Kryžiuočių ordinas

PDF 27

Iš savo pusės, sutikdami apsikrikštyti, jiedu pirmiausia reikalavo, kad Vokiečių Ordinas Lietuvai grąžintų žemes iki Deimės ir Alės upių Prūsijoje ir Žiemgalius bei Kuršius Livonijoje. Kadangi Lietuvai apsikrikštijus Ordino egzistencijai Lietuvos pasieniuose nebūtų buvę pagrindo, tai jiedu siūlė Ordinui išsikelti į Rusijos pietus, ginti krikščionis nuo totorių užpuldinėjimo. Kai ciesorius ir Vokiečių Ordinas su dideliais Lietuvos valdovų reikalavimais nenorėjo sutikti, vėl reikėjo griebtis kardo.

PDF 65

Tose pilyse buvusius Ordino karius ir pirklius Vytautas paėmė nelaisvėn. Painformuotas apie galutinius Vytauto žygius, Jogaila rugpiūčio mėn.

PDF 267

O kai Vokiečių Ordino magistras uždraudė į Lietuvą įvežti druskos, supykęs Vytautas įsakė visiems vokiečių pirkliams iki Sekminių iš Lietuvos išsinešdinti^3 ). Tai buvo po nenusisekusių Veliuonos (1418) derybų nustatyti Žemaitijos sienas.

PDF 82

1322-ųjų žiemą, po ilgos ramybės, nauja kryžiuočių ekspedicija patraukė į Prūsiją. Atskirus pulkus vedė: Silezijos kunigaikštis Bernardas iš Svidnicos, grafas Geroldzekas iš Švabijos, abu Reino grafai iš Julicho ir Vildenbergo, didikai iš Lichtenbergo, taip pat Plihta su savo broliu iš Čekijos ir daug kitų riterių. Prie šio būrio prisijungė krašto magistras Fridrichas fon Vildenbergas, visi ginkluoti krašto žmonės; šis, apimtas didelio ryžto tas pajėgas panaudoti reikšmingam žygiui, nukreiptam prieš pagonis, stojęs šimto penkiasdešimties Ordino riterių priešakyje, visą tą guotą nuvedė į Vaikius Žemaitijoje.

PDF 197

Smarkiai apkarpytas, likęs Lenkijos vasalu, ordinas savo sostinę perkėlė į Karaliaučių. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną, bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai. O Lenkijai Torno taika tekusios žemės išbuvo jos valdžioje iki valstybės padalinimo (1772 m.

PDF 197

Lenkija atgavo savo Pamarį, Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — Elbingą, Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. Smarkiai apkarpytas, likęs Lenkijos vasalu, ordinas savo sostinę perkėlė į Karaliaučių. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną, bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai.

PDF 87

Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magistro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertusios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėjimo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiauriai nužudyti. Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Ordinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pakeliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk valdovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skaičių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudeginti pasiuntė.

PDF 65

Tose pilyse buvusius Ordino karius ir pirklius Vytautas paėmė nelaisvėn. Painformuotas apie galutinius Vytauto žygius, Jogaila rugpiūčio mėn.

PDF 22

Revelis [Talinas] už savo atsiradimą dar anksčiau turi būti dėkingas danams. Teutonų ordinas, XIII amžiuje pavergęs prūsus ir prislopinęs lietuvių pagonybę, Baltijos pakrantėse pagausino miestų ir pilių. 1255 metais iškilo Karaliaučius, įkurtas padedant Čekijos karaliui Otokami; Torunę -1235 metais, Malburgas [Marienburgas] -1281 metais, pastatyti kryžiuočių; galiausiai XIV amžiuje buvo įkurti bemaž visi Varmės miestai.

PDF 22

Revelis [Talinas] už savo atsiradimą dar anksčiau turi būti dėkingas danams. Teutonų ordinas, XIII amžiuje pavergęs prūsus ir prislopinęs lietuvių pagonybę, Baltijos pakrantėse pagausino miestų ir pilių. 1255 metais iškilo Karaliaučius, įkurtas padedant Čekijos karaliui Otokami; Torunę -1235 metais, Malburgas [Marienburgas] -1281 metais, pastatyti kryžiuočių; galiausiai XIV amžiuje buvo įkurti bemaž visi Varmės miestai.

