Kryžiuočių ordinas

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 286

Paga­\nliau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipa­\nžinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo \npažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinė­\nti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą \nir garantuotų sau politinę ramybę. Bet tie įkalbinėjimai neda­\nvė jokio rezultato: žmonės pasipiktino vyriausiuoju žyniu ir \nnet ėmė grasinti jį nužudysiu. Tasai senelis ir toliau nematė \nbūdo, kaip prisidėti prie savo tautiečių gerovės; ėmė galvoti \napie save ir pagaliau, pasprukęs nuo savųjų užsispyrusių ir už­\nkietėjusių savo savasties gynėjų - žynių ir liaudies, pabėgo pas \nkryžiuočius.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 286

Paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai tu­ rėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovė- je, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kry­ žiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti. Paga­ liau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipa­ žinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo pažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinė­ ti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą ir garantuotų sau politinę ramybę. Bet tie įkalbinėjimai neda­ vė jokio rezultato: žmonės pasipiktino vyriausiuoju žyniu ir net ėmė grasinti jį nužudysiu. Tasai senelis ir toliau nematė būdo, kaip prisidėti prie savo tautiečių gerovės; ėmė galvoti apie save ir pagaliau, pasprukęs nuo savųjų užsispyrusių ir už­ kietėjusių savo savasties gynėjų - žynių ir liaudies, pabėgo pas kryžiuočius. Jo asmuo, išvaizda, amžius sukėlė jų ypatingą pa­ garbą, tad, užuot nubaudę mirtimi pagal seniai jam paskelbtą nuosprendį, maloniai jį priėmė, iškilmingai pakrikštijo ir su nuostaba klausėsi jo kalbos.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 309

Visi lietuviai visuomet gėrė tą gėrimą, ypač atlikdami re­\nligines apeigas. Tą tiesą patvirtino vėlesni nei Hartknocho ty­\nrinėjimai, nors tas istorikas, atrodo, abejoja, ar prūsai mokėjo\ndaryti alų iki atsikraustant kryžiuočiams. Paneigimui pakanka\npasakyti, kad B lefo tikrai nepažino, bet savo alų darė labai\nsenu papročiu4.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 413

Kad tai paprasta\nkronikininko spėlionė, yra tokia pat tiesa, kaip tai, kad nėra\nabejonės, jog nei prūsai savo Romonės nepavadino nusižiūrė­\nję į Romos pavadinimą, nei savo krivio nelygino su popiežiu­\nmi. Tačiau kronikininkui, ypač Kryžiuočių ordino kunigui, toks\npalyginimas buvo parankus. Romovę kildinti iš Romos pakan-\n412\n\n## Puslapis 412\n\nkarnai greiti ir mūsų laikų etimologijų mėgėjai, o jei jau pri­\nėjome prie Romos, tai ar reikia stebėtis, kad popiežiaus vie­\nnuolis, vaizduodamasis krivį, atrado jame savo popiežių.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 413

Visų pirma kry­ žiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsi­ kraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie se­ novinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegy­ vavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio lai­ kais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 424

Iš tos seno­\nviškos būties jau daug buvo sunaikinta ir išstumta, kai atsira­\ndo sutartis tarp prūsų tautos ir kryžiuočių. Kai tik ordinas už­\nkariaudavo kurią sritį, kartu joje nelikdavo nei krivių, nei ri­\nkių. Jų viešpatystė baigdavosi akimirksniu, kai tik prasidėda­\nvo ordino valdžia ir kai ji būdavo čiabuvių priimama.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 433

1.\nSeniausias žinomas šito šaltinis yra Simonas Grunau,\nnaujojo Prūsijos istoriko labai suniekintas kronikininkas, o iš\ntikrųjų vertas didesnės pagarbos; ne visuomet pagarbiai ra­\nšantis apie kryžiuočius ir vokiečių tautą - tai tiesa; per daug\nužsidegęs katalikybės šalininkas - ir tai ne paslaptis; kartais\nnekritiškas kompiliatorius ir su daugybe savo laiko ydų - gali­\nma ir su tuo sutikti. Bet jis buvo darbštus rašytojų praleistų\narba nesuprantamų įvykių tyrėjas, turintis rankose gausų šal­\n11 Sirvydo žodynas.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 9

