Kryžiuočių ordinas

PDF 36

Štai šis popiežius Celestinas \nIII Jeruzalėje „pastatė namus“, tai yra įkūrė ir pašventino savo bei šventosios bažnyčios \nnaudai namus — šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę151 ir „išsikirto \nseptynis šulus“, tai yra paskyrė septynis brolius krašto komtūrus, arba kraštų valdytojus, \nbūtent: Livonijos, Prūsijos, Vokietijos, Austrijos, Apulijos, Romanijos ir Armėnijos152, \nkurie ir laiko šio ordino brolius sakytum tikras namas, remiamas šulų, taigi šio namo \npamatai — didysis magistras bei kapitula; krašto komtūrai, arba kraštų valdytojai,— jo \nšulai, o kiti broliai—sienos. Šitaip jo šventenybė popiežius pasekė tuo išmintingu vyru, \npasistačiusiu savo namą ant uolos ir pasakiusiu (Jn 6, 63): „Aš sutvirtinau jo šulus“. \nKadangi parašyta: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda“, todėl buvo reikalingi \nšiam namui septyni kitoniški šulai — dvasiniai, kurių trimis, būtent: klusnumu, neturtu ir \nskaistybe, rėmėsi visiems privaloma drausmė, o keturi kiti, būtent: gailestis nusidėjus, \nnuodėmių išpažinimas, atgaila ir gausius nusidėjimus atperkanti artimo meilė, tramdė \nšventuoju pagarbumu tuos, kurie atbuko karštam teisybės ieškojimui.

PDF 36

Štai šis popiežius Celestinas \nIII Jeruzalėje „pastatė namus“, tai yra įkūrė ir pašventino savo bei šventosios bažnyčios \nnaudai namus — šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę151 ir „išsikirto \nseptynis šulus“, tai yra paskyrė septynis brolius krašto komtūrus, arba kraštų valdytojus, \nbūtent: Livonijos, Prūsijos, Vokietijos, Austrijos, Apulijos, Romanijos ir Armėnijos152, \nkurie ir laiko šio ordino brolius sakytum tikras namas, remiamas šulų, taigi šio namo \npamatai — didysis magistras bei kapitula; krašto komtūrai, arba kraštų valdytojai,— jo \nšulai, o kiti broliai—sienos. Šitaip jo šventenybė popiežius pasekė tuo išmintingu vyru, \npasistačiusiu savo namą ant uolos ir pasakiusiu (Jn 6, 63): „Aš sutvirtinau jo šulus“. \nKadangi parašyta: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda“, todėl buvo reikalingi \nšiam namui septyni kitoniški šulai — dvasiniai, kurių trimis, būtent: klusnumu, neturtu ir \nskaistybe, rėmėsi visiems privaloma drausmė, o keturi kiti, būtent: gailestis nusidėjus, \nnuodėmių išpažinimas, atgaila ir gausius nusidėjimus atperkanti artimo meilė, tramdė \nšventuoju pagarbumu tuos, kurie atbuko karštam teisybės ieškojimui.

PDF 170

įrodydamas, jog broliai turi į jas neginčijamų teisių. Išklausęs abiejų šalių įrodymų,\ntas pats legatas, broliams atsižadėjus anksčiau minėtųjų privilegijų ir visų teisių į tuos\nturtus, sutaikė juos štai šiuo pagrindu: Teutonų ordino broliai pasiliksią sau Pomeranijos\nkunigaikštystėje kraštą, vardu Vancka, kur dabar stovi Mevės pilis, ir šitaip pasibaigsianti\ntarp jų kilusi nesantarvė. Todėl 1283 viešpaties metais broliai perkėlė iš Kulmo žemės\nPoterbergo pilį bei visus kitus pastatus ir įkūrė Mevės pilį prie Vyslos toje vietoje, kur ji\npo šiai dienai tebestovi508 Jėzaus Kristaus garbei ir šlovei.

PDF 170

įrodydamas, jog broliai turi į jas neginčijamų teisių. Išklausęs abiejų šalių įrodymų,\ntas pats legatas, broliams atsižadėjus anksčiau minėtųjų privilegijų ir visų teisių į tuos\nturtus, sutaikė juos štai šiuo pagrindu: Teutonų ordino broliai pasiliksią sau Pomeranijos\nkunigaikštystėje kraštą, vardu Vancka, kur dabar stovi Mevės pilis, ir šitaip pasibaigsianti\ntarp jų kilusi nesantarvė. Todėl 1283 viešpaties metais broliai perkėlė iš Kulmo žemės\nPoterbergo pilį bei visus kitus pastatus ir įkūrė Mevės pilį prie Vyslos toje vietoje, kur ji\npo šiai dienai tebestovi508 Jėzaus Kristaus garbei ir šlovei.

PDF 50

Siekti karūnacijos Vytautas pradėjo išsprendęs savo politikos priori- tetą – 1422 m. Vokiečių ordinas galutinai atsisakė pretenzijų į Žemaitiją ir grėsmės Lietuvai nebekėlė. Atėjo metas Lietuvos ir Lenkijos santykių problemai.

PDF 50

Siekti karūnacijos Vytautas pradėjo išsprendęs savo politikos priori- tetą – 1422 m. Vokiečių ordinas galutinai atsisakė pretenzijų į Žemaitiją ir grėsmės Lietuvai nebekėlė. Atėjo metas Lietuvos ir Lenkijos santykių problemai.

PDF 174

84\nKryžiuočių Slaptajame \nArchyve, Karaliaučiuje, yra Vy­\ntauto laiškų, rašytų magistrui Rus- \ndorfui (pasak Karamzino, V, p. 145) \nderybų dėl Lietuvos karūnos Vytau­\ntui dingstimi, kur viename iš jų, da­\ntuotame 1430 m. rugpjūčio mėn., \ndidžiajam magistrui praneša apie \nMaskvos didžiojo kunigaikščio ir \nTverės kunigaikščio atvykimą į Lie­\ntuvą rugpjūčio 8-ą.

