Kryžiuočių ordinas

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 312

Labai aukštai savo ir visos Lietuvos vardą pakėlė sudarydamas kompaniją prieš Ordiną, kuri galutinai savo tikslo pasiekė. Ordinas tapo deskredituotas. Krašto viduje savo valstybės garsui jis visaip globojo atvykstančius apsigyventi ar prakeliaujančius svetimša­ lius.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 33

Mat jie turėjo omenyje Tobijo (Tob 12,7) žodžius, kad apreikšti dievo darbus yra šlovinga. Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 80

Apie Baigos brolių vienuolišką gyvenimą Vargu ar kas žino, išskyrus tą, kuriam atvira kiekviena širdis ir kuriam nėra jokių paslapčių, kaip skaisčiai gyveno, kokio dorovingo santūrumo ir kokių griežtų vienuoliškų regulų laikėsi Baigos bei kitų minėtųjų pilių broliai. Niekad arba beveik niekad netruko čia maldos namuose maldininkų, ir nerastum šiose pilyse tokio kampelio, kur po vakarinių ar rytmetinių pamaldų tas ar kitas brolis neplaktų rykštėmis savo kūno. Kai kurie vienuoliai, atėję į Engelsbergo pilį248 ir ten pamatę, kuo broliai gyvena ir kaip jie gyvena, paklausė, kuo vardu jų pilis. Kai jiems atsakė, jog Engelsbergas, tai yra Angelų kalnas, šie atrėžė: „Tikrai geru vardu pavadinta pilis, nes jos imbuviai gyvena nelyginant angelai“.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 18

Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį. Antisaracėniškos idėjos išreikštos kronikos IV-ojoje dalyje. Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą (1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 33

Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo. Pratarmė „Aukščiausias dievas padarė manyje ženklų ir stebuklų.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 120

Dabar pilis stovi be stogo, be langų ir vis labiau nyksta. Kita kryžiuočių pilis, vadinta Fridbergu (taikos kalnas), pastatyta tuo pat metu, stovi už 2 mylių nuo Veliuonos že­ myn Nemuno tėkme ir dabar vadinama tiesiog pilimi**. Se­ niau ji priklausė Eperješams, vėliau - Gelgaudams; kadangi išvengė gaisrų, kurių Bajerburgas buvo du kartus patyręs, geriau išsilaikiusi ir atrodo taip, kaip ir prie kryžiuočių, tik nutinkuota.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 413

Kad tai paprasta\nkronikininko spėlionė, yra tokia pat tiesa, kaip tai, kad nėra\nabejonės, jog nei prūsai savo Romonės nepavadino nusižiūrė­\nję į Romos pavadinimą, nei savo krivio nelygino su popiežiu­\nmi. Tačiau kronikininkui, ypač Kryžiuočių ordino kunigui, toks\npalyginimas buvo parankus. Romovę kildinti iš Romos pakan-\n412\n\n## Puslapis 412\n\nkarnai greiti ir mūsų laikų etimologijų mėgėjai, o jei jau pri­\nėjome prie Romos, tai ar reikia stebėtis, kad popiežiaus vie­\nnuolis, vaizduodamasis krivį, atrado jame savo popiežių.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 82

Apie varmių, notangų ir bartų pavergimą ir kelių pilių pastatymą Varmės, Notangos ir Bartos prūsai, dievo valia brolių bei minėtojo kunigaikščio nusilpninti, neįstengė ilgiau priešintis ir, priversti paklusti dorybei ir duoti įkaitų, pasidavė tikėjimui ir broliams254. Tada broliai, norėdami užbėgti už akių būsimiems pavojams ir atimti prūsams bet kokį norą ieškotis progų atkristi, Notangos žemėje prie upės, vardu Kaustra, pastatė Kroicburgo pilį255, o Bartos žemėje tris pilis: Bartenšteino256, Vizenburgo257 ir Rezlio258. Pasak kai kurių, ilgainiui Varmės žemėje dar buvo pastatytos Brunsbergo259 ir Heilsbergo pilys260, o Galindos žemėje — vienas miestas261, o jų apsaugai ten palikta daug brolių ir ginklanešių. Daug ir kitų pilių pastatė kilmingieji ir vasalai, atvykę į pagalbą šiai žemei iš įvairių Vokietijos kraštų drauge su visais namais, šeimynomis ir giminėmis, kurių vardus vienas dievas težino. Nuo to laiko pradėjo gausėti Prūsijos žemėje tikinčiųjų ir plisti dievo tikėjimas Jėzaus Kristaus garbei bei šlovei (1241).