PDF 9

Istorikas Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti istorinių dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių Ordino archyvo, parašė M. Balinskiui laišką, kuriame apibūdino liūdną istorijos mokslo būklę. „Du šimtai penkiasdešimt metų praėjo nuo Lietuvos universiteto įkūrimo, o nė vienas iš jo mokinių, nors ir gausiai Lietuvos duona aprūpintas, neparodė didesnio noro pasidomėti jos praeitimi.

PDF 27

Iš savo pusės, sutikdami apsikrikštyti, jiedu pirmiausia reikalavo, kad Vokiečių Ordinas Lietuvai grąžintų žemes iki Deimės ir Alės upių Prūsijoje ir Žiemgalius bei Kuršius Livonijoje. Kadangi Lietuvai apsikrikštijus Ordino egzistencijai Lietuvos pasieniuose nebūtų buvę pagrindo, tai jiedu siūlė Ordinui išsikelti į Rusijos pietus, ginti krikščionis nuo totorių užpuldinėjimo. Kai ciesorius ir Vokiečių Ordinas su dideliais Lietuvos valdovų reikalavimais nenorėjo sutikti, vėl reikėjo griebtis kardo.

PDF 26

Vokiečių Ordinas, bekariaudamas įsigijo Prūsuose didelius žemės plotus ir juos kolonizuodamas, darėsi vis stipresnis, Laimėjęs Vislos žiotis ir Pamarį (1309 metais) ir išplėtęs savo prekybą su tolimais Vakarų Europos miestais, nors vis labiau tolo nuo pirmykštės Ordino dvasios, bet turėdami pilną iždą pinigų, daug stiprių pilių ir nuolat iš Vakarų Europos plaukiančių jėgų, kryžiuočiai kasmet po kelis kartus puldavo Lietuvą, išniokodami plačias jos sritis, degindami gyvenamas vietas ir žmones išsivesdami nelaisvėn. Kęstučiui dar smarkiau, negu pirmtakūnams, tenka gintis nuo Ordino įsiveržimų, nes tada magistro valdžią turėjo veiklus ir energingas vokietis Vinrichas von Kniprodė (1351—1382).

PDF 26

Vokiečių Ordinas, bekariaudamas įsigijo Prūsuose didelius žemės plotus ir juos kolonizuodamas, darėsi vis stipresnis, Laimėjęs Vislos žiotis ir Pamarį (1309 metais) ir išplėtęs savo prekybą su tolimais Vakarų Europos miestais, nors vis labiau tolo nuo pirmykštės Ordino dvasios, bet turėdami pilną iždą pinigų, daug stiprių pilių ir nuolat iš Vakarų Europos plaukiančių jėgų, kryžiuočiai kasmet po kelis kartus puldavo Lietuvą, išniokodami plačias jos sritis, degindami gyvenamas vietas ir žmones išsivesdami nelaisvėn. Kęstučiui dar smarkiau, negu pirmtakūnams, tenka gintis nuo Ordino įsiveržimų, nes tada magistro valdžią turėjo veiklus ir energingas vokietis Vinrichas von Kniprodė (1351—1382).

PDF 81

Dabar visa garbė ir šlovė, kurią savinosi Prūsų Ordinas, kaip kovotojas su netikinčiais, turėjo atitekti Vytautui, galvojančiam nukariauti visus totorius, tarpininkaujant Tochtamyšui, pretendentui į jų sostą. Kai Timur-Kotlogas, Kipčako chanas, pareikalavo išduoti jam pabėgėlį Tochtamyšą, tai Vytautas atsisakė.

PDF 92

Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas tikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prūsijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsbergo ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti abatai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti kryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešdami, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pareikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeižikišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso teigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pageidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai Minus ergo decet militantes domino, genti peccatrici, populo nequam, filiis sceleratis aliqua pactione conjungi.

