimėta tarp Vilniaus ir Ukmergės, ir visiškas pastarojo kariaunos sunaikinimas tąkart apsaugojo sostinę nuo puolimo.

PDF 110

81 (78). Dar apie tą patį Su šiuo broliu Hermanu, jau priimtu į Ordiną ir darančiu vieną dorovingą darbą po kito, švenčiausioji mergelė Marija ne kartą buvo kalbėjusi slaptai ir draugiškai, o vieną sykį švenčiausioji mergelė jam pasirodė nuliūdusiu veidu ir, kai jis stengėsi patirti jos liūdesio priežastį, atsakė: „Man liūdna, kad mano mielieji sūnūs, o tavo broliai iš Teutonų ordino, kitados apie nieką kita nesikalbėję, tik apie mano sūnų, apie mane ir šventųjų darbus, dabar apie nieką kita nesikalba, tik apie karalių bei kunigaikščių darbus ir šio pasaulio tuštybę, o labai retai kada arba niekada nemini nei mano sūnaus, nei manęs, nei šventųjų darbų“. 340 Gerhardas iš Hiršbergo (Hircbergo) 1257—1259 m.

PDF 151

Tiekos negandų nukamuota, nesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis nevaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias apgultis. Veržli Vytauto prigimtis neleido jam ilgai išbūti užsiėmus taikiais reikalais; amžinos kovos su Rusios kunigaikščiais ir totorių ordos chanais, įtempti karai su dar nenumaldytais kryžiuočiais vertė šį šiaurės krašto karžygį pakelti kardą čia vienoje valstybės pusėje, čia kitoje, dažnai atplėšdavo jį nuo sostinės. Vis dėlto nereikėtų manyti, kad Vilnius ypač vėlesniais Vytauto valdymo laikais neužgydė žaizdų, patirtų nesėkmingai valdant Skirgailai, ir nepraturtėjo.

PDF 93-94

3 baigiamas tokiais žodžiais: Cupientes igitur, ut veritatis testimonium, quod coram vestra protulimus sanctitate, fratribus prenotatis, utile et laudabile fiat nostrorum duximus apensione fieri evidens sigillorum [Taigi trokšdami, kad liudijimo tikrumas, kurį jūsų šviesybės akivaizdoje iškėlėme broliams minėtiems, būtų naudingas ir verta, paraginame, kad būtų matomas prikabinus mūsų antspaudusl. 77 ## Puslapis 94 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Jeigu dabar išnagrinėtume viską, ko tik kelerių metų tarpsniu būta Ordino santykiuose arba su Lenkijos karaliumi, kad ir Pamario valdymo klausimu, arba su lenkų vyskupais dėl dešimtinės ir šv. Petro skatiko rinkliavų, arba su Rygos arkivyskupu, turint omenyje senus jo skundus, arba su Lietuvos valdovu, už ir prieš kryžiuočius popiežiaus rūmuose Avinjone tieka priporinta, tad lengvai suprastume, kaip popiežiui buvo neapsakomai sunku ir, žinia, dėl savo padėties, minėtų kraštų tolybės, santykių nesupratimo, net neįmanoma išnarplioti savaime susipainiojusių, o kartais ir tyčia suveltų sruogų, suktybę nuo tiesos atskirti ir stoti pozicijon, kuri jam, kaip aukščiausiajam teisėjui, derėtų, kad tartų griežtą galutinį nuosprendį įnirtingo pykčio apimtoms pusėms.

PDF 134

Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lietuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytautu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuočiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuodami, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.

PDF 84

Taip iš Vytauto buvo atimta vakarinė Podolija^1 ). Ordinas, įgavęs dar didesnės vilties pasilikti Žemaitijoj, savo politikos su Vytautu nepakeitė. Tik lenkai, matydami jo susilpnėjimą, laikė gera proga užmegsti glaudesnius santykius su Lietuva.

PDF 41

Kartą, kai popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II surado dingstį kažkokiems slaptiems nesutarimams, juodu patikėjo šį reikalą išspręsti tam pačiam broliui Hermanui, kuris, šitai išgirdęs, atsisakė, tvirtindamas, kad jam nieku būdu nedera spręsti šio pasaulio valdovų bylos, kadangi pats esąs paprastų paprasčiausias žmogus, neturįs nei kilnaus vardo, nei garbios vietos. Tada jo šventenybė popiežius bei imperatorius, norėdami pagerbti brolį Hermaną, suteikė kunigaikščio titulą jam ir jo įpėdiniams — būsimiems Teutonų namų ordino magistrams. Kaip šios valdžios žymenį popiežius jam padovanojo žiedą, o imperatorius suteikė teisę turėti vėliavoje karališkąsias imperijos insignijas, ir po to magistras ne kartą juodviem pasitarnavo, draugiškai vieną su kitu taikydamas.

