Kryžiuočių ordinas

PDF 170

įrodydamas, jog broliai turi į jas neginčijamų teisių. Išklausęs abiejų šalių įrodymų, tas pats legatas, broliams atsižadėjus anksčiau minėtųjų privilegijų ir visų teisių į tuos turtus, sutaikė juos štai šiuo pagrindu: Teutonų ordino broliai pasiliksią sau Pomeranijos kunigaikštystėje kraštą, vardu Vancka, kur dabar stovi Mevės pilis, ir šitaip pasibaigsianti tarp jų kilusi nesantarvė. Todėl 1283 viešpaties metais broliai perkėlė iš Kulmo žemės Poterbergo pilį bei visus kitus pastatus ir įkūrė Mevės pilį prie Vyslos toje vietoje, kur ji po šiai dienai tebestovi508 Jėzaus Kristaus garbei ir šlovei.

PDF 50

Siekti karūnacijos Vytautas pradėjo išsprendęs savo politikos prioritetą – 1422 m. Vokiečių ordinas galutinai atsisakė pretenzijų į Žemaitiją ir grėsmės Lietuvai nebekėlė. Atėjo metas Lietuvos ir Lenkijos santykių problemai.

PDF 174

84 Kryžiuočių Slaptajame Archyve, Karaliaučiuje, yra Vytauto laiškų, rašytų magistrui Rusdorfui (pasak Karamzino, V, p. 145) derybų dėl Lietuvos karūnos Vytautui dingstimi, kur viename iš jų, datuotame 1430 m. rugpjūčio mėn., didžiajam magistrui praneša apie Maskvos didžiojo kunigaikščio ir Tverės kunigaikščio atvykimą į Lietuvą rugpjūčio 8-ą.

PDF 175

Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsakymą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats davė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš. Argi Vytautas nesupranta, jog Zigmantas ir kryžiuočiai, įnirtingi dviejų susivienijusių tautų priešai, ne dėl ko kita siūlo jam karūną, kaip tik savo suktas užmačias dangstydami, siekdami Lietuvos ir Lenkijos supriešinimo ir galios sužlugdymo? Tyko jie tik mūsų pražūties, nori, kad įsiliepsnotų vidaus kovos.

PDF 96

Įrodė, jog daugiausia kaltinimų anaiptol ne Ordinui tenka, jis pats niekuo dėtas, daugelis kitų Ordino riterių irgi gali būti pateisinti, o kai kurie priekaištai suvis prasimanyti33. Popiežius po atskiro pasitarimo su kardinolais visuotiniame susirinkime pareiškė tokį sprendimą: „Kryžiuočių ordino riteriai turi Rygos Bažnyčiai, vyskupams bei kapitulai atiduoti viską, ką paėmę, ir daugiau jų nepuldinėti; prakeiksmas kris ant to, kuris mūšyje sužeistą Ordino brolį pribaigtų arba skatintų tokį nusikaltimą daryti; niekas daugiau negali trukdyti arba kelti sunkumų tiems, kurie norėtų vykti pas popiežių; visos sąjungos ir susimokiusiųjų sambūriai, gresiantys Bažnyčios garbei, turi būti išsklaidyti ir ateityje nekuriami. Kryžiuočiai turi gerbti dvasininkiją ir jokių nuoskaudų jiems, jokių skriaudų Bažnyčiai nedaryti.

PDF 24-25

Naugardukas jau buvo garsiojo Mindaugo (Mendogo) sostinė. Gardinas, dar vadintas Gartena, Traid) Harris, Voyages. T. 1, p. 554. 8 ## Puslapis 25 ĮVADAS denio įkurtas gynybai nuo Prūsijos Teutonų ordino puolimų; Slonimas, gyvenamas tų pačių išeivių, smarkiai pasipriešino 1272 metais Lietuvą puolusiems Haličo kunigaikščiams kartu su Nogajaus mongolais.

PDF 131

Po to karalius, spiriamas karalystės reikalų, greitai išskubėjo į Lenkiją, Vilnių palikęs. Išties trumpas, bet itin nesėkmingas buvo Vilniui Skirgailos valdymas. Nuolatine savo buveine pasirinkęs Trakų pilį, jis išvykdavo tik į mūšius su Prūsijos ordinu arba su Baltojoje Rusioje maištaujančiais įvairių valdų kunigaikščiais.