PDF 48

Susirėmė su jais vokiečiai ties Rudamina, pusantros mylios atstumu nuo miesto; ir šis mūšis, ir Vilniaus pilių atsilaikymas, pastūmėjo kryžiuočius leistis į derybas su Algirdu ir Kęstučiu, kurie pirmieji pareiškė tokį norą25. Galop buvo sudaryta taikos sutartis, kuria kryžiuočiai įsipareigojo palikti neliestą Vilniaus dalį, dar nenukentėjusią nuo ugnies; į Vilniaus ir Trakų pilis buvo pakviestas maršalas, arkikomtūras ir daugelis aukštesniųjų vokiečių riterių. Ten puikiai pavaišinti, dosniai apdovanoti, pagaliau paliko miestą ir šalį.

PDF 180

Lietuvai buvo sunku prekiauti su Hanzos pirkliais, nes visą pajūrį ir abiejų didžiųjų upių žiotis buvo užėmę kryžiuočiai. Bet vis dėlto XIII ir XIV amžiuje Lietuvai pats svarbusis prekybos punktas buvo Rygos miestas. Nemuno žiotys buvo apgultos kryžiuočių, kurie stengėsi visaip trukdyti Lietuvos prekybą. Priėjimas prie Rygos Dauguvos upe taip pat buvo gana sunkus, — čia irgi trukdė tie patys kryžiuočiai, — vis dėlto čia buvo kiek lengviau: mat, Ryga buvo laisvas miestas, kuris, norėdamas pasipelnyti, buvo sukalbamesnis.

PDF 34

**Prūsus** sudarė keletas kilčių, kurių tik vakariausios buvo vadinamos prūsais. XIII amž. į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus.

PDF 87

Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magistro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertusios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėjimo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiauriai nužudyti. Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Ordinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pakeliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk valdovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skaičių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudeginti pasiuntė.

PDF 26-27

Dėl tos nelemtos padėties kryžiuočių grobuoniškumas irgi ilgam buvo užtveręs kelią bet kokiai pažangai visoje mūsų žemėje. Išsami šio miesto istorija pateiks skaitytojams įrodymų ir patikinimų dėl tų kelių pastabų apie 10 ## Puslapis 27 I V A D A S Lietuvos miestus, kurias mes leidome sau išdėstyti šio veikalo pradžioje.

PDF 81

Dabar visa garbė ir šlovė, kurią savinosi Prūsų Ordinas, kaip kovotojas su netikinčiais, turėjo atitekti Vytautui, galvojančiam nukariauti visus totorius, tarpininkaujant Tochtamyšui, pretendentui į jų sostą. Kai Timur-Kotlogas, Kipčako chanas, pareikalavo išduoti jam pabėgėlį Tochtamyšą, tai Vytautas atsisakė.

PDF 87

Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magistro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertusios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėjimo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiauriai nužudyti. Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Ordinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pakeliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk valdovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skaičių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudeginti pasiuntė.

PDF 133

(^126) I SKYRIUS: LIETUVOS PROISTORĖ Lietuvių ten gyventą plotą akivaizdžiai parodo į pietvakarius nuo Naugarduko Zieteloje (Zdzięciol) iki šių dienų išsilaikiusi lietuvių kalbos sala. Ar XIV amž. gale kryžiuočių ordino surašytuose Lietuvos kelių aprašymuose (« die litauischen Wegeberichte ») įvairiose Aukštaičių žemės vietose minimi didžiojo kunigaikščio dvarai (jų iš viso sužymėta 18), gali tarnauti lietuvių plotui apibrėžti, palieka atviras klausimas.

PDF 55

) skirdamas pagoniškai Lietuvai, Kojalavičius vis tik savo dėstyme parodė aniems lietuviams pagarbos. Tai matyti iš kovų su kryžiuočiais ir iš gražiai aprašytos Vilniaus įkūrimo (Gedimino) sapno legendos^28. Palyginti, objektyviai išdėstė jis ir 2-jį tomą.

PDF 237

Kryžiuočiai nieko nepraleido Lietuvon, su Didž. Naugardu sudarė sutartį prieš Gediminą, kurį juodino, rašydami krikščionių valdovams ir popiežiui. Visoje toje per ištisus metus po Gedimino laiškų parašymo susidariusioje politinėje būklėje, kada 1324 vasarop iš Avignono atvyko Rygon du legatai (vysk.

