Pasak Teodoro Narbuto, Jogaila per Olesnicos kunigaikščio Konrado vadovaujamą pasiuntinybę paprašė Kryžiuočių ordino prisidėti prie Lietuvos krikšto arba laiduoti taiką su katalikybę priimančia Lietuva.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 351
išleido iškilmingą pasiuntinybę pas didįjį magistrą Konradą Ciol- nerį, kuriai vadovavo Olesnicos kunigaikštis Konradas, su pra nešimu, kad Lenkijos karalius pradeda veiklą, ėmęsis visos Lietuvos krikšto, tad prašo Vokiečių ordino atvira širdimi prisi dėti prie išrišimo, kaip kad liepia jų pašaukimas arba bent jau kad ordinas teiktųsi per tą laiką laiduoti taiką su Lietuva, kaip valstybe, pereinančia į katalikų religiją, pripažindama ją vyrau jančia, arba leistų sudėti ginklus1. Ką į tai atsakė kryžiuočiai, nėra žinoma, betgi tikra yra tai, kad per ištisus tuos metus ne drįso jokiais antpuoliais drumsti Lietuvai ramybės1 2
Kryžiuočių ordino atstovai reikalavo pripažinti teises į Lietuvą, kurias, jų teigimu, suteikė Mindaugo donacijos, popiežių raštai ir imperatoriaus Frideriko II leidimai.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 371
Pirmiausia jie iškėlė tris savo pasiūlymus, mums jau žinomus, kuriuos šį kar tą išdėstė taip: L Išvaduoti arba apsikeisti belaisviais. 2. Lai duoti sienas ir ordino turtą visais atžvilgiais, ką vėliau palikti spręsti popiežiaus ir imperatoriaus nuožiūra. 3. Pripažinti tei ses, ordinui suteiktas popiežiaus raštais ir imperatoriaus pri vilegijomis. Šešetą dienų truko pasitarimai, susikalbėta dėl dviejų pirmųjų punktų. Dėl trečiojo, kai lenkų įgaliotiniai pa reiškė, kad išviso negalį suprasti, kokias teises pripažinti ordi nas iš karaliaus reikalautų, kryžiuočiai piktai atkirto: „Tų teisių, kurias gavome į Lietuvą 1253,1255,1257,1259 metais ir 1260 metų Mindaugo donacijomis, taip pat popiežių: Inocento IV ir Aleksandro IV, be to, imperatoriaus Frideriko II leidimais ginklu užimti pagonių kraštus ir donacijų patvirtinimais, ku rių galia mes besąlygiškai ir be jokių išimčių tampame tų kraš tų valdovais“.
Pasak Teodoro Narbuto, žemaičiai pasaloje sumušė ordino būrį: žuvo keturi riteriai ir 66 kariai, kiti pateko į nelaisvę, o komtūras buvo sudegintas kaip auka dievams.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 374
Kad ir kaip ten buvo, Ragainės komtūras Jonas Rumpenheimas ir Insterburgo valdytojas, vadovaudami vokiečių plėšikautojų būriui, įsiveržė į Žemaitiją ir prasibrovė net iki valsčių kairiajame Nevėžio krante, dargi prie Šventosios upės (Swintiippe), paskui užsuko į Kaltinėnų apylinkes, iš kur išsivarė nemažai galvijų ir žmonių. Po to Memelio komtūras Markvardas Rašau išsiruošė Žemaičių Medininkų link. Betgi laiku perspėti gyventojai įsileido plėšikautojus krašto gilumon, o vėliau, jiems grįžtant, siauroje perėjoje tarp liūnų, pastoję ke lią taip sparčiai apsupo, kad visai supliekė: ketvertas ordino ri terių, šešiasdešimt šeši kiti kariai atgulė kovos lauke, kiti pateko nelaisvėn, o patį komtūrą gyvą su žirgu ir amunicija sudegino, atiduodami dievams kaip auką; iš garsių kritusių kryžiuočių, be kitų, ordinas labai gailėjo Ervino Štokheimo, didžiojo magistro kompaniono, tai yra adjutanto, ir kažkokio Kverferto grafo
Kryžiuočių ordinas, pasak Teodoro Narbuto, dėl naudos iš Lietuvos vidaus vaidų priėmė Vytautą ir pažadėjo jam trisdešimties tūkstančių kapų grašių užstatą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 379
Ordinas to pasiūlymo griebėsi abiem rankomis, dingo pagarba karaliui, baigėsi draugystė su Skir gaila, nublankusi prieš viltį pelnyti naudos iš vidaus vaidų Lie tuvoje; tad iš karto ne tik kad sutiko svetingai priimti Vytautą, bet ir trisdešimt tūkstančių kapų grašių užstatą prižadėjo už
Pasak Teodoro Narbuto, 1390 m. Karaliaučiuje sudaryta sutartis nustatė Žemaitijos paklusnumą Vytautui ir įpareigojo žemaičius prireikus tarnauti Kryžiuočių ordino kariuomenėje, kartu suteikdama prekybos teises.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 384
Jie atvyko į Karaliaučių apie Sekmi nes; svetingai maršalkos Rabės priimti rengė pasitarimus, dalyvaujant Vytautui ir ordino pareigūnams; šito pasekmė buvo įžūli ir griežta sutartis, draugiška sąjunga su ordinu, nustatanti paklusnumą kunigaikščiui Vytautui, kurį jie vadindavo Kunigas, o vokiečiai König, Žemaitijos karaliumi. Žemaičiams buvo uždė ta prievolė vos iškilus reikalui tarnauti ordino kariaunoje; gavo laisvos prekybos teisę ir galimybę siųsti savo produktus į Jurbar ką, Ragainę ir Memelį bei savo ruožtu Prūsijos pirkliai - anų valsčiuose savo prekes be varžymų pardavinėti. Žygių į Lietuvą metu jokiu būdu taikai ir geram sutarimui negali būti nė vienos pusės prasižengta, o svetimšalių priešų užpuolimo atveju vieni kitiems yra įpareigoti teikti tarpusavio pagalbą. Jeigu Žemaitijai kiltų kokių nors nesusipratimų, kunigaikštis Vytautas ir ketver tas tenykščių didikų, iš ordino - maršalka ir ketvertas vyresniųjų turi sudaryti komisiją ir taikiai išspręsti ginčą; abiejų raštų data: Karaliaučiuje, 1390 metų gegužės 26