PDF 21

1410 Žalgirio (Griunvaldo) mūšis. Lenkijos ir Lietuvos jungtinė kariuomenė sutriuškina Vokiečių ordiną, kėlusį grėsmę abiejų valstybių egzistencijai. 1569 Liublino unija.

PDF 21

1392–1430 žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto valdymo metai. 1410 Žalgirio (Griunvaldo) mūšis. Lenkijos ir Lietuvos jungtinė kariuomenė sutriuškina Vokiečių ordiną, kėlusį grėsmę abiejų valstybių egzistencijai.

PDF 16

Pačioje Vakarų Europoje XIII—XIV a. irgi pasigirsdavo Kryžiuočių ordino adresu kritiškų balsų, raginančių netgi jį likviduoti. Įtempta grupuočių kova vyko ir Ordino viduje, siekiant restauruoti šią vokiečių feodalų karinę-religinę organizaciją. Tokiomis

PDF 50

Tačiau vėliau jis pretendavo tik į visą Žemaitiją iki Nemuno (vadinasi, ir Klaipėdą) bei Užnemunę. Taigi, net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu priežastis – Žemaitija. Žalgirio pergalė dar nepasiekta ideologiškai – Vakaruose sklido paskviliai apie „netikrą“ Jogailos ir Vytauto pergalę, nes jie nugalėjo pasitelkę pagonis, totorius musulmonus.

PDF 226

Mat Švitrigaila, iki tol irzęs dėl nuolatinių nesėkmių, nuolatinio bastymosi ir žeminimosi prieš Vytautą, tramdė savyje apmaudą ir neapykantą karaliui ir Lenkijai. Kryžiuočiai, neįstengę sukiršinti Vytauto su Jogaila, sulaukė palankaus meto kurstydami Švitrigailą siekti savo senųjų užmačių ar bent jau vėl kelti sumaištį jiems pavojingoje Lenkijoje. Šis kunigaikštis, dar nuo pirmųjų kivir- 1 Lietuvos istorikai Švitrigailą apibūdina ne per geriausiai.

PDF 135

Kai rugpjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvyko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų papročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant. Tad, visuotinei tamsybei klestint, kryžiuočiai lengvai įkalbėjo tieką svetimtaučių, kad visa Lietuva iki šiol dar esanti pagonių šalis. Galop ta galinga kariauna išsiruošė į žygį vedama vyriausiojo vado Ordino maršalo Engelhardo Rabės22, kadangi didysis magistras Konradas Ciolneris gulėjo pakirstas sunkios ligos.

PDF 225

Ketvirta knygos dalis (Apie įvykius) PRASIDEDA KETVIRTA KNYGOS DALIS APIE ĮVYKIUS 1. Apie Celestiną III, popiežių, ir Henriką VI, imperatorių Tuo metu, kai radosi ir gavo pradžią Teutonų namų ordinas, tai yra 1190 viešpaties metais, viešpatavo Celestinas III, popiežius, ir Henrikas VI, imperatorius (Dusb. I, 2).

PDF 82

Ordinas atsiuntė savo komtūrą Marquardą v. Salzbachą su keliais tūkstančiais kariuomenės; prisijungė prie Vytauto su savo pulkais ir Tochtamyšas. Tuo būdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokiečiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama kariuomenė buvo internacionalinė.

PDF 113

upės350, žuvo brolis Burchardas, Livonijos magistras351, ir brolis Henrikas Botelis, Prūsijos maršalas, su jais 150 brolių352, o dievo žmonių tokia daugybė, kad nesu nė girdėjęs jų skaičiaus. Po šitokio sutriuškinimo priešai persekiojo bėgančius žmones, kurie spruko taip didžiai išsigandę, kad trys ar keturi priešai nukaudavo šimtą krikščionių arba juos gėdingai išsklaidydavo353. Štai kuriuo būdu sustiprėjo mūsų priešai, laimėję didelį grobį, daug arklių ir ginklų, kuriuos grobstė nukautiems kariams iš rankų, štai kodėl dabar jie puikuojasi savo narsumu.

PDF 87

Juk valdovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skaičių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudeginti pasiuntė. Juk taip pat nedorai Ordinas elgiasi ir su garbingąja dvasininkijos diduomene, kaip antai arkivyskupais Jonu ir Fridrichu, juk tokius kraštus kaip Žiemgalą bei kitus verčia dykynėmis, visada sakydami, jog visa tai daroma krikščionybei ginti. „Noriai (tęsia toliau) liausimės puldinėję krikščionių žemes, iš tiesų esame linkę prisidėti prie to tikėjimo skleidimo, ką rodo tai, kad daug minoritų laikome savo žemėj, kuriems suteikėme visišką laisvę krikštyti, 71 šiame sutvirtintame mieste, paprastai tariant, nukariautame ir visai pelenais virtusiame, daugeliui Kristų tikinčiųjų nuo ginklo žuvus, dešimt tūkstančių abiejų lyčių žmonių su savimi paėmė ir išsivarė].

