Kryžiuočių ordinas

PDF 73

9. Apie brolių karą su pamedėnais ir apie Marienverderio pilies [castri Insulae sanctae Mariae] pastatymą Kai šios pilys iš dievo malonės buvo pastatytos ir kai Kulmo žemė buvo apvalyta nuo įsikerojusio netikėlių sugedimo ir ištvirkimo raugo, magistras ir broliai, norėdami, kad mūsų išganymo dievas palaimintų mums kelią į kaimynines netikėlių žemes (pasak kai kurių, šitai tikriausia tiesa), paruošę visa, kas reikalinga pilims statyti, slapta nuplaukė į Kvedino salą, buvusią prieš šiandieninę šventos Marijos salą, ir ten viešpaties dievo 1233 metais ant vienos kalvos pastatė pilį, pavadinę ją Marienverderiu. Tačiau kąi į Kulmo pilį atvyko nemažos kariuomenės ir ginklanešių lydimas kilnusis vyras ir kariauti įgudęs Saksonijos karys Magdeburgo burggrafas224, pravarde Trumparankis, jis per vienus metus, kuriuos ten praleido, atplaukė čia ir perkėlė su magistru bei broliais Marienverderio salos pilį iš Kvedino salos į tą vietą, kur ji dabar tebestovi225, būtent į Pamedės valsčių, vardu Reisiai226, pakeisdamas pilies vietą, bet ne pavadinimą.

PDF 39

Pirmoje sutarty\nJogaila pasižada su abiem Ordinais ketverius metus laikytis\ntaikos, antrojoje žada 4-rių metų bėgy kartu su savo tautiečiais\napsikrikštyti, trečiąja sutartimi, kuri buvo vokiečių Ordinui pati\nsvarbiausioji, jis užrašė kryžiuočiams beveik visą Žemaičių\nkraštą, t. y. vakarinę jo dalį iki pat Dubysos upės. Žadėdamas\nJogailai padėti karo jėgomis, Ordinas išgavo iš jo sutikimą, kad\njis be Ordino žinios ir pritarimo su niekuo nepradės karo.

PDF 39

Pirmoje sutarty\nJogaila pasižada su abiem Ordinais ketverius metus laikytis\ntaikos, antrojoje žada 4-rių metų bėgy kartu su savo tautiečiais\napsikrikštyti, trečiąja sutartimi, kuri buvo vokiečių Ordinui pati\nsvarbiausioji, jis užrašė kryžiuočiams beveik visą Žemaičių\nkraštą, t. y. vakarinę jo dalį iki pat Dubysos upės. Žadėdamas\nJogailai padėti karo jėgomis, Ordinas išgavo iš jo sutikimą, kad\njis be Ordino žinios ir pritarimo su niekuo nepradės karo.

PDF 115-116

Rygos miesto tarė­ jas Henrikas fon Calmaras su savo kolega Jonu Roghenu 1323 metų liepos 18 dieną Liubeko miesto rotušėje, dalyvaujant imperatoriaus kancleriui Janui fon Bremenui, daugeliui Liu­ beko katedros kanauninkų, dominikonų ordino vienuoliams ir miesto tarybos nariams, įteikė dominikonų ordino kuni­ gams tariamus karaliaus Gedimino laiškus, prašydami juos čia pat skaityti. Tad buvo perskaitytas tas laiškas ir du kiti, kurie buvo įteikti miesto tarybai ir minoritų kustodui. Buvo aptartas jų turinys ir pripažinta, jog prieš apsisprendžiant, ką daryti, pritiktų kreiptis, patarimo į tuomet Liubeke buvoju­ sius Ordino riterius, Rygos presbiterį, Vendeno komtūrą Veimarą fon Henę, Karkuso valdytoją Mikalojų fon Taršau 99 ## Puslapis 116 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS ir Gotfridą fon Ostą.

PDF 115-116

Rygos miesto tarė­ jas Henrikas fon Calmaras su savo kolega Jonu Roghenu 1323 metų liepos 18 dieną Liubeko miesto rotušėje, dalyvaujant imperatoriaus kancleriui Janui fon Bremenui, daugeliui Liu­ beko katedros kanauninkų, dominikonų ordino vienuoliams ir miesto tarybos nariams, įteikė dominikonų ordino kuni­ gams tariamus karaliaus Gedimino laiškus, prašydami juos čia pat skaityti. Tad buvo perskaitytas tas laiškas ir du kiti, kurie buvo įteikti miesto tarybai ir minoritų kustodui. Buvo aptartas jų turinys ir pripažinta, jog prieš apsisprendžiant, ką daryti, pritiktų kreiptis, patarimo į tuomet Liubeke buvoju­ sius Ordino riterius, Rygos presbiterį, Vendeno komtūrą Veimarą fon Henę, Karkuso valdytoją Mikalojų fon Taršau 99 ## Puslapis 116 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS ir Gotfridą fon Ostą.

PDF 219

Tokiais sumetimais ir bu- vo išrinktas magistru (1511 m.) Ansbacho Hohenco- lernų šeimos narys, kara- liaus Zigmanto seserėnas (Kazimiero dukters sūnus) Albrechtas. Buvo tikimasi, kad jis sugebės geriau su- sitarti su Lenkija jau vien dėl savo giminystės su ka- ralium. Tačiau visi mėgini- mai nenusisekė, ir ordinui teko pradėti su Lenkais ka- rą. Karas ordinui nesisekė, ir teko padaryti paliaubas, nieko ne- laimėjus.

PDF 84

Taip iš Vytauto buvo atimta vakarinė Podolija^1 ). Ordinas, įgavęs dar didesnės vil­ ties pasilikti Žemaitijoj, savo politikos su Vytautu nepakeitė. Tik lenkai, matydami jo susilpnėjimą, laikė gera proga užmegs­ ti glaudesnius santykius su Lietuva.

PDF 84

Taip iš Vytauto buvo atimta vakarinė Podolija^1 ). Ordinas, įgavęs dar didesnės vil­ ties pasilikti Žemaitijoj, savo politikos su Vytautu nepakeitė. Tik lenkai, matydami jo susilpnėjimą, laikė gera proga užmegs­ ti glaudesnius santykius su Lietuva.

PDF 17

Lietuvos Didžioji Kunigaikštija dėl Vo-\nkiečių ordino pavojaus pamažu stiprino \nryšius su Lenkija, o XV–XVI a. perėmė \nkrikščionišką Vakarų kultūrą. XVI a.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Lietuva krikštijosi katalikišku krikštu, o jos \ndalis Žemaitija tapo paskutiniu Europoje \napsikrikštijimo regionu – šiais įvykiais bai-\ngė formuotis krikščioniškoji Europa. \nLietuvos Didžioji Kunigaikštija dėl Vo-\nkiečių ordino pavojaus pamažu stiprino \nryšius su Lenkija, o XV–XVI a. perėmė \nkrikščionišką Vakarų kultūrą.

PDF 173

Ordinas to plano nepriėmė, bet ir griežtai nuo jo neatsisakė. Vis­ kas turėjo pareiti nuo to, kaip į tai reaguos imperatorius. Jei jis paskelbtų Lenkijai karą, Ordinas žinoma, prisidėtų^3 ). 1392 m. mėginta ir koalicija prieš Lenkiją sudaryti; jos vyriausi va­ dai buvo Ordinas ir du Luksemburgiečiai: Zigmantas Vengrie­ tis ir Vaclovas Čekietis^4 ).