PDF 175

Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsaky­ mą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats da­ vė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš. Argi Vytautas nesupranta, jog Zig­ mantas ir kryžiuočiai, įnirtingi dviejų susivienijusių tautų priešai, ne dėl ko kita siūlo jam karūną, kaip tik savo suktas užmačias dangstydami, siekdami Lietuvos ir Lenkijos su­ priešinimo ir galios sužlugdymo? Tyko jie tik mūsų pražū­ ties, nori, kad įsiliepsnotų vidaus kovos.

PDF 96

Įrodė, jog daugiausia kaltinimų anaiptol ne Ordinui ten­ ka, jis pats niekuo dėtas, daugelis kitų Ordino riterių irgi gali būti pateisinti, o kai kurie priekaištai suvis prasimanyti33. Popiežius po atskiro pasitarimo su kardinolais visuoti­ niame susirinkime pareiškė tokį sprendimą: „Kryžiuočių or­ dino riteriai turi Rygos Bažnyčiai, vyskupams bei kapitulai atiduoti viską, ką paėmę, ir daugiau jų nepuldinėti; prakeiks­ mas kris ant to, kuris mūšyje sužeistą Ordino brolį pribaig­ tų arba skatintų tokį nusikaltimą daryti; niekas daugiau ne­ gali trukdyti arba kelti sunkumų tiems, kurie norėtų vykti pas popiežių; visos sąjungos ir susimokiusiųjų sambūriai, gresiantys Bažnyčios garbei, turi būti išsklaidyti ir ateityje nekuriami. Kryžiuočiai turi gerbti dvasininkiją ir jokių nuos­ kaudų jiems, jokių skriaudų Bažnyčiai nedaryti.

PDF 24-25

Naugardukas jau buvo garsiojo Min­ daugo (Mendogo) sostinė. Gardinas, dar vadintas Gartena, Trai- d) Harris, Voyages. T. 1, p. 554. 8 ## Puslapis 25 ĮVADAS denio įkurtas gynybai nuo Prūsijos Teutonų ordino puolimų; Slonimas, gyvenamas tų pačių išeivių, smarkiai pasipriešino 1272 metais Lietuvą puolusiems Haličo kunigaikščiams kartu su Nogajaus mongolais.

PDF 131

Po to karalius, spiriamas karalystės reikalų, greitai išskubėjo į Lenkiją, Vilnių palikęs. Išties trumpas, bet itin nesėkmingas buvo Vilniui Skir­ gailos valdymas. Nuolatine savo buveine pasirinkęs Trakų pilį, jis išvykdavo tik į mūšius su Prūsijos ordinu arba su Baltojoje Rusioje maištaujančiais įvairių valdų kunigaikš­ čiais.

PDF 95

Ordinas jau gavo įsitikinti, kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos, to- dėl griebėsi kitokios taktikos. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą ir, apiplėšę apylin- kę, skubiai grįždavo į savo pilis. Grįždami jie atsigabendavo pri- plėštus turtus, atsivarydavo bandas gyvulių ir atsivesdavo dau- gybę belaisvių.

PDF 33

Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo. Pratarmė „Aukščiausias dievas padarė manyje ženklų ir stebuklų.

PDF 33

Mat jie turėjo omenyje Tobijo (Tob 12,7) žodžius, kad apreikšti dievo darbus yra šlovinga. Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Gerbiamam vyrui ir Kristuje pasišventusiam broliui Verneriui iš Orzelno, \nŠventosios \tMarijos Teutonų namų Jeruzalėje ligoninės magistrui, deramą klusnumą \nsveikindamas reiškia brolis Petras iš Dusburgo, tų pačių šventųjų įžadų kunigas. \nKiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje \nšventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi \nnuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei \nbūsimosioms kartoms pamokyti. Mat jie turėjo omenyje Tobijo (Tob 12,7) žodžius, kad \napreikšti dievo darbus yra šlovinga.\nSekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo \ntarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau \nkarus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į \nšią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas \nnegali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir \nkad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio \natminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo.

PDF 147-148

Skubinai persikėlus per Nemuną, kryžiuočių kariuomenė prie Strėvos upės išsiskyrė į du didelius dalinius. Pirmasis, kurį sudarė vien svetimšaliai riteriai, vadovaujami didžio­ jo magistro, nužygiavo Trakų link, bet tą miestą radę Skir­ gailos sudegintą, pasuko atgalios ir susijungė su kitu dali­ niu, kuris, vadovaujamas Vytauto ir Ordino maršalo, 40 kus darbus gaudavo vietą prie stalo Viduramžiais Vokietijoje prieš kiek- ir būdavo pagerbiamas, vieną karo žygį riteriai, susiruošę į 41 kovą, kariautojus, prisijungusius Schütz Chroń. Pr, fol. 89 ir kiti prie jų, priimdavo labai širdingai ir Prūsijos kronikininkai, surengdavo puotą, kur kiekvienas 42 pagal savo pelnvtą šlovę bei riteris- ł n k a s 7 Da wi d,T. VTT, p 246 131 ## Puslapis 148 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS žygiavo per Bobius43 užimti Ukmergės, kryžiuočių vadina­ mos Vilkinbergu44.

PDF 147-148

Skubinai persikėlus per Nemuną, kryžiuočių kariuomenė prie Strėvos upės išsiskyrė į du didelius dalinius. Pirmasis, kurį sudarė vien svetimšaliai riteriai, vadovaujami didžio­ jo magistro, nužygiavo Trakų link, bet tą miestą radę Skir­ gailos sudegintą, pasuko atgalios ir susijungė su kitu dali­ niu, kuris, vadovaujamas Vytauto ir Ordino maršalo, 40 kus darbus gaudavo vietą prie stalo Viduramžiais Vokietijoje prieš kiek- ir būdavo pagerbiamas, vieną karo žygį riteriai, susiruošę į 41 kovą, kariautojus, prisijungusius Schütz Chroń. Pr, fol. 89 ir kiti prie jų, priimdavo labai širdingai ir Prūsijos kronikininkai, surengdavo puotą, kur kiekvienas 42 pagal savo pelnvtą šlovę bei riteris- ł n k a s 7 Da wi d,T. VTT, p 246 131 ## Puslapis 148 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS žygiavo per Bobius43 užimti Ukmergės, kryžiuočių vadina­ mos Vilkinbergu44.