PDF 95

Ordinas jau gavo įsitikinti, kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos, todėl griebėsi kitokios taktikos. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą ir, apiplėšę apylinkę, skubiai grįždavo į savo pilis. Grįždami jie atsigabendavo priplėštus turtus, atsivarydavo bandas gyvulių ir atsivesdavo daugybę belaisvių.

PDF 33

Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo. Pratarmė „Aukščiausias dievas padarė manyje ženklų ir stebuklų.

PDF 33

Mat jie turėjo omenyje Tobijo (Tob 12,7) žodžius, kad apreikšti dievo darbus yra šlovinga. Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Gerbiamam vyrui ir Kristuje pasišventusiam broliui Verneriui iš Orzelno, Šventosios Marijos Teutonų namų Jeruzalėje ligoninės magistrui, deramą klusnumą sveikindamas reiškia brolis Petras iš Dusburgo, tų pačių šventųjų įžadų kunigas. Kiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje šventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi nuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei būsimosioms kartoms pamokyti. Mat jie turėjo omenyje Tobijo (Tob 12,7) žodžius, kad apreikšti dievo darbus yra šlovinga. Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo.

PDF 147-148

Skubinai persikėlus per Nemuną, kryžiuočių kariuomenė prie Strėvos upės išsiskyrė į du didelius dalinius. Pirmasis, kurį sudarė vien svetimšaliai riteriai, vadovaujami didžiojo magistro, nužygiavo Trakų link, bet tą miestą radę Skirgailos sudegintą, pasuko atgalios ir susijungė su kitu daliniu, kuris, vadovaujamas Vytauto ir Ordino maršalo, 40 kus darbus gaudavo vietą prie stalo Viduramžiais Vokietijoje prieš kiek- ir būdavo pagerbiamas, vieną karo žygį riteriai, susiruošę į 41 kovą, kariautojus, prisijungusius Schütz Chroń. Pr, fol. 89 ir kiti prie jų, priimdavo labai širdingai ir Prūsijos kronikininkai, surengdavo puotą, kur kiekvienas 42 pagal savo pelnvtą šlovę bei riteris- ł n k a s 7 Da wi d,T. VTT, p 246 131 ## Puslapis 148 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS žygiavo per Bobius43 užimti Ukmergės, kryžiuočių vadinamos Vilkinbergu44.

PDF 39

Nemaža jame ir tokių, kurie iš širdies rūpinasi labdarybe, teikdami globą svetimšaliams, maldininkams ir pavargėliams. Be to, nemaža tokių, kurie, gilaus širdies pamaldumo skatinami, su begaliniu uolumu patarnauja ligoninėse pasilpėliams ir paliegėliams, sergantiems šiurpiomis ligomis. Garbingą ir naudingą vietą ordine užima dvasininkai, kurie taikos metu, visur pasklidę nelyginant kibirkštys, skatina brolius pasauliečius stropiai laikytis regulos, laiko pamaldas ir teikia sakramentus, o skubantiems į kruvinas žudynes vardan gyvenimo ar mirties rodo nukryžiuotojo viešpaties pavyzdį, šitaip keldami kovotojų narsą; su begaline dvasios malone jie teikė savo patarnavimus visiems — ir tvirtiems kariams, ir silpniems paliegėliams, nešdami jų sąžinei paguodą paskutinę gyvenimo valandą.

PDF 47

Vis dėlto Algirdo valdymo pabaigoje Vilnius neišvengė seniai jam grėsusio pavojaus. Praėjus dvejiems metams po paskutinio žygio, Prūsijos ordino didysis magistras pasiuntė užimti tą miestą Ordino maršalą Gotfridą Lindeną kartu su arkikomtūru Redigeriu Elneriu. 12 000 žmonių vedini, pakeliui sudeginę Trakų miestą, kur dėl Kęstučio narsios gynybos pilių neįstengė užimti, 1377 metų birželio pabaigoje jie sustojo su visomis pajėgomis prie Vilniaus.