PDF 173

Ordinas to plano nepriėmė, bet ir griežtai nuo jo neatsisakė. Vis­ kas turėjo pareiti nuo to, kaip į tai reaguos imperatorius. Jei jis paskelbtų Lenkijai karą, Ordinas žinoma, prisidėtų^3 ). 1392 m. mėginta ir koalicija prieš Lenkiją sudaryti; jos vyriausi va­ dai buvo Ordinas ir du Luksemburgiečiai: Zigmantas Vengrie­ tis ir Vaclovas Čekietis^4 ).

PDF 112

Pagaliau kam visuose trijuose laiškuose kartojama, kad tas pats antspaudas buvo uždėtas ir ant laiško popiežiui. Visa tai susumavus, atrodo, kad tas antspaudas nebuvo tikras Gedimino antspaudas, bet suklastotas. Laiškų autorius, baimindamasis, kad neišaiškė­ tų, kaip yra iš tikrųjų, turėjo stengtis visoms dvejonėms už­ bėgti už akių, todėl radosi priedas, kad kryžiuočiai tikrąjį, jo paties, valdovo, antspaudą į ugnį įmetę; ar tikra, ar išgal­ vota būtų toji aplinkybė, bet užuomina apie ją čia įdėta sie­ kiant tam tikro tikslo.

PDF 112

Pagaliau kam visuose trijuose laiškuose kartojama, kad tas pats antspaudas buvo uždėtas ir ant laiško popiežiui. Visa tai susumavus, atrodo, kad tas antspaudas nebuvo tikras Gedimino antspaudas, bet suklastotas. Laiškų autorius, baimindamasis, kad neišaiškė­ tų, kaip yra iš tikrųjų, turėjo stengtis visoms dvejonėms už­ bėgti už akių, todėl radosi priedas, kad kryžiuočiai tikrąjį, jo paties, valdovo, antspaudą į ugnį įmetę; ar tikra, ar išgal­ vota būtų toji aplinkybė, bet užuomina apie ją čia įdėta sie­ kiant tam tikro tikslo.

PDF 118-119

Pasak Prūsijos metrašti­ ninkų, Gediminas, matydamas, kad kryžiuočiai kuriasi priešais jo pilį Veliuonoje, nusprendė juos iš ten išvyti, o kai 102 ## Puslapis 119 I KNYGA vienas prūsas, Bajerburgo pabėgėlis, prisiekė palengvinsiąs jam pilies užėmimą, Gediminas, surinkęs kariuomenę, 1337 metų birželio 15 d., sustojo ties Bajerburgu. Tačiau Gedimi­ no ginklanešys, vokiečių kilmės, žinodamas apie tą prūso išdavystę, išėjęs iš lietuvių stovyklos, pranešė kryžiuočiams. Gediminas nustebo, pamatęs tarp atvertų Bajerburgo vartų pakartą išdaviką, bet vis tiek puolė tvirtovę.

PDF 35

Tas Romuvas sunaikino kryžiuočiai, už­ ėmę Prūsiją; tačiau nežinia, ar kitos, ar tos pačios iš anos žemės perkel­ tos, buvo pačioje Lietuvoje, prie Kauno, ant Nevėžio kranto, .būtent toj vietoj, kur dabar Romainiai. XIII amžiuje tai buvo labai tankiai gyve­ nama gyvenvietė, o šventovės ir šventos girios buvo saugomos galin­ gos tvirtovės. Nepaisant to, kryžiuo­ čiai, nuolatos baudęsi sunaikinti tą vietovę, 1294 metais savo pasiekė ir, užėmę pilį, pasiėmė turtą, o žynius išžudė.

PDF 35

Tas Romuvas sunaikino kryžiuočiai, už­ ėmę Prūsiją; tačiau nežinia, ar kitos, ar tos pačios iš anos žemės perkel­ tos, buvo pačioje Lietuvoje, prie Kauno, ant Nevėžio kranto, .būtent toj vietoj, kur dabar Romainiai. XIII amžiuje tai buvo labai tankiai gyve­ nama gyvenvietė, o šventovės ir šventos girios buvo saugomos galin­ gos tvirtovės. Nepaisant to, kryžiuo­ čiai, nuolatos baudęsi sunaikinti tą vietovę, 1294 metais savo pasiekė ir, užėmę pilį, pasiėmė turtą, o žynius išžudė.

PDF 77

Apie karą su pagudėnais ir Elbingo pilies pastatymą Iš dievo malonės pavergę pamedėnus, magistras bei broliai ryžosi užgriūti karo audra pagudėnus. Dėl to magistras su broliais ir maldininkais, kuriuos buvo palikęs Meiseno markgrafas, atvyko, pirmiausia išsiuntęs laivus su viskuo, kas būtina statybai, 1237 viešpaties įsikūnijimo metais į Pagudės žemę, į tą salą, kuri, pasak kai kurių, esanti Elbingo upės viduryje, toje vietoje, kur Elbingas įteka į Gėlo vandens marias, ir ten pastatė pilį, kurią pavadino nuo upės vardo Elbingu. Kiti pasakoja, kad ši pilis neilgai trukus buvusi netikėlių sunaikinta, tada ją perkėlė į tą vietą, kur ir dabar yra, o aplinkui išaugo miestas242.

PDF 47

6. Apie tai, kaip popiežius patvirtino visa, kas aukščiau išdėstyta, ir paskatino brolius į kovų Kai Romos kurija išgirdo (1230) minėtojo kunigaikščio pagalbos šauksmą apie Lenkijos žemių nuniokojimą, švenčiausiasias tėvas bei valdovas popiežius Grigalius IX, užjausdamas kunigaikštį ir norėdamas užbėgti už akių būsimiems pavojams, patvirtino viešpaties vardu susitarimą su Teutonų namų ordino broliais, teisėtai ir išmintingai sudarytą, o minėtuosius brolius įpareigojo, pažadėjęs nuodėmių atleidimą, keršyti už kančias, viešpaties kentėtas ant kryžiaus, ir atgauti netikėlių užimtas, bet krikščionims priklausomas žemes. Ragindamas juos į kovą, jis sakė (1 Mak 3.

PDF 47

Kai Romos kurija išgirdo (1230) minėtojo kunigaikščio pagalbos šauksmą apie\nLenkijos žemių nuniokojimą, švenčiausiasias tėvas bei valdovas popiežius Grigalius IX,\nužjausdamas kunigaikštį ir norėdamas užbėgti už akių būsimiems pavojams, patvirtino\nviešpaties vardu susitarimą su Teutonų namų ordino broliais, teisėtai ir išmintingai\nsudarytą, o minėtuosius brolius įpareigojo, pažadėjęs nuodėmių atleidimą, keršyti už\nkančias, viešpaties kentėtas ant kryžiaus, ir atgauti netikėlių užimtas, bet krikščionims\npriklausomas žemes. Ragindamas juos į kovą, jis sakė (1 Mak 3. 58—59): „Prisirenkite\nir būkite drąsūs vyrai, būkite prisirengę kovoti prieš šituos pagonis, kurie susirinko prieš\nmus sunaikinti mūsų ir mūsų šventovių, nes geriau mums mirti kovoje, kaip matyti\nmūsų tautos ir šventovės nelaimes14.

PDF 77

Prūsijos žemės tikintiesiems. Šie laivai padėjo pastatyti dvi pilis: Elbingo ir Baigos ir apsaugoti Gėlo vandens marias241 nuo netikėlių, kurie nuo to laiko nebedrįso čia nė vienas pasirodyti. Tiedu laivai po daugelio metų buvo paskandinti Drūsinės ežere. Šitaip įvykdęs maldininko įžadus, tas pats valdovas sugrįžo į savo kraštą, palikęs Prūsijoje didelę kariuomenę, turėjusią baigti statyti Elbingo pilį.