Pasak Teodoro Narbuto, Kryžiuočių ordino pamokslininkai skelbė naująjį didįjį magistrą Dangaus pasiuntiniu ir viliojo piligrimus pažadais apie vaišes, turtus bei grobį pagonių žemėje.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 400-401
Gerai apmo kėti vienuoliai visame krikščioniškajame pasaulyje griaudėjo iš sakyklų, skelbė naująjį didįjį magistrą Dangaus pasiuntiniu, turinčiu baigti apkrikštyti pagonis ir Romos bažnyčios viešpa tavimą išplėsti už Ritėjų kalnų; dievotiems piligrimams, gerai ginkluotiems, Prūsijoje žadėjo puikias vaišes, svetingumą, dos numą kiekvieną kartą, aukštesnį riterio rangą, iškilmingas puo tas. Kryžiuočių pamokslininkai, kuriems visos sakyklos tapo atviros, nereikalavo nei popiežiaus bulių, nei išrišimo, gražby ] Apie tai dokumento originalas Slaptajame Karaliaučiaus archyve (stal čius 62. - Nr. 2). Datuota: In castro Marienburg a. d. 1391 proxima die Sab bati post festum b. Ambrossii (Marienburgo tvirtovėje, 1391 Viešpaties metais, penktadienį po Palaimintojo Ambraziejaus šventės (balandžio 8 die ną. -T. N.). 2 Voigt. - B. V. - S. 585-587. 402 liavo apie auksą ir išgertuves, grobį ir lėbavimus nekrikštų že mėje. Didžiojo magistro aplinkraštis pranašavo tokias vaišes ir iškilmingas puotas, kokių dar šiuose kraštuose nebuvo re gėta
Vytauto pasiūlytose Noigarteno ir Metenburgo pilaitėse Kryžiuočių ordinas įkurdino įgulas, o jų statybą prižiūrėjo ordino pareigūnai.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 411
Kunigaikštis Vytautas buvo iš anks to* pasiūlęs didžiajam magistrui pastatydinti dvi įtvirtintas pi laites, reikalingas kairiajame Nem uno krante; vieną prieš Gardiną, kad dengtų persikėlimą per upę ar žygiuojančius per tiltą, prie pilių buvusį, kitą - kur nors prie Alytaus. Valenro das atsiuntė statytojų ir reikalingų medžiagų; pirmosios staty bai vadovavo netgi aukštas ordino pareigūnas - drabužininkas Verneris Tetingenas, kita buvo statoma Brandenburgo kom tūro Jono Šionfeldo prižiūrima. Vienai buvo duotas Noigar- teno vardas, tai yra Naujasis Gardinas, kitai - M etenburgas, tai yra pasienio tvirtovė; deja, abiejose buvo įkurdintos kry žiuočių įgulos
Pasak Teodoro Narbuto, Valenrodas, sužinojęs apie Vytauto pabėgimą, įtūžo, apkaltino ordino vyresniuosius neatsargumu ir įsakė suimti Vytauto brolį Žygimantą bei Lietuvoje likusius lietuvius.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 419
Didysis magistras Valenrodas su reikalais lankėsi Memely je, kai gavo žinią apie Vytauto atsimetimą; neapsakomai nu stebo taip subtiliai apgalvotu išdavystės planu, po to jį pagavo įtūžis ir ordino vyresniesiems ėmė prikaišioti neatsargumą bei nerūpestingumą; smarkiai šėlo ir tuojau pat išsiuntė įsakymus į M arienburgą ir kitas vietas, kad Vytauto brolis Žygimantas, taip pat bet kuris iš lietuvių, rastas dar likęs šalyje, būtų su kaustyti grandinėmis ir griežčiausiai saugomi. Apie Vytauto pabėgimą pranešė vokiečių kunigaikščiams ir Danijos kara lienei, nupasakodamas, kaip tas kunigaikštis, priesaikos garbės nepaisantis, šitaip niekšiškai išdavė ordiną ir krikščioniškąjį tikėjimą pereidamas pas pagonis.
Lenkijos senatas, pasak Teodoro Narbuto, laikė Zlotorijos, Bobrovnikų ir Dobrynės užėmimą taikos su Kryžiuočių ordinu nutraukimu, o ordinas atsisakė grąžinti Dobrynę be Opolės kunigaikščio leidimo ir išpirkos.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 420
Lenkijos senatas kiek vėliau, tai yra karališkajai porai lankantis Lietuvoje, jautė pareigą ordinui aiškiau pri minti klastingą jo elgesį su karaliumi ir Lenkijos Karūna, se nato diplomatiniame pareiškime, rašytame birželio 9 dieną, be kita ko, nurodyta, kad Zlotorijos, Bobrovnikų ir visos Dob- rynės žemės paėmimą savo valdžion, lenkų vadą išvejant jėga, jis laiko aiškiu taikos ir bet kokių draugiškų santykių nutrau kimu, nes tos pilys ir žemės, nors buvo laikomos įkeistos, bet gi yra neatskiriam a Lenkijos Karūnos nuosavybė; tad dėl priešiškų žingsnių - tiek pasisavinant Karūnos nuosavybę, tiek su ginklu rankoje užpuolant minėtą pilį - senatas reiškia pro testą ir apskundžia skelbdamas visiems krikščionių didikų rū m am s1 2. O rdinas atsakė per savo m agistro instanciją gan riterišku tonu, be kita ko, kad Dobrynės lenkams, kurią ne iš jų įsigijo, neatiduos; tegu žinosi turėdami reikalą su Opolės kunigaikščiu, nes pastarasis, užleisdamas tvirtovę, įpareigojo ją gavusiuosius saugoti nuo bet kokio pašalinio pretenzijų į šį kraštą; pagaliau, jeigu Opolės kunigaikštis leistų išpirkti, o įkai tui sutartą sumą kas nors skirtų, ordinas nesipriešintų iš įkeis tos žemės atsitraukti.
