Kryžiuočių ordinas

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 197-198

Gal tik Lietuvos ne- prisidėjimas ir išgelbėjo ordiną. Nors ir merdėdamas, ordinas betgi dar išgyveno daugiau, kaip 50 metų. Atitekusi Branden- burgo hercogams, jo valstybė išaugo į pavojingą kaimyną ir to- liau germanizavo pavergtuosius Mažosios Lietuvos lietuvius.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 171

Brolis Konradas, magistras, išmintingas ir apdairus vyras, suprasdamas, kad,\nbraudamiesi per neriją tuo slaptuoju keliu, netikėliai gali pridaryti daug nuostolių bei žalos\nbroliams bei Sembos žemei, pastatydino nerijoje, sūriosios jūros pakrantėje, stiprią pilį,\nkuri buvo vadinama Noihauzu511, kad lietuviai negalėtų netikėtai veržtis į Sembos žemę.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 81

Dabar visa garbė ir\nšlovė, kurią savinosi Prūsų Ordinas, kaip kovotojas su netikin­\nčiais, turėjo atitekti Vytautui, galvojančiam nukariauti visus\ntotorius, tarpininkaujant Tochtamyšui, pretendentui į jų sostą.\nKai Timur-Kotlogas, Kipčako chanas, pareikalavo išduoti\njam pabėgėlį Tochtamyšą, tai Vytautas atsisakė.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 72

Kai garsas apie naują Kristaus kryžiaus žygį nuskambėjo po visas Vokietijos karalystės žemes, kai buvo paskelbtas naujas karas, kuriam viešpats pasirinko Prūsijos žemę, kai buvo pažadėta naujo karo dalyviams atlaidų bei laisvių, subruzdo visi tie, kuriems širdis sujaudino dievas, būtent šaunūs ir garsūs Vokietijos kariai; prisisegę prie peties kryžių, jie rengėsi į karą keršyti už nukryžiuotojo viešpaties kančias, kratydamiesi visko, kas galėtų trukdyti jų šventiems ketinimams. Mat jie pakluso šiems išganingos Jeronimo paskatos žodžiams, bylojantiems: „Jeigu tavo tėvas atsistos pas slenkstį, o tavo brolis pakibs tau ant kaklo, o tavo motina parodys tau krūtis, kurias tu esi žindęs, skubėk, pamynęs po kojomis tėvą, skubėk, pamynęs po kojomis motiną, ir pulk prie kryžiaus karo vėliavos“. Padedamas šių maldininkų, atvykusių į Torunę, magistras brolis Hermanas ir pastatė Kulmo pilį bei miestą viešpaties dievo 1232 metais toje vietoje, kur dabar yra senoji pilis223.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 197

Smarkiai\napkarpytas, likęs Lenkijos vasalu, ordinas savo sostinę per-\nkėlė į Karaliaučių. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne\ntik iki panaikinant ordiną, bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų\nkunigaikštijai. O Lenkijai Torno taika tekusios žemės išbuvo\njos valdžioje iki valstybės padalinimo (1772 m.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 87

Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist­ ro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu- sios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji­ mo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau­ riai nužudyti. Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Or­ dinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pa­ keliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk val­ dovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skai­ čių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudegin­ ti pasiuntė.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 26-27

Dėl tos nelemtos padėties\nkryžiuočių grobuoniškumas irgi ilgam buvo užtveręs kelią bet\nkokiai pažangai visoje mūsų žemėje. Išsami šio miesto istorija pa­\nteiks skaitytojams įrodymų ir patikinimų dėl tų kelių pastabų apie\n10\n\n## Puslapis 27\n\nI V A D A S\nLietuvos miestus, kurias mes leidome sau išdėstyti šio veikalo\npradžioje.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 166