PDF 283

O Julijona ir kunigaikščio taryba tėra paminėta Žemaičių dovanojimo dokumente. Kryžiuočiams atrodė, kad bėglys Vytautas, kuris, jų žodžiais tariant, nebeturėjo «nei žemės, nei žmonių », buvo geras įrankis Jogailą priversti nesitraukti nuo didelių pažadų. Įvykiai tačiau (^19) **LUB, III, 393-395, 400, 489-495 p.

PDF 87

Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magistro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertusios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėjimo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiauriai nužudyti. Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Ordinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pakeliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk valdovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skaičių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudeginti pasiuntė.

PDF 82

1202 m. Dauguvos žiotyse susikūręs Kalavijuočių ordinas pamažu pradeda jungti lyvius, latvius, estus, kuršius; 1230 m. prie Vyslos įsikūrė Kryžiuočių ordinas, pajungęs prūsus; 1236 m. popiežius jau skelbia kryžiaus žygį prieš lietuvius.

PDF 27

o Bychovco kronikoje sakoma, kad kryžiuočių vėliavos, laimėtos Žalgirio mūšyje, „yra pakabintos" Vilniaus katedroje.

PDF 342

Tiesą sakant, numanau, kad šios išvados gali būti palaikytos perdėtomis, bet man atrodo, kad tai patvirtino kruvina vokiečių riterių patirtis; nes jei vien tik vėzdais ginkluota, dažnai nugalėdama liaudis sugebėjo 53 metus kariauti su gausiomis kryžiuočių kariuomenėmis, kurios iš visų pusių kasmet užplūsdavo Europą ir buvo geriau ginkluotos, su tikėjimu Dievą kovojo fanatiškai atkakliai

PDF 413

Visų pirma kryžiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsikraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie senovinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegyvavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio laikais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.

PDF 259

Šios rūšies paminklai buvo labiausiai naikinami Lietuvai priimant krikščionių tikėjimą; ypač atvertėjai - kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai griovė, naikino, skandino viską, kas tik nors kiek buvo susiję su stabmeldiškųjų dievų vaizdavimu.

PDF 419

Betgi Livonijos kryžiuočiai patys kariavo su krivičiais; Livonijos broliai lankydavosi Karaliaučiuje, kuriame Dusburgietis rašė kroniką; argi nebūtų apšvietę to, kuris taip uoliai tyrė visa, kas susiję su istorija?

PDF 337

Kai kryžiuočiai, užvaldę visą Žemaitiją, visose svarbiausiose vietovėse įsirengė būstines, laikydami krašto žmones itin varginančioje paklusnybėje, ir kai jie, valdydami grobimu ir smurtingu tautos naikinimu, išsėmė žemaičių kantrybę, šie, slapčia susitarę, 128114 metų lapkričio 5-ąją per vieną dieną iškapojo visus kryžiuočius.

PDF 413

Visų pirma kryžiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsikraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie senovinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegyvavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio laikais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.

PDF 286

Paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai turėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovėje, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kryžiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti. Pagaliau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipažinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo pažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinėti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą ir garantuotų sau politinę ramybę. Bet tie įkalbinėjimai nedavė jokio rezultato: žmonės pasipiktino vyriausiuoju žyniu ir net ėmė grasinti jį nužudysiu. Tasai senelis ir toliau nematė būdo, kaip prisidėti prie savo tautiečių gerovės; ėmė galvoti apie save ir pagaliau, pasprukęs nuo savųjų užsispyrusių ir užkietėjusių savo savasties gynėjų - žynių ir liaudies, pabėgo pas kryžiuočius. Jo asmuo, išvaizda, amžius sukėlė jų ypatingą pagarbą, tad, užuot nubaudę mirtimi pagal seniai jam paskelbtą nuosprendį, maloniai jį priėmė, iškilmingai pakrikštijo ir su nuostaba klausėsi jo kalbos.

PDF 413

Visų pirma kryžiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsikraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie senovinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegyvavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio laikais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.

PDF 275

Toliau apie Gedimino Naujųjų Trakų įkūrimą, kai kryžiuočiai, susijungę su kalavijuočiais (Schwerdt-Herren), vadovaujami Prūsijos komtūro Gotfrido, apiplėšė ir sudegino Senuosius Trakus.