PDF 39

Nemaža jame ir tokių, kurie iš širdies rūpinasi labdarybe, teikdami globą svetimšaliams, maldininkams ir pavargėliams. Be to, nemaža tokių, kurie, gilaus širdies pamaldumo skatinami, su begaliniu uolumu patarnauja ligoninėse pasilpėliams ir paliegėliams, sergantiems šiurpiomis ligomis. Garbingą ir naudingą vietą ordine užima dvasininkai, kurie taikos metu, visur pasklidę nelyginant kibirkštys, skatina brolius pasauliečius stropiai laikytis regulos, laiko pamaldas ir teikia sakramentus, o skubantiems į kruvinas žudynes vardan gyvenimo ar mirties rodo nukryžiuotojo viešpaties pavyzdį, šitaip keldami kovotojų narsą; su begaline dvasios malone jie teikė savo patarnavimus visiems — ir tvirtiems kariams, ir silpniems paliegėliams, nešdami jų sąžinei paguodą paskutinę gyvenimo valandą.

PDF 47

Vis dėlto Algirdo valdymo pa­ baigoje Vilnius neišvengė seniai jam grėsusio pavojaus. Pra­ ėjus dvejiems metams po paskutinio žygio, Prūsijos ordi­ no didysis magistras pasiuntė užimti tą miestą Ordino maršalą Gotfridą Lindeną kartu su arkikomtūru Redigeriu Elneriu. 12 000 žmonių vedini, pakeliui sudeginę Trakų mies­ tą, kur dėl Kęstučio narsios gynybos pilių neįstengė užimti, 1377 metų birželio pabaigoje jie sustojo su visomis pajėgo­ mis prie Vilniaus.

PDF 82

Vytautas ir be jų turėjo pakankamai kariuomenės. Ordinas atsiuntė savo komtūrą Marquardą v. Salzbachą su keliais tūkstančiais kariuomenės; prisijungė prie Vytauto su savo pulkais ir Tochtamyšas.

PDF 82

Vytautas ir be jų turėjo pakankamai kariuomenės. Ordinas atsiuntė savo komtūrą Marquardą v. Salzbachą su keliais tūkstančiais kariuomenės; prisijungė prie Vytauto su savo pulkais ir Tochtamyšas.

PDF 280

Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, ku­\nrios vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Da­\nlyvavimas tarpe riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą\ntikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui\natsiliepti.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Žodžiu, jis Prūsuose mito Vakarų kultūros vai­\nsiais, ypač materialine kultūra, kurią paskui kėlė savo krašte,\nstatydamas bažnyčias, pilis ir t. t.\nIšmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, ku­\nrios vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Da­\nlyvavimas tarpe riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą\ntikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui\natsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo ambicija čionai dar la­\nbiau sustiprėjo.

PDF 312

Labai aukštai savo ir visos Lietuvos vardą pakėlė sudarydamas kompaniją prieš Ordiną, kuri galutinai savo tikslo pasiekė. Ordinas tapo deskredituotas. Krašto viduje savo valstybės garsui jis visaip globojo atvykstančius apsigyventi ar prakeliaujančius svetimša­ lius.

PDF 51

Suvažiavime \ntaip pat dalyvavo Maskvos didžiojo kunigaikščio ir Tverės kunigaikščio \npasiuntiniai, Riazanės, Odojevo, Didžiojo Naugardo, Pskovo kunigaikš-\nčiai, popiežiaus legatas, Vokiečių ordino, Aukso ordos, Moldavijos, Da-\nnijos karaliaus ir Bizantijos imperatoriaus pasiuntiniai. Lucko suvažiavi-\nmas rodė LDK ir Vytauto vaidmens svarbą regione, o į Lietuvos istoriją \nįėjo pirmiausia dėl Vytauto vainikavimo plano, kurį rėmė Zigmantas I \nir Vokiečių ordinas, siekdamas sukurti regione atsvarą Lenkijai. Vytau-\nto apsisprendimas priimti imperatoriaus siūlomą vainiką ir pareiškimas, \nkad tai daro „niekieno neatsiklausdamas“, reiškė, kad jis tampa suvereniu \nvaldovu.

PDF 38

Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 me­\ntais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo\nlaisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, ku­\nria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordi­\nnu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino\nduktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad\niš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tau­\ntų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.

PDF 38

Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 me­\ntais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo\nlaisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, ku­\nria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordi­\nnu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino\nduktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad\niš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tau­\ntų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.

PDF 87

Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Or­ dinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pa­ keliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk val­ dovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skai­ čių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudegin­ ti pasiuntė. Juk taip pat nedorai Ordinas elgiasi ir su garbin­ gąja dvasininkijos diduomene, kaip antai arkivyskupais Jo­ nu ir Fridrichu, juk tokius kraštus kaip Žiemgalą bei kitus verčia dykynėmis, visada sakydami, jog visa tai daroma krikščionybei ginti.

PDF 122

Vok. Ordinas nenorėjo nusileisti. Apie Vytautą jis skelbė Vak. Europoje, kad tai yra labai pavojingas katalikams valdo­ vas, nes visas pilis paveda stačiatikiams ir susideda su toto­ riais, kurie veržiasi Europon.

PDF 139

Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno.

PDF 139

Ordinas, remdamasis Salyno su- tartim, reikalavo, kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai, ir Vytautas tei- sinosi, kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. O nustatyti, kas Žemaičiuose buvo laisvas, o kas ne, buvo labai sunku. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo.