Brolis Mangoldas, magistras, norėdamas, kad kovos su sūduviais, narsiai jo pirmtakų\npradėtos, jo vadovavimo metais ne tik nesilpnėtų, bet kasdien stiprėtų, subūrė visą savo\nkariuomenę ir grabnyčių dieną (vasario 2) įsiveržė į Sūduvos valsčių, vardu Kresmena501,\nkurį niokojo, degindamas ir grobdamas. Be kita ko, sudegino Skomanto, galingo vyro bei\nšio valsčiaus vado, sodybą502 ir, paėmęs į nelaisvę ar išžudęs 150 žmonių, su didžiausiu\ngrobiu sugrįžo namo. Ši kariuomenė, įsiveržusi į minėtąjį valsčių, pasiklydo, tačiau per\nšią klaidą, kurią lėmė dievo apvaizda, niekad nieko be priežasties nedaranti, išsisklaidė\n 499 Plg. pasakojimą apie Skomanto mirtį (D. III, 224).

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 51

Suvažiavime \ntaip pat dalyvavo Maskvos didžiojo kunigaikščio ir Tverės kunigaikščio \npasiuntiniai, Riazanės, Odojevo, Didžiojo Naugardo, Pskovo kunigaikš-\nčiai, popiežiaus legatas, Vokiečių ordino, Aukso ordos, Moldavijos, Da-\nnijos karaliaus ir Bizantijos imperatoriaus pasiuntiniai. Lucko suvažiavi-\nmas rodė LDK ir Vytauto vaidmens svarbą regione, o į Lietuvos istoriją \nįėjo pirmiausia dėl Vytauto vainikavimo plano, kurį rėmė Zigmantas I \nir Vokiečių ordinas, siekdamas sukurti regione atsvarą Lenkijai. Vytau-\nto apsisprendimas priimti imperatoriaus siūlomą vainiką ir pareiškimas, \nkad tai daro „niekieno neatsiklausdamas“, reiškė, kad jis tampa suvereniu \nvaldovu.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

PDF 259

* Kryžiuočiai atsisakė nuo Žemaitijos 1411 m. Toninės taikos sutartimi, bet tik ligi Jogailos ir Vytauto mirties. Galutinai ir vi­ siems laikams atsisakė pagal 1422.1X.27 talkos sutartį, sudarytą prie Melno ežero.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 280

Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, ku­\nrios vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Da­\nlyvavimas tarpe riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą\ntikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui\natsiliepti.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 41

Dievas jam buvo suteikęs tokių malonių, kad visi jį mylėjo, ir apie jį iš tiesų galima sakyti, jog buvo mielas dievui ir žmonėms. Jį didžiai vertino ir popiežius, ir imperatorius, nekalbant apie kitus kunigaikščius bei didžiūnus, ir šitaip buvo jų širdis prie savęs palenkęs, kad gaudavo visa, ko beprašydavo savo Ordino garbei bei naudai. Kai venedai buvo smarkiai sutramdyti po maišto, sukelto prieš imperiją, jie paaukojo imperatoriui Fridrichui II ypatingą dovaną — didelę dalį šventojo kryžiaus, kurią imperatorius perleido šiam magistrui, pasiuntusiam ją savo ruožtu į Prūsijos kraštą, į Elbingo pilį, kur po šiai dienai ji krikščionių didžiai gerbiama dėl dažnų stebuklų, kuriuos viešpats padaro per tą kryžių.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 196

Moteris, tiek kartų ir taip smarkiai bauginama siaubingų bildesių, daugel sykių gąsdinama stebuklingų balsų, nebeturėjo jėgų ilgiau priešintis šventam vyro sumanymui, todėl ir nusileido, duodama jam valią stoti į bet kurį vienuolyną. Šitaip atgavęs laisvę, jis, atvykęs į Prūsijos kraštą, davė įžadus Teutonų ordinui; kaip anksčiau, būdamas pasauliečiu, pranoko savo bendrus piktadarybėmis, taip dabar, būdamas vienuolyne, pralenkė kitus brolius dorybėmis. Vieną kartą, sunkios negalės kamuojamas, jis išvydo žydą ir krikščionį, apsivilkusius begardų drabužiais, vienas stovėjo dešinėje, kitas — kairėje, jiedu ginčijosi dėl tikėjimo tiesų, ir žydas, nuginčijęs krikščionį, tarė: „Henrikai, dabar girdėjai, kad tavo tikėjimas negali tavęs išganyti, tad išpažink žydų tikėjimą“.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 139

Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 299

Bet nuolat kabantis vokiečių ordino pavojus per\nvisą XIV amžių buvo buvęs akstinas vesti derybas ir kokiu nors\nbūdu priimti priešo išpažįstamą, t. y. vokiškąjį tikėjimą.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 71

Taip pat, jei bus [tarp jų] riterių ir ginklanešių, duosime \njiems pajamų ir žemės, kiek norės; pirkliams, meistrams, ra­\nčiams, svaidomų pabūklų gamintojams, kurpiams ir [kitiems] \nbet kokios srities amatininkams suteikiame laisvę; įeiti į mū­\nsų žemę ir išeiti [iš jos] drauge su žmonomis, vaikais ir galvi­\njais be jokių rinkliavų arba muitų ir nedarant jokių kliūčių.\nNors kryžiuočiai dėl aukščiau minėtojo reikalo mūsų įžei­\ndimui sudegino mūsų antspaudą, matyt, [tuo tikslu], kad \nužgniaužtų dievo pradėtą [darbą] ir apdumtų žmonėms akis,\n• -\n55\nC' ■^la ir toliau cit.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 198

Po to ji kiekvieną\nnaktį girdėjo siaubingą bildesį, nelyginant kas kūju būtų daužęs į sieną, ir balsą, kuris\nsakė: „Henrikai, kelkis melstis, nes tavo broliai jau pakirdę“. Moteris, tiek kartų ir taip\nsmarkiai bauginama siaubingų bildesių, daugel sykių gąsdinama stebuklingų balsų,\nnebeturėjo jėgų ilgiau priešintis šventam vyro sumanymui, todėl ir nusileido, duodama\njam valią stoti į bet kurį vienuolyną. Šitaip atgavęs laisvę, jis, atvykęs į Prūsijos kraštą,\ndavė įžadus Teutonų ordinui; kaip anksčiau, būdamas pasauliečiu, pranoko savo bendrus\npiktadarybėmis, taip dabar, būdamas vienuolyne, pralenkė kitus brolius dorybėmis.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 177

Moteris, suviliota šios dvasios gundymo, niekaip negali išsivaduoti iš jos meilės. Įdomią smulkmeną apie tuos dievaičius mums paliko Prū­ sijos kronikos . 1247 metais, kai kryžiuočiai jau valdė Pame- dę ir tenykščius žmones lyg ir atvertė į krikščionių tikėjimą, vis dėlto dėl nuolatinių sumaiščių ir kovų su kitų provincijų gyventojais, remiamais Pamario kunigaikščio Sviatopelko, jie, matyt, neturėjo pakankamai laiko pasirūpinti Pamedės vidaus sutvarkymu bei atverstos tautos tikėjimo įtvirtinimu.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 87

Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Or­ dinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pa­ keliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk val­ dovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skai­ čių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudegin­ ti pasiuntė. Juk taip pat nedorai Ordinas elgiasi ir su garbin­ gąja dvasininkijos diduomene, kaip antai arkivyskupais Jo­ nu ir Fridrichu, juk tokius kraštus kaip Žiemgalą bei kitus verčia dykynėmis, visada sakydami, jog visa tai daroma krikščionybei ginti.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 47

6. Apie tai, kaip popiežius patvirtino visa, kas aukščiau išdėstyta, ir paskatino brolius į kovų Kai Romos kurija išgirdo (1230) minėtojo kunigaikščio pagalbos šauksmą apie Lenkijos žemių nuniokojimą, švenčiausiasias tėvas bei valdovas popiežius Grigalius IX, užjausdamas kunigaikštį ir norėdamas užbėgti už akių būsimiems pavojams, patvirtino viešpaties vardu susitarimą su Teutonų namų ordino broliais, teisėtai ir išmintingai sudarytą, o minėtuosius brolius įpareigojo, pažadėjęs nuodėmių atleidimą, keršyti už kančias, viešpaties kentėtas ant kryžiaus, ir atgauti netikėlių užimtas, bet krikščionims priklausomas žemes. Ragindamas juos į kovą, jis sakė (1 Mak 3.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 312