PDF 82

Vytautas ir be jų turėjo pakankamai kariuomenės. Ordinas atsiuntė savo komtūrą Marquardą v. Salzbachą su keliais tūkstančiais kariuomenės; prisijungė prie Vytauto su savo pulkais ir Tochtamyšas.

PDF 280

Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą tikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui atsiliepti.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Žodžiu, jis Prūsuose mito Vakarų kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra, kurią paskui kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir t. t. Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą tikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo ambicija čionai dar labiau sustiprėjo.

PDF 312

Labai aukštai savo ir visos Lietuvos vardą pakėlė sudarydamas kompaniją prieš Ordiną, kuri galutinai savo tikslo pasiekė. Ordinas tapo deskredituotas. Krašto viduje savo valstybės garsui jis visaip globojo atvykstančius apsigyventi ar prakeliaujančius svetimšalius.

PDF 51

Suvažiavime taip pat dalyvavo Maskvos didžiojo kunigaikščio ir Tverės kunigaikščio pasiuntiniai, Riazanės, Odojevo, Didžiojo Naugardo, Pskovo kunigaikščiai, popiežiaus legatas, Vokiečių ordino, Aukso ordos, Moldavijos, Danijos karaliaus ir Bizantijos imperatoriaus pasiuntiniai. Lucko suvažiavimas rodė LDK ir Vytauto vaidmens svarbą regione, o į Lietuvos istoriją įėjo pirmiausia dėl Vytauto vainikavimo plano, kurį rėmė Zigmantas I ir Vokiečių ordinas, siekdamas sukurti regione atsvarą Lenkijai. Vytauto apsisprendimas priimti imperatoriaus siūlomą vainiką ir pareiškimas, kad tai daro „niekieno neatsiklausdamas“, reiškė, kad jis tampa suvereniu valdovu.

PDF 38

Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 metais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo laisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, kuria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordinu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino duktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad iš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tautų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.

PDF 87

Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Ordinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pakeliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk valdovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skaičių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudeginti pasiuntė. Juk taip pat nedorai Ordinas elgiasi ir su garbingąja dvasininkijos diduomene, kaip antai arkivyskupais Jonu ir Fridrichu, juk tokius kraštus kaip Žiemgalą bei kitus verčia dykynėmis, visada sakydami, jog visa tai daroma krikščionybei ginti.

PDF 122

Vok. Ordinas nenorėjo nusileisti. Apie Vytautą jis skelbė Vak. Europoje, kad tai yra labai pavojingas katalikams valdovas, nes visas pilis paveda stačiatikiams ir susideda su totoriais, kurie veržiasi Europon.

PDF 139

Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno.

PDF 139

Ordinas, remdamasis Salyno sutartim, reikalavo, kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai, ir Vytautas teisinosi, kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. O nustatyti, kas Žemaičiuose buvo laisvas, o kas ne, buvo labai sunku. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo.

PDF 179

**Ūkis.** Pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemdirbystė. Bet ji gana sunkiai klestėjo: ją trukdė nuolatiniai kryžiuočių užpuolimai, kurių kartais būdavo bent po 4—5 ar net po daugiau per vienerius metus.

PDF 65

jis įsiveržė į Vilniaus srities Medininkus ir, pabuvęs ten astuonias dienas, grįžo su dideliu grobiu^1 ). Matydamas Vytauto pastangas neinant veltui, Ordinas matė reikalą taip pat išplėsti Lietuvos pasienyje akciją. Dar vasarą tam reikalui magistras įsakė netoli Gardino pastatyti dvi pilis: Naująjį Gardiną ir Metenburgą (Meteną), kame buvo patalpintos kryžiuočių įgulos.

PDF 65

Matydamas Vytauto pastangas neinant veltui, Ordinas matė reikalą taip pat išplėsti Lietuvos pasienyje akciją. Dar vasarą tam reikalui magistras įsakė netoli Gardino pastatyti dvi pilis: Naująjį Gardiną ir Metenburgą (Meteną), kame buvo patalpintos kryžiuočių įgulos. Iš čia aišku, kad Vytautas, nežiūrint Jogailos didelių pasiūlymų, palaikė dar gana gerus santykius su Ordinu dėl to, kad jam, matyti, dar nebuvo atėjęs laikas veikti.