Pasak Teodoro Narbuto, rugpjūčio 15 d. Dubysos salos suvažiavime Lietuvai atstovavo Vytautas ir Skirgaila, o Kryžiuočių ordinui – maršalka Verneris Tetingenas su vyresniaisiais.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 431-432
Rugpjūčio 15 die ną Dubysos saloje įvyko suvažiavimas; lietuviams atstovavo abu didieji kunigaikščiai: Lietuvos ir Žemaitijos - Vytautas, Rusios - Skirgaila1 2; ordinui - maršalka Verneris Tetingenas, lydimas kai kurių vyresniųjų. Belaisviai, kai kurie jau aštuo nerius ir dešimtį m etų nem atę savo tėvynės, kiti kalėjimuose 1 Voigt. - B. Y - S. 644, 720-728. 2 Kad tie titulai ir įvykiai neatrodytų nauji spėliojimai, turiu savo skaity tojams priminti, kad Slaptajame Karaliaučiaus archyve iš laikų, apie ku riuos kalbama, ir 1392 bei 1393 metų yra Švitrigailos ir Vytauto antspaudai su įrašais, kuriuose yra šie titulai, jie paminėti ir pačiuose dokumentuose. 433 jauni susenę ir pražilę - juk barbariškum as ir pašėlęs įtūžis pam ina žmogiškumo teises, karo belaisvius vienodai, kaip ir baisius nusikaltėlius, sunkiomis grandinėmis kausto. Betgi palyginus abiejų pusių sąrašus, pasirodė, kad kryžiuočių vil tys tuščios - pinigų iš tiesų jokių neturės gauti. U žtat ilgai derėjosi ir spyriojosi, kadangi karalius griežtai pareikalavo, kad galva už galvą būtų mainoma
Pasak Teodoro Narbuto, kryžiuočių žygis buvo iškilmingai surengtas, tačiau kariuomenė ugnimi ir kardu niokojo sodybas, paėmė apie 600 belaisvių ir pasigrobė 800 žirgų.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 432-433
Grįžęs iš suvažiavimo, maršalka Prūsi joje rado žymių svetimšalių svečių: Viurtembergo grafas Eber- hardas V buvo atvykęs su nemažu riterių ir ginkluotų žmonių būriu. Reikėjo nedelsiant nuvesti juos į pagonių žemę. Žygis buvo surengtas labai iškilniai: ordino Didžioji, Šv. Jurgio vė liavos plaikstėsi virš prašmatniai apsirengusių riterių gretų. Bu vo žygiuota per Graudžių girią, ne be didelio vargo. Vitingai ir Insterburgo pasienio sargyba sudarė priešakinį būrį. Netikė tas smūgis teko Pamedės valsčiaus apylinkėms, priešas pasi slinko Raseinių link. Ugnimi ir kardu buvo niokotos vargšų žemdirbių sodybos; galop, atšipinę kardus į beginkles aukas, paėmę šešetą šimtų belaisvių, pasigrobę aštuonetą šimtų žir 1 Tai patvirtina tiesą apie tai, kas rankraštinėje Lietuvos (Bychovco) kro nikoje (§ 1388) yra apie penketą kunigaikščių, paimtų nelaisvėn mūšyje prie Visevaldės 1390 metais, juk žinome, kad Vytautas savo žmonos brolį Glėbą Sviatoslavovičių prieš atsimesdamas buvo išsireikalavęs iš Marienburgo (§ 1399). 434 gų, neaišku kiek įvairių galvijų, triumfuodami grįžo į savo ša
Pasak Teodoro Narbuto, Konradas Jungingenas sutiko, kad Kryžiuočių kariauna taikiai atsitrauktų nuo Vilniaus per Trakus, o didysis kunigaikštis jos atsitraukimo metu nepultų ir nedarytų nuostolių.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 441-442
Pagaliau Kon radas sutiko su šia galutine sutartimi: kryžiuočių kariauna taikiai atsitraukia nuo Vilniaus, per Trakus, kur nelies kunigaikščio pi lies; didysis kunigaikštis to atsitraukimo metu nedarys jiems nuos tolių ir nepuldinės. Tad taip, bemaž ketvertą savaičių sugaišęs, daugybę žirgų, atsargų, karo reikmenų, ir, kaip galima numanyti, trečdalį žmonių praradęs bei nieko nelaimėjęs, išskyrus nusiaub tus priemiesčius bei apylinkes, kurie po paskutiniojo sudeginimo 1391 metais jau galėjo būti atsistatę, sugėdintas Konradas Jun- gingenas su savo svetimšaliais atėjūnais atsitraukė2. 1 1 Stryjkowski, - S. 307. Vietos padavimai šį įvykį iki šiol mena. Videniškiai yra už keturių mylių į vakarus nuo Ukmergės*. 1 Dlugoss. - P. 140; Voigt. - B. VI. - S. 26-30 ir jo nurodyti šaltiniai .Anot senovės padavimų, perkąrą kažkoks riteris raitas įsiropštė į vieną iš toliau nuo Vilniaus, dešiniajame Vilnios krante, dunksantį kalną, kuriame miestą apgulę priešai buvo įsirengę stovyklą. Šis stebuklingas įvykis bei netikėtas antpuolis privertė hyžiuočius, nuolat iš pabūklų apšaudančius miestą, pasitraukti nuo 443 1426 1 3 9 4 m . A t s i t r a u k i m a s n u o V i l n i a u s . Kryžiuočiai su visa stovykla nuo Vilniaus atsitraukė
Pasak Teodoro Narbuto, Kryžiuočių ordinas siekė išplėsti pasaulietinę ir bažnytinę valdžią Livonijoje, perimdamas vyskupijų valdas taip, kaip anksčiau tai darė Prūsijoje.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 463