PDF 179

**Ūkis.** Pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemdirbystė. Bet ji gana sunkiai klestėjo: ją trukdė nuolatiniai kryžiuočių už- puolimai, kurių kartais būdavo bent po 4—5 ar net po daugiau per vienerius metus.

PDF 65

jis įsiveržė į Vilniaus srities Medininkus ir,\npabuvęs ten astuonias dienas, grįžo su dideliu grobiu^1 ).\nMatydamas Vytauto pastangas neinant veltui, Ordinas ma­\ntė reikalą taip pat išplėsti Lietuvos pasienyje akciją. Dar\nvasarą tam reikalui magistras įsakė netoli Gardino pastatyti dvi\npilis: Naująjį Gardiną ir Metenburgą (Meteną), kame buvo pa­\ntalpintos kryžiuočių įgulos.

PDF 65

Matydamas Vytauto pastangas neinant veltui, Ordinas ma­ tė reikalą taip pat išplėsti Lietuvos pasienyje akciją. Dar vasarą tam reikalui magistras įsakė netoli Gardino pastatyti dvi pilis: Naująjį Gardiną ir Metenburgą (Meteną), kame buvo pa­ talpintos kryžiuočių įgulos. Iš čia aišku, kad Vytautas, nežiūrint Jogailos didelių pasiūlymų, palaikė dar gana gerus santykius su Ordinu dėl to, kad jam, matyti, dar nebuvo atėjęs laikas veikti.

PDF 124

Pirmasis jos krikšto ban- dymas Mindaugo laikais nepasisekė, nes to paties krikšto proga vokiečių ordinas stengėsi užgrobti pagoniškosios Lietuvos žemių dalį, būtent Žemaičius. Žemaičiai betgi nepasidavė; prie jų pri- sidėjo pagonybės šalininkai Aukštaičiuose, ir Mindaugas, svyra- vęs prie jų prisidėti, pagaliau žuvo (žiūr. 52, 59 psl.).

PDF 28

Kovodamas \nprieš giminingų lietuviams pagonių prūsų gentis Mozūrijos kunigaikštis \nKonradas 1230 m. pakvietė kurtis Kulmo žemėje prie Vyslos Vokiečių \nordino riterius (kryžiuočius). Ši fatališka klaida daug kainuos lenkams \nir lietuviams – Ordinas pajungė prūsus, o 1236 m. popiežius jau skelbia \nkryžiaus žygį prieš lietuvius.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Kovodamas \nprieš giminingų lietuviams pagonių prūsų gentis Mozūrijos kunigaikštis \nKonradas 1230 m. pakvietė kurtis Kulmo žemėje prie Vyslos Vokiečių \nordino riterius (kryžiuočius). Ši fatališka klaida daug kainuos lenkams \nir lietuviams – Ordinas pajungė prūsus, o 1236 m. popiežius jau skelbia \nkryžiaus žygį prieš lietuvius. Nors žemaičiai Saulės mūšyje 1236 m. šį žygį \nVokiečių ordino riteris pagrobia vaiką.

PDF 56

Su trigubai di­ desniu įniršiu, nešini šv. Jurgio vėliava puolė į mūšį Ordino riteriai, bet, narsiai lietuvių atremti, patyrę didelių nuosto­ lių, turėjo grįžti prie likusių karių. Tačiau mūšio metu į me­ dinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis.

PDF 56

Su trigubai di­ desniu įniršiu, nešini šv. Jurgio vėliava puolė į mūšį Ordino riteriai, bet, narsiai lietuvių atremti, patyrę didelių nuosto­ lių, turėjo grįžti prie likusių karių. Tačiau mūšio metu į me­ dinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis.

PDF 18

Norint atremti visus Ordinui keliamus priekaištus ir įgyvendinti vidaus reformą,\ndidžiajam magistrui Verneriui reikėjo kronikos. Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne\ntik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos,\nKryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą\nprieš Lietuvą.\n Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų\nfeodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Ordino viduje vykusią kovą 1324 m. laimėjo reformų šalininkai, tačiau tik laikinai (po 6 \nmetų buvo nužudytas didysis magistras, reformų šalininkas ir organizatorius).\nNorint atremti visus Ordinui keliamus priekaištus ir įgyvendinti vidaus reformą, \ndidžiajam magistrui Verneriui reikėjo kronikos.

PDF 90

Mat \natvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui \napie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad \nteiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išma­\nnančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant \nvaldovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiun­\ntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino ri­\nterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant \ntaiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų, \nrašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas \njį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai pri­\nimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutar­\ntį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis pa­\ntvirtintą. Popiežiui buvo įteiktas nuorašas tos sutarties, \nsudarytos Vilniuje, 1323 m.

PDF 90

Mat \natvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui \napie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad \nteiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išma­\nnančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant \nvaldovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiun­\ntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino ri­\nterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant \ntaiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų, \nrašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas \njį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai pri­\nimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutar­\ntį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis pa­\ntvirtintą. Popiežiui buvo įteiktas nuorašas tos sutarties, \nsudarytos Vilniuje, 1323 m.

PDF 219

)**\nNuo to laiko, kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pri-\npažinta katalikiška valstybe, kryžiuočių ordinas buvo nebepa-\nteisinamas. Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški, todėl\nkrikščionybės gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas. Be\nto, ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių, kurie jį griovė.

PDF 219

)**\nNuo to laiko, kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pri-\npažinta katalikiška valstybe, kryžiuočių ordinas buvo nebepa-\nteisinamas. Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški, todėl\nkrikščionybės gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas. Be\nto, ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių, kurie jį griovė.

PDF 42

Jau­ nesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis - Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Ma- zovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčio­ jo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu nepri­ lygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia ra­ dęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios. Kivirčai tarp brolių da­ vė pradžią slaptoms, bet sumaniai parengtoms sutartims siekiant nuversti nuo sosto Jaunutį.