PDF 124

Pirmasis jos krikšto bandymas Mindaugo laikais nepasisekė, nes to paties krikšto proga vokiečių ordinas stengėsi užgrobti pagoniškosios Lietuvos žemių dalį, būtent Žemaičius. Žemaičiai betgi nepasidavė; prie jų prisidėjo pagonybės šalininkai Aukštaičiuose, ir Mindaugas, svyravęs prie jų prisidėti, pagaliau žuvo (žiūr. 52, 59 psl.).

PDF 28

Kovodamas prieš giminingų lietuviams pagonių prūsų gentis Mozūrijos kunigaikštis Konradas 1230 m. pakvietė kurtis Kulmo žemėje prie Vyslos Vokiečių ordino riterius (kryžiuočius). Ši fatališka klaida daug kainuos lenkams ir lietuviams – Ordinas pajungė prūsus, o 1236 m. popiežius jau skelbia kryžiaus žygį prieš lietuvius.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Kovodamas prieš giminingų lietuviams pagonių prūsų gentis Mozūrijos kunigaikštis Konradas 1230 m. pakvietė kurtis Kulmo žemėje prie Vyslos Vokiečių ordino riterius (kryžiuočius). Ši fatališka klaida daug kainuos lenkams ir lietuviams – Ordinas pajungė prūsus, o 1236 m. popiežius jau skelbia kryžiaus žygį prieš lietuvius. Nors žemaičiai Saulės mūšyje 1236 m. šį žygį Vokiečių ordino riteris pagrobia vaiką.

PDF 56

Su trigubai didesniu įniršiu, nešini šv. Jurgio vėliava puolė į mūšį Ordino riteriai, bet, narsiai lietuvių atremti, patyrę didelių nuostolių, turėjo grįžti prie likusių karių. Tačiau mūšio metu į medinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis.

PDF 18

Norint atremti visus Ordinui keliamus priekaištus ir įgyvendinti vidaus reformą, didžiajam magistrui Verneriui reikėjo kronikos. Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne tik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos, Kryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą prieš Lietuvą. Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.).

Ordino viduje vykusią kovą 1324 m. laimėjo reformų šalininkai, tačiau tik laikinai (po 6 metų buvo nužudytas didysis magistras, reformų šalininkas ir organizatorius). Norint atremti visus Ordinui keliamus priekaištus ir įgyvendinti vidaus reformą, didžiajam magistrui Verneriui reikėjo kronikos.

PDF 90

Mat atvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui apie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad teiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išmanančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant valdovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiuntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino riterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant taiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų, rašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas jį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai priimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutartį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis patvirtintą. Popiežiui buvo įteiktas nuorašas tos sutarties, sudarytos Vilniuje, 1323 m.

PDF 219

)** Nuo to laiko, kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pripažinta katalikiška valstybe, kryžiuočių ordinas buvo nebepateisinamas. Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški, todėl krikščionybės gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas. Be to, ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių, kurie jį griovė.

PDF 42

Jaunesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Mazovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčiojo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu neprilygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia radęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios. Kivirčai tarp brolių davė pradžią slaptoms, bet sumaniai parengtoms sutartims siekiant nuversti nuo sosto Jaunutį.

PDF 41

Dievas jam buvo suteikęs tokių malonių, kad visi jį mylėjo, ir apie jį iš tiesų galima sakyti, jog buvo mielas dievui ir žmonėms. Jį didžiai vertino ir popiežius, ir imperatorius, nekalbant apie kitus kunigaikščius bei didžiūnus, ir šitaip buvo jų širdis prie savęs palenkęs, kad gaudavo visa, ko beprašydavo savo Ordino garbei bei naudai. Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto prieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį šventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo ruožtu į Prūsijos kraštą, į Elbingo pilį, kur po šiai dienai ji krikščionių didžiai gerbiama dėl dažnų stebuklų, kuriuos viešpats padaro per tą kryžių.