Pa­ dėjo net tada, kai tam priešingi buvo veik visi Lenkijos didikai, kurie buvo ten faktiški padėties viešpačiai. Labai aukštai savo ir visos Lietuvos vardą pakėlė sudarydamas kompaniją prieš Ordiną, kuri galutinai savo tikslo pasiekė. Ordinas tapo deskredituotas.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 176-177

160 ## Puslapis 177 Il KNYGA dar barbarų laikais, išsiugdytos, o už tai, ką istorija jame regi pikta, ne tik jam vienam kaltė tenka, bet dar ir anų laikų tamsybei, kunigaikščių išprusimo stokai arba vi­ siškam jo nebuvimui86. Jo laikais Lietuva ir jos sostinė Vil­ nius liovėsi buvę atviras laukas kryžiuočių grobimams ir plėšikavimams, jo laikais patirta, ką reiškia saugi nuosa­ vybė ir prekyba. 86 Vytautui nebuvo svetimi ir moks­ lai, bent jau tokie, kokie XIV ir XV amžiuje galėjo būti.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 104

Vytautas savuosius jau seniai buvo iš­ rikiavęs į tris, viena užpakaly kitos, kautynių eiles ir pastatęs juos dešiniame sparne, o lenkus kairiajame. Tuo tarpu, kol dar lenkai tvarkėsi, Ordino kariuomenė buvo sustatyta į dvi eiles. Ordinas galėjo pulti dar nesusitvarkiusius lenkus, bet jis to nedarė, matyti bijojo, kad girioje galėjo būti dar daug pasi­ slėpusios kariuomenės.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 81

Dabar visa garbė ir\nšlovė, kurią savinosi Prūsų Ordinas, kaip kovotojas su netikin­\nčiais, turėjo atitekti Vytautui, galvojančiam nukariauti visus\ntotorius, tarpininkaujant Tochtamyšui, pretendentui į jų sostą.\nKai Timur-Kotlogas, Kipčako chanas, pareikalavo išduoti\njam pabėgėlį Tochtamyšą, tai Vytautas atsisakė.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 413

Visų pirma kry­ žiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsi­ kraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie se­ novinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegy­ vavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio lai­ kais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 238-239

lacum intrantibus et exeuntibus, quorum primus Lekoyo, secundus Ko- moszo, tertius Kertnoy, quartus Fro­ mą, quintus Roschko in districtu Du- binensi. Addicimus etiam duos homines 222 ## Puslapis 239 III KNYGA Žygimanto Kęstutaičio mirtis užvertė svarbų Lietuvos is­ torijos puslapį, nes kartu su juo jau visiems laikams pasi­ baigė šitiek metų trukę kryžiuočių puldinėjimai. Nuo tada liovėsi vyravusi Prūsijos ordino įtaka krašto likimui, ir sve­ timšalių riterių brolija jau nežvangino savo ginklais prie Vilniaus sienų.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 85

Gregorii iidem Lytvini civitatem Memelam ar­ m ata manu intraverunt hostiliter et eam cum suburbiis suis preter solum cast­ rum muro circumdatum, in quo fratres ejusdem ordinis morantur, ceperunt, cremaverunt et penitus destruxerunt, multos ibidem occidentes homines ac eciam captivantes virgines, mulieres et alios quos rapere valuerunt [Tais pa­ čiais metais po pal. Grigaliaus šven­ tės tie patys lietuviai į Memelio miestą ginkluota jėga priešiškai įsi­ veržė ir jį su jo priemiesčiais, išsky­ rus pačią pilį, apjuostą siena, kurio­ je to paties Ordino brolių būta, paėmė, sudegino ir iki pamatų su­ griovė, ten pat daugybę žmonių nu­ žudė ir paėmė į nelaisvę merginų, moterų ir kitų, kuriuos tik įstengė pagrobti]. g Dyploma tą patį byloja ir Wehlau va­ dina Wilnnouwe.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 79