PDF 140

Apie Starkenbergo pilies pastatymą ir daugybės krikščionių žūtį\n\n Tuo metu brolis Anonas, Teutonų ordino didysis magistras429, įsakė Prūsijos magistrui\nbei broliams pastatyti Osos pakrantėje, Kulmo ir Pamedės vyskupysčių pasienyje, pilį,\npažadėdamas gausiai aprūpinti pilėnus viskuo, kas reikalinga. Pilies statyti magistras\nsušaukė daugybę žmonių; kai kiekvienas iš jų dirbo savo darbą, netikėtai užėjo prūsų\nkariuomenė ir visą šią žmonių minią išžudė. Po kurio laiko magistras ir vėl sušaukė\nžmones ir tada per dievo malonę užbaigė statydinti šią pilį, kurią pavadino Štarkenbergo\nvardu, kuris lotyniškai reiškia tvirtą kalną, o jai ginti paskyrė daug brolių bei ginklanešių.

PDF 140

Apie Starkenbergo pilies pastatymą ir daugybės krikščionių žūtį\n\n Tuo metu brolis Anonas, Teutonų ordino didysis magistras429, įsakė Prūsijos magistrui\nbei broliams pastatyti Osos pakrantėje, Kulmo ir Pamedės vyskupysčių pasienyje, pilį,\npažadėdamas gausiai aprūpinti pilėnus viskuo, kas reikalinga. Pilies statyti magistras\nsušaukė daugybę žmonių; kai kiekvienas iš jų dirbo savo darbą, netikėtai užėjo prūsų\nkariuomenė ir visą šią žmonių minią išžudė. Po kurio laiko magistras ir vėl sušaukė\nžmones ir tada per dievo malonę užbaigė statydinti šią pilį, kurią pavadino Štarkenbergo\nvardu, kuris lotyniškai reiškia tvirtą kalną, o jai ginti paskyrė daug brolių bei ginklanešių.

PDF 256

16. Apie Rygos miesto sugriovimą Mūsų jau minėtais metais, būtent 1330, apie Velykas (balandžio 1—8), kai Rygos miestas bemaž ištisus metus jau buvo apsuptas, nemari (kitados visi šitaip manė) Rygos miestiečių ir Livonijos teutonų ordino brolių nesantarvė laikinai aprimo; didėjant nepritekliui ir stiprėjant nesantaikai, kurios su baime laukta kilsiant tarp miesto valdytojų ir paprastų žmonių, miestiečiai turėjo ir save, ir savo šeimas, ir miestą, ir savo laisves bei visas teises ir privilegijas patikėti broliui Eberhardui iš Manheimo, Livonijos žemės magistrui, bei broliams tam, kad jie viską tvarkytų ir rikiuotų, kaip jiems rodysis tinkama. Magistras tol nekėlė kojos į miestą, kol jo sienoje nebuvo išlaužta 30 uolekčių ilgio spraga.

PDF 104

Tuo tarpu, kol dar lenkai tvarkėsi, Ordino kariuomenė buvo sustatyta į dvi eiles. Ordinas galėjo pulti dar nesusitvarkiusius lenkus, bet jis to nedarė, matyti bijojo, kad girioje galėjo būti dar daug pasi­ slėpusios kariuomenės. Trečioji Ordino kariuomenės eilė sto­ vėjo dar tolokai nuo mūšio lauko ir buvo laikoma atsargai.

PDF 104

Vytautas savuosius jau seniai buvo iš­ rikiavęs į tris, viena užpakaly kitos, kautynių eiles ir pastatęs juos dešiniame sparne, o lenkus kairiajame. Tuo tarpu, kol dar lenkai tvarkėsi, Ordino kariuomenė buvo sustatyta į dvi eiles. Ordinas galėjo pulti dar nesusitvarkiusius lenkus, bet jis to nedarė, matyti bijojo, kad girioje galėjo būti dar daug pasi­ slėpusios kariuomenės.

PDF 312

Pa­ dėjo net tada, kai tam priešingi buvo veik visi Lenkijos didikai, kurie buvo ten faktiški padėties viešpačiai. Labai aukštai savo ir visos Lietuvos vardą pakėlė sudarydamas kompaniją prieš Ordiną, kuri galutinai savo tikslo pasiekė. Ordinas tapo deskredituotas.

PDF 65

Matydamas Vytauto pastangas neinant veltui, Ordinas ma­ tė reikalą taip pat išplėsti Lietuvos pasienyje akciją. Dar vasarą tam reikalui magistras įsakė netoli Gardino pastatyti dvi pilis: Naująjį Gardiną ir Metenburgą (Meteną), kame buvo pa­ talpintos kryžiuočių įgulos. Iš čia aišku, kad Vytautas, nežiūrint Jogailos didelių pasiūlymų, palaikė dar gana gerus santykius su Ordinu dėl to, kad jam, matyti, dar nebuvo atėjęs laikas veikti.

PDF 180

Pirmuoju tokiu draugu vi­ suomet būdavo Ordinas. Bet ir pastarasis, bauginamas Vytau­ to laimėjimų rytuose, verčiamas buvo ieškotis taikos Lietuvoj. Kryžiuočiai gerai suprato, kad Vytauto galybės išaugimas ne tik jam padės atsiskaityti su Lenkija, bet ir jų pačių norams — užkariauti Žemaitiją, kaip tiesioginį sausažemiu susisiekimą su Livonijos Ordinu ir įsigalėti rytuose — padarys galą. Todėl jie ir juto reikalą kaip nors susiartinti su Lietuva, kad nors tuo tarpu iš jos ką nors laimėtų.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Bet ir pastarasis, bauginamas Vytau­\nto laimėjimų rytuose, verčiamas buvo ieškotis taikos Lietuvoj.\nKryžiuočiai gerai suprato, kad Vytauto galybės išaugimas ne\ntik jam padės atsiskaityti su Lenkija, bet ir jų pačių norams —\nužkariauti Žemaitiją, kaip tiesioginį sausažemiu susisiekimą su\nLivonijos Ordinu ir įsigalėti rytuose — padarys galą.

PDF 103-104

87\n\n## Puslapis 104\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nMūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuo­\nmonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordi­\nnams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Ge­\ndimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos \narkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir \nišsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo \nmelu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių \nordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą \nginče su kryžiuočiais.

PDF 173

Pats kone visą gyvenimą valdęs Lietuvą ir turėjęs tieka įtakos Lenkijos valdžiai per savo genialumą, tiek pelnęs šlo­ vės, vylėsi nors gyvenimo saulėlydyje savo galvą papuošti karūna. Ambicija to žmogaus buvo pašėlusi; tą senų seniau­ siai buvo patyręs Zigmantas, o kryžiuočiai dar geriau žino­ jo. Kurstė ją tad visokiausiais būdais, karūnos Lietuvai pel­ nymą vaizduodami puikiausiu atpildu Vytautui už jo laimėjimus, nenuilsdami stengėsi dvejus metus.

PDF 151-152

Esant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinan­\ntiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos \nkūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės \nkraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveik­\ntas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo su­\nklestėti!\nDar neįsitvirtinus savo soste Vytautui, kitas karaliaus Jo­\ngailos brolis, Švitrigaila, dėl ano iškėlimo nuoskaudą paju­\ntęs, išvyko pas kryžiuočius - visų rezgamų pinklių ir pasikė­\nsinimų prieš Lenkiją ir Lietuvą židinį, ieškodamas pagalbos\n-- • --\n135\n\n## Puslapis 152\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nbandant nuversti naująjį Lietuvos valdovą.