PDF 41

Dievas jam buvo suteikęs tokių malonių, kad visi jį mylėjo, ir apie jį iš tiesų galima sakyti, jog buvo mielas dievui ir žmonėms. Jį didžiai vertino ir popiežius, ir imperatorius, nekalbant apie kitus kunigaikščius bei didžiūnus, ir šitaip buvo jų širdis prie savęs palenkęs, kad gaudavo visa, ko beprašydavo savo Ordino garbei bei naudai. Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto prieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį šventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo ruožtu į Prūsijos kraštą, į Elbingo pilį, kur po šiai dienai ji krikščionių didžiai gerbiama dėl dažnų stebuklų, kuriuos viešpats padaro per tą kryžių.

PDF 165

72 D o g i e 1 Codex Diplom. IV, 92 yra kaip tik tuo metu Jogailos ir Vytau­ to duotas įgaliojimas Gniezno arki­ vyskupui ir Lenčicos arkidiakonui vesti derybas su kryžiuočiais, at­ stovaujant žemaičiams, rašytas Vil­ niuje, 1413 an. febr. [metų, vasario] 6 dienos data. Dar žr.: Vytauto pareiš­ kimas asmeninių derybų dėl taikos tarp jo ir Lenkijos karaliaus, iš vie­ nos pusės, bei būsimu didžiuoju ma­ gistru ir visu Ordinu, iš kitos, die­ nos ir vietos nustatymo dėlei.

PDF 165

72 D o g i e 1 Codex Diplom. IV, 92 yra kaip tik tuo metu Jogailos ir Vytau­ to duotas įgaliojimas Gniezno arki­ vyskupui ir Lenčicos arkidiakonui vesti derybas su kryžiuočiais, at­ stovaujant žemaičiams, rašytas Vil­ niuje, 1413 an. febr. [metų, vasario] 6 dienos data. Dar žr.: Vytauto pareiš­ kimas asmeninių derybų dėl taikos tarp jo ir Lenkijos karaliaus, iš vie­ nos pusės, bei būsimu didžiuoju ma­ gistru ir visu Ordinu, iš kitos, die­ nos ir vietos nustatymo dėlei.

PDF 96-97

Dar kartą apie brolių laimėtą mūšį, kuriame vėl buvo nukauta 1500 Pomerani­ jos [vyrų] Kai apaštališkojo sosto legatas293 pats paskelbė kryžiaus karą ir kai įsakė kitiems jį skelbti karalystėse bei provincijose, skirtose tam reikalui, 1246 m. Prūsijos žemės kančios sujaudino Vokietijos kunigaikščius bei kilminguosius, o Austrijos kunigaikštis294 pasiuntė jiems talkinti savo stalininką Druzigerį su didele kariuomene ir su įgudusiais kariauti vyrais, be to, atvyko riteris Henrikas iš Lichtenšteino, o su juo daug maldininkų. Magistras ir broliai su jais bei su kunigaikščiu Kazimieru ir su savaisiais įsibrovė į Pomeranijos žemę ir, devynetą dienų ir naktų tai viena, tai kita kryptimi smogdami stiprius ir žiaurius smūgius, taip ją nusiaubė, kad nebeliko ten nė vieno kampelio, kurio nebūtų nuniokoję plėšimais ir gaisrais. Tuo metu, kai šitai dėjosi, Sventopelkas sutelkė didelę kariuomenę iš savo valdinių ir Prūsijos atsivertėlių ir nusekė paskui atsitraukiančius brolius, kiekvieną naktį sustodamas toje pačioje vietoje, kur buvo brolių palapinės, pririšdamas savo kovos žirgus ten, kur anksčiau stovėjo brolių žirgai, šitaip skaičiuodamas palapines ir stebėdamas kelio kryptį; suvokęs, kad jo kariuomenė dvigubai didesnė nei brolių, džiūgaute džiūgavo ir, drąsindamas saviškius, juos guodė šiais žodžiais: „Rytoj padarysime taip, kad pomeranai ir prūsai amžiams bus nusikratę teutonų jungo“. Išaušus, kai broliai traukėsi, kurie ne kurie Sventopelko kariai užpuolė gabenamą grobį, kurio buvo tiek daug, kad gurguolė išdryko per dvi mylias, ir nukovė 30 vyrų, skirtų grobiui saugoti. Druzigeris, magistro siųstas jų gelbėti, pabėgo nelyginant koks bailys pamatęs daugybę nukautųjų. Šitai išvydęs, valdovas Henrikas iš Lichtenšteino staiga užgriuvo priešus ir sugrąžino į pirmykštę vietą atimtą grobį. Apie tai sužinojęs, Sventopelkas paskubėjo saviesiems į pagalbą su trimis raitelių būriais. Juos išvydę, lenkai išsigandę visi išlakstė, išskyrus vieną riterį Martyną iš Krušvicos, vėliavininką, bei kunigaikštį Kazimierą, kuris nutarė tuoj pat kviestis į pagalbą Henriką iš Lichtenšteino. Tuo tarpu broliai susirikiavo kovai. Sventopelkas, pamatęs, kad broliai nė nemano bėgti, įsakė tūkstančiui savo rinktinių karių nušokti nuo žirgų pamokęs juos pulti brolius su dideliu triukšmu bei riksmu ir, prisidengus skydais, ietimis galabyti krikščionių arklius, sakydamas: „Kryžiuočiai, apsišarvavę sunkiais šarvais, nestengs pėsti kovoti“. Kai abi kariuomenės išsirikiavo mūšiui, valdovas Henrikas sugrįžo atgal ir, išvydęs priešus, pasakė broliams: „Delsti pavojinga, todėl pulkime juos!“ Jie įnirtingai užpuolė priešus, ir prasidėjo baisios kautynės; Sventopelko kariuomenė prarado mūšio lauke tūkstantį penkis šimtus žuvusių vyrų, o krikščionių nė vienas nebuvo sunkiai sužeistas, išskyrus 10 žirgų, kurie krito perverti priešo iečių. Šitaip broliai ir maldininkai sugrįžo namo, parsivarydami tūkstantį šešis šimtus priešo žirgų, parsiveždami daugybę kitoniško 293 Popiežiaus legatu Prūsijoje Opicas iš Mesanos, dab. Mesinos, buvo 1245 m. pabaigoje— 1246 m. pradžioje (Kujot S., Dzieje Prus..., 1, p. 727—728). 294 Fridrichas. grobio ir laimėję garbingą pergalę, nes jiems talkino mūsų viešpats Jėzus Kristus, kuris tebūnie garbinamas per amžių amžius, amen.