Išgirdęs šią liūdną naujieną, magistras nepaprastai susikrimto, tačiau jam priminė pavyzdį Dovydo, kuris savo kariuomenės vadą Joabą, didžiai besisielojantį dėl saviškių mirties, nelyginant subardamas mokė (2 Kar 11, 25): „Tegul tas dalykas neatima iš tavęs drąsos, nes kare esti visokių atsitikimų, o kalavijas sunaikina tai vieną, tai kitą, padrąsink savo kovotojus ir paragink juos sunaikinti tuos, kurie puola mūsų karalystę“. Magistras, galop nurimęs, pasiuntė laivais didžiulę kariuomenę keršyti už neteisingai nužudytuosius; atplaukę prie Baigos, jie ten išlipo ir, tinkamose vietose išdėstę lankininkus bei surėmę į sieną kopėčias, smarkiai užpuolė šią prūsų pilį, o kadangi jiems talkino Kodrūnas, apgultosios pilies vadas, jie netruko ją užgrobti, dalį žmonių paimti į nelaisvę, o kitus išžudyti. Šitai padarę, broliai, atsidėkodami dievui, drauge su savo ginklanešiais apsigyveno toje pilyje245 1239 viešpaties dievo metais ir ten dar garbingiau kovojo su minėtaisiais prūsais viešpaties dievo kariuomenei deramas kovas.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 255

Magistras ir broliai, naudingai pamokyti šių bei kitų švento rašto pranašysčių, ryžosi, nesigailėdami nei išlaidų, nei savęs, ginti nuo mūsų minėto karaliaus antpuolių Prūsijos žemę, kuri per begalines įstangas ir didžiulį vargą buvo išplėšta iš netikėlių nagų ir kurioje tikėjimo daigus laistė daugybės kilmingųjų kraujas. Todėl magistras minėtųjų metų vasarą, subūręs didelę kariuomenę, pasiuntė ją į Lenkiją ir apsupo Višogrudą, Lenkijos karaliaus pilį; joje gyveno nuodėmingi, išgarsėję piktais darbais vyrai, kurie plėšė pro šalį Vyslos upe plaukiančių laivais žmonių turtą, o juos pačius ėmė į nelaisvę ar žudė, ir niekas negalėjo nuo jų išsigelbėti, nepatyręs skriaudos, o šitaip jie darė ilgus metus, sunkiai skriausdami ir brolius, ir saviškius; po daugybės antpuolių jie galop smarkiai įsiveržė į pilį602; įniršę išgalabijo nusidėjėlius, nelabus vyrus, kėlusius jiems apmaudą, vienus paėmę į nelaisvę, o kitus išžudę, iš pasipiktinimo iki pamatų sudegino pilį. 13.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 47

Kai Romos kurija išgirdo (1230) minėtojo kunigaikščio pagalbos šauksmą apie\nLenkijos žemių nuniokojimą, švenčiausiasias tėvas bei valdovas popiežius Grigalius IX,\nužjausdamas kunigaikštį ir norėdamas užbėgti už akių būsimiems pavojams, patvirtino\nviešpaties vardu susitarimą su Teutonų namų ordino broliais, teisėtai ir išmintingai\nsudarytą, o minėtuosius brolius įpareigojo, pažadėjęs nuodėmių atleidimą, keršyti už\nkančias, viešpaties kentėtas ant kryžiaus, ir atgauti netikėlių užimtas, bet krikščionims\npriklausomas žemes. Ragindamas juos į kovą, jis sakė (1 Mak 3. 58—59): „Prisirenkite\nir būkite drąsūs vyrai, būkite prisirengę kovoti prieš šituos pagonis, kurie susirinko prieš\nmus sunaikinti mūsų ir mūsų šventovių, nes geriau mums mirti kovoje, kaip matyti\nmūsų tautos ir šventovės nelaimes14.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 165