PDF 151-152

Esant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinan­\ntiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos \nkūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės \nkraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveik­\ntas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo su­\nklestėti!\nDar neįsitvirtinus savo soste Vytautui, kitas karaliaus Jo­\ngailos brolis, Švitrigaila, dėl ano iškėlimo nuoskaudą paju­\ntęs, išvyko pas kryžiuočius - visų rezgamų pinklių ir pasikė­\nsinimų prieš Lenkiją ir Lietuvą židinį, ieškodamas pagalbos\n-- • --\n135\n\n## Puslapis 152\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nbandant nuversti naująjį Lietuvos valdovą.

PDF 209-210

Apie Krivičių žemės nuniokojimą ir Naugarduko miesto užkariavimą Tų pačių 1314 metų rugsėjo mėnesį tas pats brolis Henrikas, maršalas, patraukė su visa savo kariuomene į Krivičių žemę571, užėmė Naugarduko miestą572 ir jį ligi pamatų 569 D.— circa territorium Medenickam, Jer.— Medenicken, Medeniken; Medininkai centrinėje Žemaitijoje (SZM, p. 223— 226). Dusburgietis kalba apie Medininkų valsčių (territorium), tuo tarpu XIV a. pabaigos duomenys rodo, kad tai buvusi žemė, kurią sudarė keletas valsčių. Medininkų žemė, atrodo, susiformavo XIV a., kai į ją buvo sujungti Žemaitijos centriniai valsčiai ir sudaryta vieninga gynybos prieš Ordino agresiją sistema, kurios centras, matyt, buvęs Medvėgalyje (Łowmiański H., Studja..., 2, p. 81—82). 570 D,— castrum [...] Sisditen, Jer.— Sirdîten; pilis, kaip spėjama, buvusi Girgždutės piliakalnyje (Valančius M., Raštai, 1, p. 379; Łowmiański H., Studja..., 2, p. 214); Telšių rj. išlikę Girgždutės ir Pagirgždūčio piliakalniai (LAA, 2, p. 65, 121— 122). Galimas dalykas, iškreiptas Sizditės pilies vardas sietinas su Spasčių kalno (prie Girgždūtės) vardu, plg., be to, netolimo Sprūdės piliakalnio vardą—LAA, 2, p. 161, Nr. 717). 571 D.— Criwicie, Jer.— Kriwitzin, in daz lant Kriwitzin. Krivičių žeme Dusburgietis vadina Naugarduko žemę Nemuno aukštupyje. Naugarduko regioną krivičiai apgyvendino I m. e. tūkstantmečio 2-oje pusėje (Гуревич Ф. Д., Древности..., с. 76; Ochmański J., Litewska granica..., p. 27—33). Žr. Zinkevičius Z., Lietuvių kalbos kilmė, p. 252. 572 D.— parva Nogardia. Naugarduko pilis buvo kalvoje, jos netaisyklingo trikampio formos kiemas apsuptas pylimais ir kt. įtvirtinimais. XIII a. 2-oje pusėje, Mindaugo sugriovė, o aplinkines žemes nuniokojo, degindamas ir plėšdamas visa, kas pakliuvo; priešais minėtojo miesto pilį jis pastatė palapines ir ten pernakvojo, o kitą dieną jis bei visa jo kariuomenė priėjo prie pilies ir ją smarkiai užpuolė, todėl abi šalys prarado keletą karių nukautaisiais ir daug mirtinai sužeistaisiais. Nieko šiuo antpuoliu nepešę, pasitraukė; kai priėjo vietą, kur buvo palikę saugas prie atsarginės žygio mantos, pamatė, kad Gardino pilininkas Dovydas573 nužudęs 30 vyrų ir pagrobęs pusantro tūkstančio arklių, duoną bei kitokį maistą ir visus kitus paliktus saugoti daiktus. Dar labiau susirūpino broliai, kai, priėję antrąjį postovį, ir ten neberado nei duonos, nei kitų paliktų daiktų; jie patraukė į priekį ir daug dienų išbuvo be duonos, kai kurie iš bado suvalgė savo arklius, kiti prasimaitino žolėmis bei jų šaknimis, kiti išmirė badu, daug pastipusių nuo alkio nusigalavo, kai sugrįžo namo, o likusieji ten parvyko, kai baigėsi šešta savaitė nuo išvykimo dienos.

PDF 279

Per tiek metų jis išmoko gerai vokiečių kalbos, kry­\nžiuočių disciplinos, jų administracijos, karo mokslų ir daug kitų\ndalykų. Kryžiuočiai, kuriuos daugybė svečių lankydavo pastu­\ndijuoti jų valdymą, kariuomenės organizaciją ar šiaip pasivie­\nšėti, drąsiai galėjo pasakyti, kad tokio pasiryžusio, supratingo\nir gabaus mokinio, kaip Vytautas, Prūsuose nebuvo ligtol buvę.

PDF 116-117

IX). 100 ## Puslapis 117 III APIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ Veliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje, kad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kry­ žiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino ko­ vų su Ordinu šioje vietovėje, nusidriekusi ties Nemunu, už 7 mylių nuo Kauno, per pusę mylios nuo Jurbarko ir per pusantros mylios nutolusi nuo dabartinės Prūsijos sienos. Šiandieninė Veliuona - tai miestelis, kuriame, kartu su kai­ mu prie jo, yra apie 160 namų ir dvaras.

PDF 17

Dusburgietis bando pateikti savotišką karų prieš prūsus genealogiją, pažymėdamas, kad prieš juos jau esąs kariavęs Julijus Cezaris, vėliau — Švedijos feodalai ir kt., kad į tai buvę nukreiptos vyskupo Kristijono bei Dobrynės brolių pastangos, tačiau prūsai vėl grįždavę prie savo „klaidų“. Ir štai Teutonų ordino broliai pradėję su jais naują karą (II, 7). Dusburgietis, rašydamas apie lietuvių puolimus, ypač kronikos pabaigoje, stengiasi ir šia prasme pagrįsti būtinumą kariauti prieš Lietuvą (III, 343—346, 357—358).

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Kad Ordino užduotis — kariauti, ypač Prūsijoje bei Lietuvoje, pabrėžiama specialiais \nskyreliais, kuriuose kiekvienam riterių ginklui suteikiama religinė prasmė: jeigu, pvz., \nOrdino broliai, atvykę Prūsų žemėn, griebiasi kalavijo, vadinasi, jie griebiasi dorybių \nginklo naujame viešpaties kare prieš velnio žabangas (II, 8—9) ir t. t. Nuolatos čia \npabrėžiama religinė vedamo karo esmė: „...juk čia ne jūsų, bet dievo kova“66.\nIšryškėja kronikoje ir politiniai jos uždaviniai. Dusburgietis bando pateikti savotišką \nkarų prieš prūsus genealogiją, pažymėdamas, kad prieš juos jau esąs kariavęs Julijus \nCezaris, vėliau — Švedijos feodalai ir kt., kad į tai buvę nukreiptos vyskupo Kristijono bei \nDobrynės brolių pastangos, tačiau prūsai vėl grįždavę prie savo „klaidų“.