PDF 286

Paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai turėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovėje, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kryžiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti. Pagaliau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipažinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo pažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinėti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą ir garantuotų sau politinę ramybę. Bet tie įkalbinėjimai nedavė jokio rezultato: žmonės pasipiktino vyriausiuoju žyniu ir net ėmė grasinti jį nužudysiu. Tasai senelis ir toliau nematė būdo, kaip prisidėti prie savo tautiečių gerovės; ėmė galvoti apie save ir pagaliau, pasprukęs nuo savųjų užsispyrusių ir užkietėjusių savo savasties gynėjų - žynių ir liaudies, pabėgo pas kryžiuočius. Jo asmuo, išvaizda, amžius sukėlė jų ypatingą pagarbą, tad, užuot nubaudę mirtimi pagal seniai jam paskelbtą nuosprendį, maloniai jį priėmė, iškilmingai pakrikštijo ir su nuostaba klausėsi jo kalbos.

PDF 286

Paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai turėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovėje, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kryžiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti. Pagaliau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipažinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo pažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinėti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą ir garantuotų sau politinę ramybę. Bet tie įkalbinėjimai nedavė jokio rezultato: žmonės pasipiktino vyriausiuoju žyniu ir net ėmė grasinti jį nužudysiu. Tasai senelis ir toliau nematė būdo, kaip prisidėti prie savo tautiečių gerovės; ėmė galvoti apie save ir pagaliau, pasprukęs nuo savųjų užsispyrusių ir užkietėjusių savo savasties gynėjų - žynių ir liaudies, pabėgo pas kryžiuočius. Jo asmuo, išvaizda, amžius sukėlė jų ypatingą pagarbą, tad, užuot nubaudę mirtimi pagal seniai jam paskelbtą nuosprendį, maloniai jį priėmė, iškilmingai pakrikštijo ir su nuostaba klausėsi jo kalbos.

PDF 155

Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ugnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Aukuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės liekanas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kunigaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pusę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.

PDF 286

Paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai turėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovėje, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kryžiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti. Pagaliau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipažinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo pažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinėti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą ir garantuotų sau politinę ramybę. Bet tie įkalbinėjimai nedavė jokio rezultato: žmonės pasipiktino vyriausiuoju žyniu ir net ėmė grasinti jį nužudysiu. Tasai senelis ir toliau nematė būdo, kaip prisidėti prie savo tautiečių gerovės; ėmė galvoti apie save ir pagaliau, pasprukęs nuo savųjų užsispyrusių ir užkietėjusių savo savasties gynėjų - žynių ir liaudies, pabėgo pas kryžiuočius. Jo asmuo, išvaizda, amžius sukėlė jų ypatingą pagarbą, tad, užuot nubaudę mirtimi pagal seniai jam paskelbtą nuosprendį, maloniai jį priėmė, iškilmingai pakrikštijo ir su nuostaba klausėsi jo kalbos.

PDF 431

Seniausias žinomas šito šaltinis yra Simonas Grunau, naujojo Prūsijos istoriko labai suniekintas kronikininkas, o iš tikrųjų vertas didesnės pagarbos; ne visuomet pagarbiai rašantis apie kryžiuočius ir vokiečių tautą - tai tiesa; per daug užsidegęs katalikybės šalininkas - ir tai ne paslaptis; kartais nekritiškas kompiliatorius ir su daugybe savo laiko ydų - galima ir su tuo sutikti.

PDF 419

Betgi Livonijos kryžiuočiai patys kariavo su krivičiais; Livonijos broliai lankydavosi Karaliaučiuje, kuriame Dusburgietis rašė kroniką; argi nebūtų apšvietę to, kuris taip uoliai tyrė visa, kas susiję su istorija?

PDF 413

Visų pirma kryžiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsikraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie senovinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegyvavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio laikais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.

PDF 63

Septyni Teutonų ordino broliai su keliais ginklanešiais, įsirengę Kulmo žemėje, kaip jau esame sakę, kuorą aukštai ąžuole, ne tik iš karto išdrįso užpulti tokią turtingą, tokią nesuskaitomą gausybę pagonių [gentium], bet ilgainiui, per penkiasdešimt trejus metus, taip juos palaužė, kad nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nulenkęs savo sprando tikėjimui, padedant viešpačiui Jėzui Kristui, kuris šlovinamas per amžius, amen.