Be to, rengė astronomo Mikalojaus Ko­\nperniko raštus, dalyvavo leidžiant senovės kronikas ir atsimini­\nmus, nušviečiančius Lenkijos - Lietuvos valstybės laikotarpį.\nIstorikas Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti is­\ntorinių dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių Ordino archyvo, pa­\nrašė M. Balinskiui laišką, kuriame apibūdino liūdną istorijos \nmokslo būklę.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 92

Apie Svečės pilies pastatymą ir jos užpuolimą Todėl broliai, matydami, jog jiems gresia nauji karai, atsižadėjo Sartovicų pilies ir ją su visa kuo perdavė savo bičiuliui Samborui, Sventopelko sūnui1. Kokie keisti, kokie be galo nuostabūs dalykai: vaikai stojo prieš savo tėvą dėl šio žiaurumo, su kuriuo jis žemino tikėjimą ir tikinčiuosius! Šitai padarę, broliai išleido pasiuntinius pas apaštališkojo sosto legatą ir didįjį magistrą, pranešdami jiems apie naują karą ir Prūsijos žemės padėtį. Šitai išgirdęs, 1245 legatas pats paskelbė kryžiaus karą prieš minėtąjį tironą ir įsakė jį skelbti apaštališkojo sosto vardu įvairiose karalystėse bei provincijose. Kadangi klastinga piktybė ir piktas vylius neša džiaugsmą niekšingiems žmonėms, kai jie gali daryti blogus darbus, ir skatina dar didesnėms blogybėms, todėl ir Sventopelkas, be galo didžiuodamasis Santyro pilimi, pastatyta kenkti tikėjimui ir tikintiesiems, pradėjo statyti prieš dabartinį Kulmo miestą naują pilį, pavadintą Sveče285 ir turėjusią trukdyti broliams plaukioti Vysla aukštyn ir žemyn.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 179

**Ūkis.** Pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemdirbystė. Bet ji gana sunkiai klestėjo: ją trukdė nuolatiniai kryžiuočių už- puolimai, kurių kartais būdavo bent po 4—5 ar net po daugiau per vienerius metus.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 34

**Prūsus** sudarė keletas kilčių, kurių tik vakariausios bu-\nvo vadinamos prūsais. XIII amž. į čia atsikraustęs vokiečių\nkryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 155

Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug­ nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au­ kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka­ nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni­ gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu­ sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 87

Juk val­ dovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skai­ čių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudegin­ ti pasiuntė. Juk taip pat nedorai Ordinas elgiasi ir su garbin­ gąja dvasininkijos diduomene, kaip antai arkivyskupais Jo­ nu ir Fridrichu, juk tokius kraštus kaip Žiemgalą bei kitus verčia dykynėmis, visada sakydami, jog visa tai daroma krikščionybei ginti. „Noriai (tęsia toliau) liausimės puldinė­ ję krikščionių žemes, iš tiesų esame linkę prisidėti prie to tikėjimo skleidimo, ką rodo tai, kad daug minoritų laikome savo žemėj, kuriems suteikėme visišką laisvę krikštyti, 71 šiame sutvirtintame mieste, papras­ tai tariant, nukariautame ir visai pe­ lenais virtusiame, daugeliui Kristų tikinčiųjų nuo ginklo žuvus, dešimt tūkstančių abiejų lyčių žmonių su savimi paėmė ir išsivarė].