Kryžiuočiai, nuolat užimti savo pasaulie tinės ir bažnytinės valdžios plėtimu, ėmė taikstytis, kaip užimti Livonijos vyskupijos valdas tokiu pat būdu, kaip kad buvo pa darę Prūsijoje. Jau Eželio vyskupystę apgyvendinę savo ordi no nariais, ėm ėsi Rygos arkivyskupijos; pageidavo, kad tuometinis arkivyskupas Jonas Sintenas su savo kapitula vilk tųsi Kryžiuočių ordino abitą; šis siekis sukėlė dvasininkijos įnir šį, arkivyskupas ėmė primygtinai spausti grąžinti kai kurias valdas Livonijos magistrų neteisėtai užimtose žemėse, o bū tent Rygos miestą
Pasak Teodoro Narbuto, Kryžiuočių ordinas, vilkindamas taikos derybas, paskelbė kryžiaus žygį į Žemaitiją, tačiau 1397 m. rugsėjį žemaičiai jo kariuomenę sumušė ir paėmė 200 belaisvių bei 500 žirgų.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 480
Kai buvo tęsiamos derybos dėl taikos, kryžiuočiai, viena vertus, įvairiausiais būdais nuo jų išsisukinėdami, kita vertus, jau nebegalėdami kitose krikščio niškose valstybėse suklaidinti vokiečių, trimitavo skelbdami kry žiaus žygį, visoje Italijoje ir Neapolio karalystėje kvietė riterius į kovą su pagonimis; šie iš tiesų 1397 metų rugsėjį nemažu būriu atvyko į Prūsiją. Ragainės komtūras ketverto šimtų savo žmo nių būrio priešakyje susijungė su anais ir nuvedė plėšti Žemai tijos. Betgi sėkmė nuo šio žygio nusisuko arba žemaičiai, laiku perspėti, pastojo kelią miške, per kurį turėjo patraukti plėši- kautojai; toje užkardoje taip smarkiai prirėmė, kad supliekė vi są jų armiją, paėmė du šimtus belaisvių ir penketą šimtų žirgų.
Pasak Teodoro Narbuto, sutartyje numatyta, kad visa Žemaitija priklausys Kryžiuočių ordinui, o valdovams mirus be įpėdinių kraštas pereis ordino nuosavybėn.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 525
Visas Žemaitijos kraštas turi priklausyti ordinui, kaip nuo seno buvo. Jeigu taip atsitiktų, kad mes arba mūsų įpėdiniai, sūnaus ar duk ros neturėdami numirtų, tuokart visas mūsų kraštas ištisai per eis ordino nuosavybėn.
Pasak Teodoro Narbuto, Kryžiuočių ordino žygis, kuriame dalyvavo iki 70 tūkst. karių, įskaitant Livonijos ir Vytauto pulkus, nepasiekė savo tikslo.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 404
Šit taip didžiulis žygis, kuriame karių dalyvavo iki septyniasdešimties tūkstančių, įskaitant Livonijos ir Vytauto pul kus, nepasiekė savo tikslo, tiesiog pastangos nuėjo perniek.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 349
Po pirmo katastrofos smūgio ordinas tačiau ėmė atsipeikėti. Kai Schwetzo komtūras Henrikas von Plauen į Marienburgą surinko apie 5000 vyrų įgulos, tik liepos 25 teatvykę pusbroliai tvirtovės jau nebeįstengė paimti. Buvo laikoma Vytauto svarbiu laimėjimu, kad jis su Livonijos ordinu atskirai padarytomis paliaubomis Livonijos kryžiuočius _sulaikė_ nuo dalyvavimo Žalgirio kautynėse.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 65
Tose pilyse buvusius Ordino ka\nrius ir pirklius Vytautas paėmė nelaisvėn.\nPainformuotas apie galutinius Vytauto žygius, Jogaila\nrugpiūčio mėn.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 98
Brolis Henrikas, magistras, sužinojęs iš brolių, kiek blogybių tikėjimui ir tikintiesiems\nyra pridarę Sventopelkas bei jo bendrai, Prūsijos žemės naujakrikščiai atsimetėliai, įniko\nrūpestingai rengtis juos sunaikinti ir tikėjimą išaukštinti. Štai todėl, sušaukęs brolius\nir maldininkus, patraukė į karą ir viešpaties gimimo išvakarėse, vidurnaktį, žmonėms\nilsintis, priartėjo prie pamedėnų pilies, stovėjusios tada toje vietoje, kuri dabar\nvadinama Senuoju Kristburgu, slapta įsibrovė į pilį, pristatęs prie sienų kopėčias, ir\nją užėmė nukovęs ar išsivaręs į nelaisvę daugelį, o piliai saugoti įkurdino ten brolių ir\ndaug ginklanešių. Kadangi Kristaus gimimo naktį buvo tikinčiųjų užkariauta ta pilis, ji\npavadinta Kristburgu, tai yra Kristaus pilimi299, tokį vardą jai davė testamente viešpaties\npranašas anksčiau, nei jis radosi magistro bei kitų brolių mintyse.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 22
Revelis [Talinas] už savo atsiradimą dar anksčiau turi būti dėkingas danams. Teutonų ordinas, XIII amžiuje pavergęs prūsus ir prislopinęs lietuvių pa gonybę, Baltijos pakrantėse pagausino miestų ir pilių. 1255 me tais iškilo Karaliaučius, įkurtas padedant Čekijos karaliui Oto kami; Torunę -1235 metais, Malburgas [Marienburgas] -1281 metais, pastatyti kryžiuočių; galiausiai XIV amžiuje buvo įkurti bemaž visi Varmės miestai.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 26-27
Dėl tos nelemtos padėties\nkryžiuočių grobuoniškumas irgi ilgam buvo užtveręs kelią bet\nkokiai pažangai visoje mūsų žemėje. Išsami šio miesto istorija pa\nteiks skaitytojams įrodymų ir patikinimų dėl tų kelių pastabų apie\n10\n\n## Puslapis 27\n\nI V A D A S\nLietuvos miestus, kurias mes leidome sau išdėstyti šio veikalo\npradžioje.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 81