PDF 100

Apie Kristburgo pilies atstatymą Magistras ir broliai, giliai susikrimtę dėl šio apverktino įvykio, nusprendė, kad kitaip nepalenksi šių kietasprandžių netikėlių tikėjimui, kaip tik tada, kai šios klastingos giminės viduryje [in medio nationis] būsianti pastatyta pilis, iš kurios galėsią juos kasdien puldinėti. Todėl, sukvietę daugybę maldininkų, kurie, pastoviai raginami į kryžiaus karą, nuolat čia traukė iš įvairių Vokietijos kraštų, broliai pasuko į Pamedės žemę pasiėmę visa, kas reikalinga pilims statyti. Pakeitę vietą, bet ne vardą, Jėzaus Kristaus garbei ir šlovei jie pastatė Kristburgo pilį toje vietoje, kur ji ir dabar tebėra304, sutvirtinę ją viskuo, kas reikalinga pilims ginti, ir palikę joje daug karių. Šiek tiek vėliau, bėgant dienoms ir mėnesiams, apie pilį pradėjo kurti miestą305, į kurį suplaukė gyventi daugybė tikinčiųjų, pasiryžusių už krikščionių tikėjimą kasdien aukoti be baimės savo gyvybę ir savo turtą.

PDF 228

Anų laikų Vilniaus prekybiniai ryšiai, Vytauto laikais išplitę, jau buvo pasiekę Gdanską ir Sileziją, neskaitant Karaliaučiaus, Rygos ir rusų miestų, su kuriais buvo prekiaujama nuo seno. Dar niekada Kryžiuočių ordinas neturėjo tokios įtakos Lietuvos reikalams, kaip tuomet. Didžiojo kunigaikščio dvare knibždėjo beveik vieni vokiečiai, ir didysis magistras gudriai sugebėjo apstatyti Švitrigailą savo parankiniais, kurie akylai sergėjo, kad dviejų neseniai susijungusių tautų vienybė vis labiau silpnėtų ir tarp brolių tvyrotų nesantarvė7.

PDF 50

Apie tai, kaip atvyko daugiau Teutonų namų ordino brolių ir kaip buvo pastatyta Nesavos pilis Kai ši pilis buvo pastatyta, minėtasis brolis Konradas nusiuntė žygūnus pas gerbiamą vyrą ir pamaldų brolį Hermaną iš Zalcos, Teutonų namų ordino didįjį magistrą, pranešdamas, kaip čia tvarkomas jam patikėtas reikalas, nuolankiai prašydamas ir maldaudamas, kad jam atsiųstų daugiau brolių bei ginklanešių (1230). Magistras, patenkindamas jo prašymą, atsiuntė jam brolį Hermaną, vadinamą Balku, magistro pareigoms eiti, jam sakydamas tuos pačius žodžius, kaip kitados viešpats Jozuei (Joz 1, 6 ir toliau): „Būk stiprus ir drąsus“, nes juk tu įvesi Izraelio sūnus, tai yra savo brolius, į žemę, kurią viešpats yra jiems pažadėjęs, ir „su tavimi bus dievas“. Be to, maršalu pasiuntė brolį Ditrichą iš Bernheimo, o į pagalbininkus jam paskyrė brolį Konradą iš Tuteleno, buvusį šventosios Elžbietos kamerarijų, brolį Henriką iš Berkos iš Tiuringijos ir brolį Henriką iš Ceico iš Vitchendorfo kaimo su ginklanešiais ir daugybe žirgų. Atvykę į Fogelzango pilį, jie žemiau pasistatė prie Vyslos Nešavos pilį181.

PDF 139

Ordinas, remdamasis Salyno sutartim, reikalavo, kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai, ir Vytautas teisinosi, kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. O nustatyti, kas Žemaičiuose buvo laisvas, o kas ne, buvo labai sunku. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo.

Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).

Ordinas, remdamasis Salyno sutartim, reikalavo, kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai, ir Vytautas teisinosi, kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. O nustatyti, kas Žemaičiuose buvo laisvas, o kas ne, buvo labai sunku. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto.

PDF 83

Kol vokiečių kariauna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstančiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejotinas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu buvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 . Kadangi grėsmingi buvo Gedimino nukariavimų planai, atėjus žiniai apie naują kryžiuočių kariauną Čekijoje ir a D u s b.

PDF 228

Galingą sąjungą prieš Lenkiją sudarė kryžiuočiai, Švitrigaila ir Valakijos vaivada. Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kryžiuočių ordinu.