PDF 165

72 D o g i e 1 Codex Diplom. IV, 92 yra kaip tik tuo metu Jogailos ir Vytauto duotas įgaliojimas Gniezno arkivyskupui ir Lenčicos arkidiakonui vesti derybas su kryžiuočiais, atstovaujant žemaičiams, rašytas Vilniuje, 1413 an. febr. [metų, vasario] 6 dienos data. Dar žr.: Vytauto pareiškimas asmeninių derybų dėl taikos tarp jo ir Lenkijos karaliaus, iš vienos pusės, bei būsimu didžiuoju magistru ir visu Ordinu, iš kitos, dienos ir vietos nustatymo dėlei.

PDF 96-97

Dar kartą apie brolių laimėtą mūšį, kuriame vėl buvo nukauta 1500 Pomeranijos [vyrų] Kai apaštališkojo sosto legatas293 pats paskelbė kryžiaus karą ir kai įsakė kitiems jį skelbti karalystėse bei provincijose, skirtose tam reikalui, 1246 m. Prūsijos žemės kančios sujaudino Vokietijos kunigaikščius bei kilminguosius, o Austrijos kunigaikštis294 pasiuntė jiems talkinti savo stalininką Druzigerį su didele kariuomene ir su įgudusiais kariauti vyrais, be to, atvyko riteris Henrikas iš Lichtenšteino, o su juo daug maldininkų. Magistras ir broliai su jais bei su kunigaikščiu Kazimieru ir su savaisiais įsibrovė į Pomeranijos žemę ir, devynetą dienų ir naktų tai viena, tai kita kryptimi smogdami stiprius ir žiaurius smūgius, taip ją nusiaubė, kad nebeliko ten nė vieno kampelio, kurio nebūtų nuniokoję plėšimais ir gaisrais. Tuo metu, kai šitai dėjosi, Sventopelkas sutelkė didelę kariuomenę iš savo valdinių ir Prūsijos atsivertėlių ir nusekė paskui atsitraukiančius brolius, kiekvieną naktį sustodamas toje pačioje vietoje, kur buvo brolių palapinės, pririšdamas savo kovos žirgus ten, kur anksčiau stovėjo brolių žirgai, šitaip skaičiuodamas palapines ir stebėdamas kelio kryptį; suvokęs, kad jo kariuomenė dvigubai didesnė nei brolių, džiūgaute džiūgavo ir, drąsindamas saviškius, juos guodė šiais žodžiais: „Rytoj padarysime taip, kad pomeranai ir prūsai amžiams bus nusikratę teutonų jungo“. Išaušus, kai broliai traukėsi, kurie ne kurie Sventopelko kariai užpuolė gabenamą grobį, kurio buvo tiek daug, kad gurguolė išdryko per dvi mylias, ir nukovė 30 vyrų, skirtų grobiui saugoti. Druzigeris, magistro siųstas jų gelbėti, pabėgo nelyginant koks bailys pamatęs daugybę nukautųjų. Šitai išvydęs, valdovas Henrikas iš Lichtenšteino staiga užgriuvo priešus ir sugrąžino į pirmykštę vietą atimtą grobį. Apie tai sužinojęs, Sventopelkas paskubėjo saviesiems į pagalbą su trimis raitelių būriais. Juos išvydę, lenkai išsigandę visi išlakstė, išskyrus vieną riterį Martyną iš Krušvicos, vėliavininką, bei kunigaikštį Kazimierą, kuris nutarė tuoj pat kviestis į pagalbą Henriką iš Lichtenšteino. Tuo tarpu broliai susirikiavo kovai. Sventopelkas, pamatęs, kad broliai nė nemano bėgti, įsakė tūkstančiui savo rinktinių karių nušokti nuo žirgų pamokęs juos pulti brolius su dideliu triukšmu bei riksmu ir, prisidengus skydais, ietimis galabyti krikščionių arklius, sakydamas: „Kryžiuočiai, apsišarvavę sunkiais šarvais, nestengs pėsti kovoti“. Kai abi kariuomenės išsirikiavo mūšiui, valdovas Henrikas sugrįžo atgal ir, išvydęs priešus, pasakė broliams: „Delsti pavojinga, todėl pulkime juos!“ Jie įnirtingai užpuolė priešus, ir prasidėjo baisios kautynės; Sventopelko kariuomenė prarado mūšio lauke tūkstantį penkis šimtus žuvusių vyrų, o krikščionių nė vienas nebuvo sunkiai sužeistas, išskyrus 10 žirgų, kurie krito perverti priešo iečių. Šitaip broliai ir maldininkai sugrįžo namo, parsivarydami tūkstantį šešis šimtus priešo žirgų, parsiveždami daugybę kitoniško 293 Popiežiaus legatu Prūsijoje Opicas iš Mesanos, dab. Mesinos, buvo 1245 m. pabaigoje— 1246 m. pradžioje (Kujot S., Dzieje Prus..., 1, p. 727—728). 294 Fridrichas. grobio ir laimėję garbingą pergalę, nes jiems talkino mūsų viešpats Jėzus Kristus, kuris tebūnie garbinamas per amžių amžius, amen.