Tuo metu brolis Konradas iš Tirbergo Jaunesnysis, Prūsijos žemės maršalas, magistro\nįsakytas, sutelkė visą savo kariuomenę ir įsiveržė į Sūduvos žemės valsčių, vardu\nPakima495; smarkiai jį nusiaubęs, nudeginęs ir apiplėšęs, paėmęs į nelaisvę ir išžudęs\ndaugybę žmonių, patraukė atgal ir vakare perėjo su savo kariuomene užšalusį ežerą,\nvardu Nagutinas496. Rytui išaušus, ledas taip ištirpo, kad niekam nė į galvą nebūtų atėję,\njog jie čia perėjo.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 283

O Julijona ir kunigaikščio\ntaryba tėra paminėta Žemaičių dovanojimo dokumente.\nKryžiuočiams atrodė, kad bėglys Vytautas, kuris, jų žodžiais\ntariant, nebeturėjo «nei žemės, nei žmonių », buvo geras įrankis\nJogailą priversti nesitraukti nuo didelių pažadų. Įvykiai tačiau\n(^19) **LUB, III, 393-395, 400, 489-495 p.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 286

Paga­\nliau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipa­\nžinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo \npažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinė­\nti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą \nir garantuotų sau politinę ramybę. Bet tie įkalbinėjimai neda­\nvė jokio rezultato: žmonės pasipiktino vyriausiuoju žyniu ir \nnet ėmė grasinti jį nužudysiu. Tasai senelis ir toliau nematė \nbūdo, kaip prisidėti prie savo tautiečių gerovės; ėmė galvoti \napie save ir pagaliau, pasprukęs nuo savųjų užsispyrusių ir už­\nkietėjusių savo savasties gynėjų - žynių ir liaudies, pabėgo pas \nkryžiuočius.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 41

Anaiptol, tu gausiai davei jiems visa, ko troško jo širdis.\nJo vadovavimo metais Ordinas taip sustiprėjo, kad neilgai trukus po jo mirties šiame\nOrdine jau buvo priskaičiuojama du tūkstančiai brolių, gimusių kilmingose Vokietijos\nšeimose. Jo šviesybė valdovas Konradas, Tiuringijos landgrafas, kurio giminaitis buvo ir\npats magistras, būdamas pasauliečiu, užsivilko drauge su dideliu būriu savo kilmingųjų\nšio Ordino vienuoli© apsiaustą.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 178

Haleckis, buvo daug tvirtesnė, negu nepriklausomos\nLietuvos kunigaikščio prieš uniją^5 ). Jo galybės sustiprėjimas\naiškus ir iš rytų politikos, kurią jis ėmė vesti sunormavęs santy­\nkius su Lenkija ir padaręs taiką su Ordinu, besistengiančiu po Os­\ntrovos akto užkariauti tikrąją Lietuvą; bet po visos eilės žygių ir\npaskutiniojo nepasisekusio Vilniaus apsiautimo, Ordinas savo\ngrobuoniškus planus nukreipė prieš Žemaitiją. Bet ir dėl to\nkrašto įvyko tarp Vytauto bei Ordino, nors ir labai nepastovi\ntaika, bet vis dėlto taika, kas padėjo Vytautui vesti savo politi­\nką rytuose.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 99

Lenkų ka­ riuomenėje tvarkos kiek palaikydavo riteriai, tarnavusieji Va­ karų Europoj samdiniais. Ordino kariuomenė, sudaryta iš pėstininkų, raitelių ir arti­ lerijos, buvo už abi sąjungininkų (lietuvių ir lenkų) kariuomenes geresnė. Ji buvo geriau ginkluota, sutvarkyta, drausminga ir kovose patyrusi, — tai buvo visos Europos kariuomenių pavyz­ dys.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 33

Kiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje šventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi nuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei būsimosioms kartoms pamokyti. Mat jie turėjo omenyje Tobijo (Tob 12,7) žodžius, kad apreikšti dievo darbus yra šlovinga. Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 139

Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. Tada ordinas nusprendė pa- remti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 5

Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją. Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 75

Šventoji mergelė jam atsakė: „Neverta, nes tau atrodo, jog tavo Ordinas toks palaidas, kad jame nesama nieko, dėl ko galėtumei taip kentėti, kaip trokšti“. Pakėlusi kiekvienam broliui apsiaustą, ji parodė jų žaizdas ir randus, kurių jiems nešykštėjo netikėliai, kai gynė tikėjimą, ir pasakė: „Ar tau dabar neatrodo, kad štai šie tavo broliai yra šiek tiek kentėję dėl Jėzaus Kristaus vardo“. Jai tarus šiuos žodžius, regėjimas dingo. Tas brolis pakirdęs atsikvošėjo, nuėjo į kapitulą, kur buvo susirinkę broliai, ir dabar, daugiau supratęs bei patyręs, nuolankiai atšaukė savo klaidingą nuomonę ir atsisakė savo sumanymo, kurį anksčiau lengvapėdiškai buvo priėmęs, ir visiems papasakojo matytą regėjimą.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 104

Tuo tarpu, kol dar lenkai tvarkėsi, Ordino kariuomenė buvo sustatyta į dvi eiles. Ordinas galėjo pulti dar nesusitvarkiusius lenkus, bet jis to nedarė, matyti bijojo, kad girioje galėjo būti dar daug pasi­ slėpusios kariuomenės. Trečioji Ordino kariuomenės eilė sto­ vėjo dar tolokai nuo mūšio lauko ir buvo laikoma atsargai.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 75

Šioje pilyje\ngyveno vienas brolis, kuris, velnio klastingai sugundytas, kuo tvirčiausiai buvo įsitikinęs,\nkad negalėsiąs Teutonų namų ordine savo sielos išganyti, dėl to sumanė stoti į griežtesnį\nordiną. Šitaip sugalvojęs, pamatė sapne šventuosius Bernardą, Domininką, Pranciškų ir\nAugustiną, žingsniuojančius jo brolių priekyje, kurių jis su ašaromis maldaute maldavo\npriimti ir jį į savo bendrininkus, tačiau jie visi atsisakė. Galop atėjo švenčiausioji mergelė\nMarija su daugybe Teutonų namų ordino brolių, kuriuos jis nuolankiai paprašė, kad jam\nvis dėlto leistų pasilikti savo brolių bendrijoje.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 191

Bet tuo tarpu su Lietuvos priešu Or­ dinu susitarė Lenkija. Vytautas, negalėdamas pakęsti jų są­ jungos, apskundė patį Ordiną pasauliui, stengdamasis tuo jų santykius suardyti. Jis gerai žinojo, kad jų prietelystė gali pa­ kenkti ne tik jo vidaus politikai, bet ir užsienių. Tada Vytautas ėmė daryti nepalankių žygių prieš Ordiną. Išvijo jį iš Žemaičių krašto (1401 m.), vėl jam sumaišydamas kortas: nuo Mindau­ go laikų dėtos pastangos užkariauti Žemaitiją, kad galėtų sau­ sažemiu susijungti abu Ordinai, vėl liko sutrukdytos. Dabar kryžiuočiai, užmokėję už gerus santykius su Lenkija Žemaičių kraštu, ėmė taikintis su Vytautu (1402).