Dabar visa garbė ir\nšlovė, kurią savinosi Prūsų Ordinas, kaip kovotojas su netikin\nčiais, turėjo atitekti Vytautui, galvojančiam nukariauti visus\ntotorius, tarpininkaujant Tochtamyšui, pretendentui į jų sostą.\nKai Timur-Kotlogas, Kipčako chanas, pareikalavo išduoti\njam pabėgėlį Tochtamyšą, tai Vytautas atsisakė.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 9
Istorikas Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti is\ntorinių dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių Ordino archyvo, pa\nrašė M. Balinskiui laišką, kuriame apibūdino liūdną istorijos\nmokslo būklę. „Du šimtai penkiasdešimt metų praėjo nuo Lie\ntuvos universiteto įkūrimo, o nė vienas iš jo mokinių, nors ir\ngausiai Lietuvos duona aprūpintas, neparodė didesnio noro pa\nsidomėti jos praeitimi.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 45-46
Juos išklausęs, minėtasis valdovas Konradas, Lenkijos kunigaikštis, kaip jau esame sakę, nuodugniai visą reikalą apsvarstęs, be to, patartas 168 Dobrynė — deš. Vyslos krante aukščiau Vloclaveko, to pat vardo žemės, šiaurėje besiribojančios su prūsų teritorija, centras. 169 Kaimas Sedlce (D.— Cedelicze) buvęs į pietus nuo Vyslos, kiek į šiaurę nuo Inovroclavo (minimas XIII a. 3—4 dešimtmečių dokumentuose). Kaip Dobrynės ordino palikimas atiteko kryžiuočiams (Guldon Z., Powierski J. Podziały..., p. 173—174, žemėlapis Nr. 6). 170 Dobrynės ordiną prūsai galėjo pulti 1224—1225 m. (Powierski J. Przekaz..., p. 411). savo žmonos Agotos bei sūnų Boleslovo, Kazimiero ir Zemovito171, kurie sutartinai viskam pritarė ir vieningai viską palaikė, atidavė Teutonų namų ordino broliams, jau dabar čia esantiems ir ateityje atvyksiantiems, Kulmo ir Lubavos žemes, be to, tas žemes, kurias, viešpaties padedami, jie ateityje atkariausią iš netikėlių, suteikdamas jiems per amžius visas teises bei visas naudas, jo bei jo pirmtakų čia turėtas, nepasilaikydamas sau nei teisių, nei nuosavybės ir pasižadėdamas nesiimti jokių teisinių ar faktinių veiksmų, kurie šiuo atveju galėtų praversti jam pačiam, jo žmonai, jo vaikams ar jų palikuonims. Kad šis dovanojimas būtų teisėtas bei amžinas ir kad ateityje niekas negalėtų jo atšaukti, išdavė jiems raštą, kurį patvirtino savo antspaudu172. Šitai padaryta apie 1226 (1230) viešpaties metus173, dalyvaujant pasirašiusiems liudytojams, būtent: Mazovijos vyskupui Giunteriui, Kujavijos — Mykolui ir Prūsijos — Kristijonui, abatui Gernuldui, dekanui Vilhelmui, Dirsovijos grafams — vyresniajam ir jaunesniajam Boguslavams, kancleriui Jonui, vicekancleriui Grigaliui ir daugybei kitų taurių dvasininkų bei pasauliečių174.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 82
1322-ųjų žiemą, po ilgos ramybės, nauja kryžiuočių eks pedicija patraukė į Prūsiją. Atskirus pulkus vedė: Silezijos kunigaikštis Bernardas iš Svidnicos, grafas Geroldzekas iš Švabijos, abu Reino grafai iš Julicho ir Vildenbergo, didikai iš Lichtenbergo, taip pat Plihta su savo broliu iš Čekijos ir daug kitų riterių. Prie šio būrio prisijungė krašto magistras Fridrichas fon Vildenbergas, visi ginkluoti krašto žmonės; šis, apimtas didelio ryžto tas pajėgas panaudoti reikšmin gam žygiui, nukreiptam prieš pagonis, stojęs šimto penkias dešimties Ordino riterių priešakyje, visą tą guotą nuvedė į Vaikius Žemaitijoje.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 201
Tų pačių metų rudenį, kai jau buvo atstatytas minėtasis papilys, o jame sukrauta visi\ngrūdai bei javai, ten nužygiavo tas pats komtūras su savo broliais bei raiteliais ir antrą\nkartą sudegino tą papilį, paimdamas į nelaisvę ar nukaudamas visus žmones, kuriuos\nten užtiko.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 48
Susirėmė su jais vokiečiai ties Rudamina, pusantros mylios atstumu nuo miesto; ir šis mūšis, ir Vilniaus pilių atsilaikymas, pastūmėjo kryžiuočius leistis į derybas su Algirdu ir Kęstučiu, kurie pirmieji pa reiškė tokį norą25. Galop buvo sudaryta taikos sutartis, ku ria kryžiuočiai įsipareigojo palikti neliestą Vilniaus dalį, dar nenukentėjusią nuo ugnies; į Vilniaus ir Trakų pilis buvo pakviestas maršalas, arkikomtūras ir daugelis aukštesniųjų vokiečių riterių. Ten puikiai pavaišinti, dosniai apdovanoti, pagaliau paliko miestą ir šalį.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 102