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 48

Susirėmė su jais vokiečiai ties Rudamina, pusantros mylios atstumu nuo miesto; ir šis mūšis, ir Vilniaus pilių atsilaikymas, pastūmėjo kryžiuočius leistis į derybas su Algirdu ir Kęstučiu, kurie pirmieji pa­ reiškė tokį norą25. Galop buvo sudaryta taikos sutartis, ku­ ria kryžiuočiai įsipareigojo palikti neliestą Vilniaus dalį, dar nenukentėjusią nuo ugnies; į Vilniaus ir Trakų pilis buvo pakviestas maršalas, arkikomtūras ir daugelis aukštesniųjų vokiečių riterių. Ten puikiai pavaišinti, dosniai apdovanoti, pagaliau paliko miestą ir šalį.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 77

Prūsijos žemės tikintiesiems. Šie laivai padėjo pastatyti dvi pilis: Elbingo ir Baigos ir apsaugoti Gėlo vandens marias241 nuo netikėlių, kurie nuo to laiko nebedrįso čia nė vienas pasirodyti. Tiedu laivai po daugelio metų buvo paskandinti Drūsinės ežere. Šitaip įvykdęs maldininko įžadus, tas pats valdovas sugrįžo į savo kraštą, palikęs Prūsijoje didelę kariuomenę, turėjusią baigti statyti Elbingo pilį.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 269

Tačiau, kai joje dar prieš bendrą prūsų tautos žlugimą įvyko politinių pokyčių, ten apsi­ gyveno kryžiuočių, daugiausia iš Lietuvos atsikėlusių žmonių, dėl to ją ligi šiol vadina prūsų Lietuva. Jos sos­ to arba svarbesnė pilis buvo Salava, be to, manoma, kad Tilžės apylinkėse. Ten, miškuose, yra akmeninių pas­ tatų griuvėsių ir ant kalvų piliaviečių, primenančių žilą šios žemės senovę. Ptolemėjas žinojo Salavijos gyvento­ jus slavinu vardu; iš to galima spręsti, kad Rusios egzis­ tavimo laikais didelė dalis šios žemės II krikščioniškosios eros amžiuje buvo žinoma Skalvos arba Rusios vardu, kuriuo ją ir vadino svetimšaliai.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 122

Vok. Ordinas nenorėjo nusileisti. Apie Vytautą jis skelbė Vak. Europoje, kad tai yra labai pavojingas katalikams valdo­ vas, nes visas pilis paveda stačiatikiams ir susideda su toto­ riais, kurie veržiasi Europon.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 238

Tai buvo 1258 metais“ .\nDybove, prie Torunės, buvo senovės prūsų šventasis ąžuo­\nlas arba šventykla, savo viduryje turėjusi neapsakomo didumo\nąžuolą; dėl artimos sienos ji buvo gerai įtvirtinta. Kryžiuočiai\npaėmė ją, įžengdami į Prūsus, ir, kaip pastebi Hartknochas,\ntoje vietoje įkūrė Senąją Torunę.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 102

Kadangi prūsų daugėjo ir daugėjo, broliai galop buvo priversti sudaryti štai šitokią sutartį. Jie davė įkaitus — brolį Henriką, vadinamą Boteliu307, maršalą, bei tris kitus brolius, kurių reikalavo prūsai, kad kiti, paimti į nelaisvę, išliktų gyvi. Šitokia sutartis nepatiko dievo numylėtam broliui Jonui, Baigos vicekomtūrui, kuris nuoširdžiai įkalbinėjo brolius, pasikliovus viešpačiu, drąsiai stoti į kovą. Kai visų kitų nuomonė paėmė viršų ir kai davė įkaitus, apie kuriuos jau esame kalbėję, prūsai, sulaužę taikos sutartį, užpuolė ir nužudė 54 brolius bei visus kitus, ten buvusius, 1249 viešpaties metais308 lapkričio 29 d. Po šių žudynių vienas notangas pamovė ant ieties brolio Jono, minėtojo vicekomtūro, galvą ir, ją pakėlęs aukštyn, pasakė: „Jeigu broliai būtų paklausę tavo patarimo, tikrai nebūtų buvę nukauti“.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 140