PDF 55

Tačiau kiti, 1383 metai, atnešė Vilniui dar didesnę nelaimę. Didelė kryžiuočių kariauna, vadovauja­ ma Ordino didžiojo magistro ir maršalo Konrado Valen­ rodo, išvien su Vytautu ir jo šalininkais atžygiavę atsiimti Skirgailos užvaldyto šio paveldo, rugsėjo 11-ą apsupo Tra­ kų pilį. Nepaisant įnirtingos gynybos, kelias dienas užsi­ tęsus atakai, mūrai buvo bombardų sugriauti, įgula pri­ versta pasiduoti. Didysis magistras į Vilnių išsiuntė komtūrus: iš Elbliongo, Baigos, Brandenburgo ir Kristbur- go, galingais kariuomenės daliniais vedinus, įsakęs bet kokia kaina jį visiškai sunaikinti.

PDF 55

Tačiau kiti, 1383 metai, atnešė Vilniui dar didesnę nelaimę. Didelė kryžiuočių kariauna, vadovauja­ ma Ordino didžiojo magistro ir maršalo Konrado Valen­ rodo, išvien su Vytautu ir jo šalininkais atžygiavę atsiimti Skirgailos užvaldyto šio paveldo, rugsėjo 11-ą apsupo Tra­ kų pilį. Nepaisant įnirtingos gynybos, kelias dienas užsi­ tęsus atakai, mūrai buvo bombardų sugriauti, įgula pri­ versta pasiduoti. Didysis magistras į Vilnių išsiuntė komtūrus: iš Elbliongo, Baigos, Brandenburgo ir Kristbur- go, galingais kariuomenės daliniais vedinus, įsakęs bet kokia kaina jį visiškai sunaikinti.

PDF 238-239

lacum intrantibus et exeuntibus, quorum primus Lekoyo, secundus Ko- moszo, tertius Kertnoy, quartus Fro­ mą, quintus Roschko in districtu Du- binensi. Addicimus etiam duos homines 222 ## Puslapis 239 III KNYGA Žygimanto Kęstutaičio mirtis užvertė svarbų Lietuvos is­ torijos puslapį, nes kartu su juo jau visiems laikams pasi­ baigė šitiek metų trukę kryžiuočių puldinėjimai. Nuo tada liovėsi vyravusi Prūsijos ordino įtaka krašto likimui, ir sve­ timšalių riterių brolija jau nežvangino savo ginklais prie Vilniaus sienų.

PDF 47

Kita ekspe­ dicija iš Prūsijos 1375 metais irgi buvo sukėlusi Vilniui pa­ našią grėsmę. Tąkart Vinrichas, vasario pradžioje kirtęs Lie­ tuvos sieną su didele govėda baronų ir riterių iš Prancūzijos bei Vokietijos, sutelktų stoti po kryžiaus ženklu, turėjo sku­ binai trauktis atgal į Prūsiją dėl staigaus atodrėkio ir upių polaidžio. Ordino maršalas Gotfridas Lindenas, įsibrovęs su daugybe komtūrų ir savanorių, sudegino Trakų paviete Se­ meliškes ir pašėlusiai veržėsi iki Vilniaus tvirtovių, tik ne­ pavykus staiga užimti gerai ginamo miesto, grįžo atgalios plėšti aplinkinių žemių23.

PDF 47

Kita ekspe­ dicija iš Prūsijos 1375 metais irgi buvo sukėlusi Vilniui pa­ našią grėsmę. Tąkart Vinrichas, vasario pradžioje kirtęs Lie­ tuvos sieną su didele govėda baronų ir riterių iš Prancūzijos bei Vokietijos, sutelktų stoti po kryžiaus ženklu, turėjo sku­ binai trauktis atgal į Prūsiją dėl staigaus atodrėkio ir upių polaidžio. Ordino maršalas Gotfridas Lindenas, įsibrovęs su daugybe komtūrų ir savanorių, sudegino Trakų paviete Se­ meliškes ir pašėlusiai veržėsi iki Vilniaus tvirtovių, tik ne­ pavykus staiga užimti gerai ginamo miesto, grįžo atgalios plėšti aplinkinių žemių23.

PDF 40-41

Tačiau svarbiausios buvo politinės aplinkybės – krikšto nau- 1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA 41 da išryškėjo netrukus, kai popiežiai uždraudė Vokiečių ordinui kariauti su Lietuva. Nuo tada šio ordino agresija nebegalėjo tikėtis efektyvesnės Va- karų paramos. Krėvos sutarties nulemta sąjunga su Lenkija leido pasiekti pergalę prie Tanenbergo ir Žalgirio. Lietuva, apsikrikštijusi ir nugalėjusi Ordiną, pašalino 200 metų grėsmę savo egzistencijai ir perėjo į naują savo istorijos stadiją – „europėjimo“ arba „kelio į Europą“ epochą.

PDF 40-41

Tačiau svarbiausios buvo politinės aplinkybės – krikšto nau- 1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA 41 da išryškėjo netrukus, kai popiežiai uždraudė Vokiečių ordinui kariauti su Lietuva. Nuo tada šio ordino agresija nebegalėjo tikėtis efektyvesnės Va- karų paramos. Krėvos sutarties nulemta sąjunga su Lenkija leido pasiekti pergalę prie Tanenbergo ir Žalgirio. Lietuva, apsikrikštijusi ir nugalėjusi Ordiną, pašalino 200 metų grėsmę savo egzistencijai ir perėjo į naują savo istorijos stadiją – „europėjimo“ arba „kelio į Europą“ epochą.