PDF 102

Kadangi prūsų daugėjo ir daugėjo, broliai galop buvo priversti sudaryti štai šitokią sutartį. Jie davė įkaitus — brolį Henriką, vadinamą Boteliu307, maršalą, bei tris kitus brolius, kurių reikalavo prūsai, kad kiti, paimti į nelaisvę, išliktų gyvi. Šitokia sutartis nepatiko dievo numylėtam broliui Jonui, Baigos vicekomtūrui, kuris nuoširdžiai įkalbinėjo brolius, pasikliovus viešpačiu, drąsiai stoti į kovą. Kai visų kitų nuomonė paėmė viršų ir kai davė įkaitus, apie kuriuos jau esame kalbėję, prūsai, sulaužę taikos sutartį, užpuolė ir nužudė 54 brolius bei visus kitus, ten buvusius, 1249 viešpaties metais308 lapkričio 29 d. Po šių žudynių vienas notangas pamovė ant ieties brolio Jono, minėtojo vicekomtūro, galvą ir, ją pakėlęs aukštyn, pasakė: „Jeigu broliai būtų paklausę tavo patarimo, tikrai nebūtų buvę nukauti“.

PDF 80

Apie Baigos brolių vienuolišką gyvenimą Vargu ar kas žino, išskyrus tą, kuriam atvira kiekviena širdis ir kuriam nėra jokių paslapčių, kaip skaisčiai gyveno, kokio dorovingo santūrumo ir kokių griežtų vienuoliškų regulų laikėsi Baigos bei kitų minėtųjų pilių broliai. Niekad arba beveik niekad netruko čia maldos namuose maldininkų, ir nerastum šiose pilyse tokio kampelio, kur po vakarinių ar rytmetinių pamaldų tas ar kitas brolis neplaktų rykštėmis savo kūno. Kai kurie vienuoliai, atėję į Engelsbergo pilį248 ir ten pamatę, kuo broliai gyvena ir kaip jie gyvena, paklausė, kuo vardu jų pilis. Kai jiems atsakė, jog Engelsbergas, tai yra Angelų kalnas, šie atrėžė: „Tikrai geru vardu pavadinta pilis, nes jos imbuviai gyvena nelyginant angelai“.

PDF 117

Todėl, norėdami visiškai išnaikinti viešpaties žmones, jie susibūrė ir apgulė Karaliaučiaus, Kroicburgo bei Bartenšteino pilis. Kiekvieną pilį apsupo trimis stipriais kuorais [tria propugnacula], kur budėjo kariai, karingi ir įgudę kariauti, todėl apsuptieji negalėjo nei įeiti, nei išeiti iš pilies. Vargu ar kas stengtų apsakyti, kiek atrėmė antpuolių, kokių patyrė pavojų, kokį nepakeliamą alkį ir šiaip stygių kentė apsuptieji broliai ir kiti žmonės šiose pilyse. Baisiausio bado kamuojami, kai nebeliko nei avių, nei jaučių, nei kiaulių, nei karvių bei arklių, jie turėjo misti jų odomis.