Tais pačiais 1409 m. Lietuvoje buvo nederlius. Jogaila, norė- damas padėti Lietuvai, siuntė jai javų. Tačiau ordinas Ragainėje juos sulaikė. Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė, ir jis, jau nebesislėpdamas, nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 17

Kronikoje itin ryškus teologiniai momentai. Pratarmėje autorius pranašo Danieliaus žodžius panaudoja Kryžiuočių ordino nuopelnams Prūsijoje pabrėžti. Pirmosios dalies įvade tvirtinama, kaip Kristus pastatęs bažnyčią ir parėmęs ją septyniais šulais, t. y. septyniais sakramentais, taip dievo vietininkas žemėje popiežius Celestinas III Jeruzalėje įkūręs bažnyčios naudai šventosios Marijos Teutonų ordino ligoninę ir paskyręs septynis šulus, septynis brolius — landkomtūros, arba provincijų valdytojus, Livonijai, Prūsijai, Vokietijai, Austrijai ir kt. Šių namų pagrindą sudaręs didysis magistras ir kapitula, jų niekas negalėsiąs sugriauti, nes jie pastatyti „ant tvirtos uolos, o toji uola — Kristus“.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 5

Tai oficialus Kryžiuočių ordino valstybės kūrinys. Kronikoje plačiai nušviečiamas Kryžiuočių ordino įkūrimas XII a. pabaigoje, agresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a. pirmojoje pusėje. Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 197

Lenkija atgavo savo Pamarį, Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — Elbingą, Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. Smarkiai apkarpytas, likęs Lenkijos vasalu, ordinas savo sostinę per- kėlė į Karaliaučių. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną, bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 124

123 Kai 1253 metų pradžioje susiklostė draugiški Pamario kunigaikščių ir kryžiuočių santykiai, kurie laidavo jiems saugumą nuo Vyslos pusės, jie tuojau pat ėmė stengtis užkariauti Prūsiją. Ypač vokiečių godumą skatino tur­ tinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją užkariauti nepavyko. IŠ kaimyninių provincijų jiems grėsė toks pavojus, kad, norint lengviau užimti Sembą, pirmiau­ sia reikėjo užimti kitą Bartos dalį, užkariauti Galindą, sutramdyti jotvingius ir nutraukti j*ų ryšius su Panemu­ nės kraštais. Buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, jei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio są­ jungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or­ 1 Henning.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 18

Norint atremti visus Ordinui keliamus priekaištus ir įgyvendinti vidaus reformą,\ndidžiajam magistrui Verneriui reikėjo kronikos. Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne\ntik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos,\nKryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą\nprieš Lietuvą.\n Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų\nfeodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 93-94

3 baigiamas tokiais žodžiais: Cupientes igitur, ut veritatis testimonium, quod coram vest­ ra protulimus sanctitate, fratribus pre- notatis, utile et laudabile fiat nostrorum duximus apensione fieri evidens sigil­ lorum [Taigi trokšdami, kad liudiji­ mo tikrumas, kurį jūsų šviesybės akivaizdoje iškėlėme broliams minė­ tiems, būtų naudingas ir verta, pa­ raginame, kad būtų matomas prika­ binus mūsų antspaudusl. 77 ## Puslapis 94 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Jeigu dabar išnagrinėtume viską, ko tik kelerių metų tarps­ niu būta Ordino santykiuose arba su Lenkijos karaliumi, kad ir Pamario valdymo klausimu, arba su lenkų vyskupais dėl dešimtinės ir šv. Petro skatiko rinkliavų, arba su Rygos arki­ vyskupu, turint omenyje senus jo skundus, arba su Lietuvos valdovu, už ir prieš kryžiuočius popiežiaus rūmuose Avinjo­ ne tieka priporinta, tad lengvai suprastume, kaip popiežiui bu­ vo neapsakomai sunku ir, žinia, dėl savo padėties, minėtų kraš­ tų tolybės, santykių nesupratimo, net neįmanoma išnarplioti savaime susipainiojusių, o kartais ir tyčia suveltų sruogų, suk­ tybę nuo tiesos atskirti ir stoti pozicijon, kuri jam, kaip aukš­ čiausiajam teisėjui, derėtų, kad tartų griežtą galutinį nuosp­ rendį įnirtingo pykčio apimtoms pusėms.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 28