PDF 115-116

Buvo aptartas jų turinys ir pripažinta, jog prieš apsisprendžiant, ką daryti, pritiktų kreiptis, patarimo į tuomet Liubeke buvoju­ sius Ordino riterius, Rygos presbiterį, Vendeno komtūrą Veimarą fon Henę, Karkuso valdytoją Mikalojų fon Taršau 99 ## Puslapis 116 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS ir Gotfridą fon Ostą. Kai pakviestieji atvyko ir jiems buvo per­ skaityti laiškai, jie pareiškė: jeigu viskas, kas juose rašoma, yra tiesa, savo būtina pareiga jie laiką kuo veiksmingiausiai prisidėti prie švento tikėjimo rėmimo Lietuvoje. Tačiau ka­ dangi daugelis pavienių lietuvių iš diduomenės ir paprastų žmonių nekeisią savo senojo gyvenimo būdo, tad, skaitantis su tomis aplinkybėmis, būsią naudinga pirma pasiųsti į Lie­ tuvą pasiuntinius, ir pridūrė: Si prefato negocio stante in su­ spenso antequam fidem christi suscipiant et baptismum, quemad­ modum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, aut in res, terras seu personas eorundem manus mitterent virulen­ tas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fi­ dem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare, atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores [Jei minėtas reikalas atsi­ durs ant pražūties slenksčio anksčiau, negu jie Kristaus tikė­ jimą ir krikštą priimtų, kurį bent jau iš anksto laiškuose žada, į krikščionis kad nebūtų, arba į reikalus, žemes arba jų pačių asmenis išties nuodingas rankas; tartum tam tikrų, tikėtina, baimintųsi pasekmių; kadangi tikėjimas tikėjimui netarnau­ jančiam mažiausiai reikalinga garbinti, pačiuose privalo ti­ kėjimo niekinimą įveikti ir šitai darydami dėl savo pažado nenori pažeidėjų atskleisti].

PDF 115-116

Buvo aptartas jų turinys ir pripažinta, jog prieš apsisprendžiant, ką daryti, pritiktų kreiptis, patarimo į tuomet Liubeke buvoju­ sius Ordino riterius, Rygos presbiterį, Vendeno komtūrą Veimarą fon Henę, Karkuso valdytoją Mikalojų fon Taršau 99 ## Puslapis 116 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS ir Gotfridą fon Ostą. Kai pakviestieji atvyko ir jiems buvo per­ skaityti laiškai, jie pareiškė: jeigu viskas, kas juose rašoma, yra tiesa, savo būtina pareiga jie laiką kuo veiksmingiausiai prisidėti prie švento tikėjimo rėmimo Lietuvoje. Tačiau ka­ dangi daugelis pavienių lietuvių iš diduomenės ir paprastų žmonių nekeisią savo senojo gyvenimo būdo, tad, skaitantis su tomis aplinkybėmis, būsią naudinga pirma pasiųsti į Lie­ tuvą pasiuntinius, ir pridūrė: Si prefato negocio stante in su­ spenso antequam fidem christi suscipiant et baptismum, quemad­ modum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, aut in res, terras seu personas eorundem manus mitterent virulen­ tas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fi­ dem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare, atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores [Jei minėtas reikalas atsi­ durs ant pražūties slenksčio anksčiau, negu jie Kristaus tikė­ jimą ir krikštą priimtų, kurį bent jau iš anksto laiškuose žada, į krikščionis kad nebūtų, arba į reikalus, žemes arba jų pačių asmenis išties nuodingas rankas; tartum tam tikrų, tikėtina, baimintųsi pasekmių; kadangi tikėjimas tikėjimui netarnau­ jančiam mažiausiai reikalinga garbinti, pačiuose privalo ti­ kėjimo niekinimą įveikti ir šitai darydami dėl savo pažado nenori pažeidėjų atskleisti].

PDF 139

Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. Tada ordinas nusprendė pa- remti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą.

PDF 139

Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno.

PDF 163

Nuo šiol kelerius metus (1408-1414 m.) vyko įnirtingos ko­\nvos su kryžiuočiais, tad visos Lietuvos monarcho pastangos \nnukreiptos į vieną tikslą - susilpninti grėsmingas Prūsijos or­\ndino pajėgas. Reikšminga pergalė prie Griunvaldo pirmą kar­\ntą pajudino jo tvirtus pamatus.

PDF 51

Suvažiavime \ntaip pat dalyvavo Maskvos didžiojo kunigaikščio ir Tverės kunigaikščio \npasiuntiniai, Riazanės, Odojevo, Didžiojo Naugardo, Pskovo kunigaikš-\nčiai, popiežiaus legatas, Vokiečių ordino, Aukso ordos, Moldavijos, Da-\nnijos karaliaus ir Bizantijos imperatoriaus pasiuntiniai. Lucko suvažiavi-\nmas rodė LDK ir Vytauto vaidmens svarbą regione, o į Lietuvos istoriją \nįėjo pirmiausia dėl Vytauto vainikavimo plano, kurį rėmė Zigmantas I \nir Vokiečių ordinas, siekdamas sukurti regione atsvarą Lenkijai. Vytau-\nto apsisprendimas priimti imperatoriaus siūlomą vainiką ir pareiškimas, \nkad tai daro „niekieno neatsiklausdamas“, reiškė, kad jis tampa suvereniu \nvaldovu.

PDF 280

Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, ku­\nrios vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Da­\nlyvavimas tarpe riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą\ntikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui\natsiliepti.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Žodžiu, jis Prūsuose mito Vakarų kultūros vai­\nsiais, ypač materialine kultūra, kurią paskui kėlė savo krašte,\nstatydamas bažnyčias, pilis ir t. t.\nIšmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, ku­\nrios vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Da­\nlyvavimas tarpe riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą\ntikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui\natsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo ambicija čionai dar la­\nbiau sustiprėjo.