PDF 71

Taip pat, jei bus [tarp jų] riterių ir ginklanešių, duosime jiems pajamų ir žemės, kiek norės; pirkliams, meistrams, račiams, svaidomų pabūklų gamintojams, kurpiams ir [kitiems] bet kokios srities amatininkams suteikiame laisvę; įeiti į mūsų žemę ir išeiti [iš jos] drauge su žmonomis, vaikais ir galvijais be jokių rinkliavų arba muitų ir nedarant jokių kliūčių. Nors kryžiuočiai dėl aukščiau minėtojo reikalo mūsų įžeidimui sudegino mūsų antspaudą, matyt, [tuo tikslu], kad užgniaužtų dievo pradėtą [darbą] ir apdumtų žmonėms akis, • - 55 C' ■^la ir toliau cit.

PDF 81

Šį raštą mes laikysime nekeičiamu, nes mūsų žodis liks tvirtas kaip plienas. To [rašto] paliudijimui laikėme reikalingu dalyku pridėti prie šio laiško tą mūsų antspaudą, kurį pasiuntėme apaštališkajam viešpačiui ir švenčiausiajam mūsų tėvui ir kurį kryžiuočiai šios pasiuntinybės įžeidimui įmetė į ugnį. Šio antspaudo niekintojus ir teksto klastotojus šiuo laišku skelbiame tikėjimo persekiotojais, piktais ir klastingais eretikais.

PDF 14

Kryžiuočių ordinas visaip stengėsi sužlugdyti minėtąją 1323 m. spalio 2 d. sutartį: jau spalio 24 d. Livonijos ordinas raginamas ją nutraukti, po to imtasi žygių, kad nutrauktų sutartį Rygos miestas ir t. t. Ordinas tęsė agresiją 1324 m., kovo mėn. puldamas Gardino apylinkes, gegužės mėn.— Gedimino pilį Žemaitijoje, metų pabaigoje, rodos, vėl Gardiną. Puldinėjo Lietuvos žemes, grobė jas pasienyje ir Livonijos riteriai57.

PDF 126

Priešingai, kryžiuočiai paleido į Vak. Europos visuomenę gandų, kad Lietuvos krikštas yra tariamas, atliktas paviršutiniškai, be didesnio žmonių paruošimo ir net apsikrikštijusieji tai darė dovanų pavilioti^2 ). Vytautas, jų vadas, esąs grasinąs savo arklius pagirdyti Reino upėje, vadinasi, katalikas būdamas, norįs užimti ir sunaikinti katalikišką Vokietiją. Vak. Europos visuomenė tikėjo Ordinui ir laikė tik jį tikėjimo gynėju Europos Rytuose.

PDF 18

Vernerio prierašuose pabrėžiama, jog jie skaitytini visuose Ordino namuose keturiskart į metus, nes visi privalą apie tai žinoti70. Ordino viduje vykusią kovą 1324 m. laimėjo reformų šalininkai, tačiau tik laikinai (po 6 metų buvo nužudytas didysis magistras, reformų šalininkas ir organizatorius). Norint atremti visus Ordinui keliamus priekaištus ir įgyvendinti vidaus reformą, didžiajam magistrui Verneriui reikėjo kronikos. Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne tik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos, Kryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą prieš Lietuvą. Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį.

PDF 19

taip pat patiems valdovams72. Kronika turėjo būti oficialiu Ordino šlovės paminklu73. Kronikos rankraščiai, publikacijos, tyrinėjimai Dusburgiečio kronikos originalas — XIV a. rankraštis — neišliko.

PDF 73

9. Apie brolių karą su pamedėnais ir apie Marienverderio pilies [castri Insulae sanctae Mariae] pastatymą Kai šios pilys iš dievo malonės buvo pastatytos ir kai Kulmo žemė buvo apvalyta nuo įsikerojusio netikėlių sugedimo ir ištvirkimo raugo, magistras ir broliai, norėdami, kad mūsų išganymo dievas palaimintų mums kelią į kaimynines netikėlių žemes (pasak kai kurių, šitai tikriausia tiesa), paruošę visa, kas reikalinga pilims statyti, slapta nuplaukė į Kvedino salą, buvusią prieš šiandieninę šventos Marijos salą, ir ten viešpaties dievo 1233 metais ant vienos kalvos pastatė pilį, pavadinę ją Marienverderiu. Tačiau kąi į Kulmo pilį atvyko nemažos kariuomenės ir ginklanešių lydimas kilnusis vyras ir kariauti įgudęs Saksonijos karys Magdeburgo burggrafas224, pravarde Trumparankis, jis per vienus metus, kuriuos ten praleido, atplaukė čia ir perkėlė su magistru bei broliais Marienverderio salos pilį iš Kvedino salos į tą vietą, kur ji dabar tebestovi225, būtent į Pamedės valsčių, vardu Reisiai226, pakeisdamas pilies vietą, bet ne pavadinimą.