Kadangi prūsų daugėjo ir daugėjo, broliai galop buvo priversti sudaryti štai šitokią sutartį. Jie davė įkaitus — brolį Henriką, vadinamą Boteliu307, maršalą, bei tris kitus brolius, kurių reikalavo prūsai, kad kiti, paimti į nelaisvę, išliktų gyvi. Šitokia sutartis nepatiko dievo numylėtam broliui Jonui, Baigos vicekomtūrui, kuris nuoširdžiai įkalbinėjo brolius, pasikliovus viešpačiu, drąsiai stoti į kovą. Kai visų kitų nuomonė paėmė viršų ir kai davė įkaitus, apie kuriuos jau esame kalbėję, prūsai, sulaužę taikos sutartį, užpuolė ir nužudė 54 brolius bei visus kitus, ten buvusius, 1249 viešpaties metais308 lapkričio 29 d. Po šių žudynių vienas notangas pamovė ant ieties brolio Jono, minėtojo vicekomtūro, galvą ir, ją pakėlęs aukštyn, pasakė: „Jeigu broliai būtų paklausę tavo patarimo, tikrai nebūtų buvę nukauti“.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 92
Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas\ntikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prū\nsijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsber-\ngo ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti aba\ntai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti\nkryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešda\nmi, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pa\nreikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeiži\nkišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso\nteigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pa\ngeidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai\nMinus ergo decet militantes domino,\ngenti peccatrici, populo nequam, filiis\nsceleratis aliqua pactione conjungi.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 253
Tuo metu 60 brolių ir būrys vyrų iš Prūsijos patraukė link Gardino pilies, tačiau, patyrę, jog tie perspėti, pasiuntė 400 vyrų, kurie įsiveržė į šios pilies apylinkes, apiplėšė jas ir sugrįžo ten, kur stovėjo brolių kariuomenė. Kitą dieną, kai lietuviai, manydami, jog broliai bus patraukę į savo žemę, ėjo į savo laukus, broliai su visa savo kariuomene užgriuvo mūsų minėtą žemę ir per šešias mylias ją nusiaubė, degindami bei grobdami. Be to, daug šios pilies kilmingųjų, apie 94 žmones, su visais savo namais ir šeimyna prisidėjo prie brolių ir, atvykę į Prūsiją, priėmė krikšto malonę.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 197
Ilgokai jam grasinę, galop tarėjai paprašė\nteisėją jo pasigailėti, o jį paakino tučtuojau pakeisti savo gyvenimo būdą. Kai brolis\nHenrikas pasižadėjo įstoti į Teutonų ordiną, išnyko visas šis sambūris ir visi šie regėjimai.\nKai sugrįžo išbalęs ir priblokštas į savo pilį, papasakojo visa, ką matęs, savo žmonai,\nkilmingai, jaunai ir švelniai moteriai, kuri, jo paprašyta skyrybų, ryžtingai atsisakė.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 84
Sventopelko sukeltas tikėjimo bei tikinčiųjų persekiojimas Prūsijoje Gyveno Pomeranijos žemėje kunigaikštis, vardu Sventopelkas, sūnus nedorybių ir pragaišties, pasak šventojo rašto, be galo klastingos ir suktos širdies; prūsų tautą, neseniai priėmusią Kristaus tikėjimą, jis pradėjo taikiais žodžiais raginti griebtis klastos, sudarė sąjungą su ta sąlyga, kad jie išvarysią jėga iš Prūsijos žemės Teutonų ordino brolius ir kitus krikščionis266; jiems ši kalba rodėsi esanti gera, daug kas persimetė į jo pusę, ir beveik visi jam prijautė. Kai šitai įvyko, šis kunigaikštis sutvirtino savo pilis Vyslos pakrantėse ir jose įkurdino nuodėmingus žmones, nedoringus vyrus ir nusikaltėlius, kurie tapo broliams nelyginant kilpa po kaklu. Mat išėję iš šių pilių, jie, pastebėję pro šalį plaukiančius brolių valdinius, staiga juos užpuldavo ir smarkiai sumušdavo, pasigrobdami didelį grobį; vienus ėmė į nelaisvę, kitus be pasigailėjimo žudė ir šitaip aplinkui liejo krikščionių kraują; tokie dažni būdavo tie antpuoliai, kad ilgainiui niekas nesiryždavo broliams patarnauti ir pristatyti Elbingo, Baigos bei kitų vietų broliams maisto, kurio jiems labai reikėjo. Visa tai broliai buvo linkę verčiau kęsti be galo nuolaidžiai ir kantriai, nei, pradėjus gintis, kelti ranką prieš viešpaties pateptąjį.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 201
Po to tie 200 vyrų, kurie ėjo priekyje, sugrįžo, smarkiai\nšūkaudami ir triukšmaudami, patraukė į mūšio lauką ir įvarė priešams tokį siaubą, kad\nkaralius bei visi jo žmonės, juos išvydę, bematant išmėtė ginklus ir pasileido bėgti. Tada\nįniršę broliai nubaudė nusidėjėlius ir nužudė 17 Lietuvos karalystės galingesniųjų bei\ndaugybę paprastų žmonių.\n\n\n\n\n 292 (285).