PDF 52

Tuo tarpu Skir­ gaila antrąkart grįžo iš Polocko nieko nepešęs, bet sugebėjo pasikalbėti su Jogaila, dar tebesėdėjusiu kalėjime. Gavęs pa­ vedimą, nuvyko į Prūsiją ir, remdamasis sandėrio su Ordinu galia, ėmė rengti naujus Kęstučio ir Lietuvos antpuolius. Išti­ sus 1382-uosius metus tęsėsi tarpusavio žudynės ir pade­ ginėjimai, o kryžiuočiai, niokodami viską pakeliui, jau net Šalčininkus ir Trakus buvo pasiekę.

PDF 52

Tuo tarpu Skir­ gaila antrąkart grįžo iš Polocko nieko nepešęs, bet sugebėjo pasikalbėti su Jogaila, dar tebesėdėjusiu kalėjime. Gavęs pa­ vedimą, nuvyko į Prūsiją ir, remdamasis sandėrio su Ordinu galia, ėmė rengti naujus Kęstučio ir Lietuvos antpuolius. Išti­ sus 1382-uosius metus tęsėsi tarpusavio žudynės ir pade­ ginėjimai, o kryžiuočiai, niokodami viską pakeliui, jau net Šalčininkus ir Trakus buvo pasiekę.

PDF 111-112

Apie Kuršo žemėje įvykusį mūšį, kuriame krito 150 brolių ir daugybė krikščio­ nių 1260 viešpaties metais Livonijos ir Prūsijos broliai suėjo į vieną vietą su stipriomis kariuomenėmis, ketindami nugabenti maisto švento Jurgio pilies broliams; kai artėjo prie šios pilies, atvyko pasiuntinys, pranešdamas, kad keturi tūkstančiai lietuvių 342 Krašto magistras buvo nuo 1259 m. gegužės mėn. iki 1261 m. lapkričio mėn. 343 Karšuvos (D.— terra Carsovie) žemė pietvakarių Žemaitijoje pietuose apie Nemuno—Mituvos santaką siekė Nemuną, pietvakariuose ribojosi su Skalva (apie Sešuvies—Jūros santaką), vakaruose siekė Minijos žemupį, šiaurėje apėmė Jūros ir Akmenos vidupius su dab. Šilale, rytuose ėjo iki Šaltuonos aukštupio (SZM, p. 199— 202). 344 Ordino pilis ant švento Jurgio kalno (D — in monte sancti Georgii) buvo pastatyta, atrodo, deš. Nemuno krante apie dab. Jurbarką, žemiau Mituvos žiočių, kur yra Bišpiliukais vadinama piliavietė (dvi kalvelės Kalnėnų kaimo teritorijoje) (Toeppen M., Historisch.., p. 39; Zajączkowski S., Studya.., p. 35—36; SZM, p. 213—214; LAA, 2, p. 77). nuniokojo vieną Kuršo žemės dalį, degindami, grobstydami ir liedami krikščionių kraują, o sugautas moteris bei vaikus išsivarė su savimi, kartu gabendamiesi daug kitokio grobio. Šitai išgirdę, broliai ir visa kariuomenė sukruto rengtis kovai, norėdami išvaduoti iš priešo rankų Kristaus krauju atpirktas sielas; vienas kilmingas pamedėnas, vardu Mata345, Pipino sūnus, brolio maršalo Henriko346 paklaustas, kaip reikėtų pulti priešus, atsakė: „Palikime savo arklius toli užpakalyje, kad neturėtume vilties prie jų sugrįžti, ir patraukime link priešų pėsčiomis, nes tada žmonės, nesitikėdami išsigelbėsią arkliais, nevengs mūšio, antraip jie be abejonės leisis bėgti“.

PDF 111-112

Apie Kuršo žemėje įvykusį mūšį, kuriame krito 150 brolių ir daugybė krikščio­ nių 1260 viešpaties metais Livonijos ir Prūsijos broliai suėjo į vieną vietą su stipriomis kariuomenėmis, ketindami nugabenti maisto švento Jurgio pilies broliams; kai artėjo prie šios pilies, atvyko pasiuntinys, pranešdamas, kad keturi tūkstančiai lietuvių 342 Krašto magistras buvo nuo 1259 m. gegužės mėn. iki 1261 m. lapkričio mėn. 343 Karšuvos (D.— terra Carsovie) žemė pietvakarių Žemaitijoje pietuose apie Nemuno—Mituvos santaką siekė Nemuną, pietvakariuose ribojosi su Skalva (apie Sešuvies—Jūros santaką), vakaruose siekė Minijos žemupį, šiaurėje apėmė Jūros ir Akmenos vidupius su dab. Šilale, rytuose ėjo iki Šaltuonos aukštupio (SZM, p. 199— 202). 344 Ordino pilis ant švento Jurgio kalno (D — in monte sancti Georgii) buvo pastatyta, atrodo, deš. Nemuno krante apie dab. Jurbarką, žemiau Mituvos žiočių, kur yra Bišpiliukais vadinama piliavietė (dvi kalvelės Kalnėnų kaimo teritorijoje) (Toeppen M., Historisch.., p. 39; Zajączkowski S., Studya.., p. 35—36; SZM, p. 213—214; LAA, 2, p. 77). nuniokojo vieną Kuršo žemės dalį, degindami, grobstydami ir liedami krikščionių kraują, o sugautas moteris bei vaikus išsivarė su savimi, kartu gabendamiesi daug kitokio grobio. Šitai išgirdę, broliai ir visa kariuomenė sukruto rengtis kovai, norėdami išvaduoti iš priešo rankų Kristaus krauju atpirktas sielas; vienas kilmingas pamedėnas, vardu Mata345, Pipino sūnus, brolio maršalo Henriko346 paklaustas, kaip reikėtų pulti priešus, atsakė: „Palikime savo arklius toli užpakalyje, kad neturėtume vilties prie jų sugrįžti, ir patraukime link priešų pėsčiomis, nes tada žmonės, nesitikėdami išsigelbėsią arkliais, nevengs mūšio, antraip jie be abejonės leisis bėgti“.

PDF 79

Išgirdęs šią liūdną naujieną, magistras nepaprastai susikrimto, tačiau jam priminė pavyzdį Dovydo, kuris savo kariuomenės vadą Joabą, didžiai besisielojantį dėl saviškių mirties, nelyginant subardamas mokė (2 Kar 11, 25): „Tegul tas dalykas neatima iš tavęs drąsos, nes kare esti visokių atsitikimų, o kalavijas sunaikina tai vieną, tai kitą, padrąsink savo kovotojus ir paragink juos sunaikinti tuos, kurie puola mūsų karalystę“. Magistras, galop nurimęs, pasiuntė laivais didžiulę kariuomenę keršyti už neteisingai nužudytuosius; atplaukę prie Baigos, jie ten išlipo ir, tinkamose vietose išdėstę lankininkus bei surėmę į sieną kopėčias, smarkiai užpuolė šią prūsų pilį, o kadangi jiems talkino Kodrūnas, apgultosios pilies vadas, jie netruko ją užgrobti, dalį žmonių paimti į nelaisvę, o kitus išžudyti. Šitai padarę, broliai, atsidėkodami dievui, drauge su savo ginklanešiais apsigyveno toje pilyje245 1239 viešpaties dievo metais ir ten dar garbingiau kovojo su minėtaisiais prūsais viešpaties dievo kariuomenei deramas kovas.