PDF 55

Tačiau kiti, 1383 metai, atnešė Vilniui dar didesnę nelaimę. Didelė kryžiuočių kariauna, vadovaujama Ordino didžiojo magistro ir maršalo Konrado Valenrodo, išvien su Vytautu ir jo šalininkais atžygiavę atsiimti Skirgailos užvaldyto šio paveldo, rugsėjo 11-ą apsupo Trakų pilį. Nepaisant įnirtingos gynybos, kelias dienas užsitęsus atakai, mūrai buvo bombardų sugriauti, įgula priversta pasiduoti. Didysis magistras į Vilnių išsiuntė komtūrus: iš Elbliongo, Baigos, Brandenburgo ir Kristburgo, galingais kariuomenės daliniais vedinus, įsakęs bet kokia kaina jį visiškai sunaikinti.

PDF 238-239

lacum intrantibus et exeuntibus, quorum primus Lekoyo, secundus Komoszo, tertius Kertnoy, quartus Fromą, quintus Roschko in districtu Dubinensi. Addicimus etiam duos homines 222 ## Puslapis 239 III KNYGA Žygimanto Kęstutaičio mirtis užvertė svarbų Lietuvos istorijos puslapį, nes kartu su juo jau visiems laikams pasibaigė šitiek metų trukę kryžiuočių puldinėjimai. Nuo tada liovėsi vyravusi Prūsijos ordino įtaka krašto likimui, ir svetimšalių riterių brolija jau nežvangino savo ginklais prie Vilniaus sienų.

PDF 47

Kita ekspedicija iš Prūsijos 1375 metais irgi buvo sukėlusi Vilniui panašią grėsmę. Tąkart Vinrichas, vasario pradžioje kirtęs Lietuvos sieną su didele govėda baronų ir riterių iš Prancūzijos bei Vokietijos, sutelktų stoti po kryžiaus ženklu, turėjo skubinai trauktis atgal į Prūsiją dėl staigaus atodrėkio ir upių polaidžio. Ordino maršalas Gotfridas Lindenas, įsibrovęs su daugybe komtūrų ir savanorių, sudegino Trakų paviete Semeliškes ir pašėlusiai veržėsi iki Vilniaus tvirtovių, tik nepavykus staiga užimti gerai ginamo miesto, grįžo atgalios plėšti aplinkinių žemių23.