Kovodamas \nprieš giminingų lietuviams pagonių prūsų gentis Mozūrijos kunigaikštis \nKonradas 1230 m. pakvietė kurtis Kulmo žemėje prie Vyslos Vokiečių \nordino riterius (kryžiuočius). Ši fatališka klaida daug kainuos lenkams \nir lietuviams – Ordinas pajungė prūsus, o 1236 m. popiežius jau skelbia \nkryžiaus žygį prieš lietuvius.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 106

kad jų kilmingieji pasiūlė karaliui įkaitų, maldaudami jų pagailėti ir nežudyti visų žmonių. Paskui jis atžygiavo į Kvedenavos324, Valdavos325, Kaimo326 ir Tepliavos327 valsčius, ten kai kurie, bijodami, kad ir čia jis nepridarytų panašių skerdynių kaip kitur, atidavė jam įkaitais savo sūnus, galvomis prisiekdami nuolankiai paklusti tikėjimui ir broliams. Viską tinkamai sutvarkęs, karalius perdavė broliams minėtuosius įkaitus, o pats nužygiavo prie kalvos, kurioje dabar stovi Karaliaučiaus pilis, patardamas broliams čia pastatyti pilį tikėjimui ginti ir palikdamas jiems puikių, tikrai karališkų dovanų šiai statybai. Sitai užbaigęs ir įvykdęs maldininko įžadus, sugrįžo karalius į savo karalystę, žygyje praradęs nedaug savo žmonių.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 22

Revelis [Talinas] už savo atsiradimą dar anksčiau turi būti dėkingas danams. Teutonų ordinas, XIII amžiuje pavergęs prūsus ir prislopinęs lietuvių pa­ gonybę, Baltijos pakrantėse pagausino miestų ir pilių. 1255 me­ tais iškilo Karaliaučius, įkurtas padedant Čekijos karaliui Oto­ kami; Torunę -1235 metais, Malburgas [Marienburgas] -1281 metais, pastatyti kryžiuočių; galiausiai XIV amžiuje buvo įkurti bemaž visi Varmės miestai.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 84

Sventopelko sukeltas tikėjimo bei tikinčiųjų persekiojimas Prūsijoje Gyveno Pomeranijos žemėje kunigaikštis, vardu Sventopelkas, sūnus nedorybių ir pragaišties, pasak šventojo rašto, be galo klastingos ir suktos širdies; prūsų tautą, neseniai priėmusią Kristaus tikėjimą, jis pradėjo taikiais žodžiais raginti griebtis klastos, sudarė sąjungą su ta sąlyga, kad jie išvarysią jėga iš Prūsijos žemės Teutonų ordino brolius ir kitus krikščionis266; jiems ši kalba rodėsi esanti gera, daug kas persimetė į jo pusę, ir beveik visi jam prijautė. Kai šitai įvyko, šis kunigaikštis sutvirtino savo pilis Vyslos pakrantėse ir jose įkurdino nuodėmingus žmones, nedoringus vyrus ir nusikaltėlius, kurie tapo broliams nelyginant kilpa po kaklu. Mat išėję iš šių pilių, jie, pastebėję pro šalį plaukiančius brolių valdinius, staiga juos užpuldavo ir smarkiai sumušdavo, pasigrobdami didelį grobį; vienus ėmė į nelaisvę, kitus be pasigailėjimo žudė ir šitaip aplinkui liejo krikščionių kraują; tokie dažni būdavo tie antpuoliai, kad ilgainiui niekas nesiryždavo broliams patarnauti ir pristatyti Elbingo, Baigos bei kitų vietų broliams maisto, kurio jiems labai reikėjo. Visa tai broliai buvo linkę verčiau kęsti be galo nuolaidžiai ir kantriai, nei, pradėjus gintis, kelti ranką prieš viešpaties pateptąjį.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 197