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 180

Pirmuoju tokiu draugu vi­ suomet būdavo Ordinas. Bet ir pastarasis, bauginamas Vytau­ to laimėjimų rytuose, verčiamas buvo ieškotis taikos Lietuvoj. Kryžiuočiai gerai suprato, kad Vytauto galybės išaugimas ne tik jam padės atsiskaityti su Lenkija, bet ir jų pačių norams — užkariauti Žemaitiją, kaip tiesioginį sausažemiu susisiekimą su Livonijos Ordinu ir įsigalėti rytuose — padarys galą. Todėl jie ir juto reikalą kaip nors susiartinti su Lietuva, kad nors tuo tarpu iš jos ką nors laimėtų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 309

Visi lietuviai visuomet gėrė tą gėrimą, ypač atlikdami re­\nligines apeigas. Tą tiesą patvirtino vėlesni nei Hartknocho ty­\nrinėjimai, nors tas istorikas, atrodo, abejoja, ar prūsai mokėjo\ndaryti alų iki atsikraustant kryžiuočiams. Paneigimui pakanka\npasakyti, kad B lefo tikrai nepažino, bet savo alų darė labai\nsenu papročiu4.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 299

Nors kryžiuočiai dar iki pat Tannenbergo kautynių lietuvius\nVakarų Europai pristatydavo kaip pavojingus rytų « saracėnus »,\nkryžiaus karų šauksmas savaime turėjo pamažu nutilti. Drauge\nišnyko ir tituluotų pilgrimų žygiai į «Litauerreisen». Lietuva\n(^21) **Plg.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 424

Iš tos seno­\nviškos būties jau daug buvo sunaikinta ir išstumta, kai atsira­\ndo sutartis tarp prūsų tautos ir kryžiuočių. Kai tik ordinas už­\nkariaudavo kurią sritį, kartu joje nelikdavo nei krivių, nei ri­\nkių. Jų viešpatystė baigdavosi akimirksniu, kai tik prasidėda­\nvo ordino valdžia ir kai ji būdavo čiabuvių priimama.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 256

16. Apie Rygos miesto sugriovimą Mūsų jau minėtais metais, būtent 1330, apie Velykas (balandžio 1—8), kai Rygos miestas bemaž ištisus metus jau buvo apsuptas, nemari (kitados visi šitaip manė) Rygos miestiečių ir Livonijos teutonų ordino brolių nesantarvė laikinai aprimo; didėjant nepritekliui ir stiprėjant nesantaikai, kurios su baime laukta kilsiant tarp miesto valdytojų ir paprastų žmonių, miestiečiai turėjo ir save, ir savo šeimas, ir miestą, ir savo laisves bei visas teises ir privilegijas patikėti broliui Eberhardui iš Manheimo, Livonijos žemės magistrui, bei broliams tam, kad jie viską tvarkytų ir rikiuotų, kaip jiems rodysis tinkama. Magistras tol nekėlė kojos į miestą, kol jo sienoje nebuvo išlaužta 30 uolekčių ilgio spraga.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 9

Istorikas Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti is­\ntorinių dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių Ordino archyvo, pa­\nrašė M. Balinskiui laišką, kuriame apibūdino liūdną istorijos\nmokslo būklę. „Du šimtai penkiasdešimt metų praėjo nuo Lie­\ntuvos universiteto įkūrimo, o nė vienas iš jo mokinių, nors ir\ngausiai Lietuvos duona aprūpintas, neparodė didesnio noro pa­\nsidomėti jos praeitimi.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 117

Todėl, norėdami visiškai išnaikinti viešpaties žmones, jie susibūrė ir apgulė Karaliaučiaus, Kroicburgo bei Bartenšteino pilis. Kiekvieną pilį apsupo trimis stipriais kuorais [tria propugnacula], kur budėjo kariai, karingi ir įgudę kariauti, todėl apsuptieji negalėjo nei įeiti, nei išeiti iš pilies. Vargu ar kas stengtų apsakyti, kiek atrėmė antpuolių, kokių patyrė pavojų, kokį nepakeliamą alkį ir šiaip stygių kentė apsuptieji broliai ir kiti žmonės šiose pilyse. Baisiausio bado kamuojami, kai nebeliko nei avių, nei jaučių, nei kiaulių, nei karvių bei arklių, jie turėjo misti jų odomis.