PDF 40-41

Tačiau svarbiausios buvo politinės aplinkybės – krikšto nau-

PDF 115-116

Buvo aptartas jų turinys ir pripažinta, jog prieš apsisprendžiant, ką daryti, pritiktų kreiptis, patarimo į tuomet Liubeke buvojusius Ordino riterius, Rygos presbiterį, Vendeno komtūrą Veimarą fon Henę, Karkuso valdytoją Mikalojų fon Taršau 99 ## Puslapis 116 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS ir Gotfridą fon Ostą. Kai pakviestieji atvyko ir jiems buvo perskaityti laiškai, jie pareiškė: jeigu viskas, kas juose rašoma, yra tiesa, savo būtina pareiga jie laiką kuo veiksmingiausiai prisidėti prie švento tikėjimo rėmimo Lietuvoje. Tačiau kadangi daugelis pavienių lietuvių iš diduomenės ir paprastų žmonių nekeisią savo senojo gyvenimo būdo, tad, skaitantis su tomis aplinkybėmis, būsią naudinga pirma pasiųsti į Lietuvą pasiuntinius, ir pridūrė: Si prefato negocio stante in suspenso antequam fidem christi suscipiant et baptismum, quemadmodum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, aut in res, terras seu personas eorundem manus mitterent virulentas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fidem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare, atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores [Jei minėtas reikalas atsidurs ant pražūties slenksčio anksčiau, negu jie Kristaus tikėjimą ir krikštą priimtų, kurį bent jau iš anksto laiškuose žada, į krikščionis kad nebūtų, arba į reikalus, žemes arba jų pačių asmenis išties nuodingas rankas; tartum tam tikrų, tikėtina, baimintųsi pasekmių; kadangi tikėjimas tikėjimui netarnaujančiam mažiausiai reikalinga garbinti, pačiuose privalo tikėjimo niekinimą įveikti ir šitai darydami dėl savo pažado nenori pažeidėjų atskleisti].

PDF 139

Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. Tada ordinas nusprendė paremti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą.

PDF 139

Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno.

PDF 163

Nuo šiol kelerius metus (1408-1414 m.) vyko įnirtingos kovos su kryžiuočiais, tad visos Lietuvos monarcho pastangos nukreiptos į vieną tikslą - susilpninti grėsmingas Prūsijos ordino pajėgas. Reikšminga pergalė prie Griunvaldo pirmą kartą pajudino jo tvirtus pamatus.

PDF 51

Suvažiavime taip pat dalyvavo Maskvos didžiojo kunigaikščio ir Tverės kunigaikščio pasiuntiniai, Riazanės, Odojevo, Didžiojo Naugardo, Pskovo kunigaikščiai, popiežiaus legatas, Vokiečių ordino, Aukso ordos, Moldavijos, Danijos karaliaus ir Bizantijos imperatoriaus pasiuntiniai. Lucko suvažiavimas rodė LDK ir Vytauto vaidmens svarbą regione, o į Lietuvos istoriją įėjo pirmiausia dėl Vytauto vainikavimo plano, kurį rėmė Zigmantas I ir Vokiečių ordinas, siekdamas sukurti regione atsvarą Lenkijai. Vytauto apsisprendimas priimti imperatoriaus siūlomą vainiką ir pareiškimas, kad tai daro „niekieno neatsiklausdamas“, reiškė, kad jis tampa suvereniu valdovu.

PDF 280

Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą tikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui atsiliepti.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Žodžiu, jis Prūsuose mito Vakarų kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra, kurią paskui kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir t. t. Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą tikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo ambicija čionai dar labiau sustiprėjo.

PDF 9

Be to, rengė astronomo Mikalojaus Koperniko raštus, dalyvavo leidžiant senovės kronikas ir atsiminimus, nušviečiančius Lenkijos - Lietuvos valstybės laikotarpį. Istorikas Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti istorinių dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių Ordino archyvo, parašė M. Balinskiui laišką, kuriame apibūdino liūdną istorijos mokslo būklę.

PDF 181

Apie vieną nuostabų atsivertimą Tuo metu Marienburgo pilyje gyveno brolis Gerhardas; anksčiau, kai dar nedėvėjo vienuolio apsiausto, jis buvo šviesiausiojo valdovo Brandenburgo markgrafo šeimynykštis, garsėjęs kaip labai gabus račius ir didelis karo pabūklų meistras. Kai jis kartą, jau padaręs galybę tokių pabūklų, kuriais buvo sugriauta [daug] pilių bei miestų, gulėjo vieną naktį atmerktomis akimis lovoje, pro užsklęstas duris įėjo keturi vyrai, nešini keturiomis degančiomis žvakėmis, ir apkaltino jį daugybe nusikaltimų, sakydami, kad jis neabejotinai susilauksiąs mirties, jeigu per tam tikrą laiką nepataisysiąs savo gyvenimo būdo; kad šitai būtų akivaizdu, jie jį užklojo balta marška, kaip paprastai užklojami numirėliai. Jis labai to nusigando ir atvyko į Prūsijos žemę, atsiveždamas su savimi ir tą baltąją maršką, ir, davęs įžadus Teutonų ordinui, pradėjo tyrą gyvenimą, kurį laimingai ir užbaigė.