Ilgokai jam grasinę, galop tarėjai paprašė\nteisėją jo pasigailėti, o jį paakino tučtuojau pakeisti savo gyvenimo būdą. Kai brolis\nHenrikas pasižadėjo įstoti į Teutonų ordiną, išnyko visas šis sambūris ir visi šie regėjimai.\nKai sugrįžo išbalęs ir priblokštas į savo pilį, papasakojo visa, ką matęs, savo žmonai,\nkilmingai, jaunai ir švelniai moteriai, kuri, jo paprašyta skyrybų, ryžtingai atsisakė.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 255

Tais pačiais metais brolis Verneris, didysis magistras, generalinėje kapituloje nutarė,\nkad mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimo garbei bei šlovei kunigai po sumos\nkiekvieną dieną turį skaityti evangeliją: „Pradžioje buvo žodis” su eilute: „Parodyk mums,\nviešpatie, savo gailestingumą” ir kolektą: „Visagalis amžinasis dieve, nukreipk mūsų\nveiksmus, kaip tau patinka”, o tardami „Ir žodis tapo kūnu”, broliai turį pulti ant kelių ir\nklūpoti iki kolektos galo.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 17

Lietuvos Didžioji Kunigaikštija dėl Vo-\nkiečių ordino pavojaus pamažu stiprino \nryšius su Lenkija, o XV–XVI a. perėmė \nkrikščionišką Vakarų kultūrą. XVI a.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 34

XIII amž. į čia atsikraustęs vokiečių\nkryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus. Vėliau nuka-\nriautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi va-\ndino prūsais.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 65

jis įsiveržė į Vilniaus srities Medininkus ir,\npabuvęs ten astuonias dienas, grįžo su dideliu grobiu^1 ).\nMatydamas Vytauto pastangas neinant veltui, Ordinas ma­\ntė reikalą taip pat išplėsti Lietuvos pasienyje akciją. Dar\nvasarą tam reikalui magistras įsakė netoli Gardino pastatyti dvi\npilis: Naująjį Gardiną ir Metenburgą (Meteną), kame buvo pa­\ntalpintos kryžiuočių įgulos.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 99

Ordino kariuomenė, sudaryta iš pėstininkų, raitelių ir arti­ lerijos, buvo už abi sąjungininkų (lietuvių ir lenkų) kariuomenes geresnė. Ji buvo geriau ginkluota, sutvarkyta, drausminga ir kovose patyrusi, — tai buvo visos Europos kariuomenių pavyz­ dys. Nuolatinę kariuomenę sudarydavo Ordino broliai, o karui ištikus kviesdavosi ir samdydavosi riterių iš įvairių Europos kraštų.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 102

Kadangi prūsų daugėjo ir daugėjo, broliai galop buvo priversti sudaryti štai šitokią sutartį. Jie davė įkaitus — brolį Henriką, vadinamą Boteliu307, maršalą, bei tris kitus brolius, kurių reikalavo prūsai, kad kiti, paimti į nelaisvę, išliktų gyvi. Šitokia sutartis nepatiko dievo numylėtam broliui Jonui, Baigos vicekomtūrui, kuris nuoširdžiai įkalbinėjo brolius, pasikliovus viešpačiu, drąsiai stoti į kovą. Kai visų kitų nuomonė paėmė viršų ir kai davė įkaitus, apie kuriuos jau esame kalbėję, prūsai, sulaužę taikos sutartį, užpuolė ir nužudė 54 brolius bei visus kitus, ten buvusius, 1249 viešpaties metais308 lapkričio 29 d. Po šių žudynių vienas notangas pamovė ant ieties brolio Jono, minėtojo vicekomtūro, galvą ir, ją pakėlęs aukštyn, pasakė: „Jeigu broliai būtų paklausę tavo patarimo, tikrai nebūtų buvę nukauti“.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 117