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 75
Šventoji mergelė jam atsakė: „Neverta, nes tau atrodo, jog tavo Ordinas toks palaidas, kad jame nesama nieko, dėl ko galėtumei taip kentėti, kaip trokšti“. Pakėlusi kiekvienam broliui apsiaustą, ji parodė jų žaizdas ir randus, kurių jiems nešykštėjo netikėliai, kai gynė tikėjimą, ir pasakė: „Ar tau dabar neatrodo, kad štai šie tavo broliai yra šiek tiek kentėję dėl Jėzaus Kristaus vardo“. Jai tarus šiuos žodžius, regėjimas dingo. Tas brolis pakirdęs atsikvošėjo, nuėjo į kapitulą, kur buvo susirinkę broliai, ir dabar, daugiau supratęs bei patyręs, nuolankiai atšaukė savo klaidingą nuomonę ir atsisakė savo sumanymo, kurį anksčiau lengvapėdiškai buvo priėmęs, ir visiems papasakojo matytą regėjimą.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 106
kad jų kilmingieji pasiūlė karaliui įkaitų, maldaudami jų pagailėti ir nežudyti visų žmonių. Paskui jis atžygiavo į Kvedenavos324, Valdavos325, Kaimo326 ir Tepliavos327 valsčius, ten kai kurie, bijodami, kad ir čia jis nepridarytų panašių skerdynių kaip kitur, atidavė jam įkaitais savo sūnus, galvomis prisiekdami nuolankiai paklusti tikėjimui ir broliams. Viską tinkamai sutvarkęs, karalius perdavė broliams minėtuosius įkaitus, o pats nužygiavo prie kalvos, kurioje dabar stovi Karaliaučiaus pilis, patardamas broliams čia pastatyti pilį tikėjimui ginti ir palikdamas jiems puikių, tikrai karališkų dovanų šiai statybai. Sitai užbaigęs ir įvykdęs maldininko įžadus, sugrįžo karalius į savo karalystę, žygyje praradęs nedaug savo žmonių.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 255
Tais pačiais metais brolis Verneris, didysis magistras, generalinėje kapituloje nutarė,\nkad mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimo garbei bei šlovei kunigai po sumos\nkiekvieną dieną turį skaityti evangeliją: „Pradžioje buvo žodis” su eilute: „Parodyk mums,\nviešpatie, savo gailestingumą” ir kolektą: „Visagalis amžinasis dieve, nukreipk mūsų\nveiksmus, kaip tau patinka”, o tardami „Ir žodis tapo kūnu”, broliai turį pulti ant kelių ir\nklūpoti iki kolektos galo.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 72
Kai garsas apie naują Kristaus kryžiaus žygį nuskambėjo po visas Vokietijos karalystės žemes, kai buvo paskelbtas naujas karas, kuriam viešpats pasirinko Prūsijos žemę, kai buvo pažadėta naujo karo dalyviams atlaidų bei laisvių, subruzdo visi tie, kuriems širdis sujaudino dievas, būtent šaunūs ir garsūs Vokietijos kariai; prisisegę prie peties kryžių, jie rengėsi į karą keršyti už nukryžiuotojo viešpaties kančias, kratydamiesi visko, kas galėtų trukdyti jų šventiems ketinimams. Mat jie pakluso šiems išganingos Jeronimo paskatos žodžiams, bylojantiems: „Jeigu tavo tėvas atsistos pas slenkstį, o tavo brolis pakibs tau ant kaklo, o tavo motina parodys tau krūtis, kurias tu esi žindęs, skubėk, pamynęs po kojomis tėvą, skubėk, pamynęs po kojomis motiną, ir pulk prie kryžiaus karo vėliavos“. Padedamas šių maldininkų, atvykusių į Torunę, magistras brolis Hermanas ir pastatė Kulmo pilį bei miestą viešpaties dievo 1232 metais toje vietoje, kur dabar yra senoji pilis223.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 26
Vokiečių Ordinas, bekariaudamas įsigijo Prūsuose didelius\nžemės plotus ir juos kolonizuodamas, darėsi vis stipresnis, Lai\nmėjęs Vislos žiotis ir Pamarį (1309 metais) ir išplėtęs savo pre\nkybą su tolimais Vakarų Europos miestais, nors vis labiau tolo\nnuo pirmykštės Ordino dvasios, bet turėdami pilną iždą pinigų,\ndaug stiprių pilių ir nuolat iš Vakarų Europos plaukiančių jėgų,\nkryžiuočiai kasmet po kelis kartus puldavo Lietuvą, išniokoda\nmi plačias jos sritis, degindami gyvenamas vietas ir žmones iš\nsivesdami nelaisvėn. Kęstučiui dar smarkiau, negu pirmtakū\nnams, tenka gintis nuo Ordino įsiveržimų, nes tada magistro\nvaldžią turėjo veiklus ir energingas vokietis Vinrichas von Kni\nprodė (1351—1382).