PDF 116

Tačiau ka­ dangi daugelis pavienių lietuvių iš diduomenės ir paprastų žmonių nekeisią savo senojo gyvenimo būdo, tad, skaitantis su tomis aplinkybėmis, būsią naudinga pirma pasiųsti į Lie­ tuvą pasiuntinius, ir pridūrė: Si prefato negocio stante in su­ spenso antequam fidem christi suscipiant et baptismum, quemad­ modum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, aut in res, terras seu personas eorundem manus mitterent virulen­ tas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fi­ dem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare, atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores [Jei minėtas reikalas atsi­ durs ant pražūties slenksčio anksčiau, negu jie Kristaus tikė­ jimą ir krikštą priimtų, kurį bent jau iš anksto laiškuose žada, į krikščionis kad nebūtų, arba į reikalus, žemes arba jų pačių asmenis išties nuodingas rankas; tartum tam tikrų, tikėtina, baimintųsi pasekmių; kadangi tikėjimas tikėjimui netarnau­ jančiam mažiausiai reikalinga garbinti, pačiuose privalo ti­ kėjimo niekinimą įveikti ir šitai darydami dėl savo pažado nenori pažeidėjų atskleisti]. Visą tą aukščiau aprašytą reikalą raštininkas išdėstė tarny­ biniame pranešime (Notariats instrument), į kurį taip pat buvo įrašyti ir tariamieji Gedimino laiškai dviem ordinams ir pajū­ rio miestams, ir kaip tik šis dokumentas yra Kryžiuočių archy­ ve, ir tik iš jo su tais laiškais galima susipažinti. Be abejonės, anie riteriai grįždami paėmė juos į Prūsiją, taip jie ne „per Or­ dino piktadarystę" atsidūrė kryžiuočių archyve.

PDF 39

Be to, nemaža tokių, kurie, gilaus širdies pamaldumo skatinami, su begaliniu uolumu patarnauja ligoninėse pasilpėliams ir paliegėliams, sergantiems šiurpiomis ligomis. Garbingą ir naudingą vietą ordine užima dvasininkai, kurie taikos metu, visur pasklidę nelyginant kibirkštys, skatina brolius pasauliečius stropiai laikytis regulos, laiko pamaldas ir teikia sakramentus, o skubantiems į kruvinas žudynes vardan gyvenimo ar mirties rodo nukryžiuotojo viešpaties pavyzdį, šitaip keldami kovotojų narsą; su begaline dvasios malone jie teikė savo patarnavimus visiems — ir tvirtiems kariams, ir silpniems paliegėliams, nešdami jų sąžinei paguodą paskutinę gyvenimo valandą. Štai šį dvasios palaimą teikiantį ordiną, nuolatos šventosios bažnyčios labui plečiantį savo veiklą, rėmė įvairūs popiežiai, palankia akimi stebėję jo darbą ir patvirtinę jam suteiktas gausias privilegijas, imunitetus ir laisves154.

PDF 265

Ginklus ir arklius, kuriuos Ordinas draudė Lietuvon įvežti, Vytautas gau­ davo iš Rygos ir Krokuvos. Iš Lietuvos geografinės būklės ir minėtų čia prekybos san­ tykių galime jau pastebėti, kad Vokiečių Ordinas Vytauto laikų prekybai turėjo didžiausios įtakos, nes per jo žemes ėjo svar­ biausi keliai į Vakarų Europą ir Dancigą, su kuriuo lietuviai tu­ rėjo daugiausia reikalų. Taip pat Ordinas buvo ir turtingiau­ sias Vytauto kaimynas.

PDF 265

Ginklus ir arklius, kuriuos Ordinas draudė Lietuvon įvežti, Vytautas gau­ davo iš Rygos ir Krokuvos. Iš Lietuvos geografinės būklės ir minėtų čia prekybos san­ tykių galime jau pastebėti, kad Vokiečių Ordinas Vytauto laikų prekybai turėjo didžiausios įtakos, nes per jo žemes ėjo svar­ biausi keliai į Vakarų Europą ir Dancigą, su kuriuo lietuviai tu­ rėjo daugiausia reikalų. Taip pat Ordinas buvo ir turtingiau­ sias Vytauto kaimynas.

PDF 182

Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Sitai matydami, broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažų nuostolių, nes daug brolių bei kitų krikščionių buvo sunkiai sužeista anksčiau, nei jiems pavyko garbingai išvengti kovos. 249 (242).

PDF 82-83

Pakeliui viską versdama pelenais, kryžiuočių kariauna puolėsi Bisenės pilies link, pa­ siryžusi užimti ją šturmu, ir jau vėlų vakarą imta pulti. Įgu­ la gynė sienas nepaprastai narsiai ir vokiečius, nepaisant jų 66 ## Puslapis 83 I KNYGA sunkiųjų ginklų, atrėmė, bet kai rytojaus dieną ruošėsi nau­ joms kautynėms, gynėjai prašė taikos ir davė įkaitų laiduo­ dami, kad sutiksią paklusti Ordinui. Vos tik kryžiuočiai at­ sitolino, Gediminas jėga privertė juos sulaužyti duotą žodį ir atsisakyti priklausomybės Ordino valdžiai.

PDF 82-83

Pakeliui viską versdama pelenais, kryžiuočių kariauna puolėsi Bisenės pilies link, pa­ siryžusi užimti ją šturmu, ir jau vėlų vakarą imta pulti. Įgu­ la gynė sienas nepaprastai narsiai ir vokiečius, nepaisant jų 66 ## Puslapis 83 I KNYGA sunkiųjų ginklų, atrėmė, bet kai rytojaus dieną ruošėsi nau­ joms kautynėms, gynėjai prašė taikos ir davė įkaitų laiduo­ dami, kad sutiksią paklusti Ordinui. Vos tik kryžiuočiai at­ sitolino, Gediminas jėga privertė juos sulaužyti duotą žodį ir atsisakyti priklausomybės Ordino valdžiai.

PDF 101

Kitą dieną sąjungininkai priėjo Drevencos upę ties Kauer­ niku. Čia pastebėjo, kad perėjimas per tą upę jau kryžiuočių buvo saugojamas. Jie čia jau buvo atvykę iš Sviečės, sustipri­ nę upės krantus ir apstatę juos patrankomis.

PDF 101

Kitą dieną sąjungininkai priėjo Drevencos upę ties Kauer­ niku. Čia pastebėjo, kad perėjimas per tą upę jau kryžiuočių buvo saugojamas. Jie čia jau buvo atvykę iš Sviečės, sustipri­ nę upės krantus ir apstatę juos patrankomis.

PDF 39

Pirmoje sutarty\nJogaila pasižada su abiem Ordinais ketverius metus laikytis\ntaikos, antrojoje žada 4-rių metų bėgy kartu su savo tautiečiais\napsikrikštyti, trečiąja sutartimi, kuri buvo vokiečių Ordinui pati\nsvarbiausioji, jis užrašė kryžiuočiams beveik visą Žemaičių\nkraštą, t. y. vakarinę jo dalį iki pat Dubysos upės. Žadėdamas\nJogailai padėti karo jėgomis, Ordinas išgavo iš jo sutikimą, kad\njis be Ordino žinios ir pritarimo su niekuo nepradės karo.

PDF 39

Pirmoje sutarty\nJogaila pasižada su abiem Ordinais ketverius metus laikytis\ntaikos, antrojoje žada 4-rių metų bėgy kartu su savo tautiečiais\napsikrikštyti, trečiąja sutartimi, kuri buvo vokiečių Ordinui pati\nsvarbiausioji, jis užrašė kryžiuočiams beveik visą Žemaičių\nkraštą, t. y. vakarinę jo dalį iki pat Dubysos upės. Žadėdamas\nJogailai padėti karo jėgomis, Ordinas išgavo iš jo sutikimą, kad\njis be Ordino žinios ir pritarimo su niekuo nepradės karo.