Todėl, norėdami visiškai išnaikinti viešpaties žmones, jie susibūrė ir apgulė Karaliaučiaus, Kroicburgo bei Bartenšteino pilis. Kiekvieną pilį apsupo trimis stipriais kuorais [tria propugnacula], kur budėjo kariai, karingi ir įgudę kariauti, todėl apsuptieji negalėjo nei įeiti, nei išeiti iš pilies. Vargu ar kas stengtų apsakyti, kiek atrėmė antpuolių, kokių patyrė pavojų, kokį nepakeliamą alkį ir šiaip stygių kentė apsuptieji broliai ir kiti žmonės šiose pilyse. Baisiausio bado kamuojami, kai nebeliko nei avių, nei jaučių, nei kiaulių, nei karvių bei arklių, jie turėjo misti jų odomis.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 60

Prūsams dar ir dėl to buvo sun- kiau gintis nuo ordino, kad jie neturėjo vieningos valstybės; jų smulkūs kunigaikštėliai, savitarpy nesugyvendami, negalėjo sutartinai gintis nuo priešo. Todėl ordinas per 50 metų nukariavo visas aisčių gimines tarp Vyslos ir Nemuno ir, priėjęs Nemuną, susidūrė jau su vieninga Lietuvos valstybe, su kuria vėl pradėjo ilgą karą. Tuo tarpu visos kiltys, buvusios anapus Nemuno, liko amžinoje vokiečių vergovėje.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 167

) pageidaujamu valdovu kunigaikštį \nŽygimantą Kaributaitį, savo sūnėną. Vilniaus miesto reikšmė \njau anais laikais buvo tokia didelė, kad lygia greta svarbiausių \nkaralystės miestų, jam buvo leista laiduoti sutarties, sudarytos \nsu kryžiuočiais (1422 metais) prie Osos upės, patikimumą77.\n75\nŽr.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 39

Be to, nemaža tokių, kurie, gilaus širdies pamaldumo skatinami, su begaliniu uolumu patarnauja ligoninėse pasilpėliams ir paliegėliams, sergantiems šiurpiomis ligomis. Garbingą ir naudingą vietą ordine užima dvasininkai, kurie taikos metu, visur pasklidę nelyginant kibirkštys, skatina brolius pasauliečius stropiai laikytis regulos, laiko pamaldas ir teikia sakramentus, o skubantiems į kruvinas žudynes vardan gyvenimo ar mirties rodo nukryžiuotojo viešpaties pavyzdį, šitaip keldami kovotojų narsą; su begaline dvasios malone jie teikė savo patarnavimus visiems — ir tvirtiems kariams, ir silpniems paliegėliams, nešdami jų sąžinei paguodą paskutinę gyvenimo valandą. Štai šį dvasios palaimą teikiantį ordiną, nuolatos šventosios bažnyčios labui plečiantį savo veiklą, rėmė įvairūs popiežiai, palankia akimi stebėję jo darbą ir patvirtinę jam suteiktas gausias privilegijas, imunitetus ir laisves154.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 201

Tų pačių metų rudenį, kai jau buvo atstatytas minėtasis papilys, o jame sukrauta visi\ngrūdai bei javai, ten nužygiavo tas pats komtūras su savo broliais bei raiteliais ir antrą\nkartą sudegino tą papilį, paimdamas į nelaisvę ar nukaudamas visus žmones, kuriuos\nten užtiko.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 80