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 117
Todėl, norėdami visiškai išnaikinti viešpaties žmones, jie susibūrė ir apgulė Karaliaučiaus, Kroicburgo bei Bartenšteino pilis. Kiekvieną pilį apsupo trimis stipriais kuorais [tria propugnacula], kur budėjo kariai, karingi ir įgudę kariauti, todėl apsuptieji negalėjo nei įeiti, nei išeiti iš pilies. Vargu ar kas stengtų apsakyti, kiek atrėmė antpuolių, kokių patyrė pavojų, kokį nepakeliamą alkį ir šiaip stygių kentė apsuptieji broliai ir kiti žmonės šiose pilyse. Baisiausio bado kamuojami, kai nebeliko nei avių, nei jaučių, nei kiaulių, nei karvių bei arklių, jie turėjo misti jų odomis.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 165
Tuo metu brolis Konradas iš Tirbergo Jaunesnysis, Prūsijos žemės maršalas, magistro\nįsakytas, sutelkė visą savo kariuomenę ir įsiveržė į Sūduvos žemės valsčių, vardu\nPakima495; smarkiai jį nusiaubęs, nudeginęs ir apiplėšęs, paėmęs į nelaisvę ir išžudęs\ndaugybę žmonių, patraukė atgal ir vakare perėjo su savo kariuomene užšalusį ežerą,\nvardu Nagutinas496. Rytui išaušus, ledas taip ištirpo, kad niekam nė į galvą nebūtų atėję,\njog jie čia perėjo.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 171
Brolis Konradas, magistras, išmintingas ir apdairus vyras, suprasdamas, kad,\nbraudamiesi per neriją tuo slaptuoju keliu, netikėliai gali pridaryti daug nuostolių bei žalos\nbroliams bei Sembos žemei, pastatydino nerijoje, sūriosios jūros pakrantėje, stiprią pilį,\nkuri buvo vadinama Noihauzu511, kad lietuviai negalėtų netikėtai veržtis į Sembos žemę.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 87
Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist ro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu- sios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji mo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau riai nužudyti. Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Or dinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pa keliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk val dovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skai čių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudegin ti pasiuntė.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 257
20. Apie didžiojo magistro mirtį Mūsų jau minėtais metais, būtent 1330, žiemą, per švento Martyno oktavą (lapkričio 18), Teutonų ordino brolis Jonas iš Endorfo, saksų tautybės, sugundytas velnio bei savo paties nedorybių, nužudė brolį Vernerį, didįjį magistrą, kai tas, atgiedojęs mišparus, ėjo iš bažnyčios, o nužudė todėl, kad tas jį bardavo už jo nusižengimus. O Jonai brolžudy, Pastarajam neįvykdžius susitarimo, Vengrijos feodalams prieštaraujant Lietuvos— Lenkijos bendradarbiavimui, Gediminas grįžo į Lietuvą.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 80
Apie Baigos brolių vienuolišką gyvenimą Vargu ar kas žino, išskyrus tą, kuriam atvira kiekviena širdis ir kuriam nėra jokių paslapčių, kaip skaisčiai gyveno, kokio dorovingo santūrumo ir kokių griežtų vienuoliškų regulų laikėsi Baigos bei kitų minėtųjų pilių broliai. Niekad arba beveik niekad netruko čia maldos namuose maldininkų, ir nerastum šiose pilyse tokio kampelio, kur po vakarinių ar rytmetinių pamaldų tas ar kitas brolis neplaktų rykštėmis savo kūno. Kai kurie vienuoliai, atėję į Engelsbergo pilį248 ir ten pamatę, kuo broliai gyvena ir kaip jie gyvena, paklausė, kuo vardu jų pilis. Kai jiems atsakė, jog Engelsbergas, tai yra Angelų kalnas, šie atrėžė: „Tikrai geru vardu pavadinta pilis, nes jos imbuviai gyvena nelyginant angelai“.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 166
Brolis Mangoldas, magistras, norėdamas, kad kovos su sūduviais, narsiai jo pirmtakų\npradėtos, jo vadovavimo metais ne tik nesilpnėtų, bet kasdien stiprėtų, subūrė visą savo\nkariuomenę ir grabnyčių dieną (vasario 2) įsiveržė į Sūduvos valsčių, vardu Kresmena501,\nkurį niokojo, degindamas ir grobdamas. Be kita ko, sudegino Skomanto, galingo vyro bei\nšio valsčiaus vado, sodybą502 ir, paėmęs į nelaisvę ar išžudęs 150 žmonių, su didžiausiu\ngrobiu sugrįžo namo. Ši kariuomenė, įsiveržusi į minėtąjį valsčių, pasiklydo, tačiau per\nšią klaidą, kurią lėmė dievo apvaizda, niekad nieko be priežasties nedaranti, išsisklaidė\n 499 Plg. pasakojimą apie Skomanto mirtį (D. III, 224).
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 197
Lenkija atgavo savo Pamarį, Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — Elbingą, Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. Smarkiai apkarpytas, likęs Lenkijos vasalu, ordinas savo sostinę per- kėlė į Karaliaučių. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną, bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 394-395
Pasibaigus vestuvių iškilmėms, valdovai \niš visų jėgų įniko rengtis karui su kryžiuočiais. Vytau\ntas, gal dėl senų nuoskaudų \nVytautas įkalina Švit- \nnepasitikėdamas \nŠvitrigaila, \niigailą \ngal įtarinėdamas jį dėl kokių\nnaujų gandų, būgštavo, kad, \nkariuomenei patraukus į Prūsiją, namie gali kilti kokie \nneramumai, todėl liepė šį suimti ir įkalinti Kremeneco \nkalėjime. Jį netrukus paleido rusų sąmokslininkai, nu\nžudę sargybos viršininką Konradą Frankenbergą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 155
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 177
Moteris, suviliota šios dvasios gundymo, niekaip negali išsivaduoti iš jos meilės. Įdomią smulkmeną apie tuos dievaičius mums paliko Prū sijos kronikos . 1247 metais, kai kryžiuočiai jau valdė Pame- dę ir tenykščius žmones lyg ir atvertė į krikščionių tikėjimą, vis dėlto dėl nuolatinių sumaiščių ir kovų su kitų provincijų gyventojais, remiamais Pamario kunigaikščio Sviatopelko, jie, matyt, neturėjo pakankamai laiko pasirūpinti Pamedės vidaus sutvarkymu bei atverstos tautos tikėjimo įtvirtinimu.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 238
Tai buvo 1258 metais“ .\nDybove, prie Torunės, buvo senovės prūsų šventasis ąžuo\nlas arba šventykla, savo viduryje turėjusi neapsakomo didumo\nąžuolą; dėl artimos sienos ji buvo gerai įtvirtinta. Kryžiuočiai\npaėmė ją, įžengdami į Prūsus, ir, kaip pastebi Hartknochas,\ntoje vietoje įkūrė Senąją Torunę.