PDF 96-97

Dar kartą apie brolių laimėtą mūšį, kuriame vėl buvo nukauta 1500 Pomeranijos [vyrų] Kai apaštališkojo sosto legatas293 pats paskelbė kryžiaus karą ir kai įsakė kitiems jį skelbti karalystėse bei provincijose, skirtose tam reikalui, 1246 m. Prūsijos žemės kančios sujaudino Vokietijos kunigaikščius bei kilminguosius, o Austrijos kunigaikštis294 pasiuntė jiems talkinti savo stalininką Druzigerį su didele kariuomene ir su įgudusiais kariauti vyrais, be to, atvyko riteris Henrikas iš Lichtenšteino, o su juo daug maldininkų. Magistras ir broliai su jais bei su kunigaikščiu Kazimieru ir su savaisiais įsibrovė į Pomeranijos žemę ir, devynetą dienų ir naktų tai viena, tai kita kryptimi smogdami stiprius ir žiaurius smūgius, taip ją nusiaubė, kad nebeliko ten nė vieno kampelio, kurio nebūtų nuniokoję plėšimais ir gaisrais. Tuo metu, kai šitai dėjosi, Sventopelkas sutelkė didelę kariuomenę iš savo valdinių ir Prūsijos atsivertėlių ir nusekė paskui atsitraukiančius brolius, kiekvieną naktį sustodamas toje pačioje vietoje, kur buvo brolių palapinės, pririšdamas savo kovos žirgus ten, kur anksčiau stovėjo brolių žirgai, šitaip skaičiuodamas palapines ir stebėdamas kelio kryptį; suvokęs, kad jo kariuomenė dvigubai didesnė nei brolių, džiūgaute džiūgavo ir, drąsindamas saviškius, juos guodė šiais žodžiais: „Rytoj padarysime taip, kad pomeranai ir prūsai amžiams bus nusikratę teutonų jungo“. Išaušus, kai broliai traukėsi, kurie ne kurie Sventopelko kariai užpuolė gabenamą grobį, kurio buvo tiek daug, kad gurguolė išdryko per dvi mylias, ir nukovė 30 vyrų, skirtų grobiui saugoti. Druzigeris, magistro siųstas jų gelbėti, pabėgo nelyginant koks bailys pamatęs daugybę nukautųjų. Šitai išvydęs, valdovas Henrikas iš Lichtenšteino staiga užgriuvo priešus ir sugrąžino į pirmykštę vietą atimtą grobį. Apie tai sužinojęs, Sventopelkas paskubėjo saviesiems į pagalbą su trimis raitelių būriais. Juos išvydę, lenkai išsigandę visi išlakstė, išskyrus vieną riterį Martyną iš Krušvicos, vėliavininką, bei kunigaikštį Kazimierą, kuris nutarė tuoj pat kviestis į pagalbą Henriką iš Lichtenšteino. Tuo tarpu broliai susirikiavo kovai. Sventopelkas, pamatęs, kad broliai nė nemano bėgti, įsakė tūkstančiui savo rinktinių karių nušokti nuo žirgų pamokęs juos pulti brolius su dideliu triukšmu bei riksmu ir, prisidengus skydais, ietimis galabyti krikščionių arklius, sakydamas: „Kryžiuočiai, apsišarvavę sunkiais šarvais, nestengs pėsti kovoti“. Kai abi kariuomenės išsirikiavo mūšiui, valdovas Henrikas sugrįžo atgal ir, išvydęs priešus, pasakė broliams: „Delsti pavojinga, todėl pulkime juos!“ Jie įnirtingai užpuolė priešus, ir prasidėjo baisios kautynės; Sventopelko kariuomenė prarado mūšio lauke tūkstantį penkis šimtus žuvusių vyrų, o krikščionių nė vienas nebuvo sunkiai sužeistas, išskyrus 10 žirgų, kurie krito perverti priešo iečių. Šitaip broliai ir maldininkai sugrįžo namo, parsivarydami tūkstantį šešis šimtus priešo žirgų, parsiveždami daugybę kitoniško 293 Popiežiaus legatu Prūsijoje Opicas iš Mesanos, dab. Mesinos, buvo 1245 m. pabaigoje— 1246 m. pradžioje (Kujot S., Dzieje Prus..., 1, p. 727—728). 294 Fridrichas. grobio ir laimėję garbingą pergalę, nes jiems talkino mūsų viešpats Jėzus Kristus, kuris tebūnie garbinamas per amžių amžius, amen.

PDF 196

Kai brolis Henrikas pasižadėjo įstoti į Teutonų ordiną, išnyko visas šis sambūris ir visi šie regėjimai. Kai sugrįžo išbalęs ir priblokštas į savo pilį, papasakojo visa, ką matęs, savo žmonai, kilmingai, jaunai ir švelniai moteriai, kuri, jo paprašyta skyrybų, ryžtingai atsisakė. Kai jis kurį metą nelyginant dvejojo, ar pajėgs tesėti savo įžadus, velnias, žmonių giminės priešas, kuriam tūkstančiai kelių kenkti žmogui, norėdamas jį sulaikyti nuo šių šventų ketinimų, pasirodė jam sapne apsivilkęs karališkais rūbais bei apsuptas gausybės riterių ir pasakė: „Henrikai, turėtumei tokią karalystę ir tokią kariauną, būtumei žymus karys, man tarnautumei, o aš dar daugiau tau duočiau“.