PDF 140

Tais pačiais 1409 m. Lietuvoje buvo nederlius. Jogaila, norėdamas padėti Lietuvai, siuntė jai javų. Tačiau ordinas Ragainėje juos sulaikė. Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė, ir jis, jau nebesislėpdamas, nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią.

Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).

Vytautas pats dar laikėsi nuošaliai, bet jo pasiųsti bajorai veikė kartu su žemaičiais, ir 1409 m., pradėjus nuo Skirsnemunės, buvo sudegintos visos kryžiuočių pilys, o jie patys buvo išvyti iš Žemaičių. Tais pačiais 1409 m. Lietuvoje buvo nederlius. Jogaila, norėdamas padėti Lietuvai, siuntė jai javų. Tačiau ordinas Ragainėje juos sulaikė.

PDF 49

Mergelės garbinimo tradiciją Lietuvoje pradėjo Vytautas, nors jo bažnytinę politiką Lietuvos krikšto akcijoje užgožė Jogaila, o pagrindinis Vytauto tikslas buvo pastatyti Lietuvą Europos katalikiškųjų šalių greton. Tai padaryti trukdė Vokiečių ordinas. Taip po Žalgirio mūšio atsirado Vytauto funduotos bažnyčios ir vienuolynai, buvo apkrikštyta Žemaitija (1413), įsteigta Žemaičių vyskupija (1417), o Vakaruose vykdyta plati žinių apie tai sklaidos kampanija, siekiant parodyti Lietuvą kaip katalikišką kraštą.

PDF 267

O kai Vokiečių Ordino magistras uždraudė į Lietuvą įvežti druskos, supykęs Vytautas įsakė visiems vokiečių pirkliams iki Sekminių iš Lietuvos išsinešdinti^3 ). Tai buvo po nenusisekusių Veliuonos (1418) derybų nustatyti Žemaitijos sienas.

PDF 42

Jaunesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Mazovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčiojo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu neprilygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia radęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios. Kivirčai tarp brolių davė pradžią slaptoms, bet sumaniai parengtoms sutartims siekiant nuversti nuo sosto Jaunutį.

PDF 167

) pageidaujamu valdovu kunigaikštį Žygimantą Kaributaitį, savo sūnėną. Vilniaus miesto reikšmė jau anais laikais buvo tokia didelė, kad lygia greta svarbiausių karalystės miestų, jam buvo leista laiduoti sutarties, sudarytos su kryžiuočiais (1422 metais) prie Osos upės, patikimumą77. 75 Žr.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Vytauto didžiausios šlovės ir galybės metai ir Vilniui buvo geriausios kloties laikai. Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranugarius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovanomis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas Vytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo totorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos siekė (1420 m.), o čekų tautos pasiuntiniai kvietė Lietuvos monarchą užimti jų karalių sostą, todėl Vytautas pagaliau nusiuntė jiems į Prahą (1422 m.) pageidaujamu valdovu kunigaikštį Žygimantą Kaributaitį, savo sūnėną. Vilniaus miesto reikšmė jau anais laikais buvo tokia didelė, kad lygia greta svarbiausių karalystės miestų, jam buvo leista laiduoti sutarties, sudarytos su kryžiuočiais (1422 metais) prie Osos upės, patikimumą77.

PDF 34

XIII amž. į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus. Vėliau nukariautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi vadino prūsais.

PDF 41

159 D. — Wurcza. Burcos žemė Transilvanijoje. Joje Vengrijos karalius Andrius 11 1211 m. buvo įkurdinęs kryžiuočius (Regesta historico-diplomatica Ordinis..., Nr. 4), norėdamas, kad šie gintų kraštą nuo polovcų (kumanų). Kryžiuočiai savavališkai bandė plėsti savo valdas; popiežiaus padedami, sieke visiško savarankiškumo, todėl 1225 m. Andriaus II buvo išvyti iš Vengrijos.