PDF 60

Prūsams dar ir dėl to buvo sun- kiau gintis nuo ordino, kad jie neturėjo vieningos valstybės; jų smulkūs kunigaikštėliai, savitarpy nesugyvendami, negalėjo sutartinai gintis nuo priešo. Todėl ordinas per 50 metų nukariavo visas aisčių gimines tarp Vyslos ir Nemuno ir, priėjęs Nemuną, susidūrė jau su vieninga Lietuvos valstybe, su kuria vėl pradėjo ilgą karą. Tuo tarpu visos kiltys, buvusios anapus Nemuno, liko amžinoje vokiečių vergovėje.

PDF 176-177

160 ## Puslapis 177 Il KNYGA dar barbarų laikais, išsiugdytos, o už tai, ką istorija jame regi pikta, ne tik jam vienam kaltė tenka, bet dar ir anų laikų tamsybei, kunigaikščių išprusimo stokai arba vi­ siškam jo nebuvimui86. Jo laikais Lietuva ir jos sostinė Vil­ nius liovėsi buvę atviras laukas kryžiuočių grobimams ir plėšikavimams, jo laikais patirta, ką reiškia saugi nuosa­ vybė ir prekyba. 86 Vytautui nebuvo svetimi ir moks­ lai, bent jau tokie, kokie XIV ir XV amžiuje galėjo būti.

PDF 165

Lenkijos pavyz­ džiu sekant, unijos aktu įvestos vaivados ir kašteliono tarnybos ir tiksliai apibrėžtos jų pareigos miestui tarsi suteikė naujo pra­ kilnumo71. Vilnius tuo metu tapo pagrindine vietove, kur vykdavo svarbios ir ilgos derybos bei pasirašomos sutartys su kryžiuočiais, buvo ir svarbiausias centras, iš kurio kara­ lius su Vytautu, atgavus Žemaičių žemę, karštai ėmėsi at­ vertimo į krikščionybę iki tol dar pagonybės besilaikančių jos gyventojų72. Praėjus dvejiems metams (1415 metais), diniams visiems laikams skiria visą Hubortų valsčių (Huborth), prie to var­ do upės išsidėsčiusį, su visais kaimais.

PDF 165

Lenkijos pavyz­ džiu sekant, unijos aktu įvestos vaivados ir kašteliono tarnybos ir tiksliai apibrėžtos jų pareigos miestui tarsi suteikė naujo pra­ kilnumo71. Vilnius tuo metu tapo pagrindine vietove, kur vykdavo svarbios ir ilgos derybos bei pasirašomos sutartys su kryžiuočiais, buvo ir svarbiausias centras, iš kurio kara­ lius su Vytautu, atgavus Žemaičių žemę, karštai ėmėsi at­ vertimo į krikščionybę iki tol dar pagonybės besilaikančių jos gyventojų72. Praėjus dvejiems metams (1415 metais), diniams visiems laikams skiria visą Hubortų valsčių (Huborth), prie to var­ do upės išsidėsčiusį, su visais kaimais.

PDF 50

Tačiau vėliau jis pretendavo tik į visą Žemaitiją iki Nemuno (vadinasi, ir Klaipėdą) bei Užnemunę. Taigi, net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu priežastis – Žemaitija. Žalgirio pergalė dar nepasiekta ideologiškai – Va- karuose sklido paskviliai apie „netikrą“ Jogailos ir Vytauto pergalę, nes jie nugalėjo pasitelkę pagonis, totorius musulmonus.

PDF 82

Apie varmių, notangų ir bartų pavergimą ir kelių pilių pastatymą Varmės, Notangos ir Bartos prūsai, dievo valia brolių bei minėtojo kunigaikščio nusilpninti, neįstengė ilgiau priešintis ir, priversti paklusti dorybei ir duoti įkaitų, pasidavė tikėjimui ir broliams254. Tada broliai, norėdami užbėgti už akių būsimiems pavojams ir atimti prūsams bet kokį norą ieškotis progų atkristi, Notangos žemėje prie upės, vardu Kaustra, pastatė Kroicburgo pilį255, o Bartos žemėje tris pilis: Bartenšteino256, Vizenburgo257 ir Rezlio258. Pasak kai kurių, ilgainiui Varmės žemėje dar buvo pastatytos Brunsbergo259 ir Heilsbergo pilys260, o Galindos žemėje — vienas miestas261, o jų apsaugai ten palikta daug brolių ir ginklanešių. Daug ir kitų pilių pastatė kilmingieji ir vasalai, atvykę į pagalbą šiai žemei iš įvairių Vokietijos kraštų drauge su visais namais, šeimynomis ir giminėmis, kurių vardus vienas dievas težino. Nuo to laiko pradėjo gausėti Prūsijos žemėje tikinčiųjų ir plisti dievo tikėjimas Jėzaus Kristaus garbei bei šlovei (1241).

PDF 145-146

Be to, dar leidžia kapitulai imti kas dešimtą sugautą žuvį ka­ raliaus tvenkiniuose Vilijos upėje ir įsako, kad jai kasmet iš pilies būtų 129 ## Puslapis 146 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS pasirūpinęs ateičiai savo senosios sostinės gynyba ir ilgų ne­ gandos dienų iškamuotų tėvynainių karšto pritarimo sulau­ kęs, tvirtybės įgavęs, Jogaila žiemą išvažiavo atgalios į Len­ kiją; vis dėlto, kad abi Vilniaus pilys priešams būtų grėsmingesnės, vos tik grįžęs, Olesnickiui atsiuntė naujos pa­ spirties - maisto išteklių ir žmonių. Vilniui bemat jos prirei­ kė, nes kitais, 1392, metais Europos riteriai taisėsi užplūsti Lietuvą, rengdami dar didesnį žygį į šalį, kuri dar negalėjo naudotis išpažįstamo tikėjimo geradarystėmis, bet jau krikš­ čioniška būdama, iš naujų savo tikėjimo brolių ne gynybos sulaukė, o dar žiauresnių smūgių nei totorių antpuoliai. Po visą pasaulį plačiai pasklidęs garsas apie Konrado Valenro­ do šlovę, kurį Ordinas iškėlė į didžiuosius magistrus39, jo pa­ ties narsa, o pirmiausia nesulaikomas potraukis į riterystę vėl subūrė iš visų Europos šalių gausius ir pajėgius kryži- ninkų pulkus, pasišovusius traukti į vargų prispaustą Lietuvą.

PDF 120

Dabar pilis stovi be stogo, be langų ir vis labiau nyksta. Kita kryžiuočių pilis, vadinta Fridbergu (taikos kalnas), pastatyta tuo pat metu, stovi už 2 mylių nuo Veliuonos že­ myn Nemuno tėkme ir dabar vadinama tiesiog pilimi**. Se­ niau ji priklausė Eperješams, vėliau - Gelgaudams; kadangi išvengė gaisrų, kurių Bajerburgas buvo du kartus patyręs, geriau išsilaikiusi ir atrodo taip, kaip ir prie kryžiuočių, tik nutinkuota.