Apie Baigos brolių vienuolišką gyvenimą Vargu ar kas žino, išskyrus tą, kuriam atvira kiekviena širdis ir kuriam nėra jokių paslapčių, kaip skaisčiai gyveno, kokio dorovingo santūrumo ir kokių griežtų vienuoliškų regulų laikėsi Baigos bei kitų minėtųjų pilių broliai. Niekad arba beveik niekad netruko čia maldos namuose maldininkų, ir nerastum šiose pilyse tokio kampelio, kur po vakarinių ar rytmetinių pamaldų tas ar kitas brolis neplaktų rykštėmis savo kūno. Kai kurie vienuoliai, atėję į Engelsbergo pilį248 ir ten pamatę, kuo broliai gyvena ir kaip jie gyvena, paklausė, kuo vardu jų pilis. Kai jiems atsakė, jog Engelsbergas, tai yra Angelų kalnas, šie atrėžė: „Tikrai geru vardu pavadinta pilis, nes jos imbuviai gyvena nelyginant angelai“.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 253

Tuo metu 60 brolių ir būrys vyrų iš Prūsijos patraukė link Gardino pilies, tačiau, patyrę, jog tie perspėti, pasiuntė 400 vyrų, kurie įsiveržė į šios pilies apylinkes, apiplėšė jas ir sugrįžo ten, kur stovėjo brolių kariuomenė. Kitą dieną, kai lietuviai, manydami, jog broliai bus patraukę į savo žemę, ėjo į savo laukus, broliai su visa savo kariuomene užgriuvo mūsų minėtą žemę ir per šešias mylias ją nusiaubė, degindami bei grobdami. Be to, daug šios pilies kilmingųjų, apie 94 žmones, su visais savo namais ir šeimyna prisidėjo prie brolių ir, atvykę į Prūsiją, priėmė krikšto malonę.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 65

Tose pilyse buvusius Ordino ka­\nrius ir pirklius Vytautas paėmė nelaisvėn.\nPainformuotas apie galutinius Vytauto žygius, Jogaila\nrugpiūčio mėn.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 65

Tose pilyse buvusius Ordino ka­\nrius ir pirklius Vytautas paėmė nelaisvėn.\nPainformuotas apie galutinius Vytauto žygius, Jogaila\nrugpiūčio mėn.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 26

Vokiečių Ordinas, bekariaudamas įsigijo Prūsuose didelius\nžemės plotus ir juos kolonizuodamas, darėsi vis stipresnis, Lai­\nmėjęs Vislos žiotis ir Pamarį (1309 metais) ir išplėtęs savo pre­\nkybą su tolimais Vakarų Europos miestais, nors vis labiau tolo\nnuo pirmykštės Ordino dvasios, bet turėdami pilną iždą pinigų,\ndaug stiprių pilių ir nuolat iš Vakarų Europos plaukiančių jėgų,\nkryžiuočiai kasmet po kelis kartus puldavo Lietuvą, išniokoda­\nmi plačias jos sritis, degindami gyvenamas vietas ir žmones iš­\nsivesdami nelaisvėn. Kęstučiui dar smarkiau, negu pirmtakū­\nnams, tenka gintis nuo Ordino įsiveržimų, nes tada magistro\nvaldžią turėjo veiklus ir energingas vokietis Vinrichas von Kni­\nprodė (1351—1382).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 201

Tų pačių metų rudenį, kai jau buvo atstatytas minėtasis papilys, o jame sukrauta visi\ngrūdai bei javai, ten nužygiavo tas pats komtūras su savo broliais bei raiteliais ir antrą\nkartą sudegino tą papilį, paimdamas į nelaisvę ar nukaudamas visus žmones, kuriuos\nten užtiko.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 21

1410 Žalgirio (Griunvaldo) mūšis. Lenkijos ir Lietuvos jungtinė kariuomenė sutriuškina Vokiečių ordiną, kėlusį grėsmę abiejų valstybių egzis- tencijai. 1569 Liublino unija.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 21

1392–1430 žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto valdymo metai. 1410 Žalgirio (Griunvaldo) mūšis. Lenkijos ir Lietuvos jungtinė kariuomenė sutriuškina Vokiečių ordiną, kėlusį grėsmę abiejų valstybių egzis- tencijai.