PDF 9

Be to, rengė astronomo Mikalojaus Ko­\nperniko raštus, dalyvavo leidžiant senovės kronikas ir atsimini­\nmus, nušviečiančius Lenkijos - Lietuvos valstybės laikotarpį.\nIstorikas Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti is­\ntorinių dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių Ordino archyvo, pa­\nrašė M. Balinskiui laišką, kuriame apibūdino liūdną istorijos \nmokslo būklę.

PDF 181

Apie vieną nuostabų atsivertimą Tuo metu Marienburgo pilyje gyveno brolis Gerhardas; anksčiau, kai dar nedėvėjo vienuolio apsiausto, jis buvo šviesiausiojo valdovo Brandenburgo markgrafo šeimynykštis, garsėjęs kaip labai gabus račius ir didelis karo pabūklų meistras. Kai jis kartą, jau padaręs galybę tokių pabūklų, kuriais buvo sugriauta [daug] pilių bei miestų, gulėjo vieną naktį atmerktomis akimis lovoje, pro užsklęstas duris įėjo keturi vyrai, nešini keturiomis degančiomis žvakėmis, ir apkaltino jį daugybe nusikaltimų, sakydami, kad jis neabejotinai susilauksiąs mirties, jeigu per tam tikrą laiką nepataisysiąs savo gyvenimo būdo; kad šitai būtų akivaizdu, jie jį užklojo balta marška, kaip paprastai užklojami numirėliai. Jis labai to nusigando ir atvyko į Prūsijos žemę, atsiveždamas su savimi ir tą baltąją maršką, ir, davęs įžadus Teutonų ordinui, pradėjo tyrą gyvenimą, kurį laimingai ir užbaigė.

PDF 140

Tais pačiais 1409 m. Lietuvoje buvo nederlius. Jogaila, norė- damas padėti Lietuvai, siuntė jai javų. Tačiau ordinas Ragainėje juos sulaikė. Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė, ir jis, jau nebesislėpdamas, nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią.

Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).

Vytautas pats dar laikėsi nuošaliai,\nbet jo pasiųsti bajorai veikė kartu su žemaičiais, ir 1409 m., pra-\ndėjus nuo Skirsnemunės, buvo sudegintos visos kryžiuočių pilys,\no jie patys buvo išvyti iš Žemaičių.\nTais pačiais 1409 m. Lietuvoje buvo nederlius. Jogaila, norė-\ndamas padėti Lietuvai, siuntė jai javų. Tačiau ordinas Ragainėje\njuos sulaikė.

PDF 49

Mergelės garbinimo tradiciją Lietuvoje pradėjo Vytautas, nors jo baž- nytinę politiką Lietuvos krikšto akcijoje užgožė Jogaila, o pagrindinis Vy- tauto tikslas buvo pastatyti Lietuvą Europos katalikiškųjų šalių greton. Tai padaryti trukdė Vokiečių ordinas. Taip po Žalgirio mūšio atsirado Vytau- to funduotos bažnyčios ir vienuolynai, buvo apkrikštyta Žemaitija (1413), įsteigta Žemaičių vyskupija (1417), o Vakaruose vykdyta plati žinių apie tai sklaidos kampanija, siekiant parodyti Lietuvą kaip katalikišką kraštą.

PDF 267

O kai Vokiečių Ordino ma­\ngistras uždraudė į Lietuvą įvežti druskos, supykęs Vytautas įsa­\nkė visiems vokiečių pirkliams iki Sekminių iš Lietuvos išsineš­\ndinti^3 ). Tai buvo po nenusisekusių Veliuonos (1418) derybų nu­\nstatyti Žemaitijos sienas.

PDF 267

O kai Vokiečių Ordino ma­\ngistras uždraudė į Lietuvą įvežti druskos, supykęs Vytautas įsa­\nkė visiems vokiečių pirkliams iki Sekminių iš Lietuvos išsineš­\ndinti^3 ). Tai buvo po nenusisekusių Veliuonos (1418) derybų nu­\nstatyti Žemaitijos sienas.

PDF 42

Jau­ nesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis - Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Ma- zovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčio­ jo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu nepri­ lygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia ra­ dęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios. Kivirčai tarp brolių da­ vė pradžią slaptoms, bet sumaniai parengtoms sutartims siekiant nuversti nuo sosto Jaunutį.

PDF 167

) pageidaujamu valdovu kunigaikštį \nŽygimantą Kaributaitį, savo sūnėną. Vilniaus miesto reikšmė \njau anais laikais buvo tokia didelė, kad lygia greta svarbiausių \nkaralystės miestų, jam buvo leista laiduoti sutarties, sudarytos \nsu kryžiuočiais (1422 metais) prie Osos upės, patikimumą77.\n75\nŽr.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Vytauto \ndidžiausios šlovės ir galybės metai ir Vilniui buvo geriausios \nkloties laikai. Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranuga­\nrius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovano­\nmis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas \nVytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo \ntotorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos sie­\nkė (1420 m.), o čekų tautos pasiuntiniai kvietė Lietuvos mo­\nnarchą užimti jų karalių sostą, todėl Vytautas pagaliau nu­\nsiuntė jiems į Prahą (1422 m.) pageidaujamu valdovu kunigaikštį \nŽygimantą Kaributaitį, savo sūnėną. Vilniaus miesto reikšmė \njau anais laikais buvo tokia didelė, kad lygia greta svarbiausių \nkaralystės miestų, jam buvo leista laiduoti sutarties, sudarytos \nsu kryžiuočiais (1422 metais) prie Osos upės, patikimumą77.

PDF 34

XIII amž. į čia atsikraustęs vokiečių\nkryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus. Vėliau nuka-\nriautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi va-\ndino prūsais.