PDF 255

Magistras ir broliai, naudingai pamokyti šių bei kitų švento rašto pranašysčių, ryžosi, nesigailėdami nei išlaidų, nei savęs, ginti nuo mūsų minėto karaliaus antpuolių Prūsijos žemę, kuri per begalines įstangas ir didžiulį vargą buvo išplėšta iš netikėlių nagų ir kurioje tikėjimo daigus laistė daugybės kilmingųjų kraujas. Todėl magistras minėtųjų metų vasarą, subūręs didelę kariuomenę, pasiuntė ją į Lenkiją ir apsupo Višogrudą, Lenkijos karaliaus pilį; joje gyveno nuodėmingi, išgarsėję piktais darbais vyrai, kurie plėšė pro šalį Vyslos upe plaukiančių laivais žmonių turtą, o juos pačius ėmė į nelaisvę ar žudė, ir niekas negalėjo nuo jų išsigelbėti, nepatyręs skriaudos, o šitaip jie darė ilgus metus, sunkiai skriausdami ir brolius, ir saviškius; po daugybės antpuolių jie galop smarkiai įsiveržė į pilį602; įniršę išgalabijo nusidėjėlius, nelabus vyrus, kėlusius jiems apmaudą, vienus paėmę į nelaisvę, o kitus išžudę, iš pasipiktinimo iki pamatų sudegino pilį. 13.

PDF 171

Tik prisimetė esąs paklusnus karaliui kaip savo viršesniam valdovui; vis dėlto nesantaikos vengė: vienijosi su Lenkija, bet niekados neišleisdavo iš akių išimtinai Lietuvos interesų. Daug prisidėjo prie pergalių prieš kryžiuočius, tačiau nesiekė visiš­ ko jų Ordino sunaikinimo, nors turėjo tam galimybių; pritarė ir skelbė sprendimus, varžančius toleranciją, kuria nuo seno Vilnius garsėjo, betgi nė vienos kurios nors tikybos išpažini­ mas dėl to per daug nekentėjo. Pavyzdžiui, husitai dargi ne kartą Vytauto globa naudojosi.

PDF 93-94

3 baigiamas tokiais žodžiais: Cupientes igitur, ut veritatis testimonium, quod coram vest­ ra protulimus sanctitate, fratribus pre- notatis, utile et laudabile fiat nostrorum duximus apensione fieri evidens sigil­ lorum [Taigi trokšdami, kad liudiji­ mo tikrumas, kurį jūsų šviesybės akivaizdoje iškėlėme broliams minė­ tiems, būtų naudingas ir verta, pa­ raginame, kad būtų matomas prika­ binus mūsų antspaudusl. 77 ## Puslapis 94 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Jeigu dabar išnagrinėtume viską, ko tik kelerių metų tarps­ niu būta Ordino santykiuose arba su Lenkijos karaliumi, kad ir Pamario valdymo klausimu, arba su lenkų vyskupais dėl dešimtinės ir šv. Petro skatiko rinkliavų, arba su Rygos arki­ vyskupu, turint omenyje senus jo skundus, arba su Lietuvos valdovu, už ir prieš kryžiuočius popiežiaus rūmuose Avinjo­ ne tieka priporinta, tad lengvai suprastume, kaip popiežiui bu­ vo neapsakomai sunku ir, žinia, dėl savo padėties, minėtų kraš­ tų tolybės, santykių nesupratimo, net neįmanoma išnarplioti savaime susipainiojusių, o kartais ir tyčia suveltų sruogų, suk­ tybę nuo tiesos atskirti ir stoti pozicijon, kuri jam, kaip aukš­ čiausiajam teisėjui, derėtų, kad tartų griežtą galutinį nuosp­ rendį įnirtingo pykčio apimtoms pusėms.

PDF 104

Trečioji Ordino kariuomenės eilė sto­\nvėjo dar tolokai nuo mūšio lauko ir buvo laikoma atsargai. Kai\nbuvo išrikiuotos dvi lenkų linijos (trečioji tvarkėsi), Ordinas pa­\nmatė, kad jo frontas yra per trumpas.

PDF 118

Dabar Veliuona priklauso dvari­ ninkui Mykolui Zaleskiui. Už mylios nuo Veliuonos, irgi ties Nemunu, stovi Bajer­ burgo pilis, pastatydinta Ordinui pavedus ir padedant Ba­ varijos kunigaikščiui Henrikui apie 1337 metus, gavusi var­ dą, nuo jo paeinantį; pastarasis kunigaikštis draugėj su kryžiuočiais dalyvavo daugelyje žygių į Lietuvą. Dabar Ba- jerburgas vadinamas - Raudań, arba tiksliau Raudonė, nuo žemaitiško žodžio „raudonas", mat jos sienos sumūrytos iš raudonų plytų.

PDF 118

Dabar Veliuona priklauso dvari­ ninkui Mykolui Zaleskiui. Už mylios nuo Veliuonos, irgi ties Nemunu, stovi Bajer­ burgo pilis, pastatydinta Ordinui pavedus ir padedant Ba­ varijos kunigaikščiui Henrikui apie 1337 metus, gavusi var­ dą, nuo jo paeinantį; pastarasis kunigaikštis draugėj su kryžiuočiais dalyvavo daugelyje žygių į Lietuvą. Dabar Ba- jerburgas vadinamas - Raudań, arba tiksliau Raudonė, nuo žemaitiško žodžio „raudonas", mat jos sienos sumūrytos iš raudonų plytų.

PDF 265

Iš Lietuvos geografinės būklės ir minėtų čia prekybos san­ tykių galime jau pastebėti, kad Vokiečių Ordinas Vytauto laikų prekybai turėjo didžiausios įtakos, nes per jo žemes ėjo svar­ biausi keliai į Vakarų Europą ir Dancigą, su kuriuo lietuviai tu­ rėjo daugiausia reikalų. Taip pat Ordinas buvo ir turtingiau­ sias Vytauto kaimynas. Taigi Vytautas negalėjo išvengti su juo nuolatinių prekybos santykių susijusių su visa eile politinių įvykių, kuriems gerėjant arba blogėjant, atitinkamai keitėsi ir prekyba su Ordinu.

PDF 265

Ginklus ir arklius, kuriuos Ordinas draudė Lietuvon įvežti, Vytautas gau­ davo iš Rygos ir Krokuvos. Iš Lietuvos geografinės būklės ir minėtų čia prekybos san­ tykių galime jau pastebėti, kad Vokiečių Ordinas Vytauto laikų prekybai turėjo didžiausios įtakos, nes per jo žemes ėjo svar­ biausi keliai į Vakarų Europą ir Dancigą, su kuriuo lietuviai tu­ rėjo daugiausia reikalų. Taip pat Ordinas buvo ir turtingiau­ sias Vytauto kaimynas.

PDF 91

Apie tai, kaip buvo atnaujinta ir sulaužyta taika ir pastatyta Santyro pilis Iš visų pusių spaudžiami bėdų, puldinėdami nuo vieno sumanymo prie kito, broliai galop paklausė vieno brolio iš Rudino, vardu Rabė, protingo vyro ir labai apdairaus sunkiomis aplinkybėmis, kuris patarė pasiųsti Austrijos kunigaikščiui Mstivojų, Sventopelko sūnų, kaip įkaitą ir Prūsijos žemės bei brolių likimą patikėti Vokietijos, Čekijos, Krokuvos ir Lenkijos kraštams, nes matė, kad tikėjimo ir brolių reikalai bematant čia žūsią, jeigu nepaskubėsianti ateiti ir dieviškoji, ir jų pagalba. Kai šitai buvo padaryta, 1244 atvyko brolis Poponas, magistras, su 4 broliais ir dar šeši broliai iš Markos, Meiseno ir Tiuringijos. Be to, Austrijos kunigaikštis dar atsiuntė šiai žemei padėti 30 raitųjų lankininkų, išlaikomų savo lėšomis.