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 22

Vėliau, I tūkstantmečio antroje pusėje, prasidėjo slavų ekspansija, nulėmusi ryti- nių baltų asimiliaciją. II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prū- sų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių tautos; prūsus ir jotvingius nukariavo bei asimiliavo Vokiečių ordinas ir vėliau įkūrė Prūsijos valstybę.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 45-46

Juos išklausęs, minėtasis valdovas Konradas, Lenkijos kunigaikštis, kaip jau esame sakę, nuodugniai visą reikalą apsvarstęs, be to, patartas 168 Dobrynė — deš. Vyslos krante aukščiau Vloclaveko, to pat vardo žemės, šiaurėje besiribojančios su prūsų teritorija, centras. 169 Kaimas Sedlce (D.— Cedelicze) buvęs į pietus nuo Vyslos, kiek į šiaurę nuo Inovroclavo (minimas XIII a. 3—4 dešimtmečių dokumentuose). Kaip Dobrynės ordino palikimas atiteko kryžiuočiams (Guldon Z., Powierski J. Podziały..., p. 173—174, žemėlapis Nr. 6). 170 Dobrynės ordiną prūsai galėjo pulti 1224—1225 m. (Powierski J. Przekaz..., p. 411). savo žmonos Agotos bei sūnų Boleslovo, Kazimiero ir Zemovito171, kurie sutartinai viskam pritarė ir vieningai viską palaikė, atidavė Teutonų namų ordino broliams, jau dabar čia esantiems ir ateityje atvyksiantiems, Kulmo ir Lubavos žemes, be to, tas žemes, kurias, viešpaties padedami, jie ateityje atkariausią iš netikėlių, suteikdamas jiems per amžius visas teises bei visas naudas, jo bei jo pirmtakų čia turėtas, nepasilaikydamas sau nei teisių, nei nuosavybės ir pasižadėdamas nesiimti jokių teisinių ar faktinių veiksmų, kurie šiuo atveju galėtų praversti jam pačiam, jo žmonai, jo vaikams ar jų palikuonims. Kad šis dovanojimas būtų teisėtas bei amžinas ir kad ateityje niekas negalėtų jo atšaukti, išdavė jiems raštą, kurį patvirtino savo antspaudu172. Šitai padaryta apie 1226 (1230) viešpaties metus173, dalyvaujant pasirašiusiems liudytojams, būtent: Mazovijos vyskupui Giunteriui, Kujavijos — Mykolui ir Prūsijos — Kristijonui, abatui Gernuldui, dekanui Vilhelmui, Dirsovijos grafams — vyresniajam ir jaunesniajam Boguslavams, kancleriui Jonui, vicekancleriui Grigaliui ir daugybei kitų taurių dvasininkų bei pasauliečių174.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 131

Po to karalius, spiriamas karalystės reikalų, greitai išskubėjo į Lenkiją, Vilnių palikęs. Išties trumpas, bet itin nesėkmingas buvo Vilniui Skir­ gailos valdymas. Nuolatine savo buveine pasirinkęs Trakų pilį, jis išvykdavo tik į mūšius su Prūsijos ordinu arba su Baltojoje Rusioje maištaujančiais įvairių valdų kunigaikš­ čiais.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 182

Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Sitai matydami, broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažų nuostolių, nes daug brolių bei kitų krikščionių buvo sunkiai sužeista anksčiau, nei jiems pavyko garbingai išvengti kovos. 249 (242).

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 457

III. Aiškesnė istorija - nuo Mindaugo (1240 metų) iki 1386 metų. Pirmoje šio laikotarpio dalyje Lietuva turėjo labai didelių problemų, susijusių su kryžiuočių puldinėjimais, tuo tarpu ant­ roje (ypač nuo Gedimino valdymo) Lietuvos galia ir jėga nepa­ prastai išaugo. Si epocha baigėsi 1386 metais, tai yra visiškai įvedus krikščionybę Lietuvoje, kai Jogaila vedė Lenkijos kara­ lienę Jadvygą, pats priėmė krikščionių tikėjimą ir vertė tą pat daryti visą tautą.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 96-97

Dar kartą apie brolių laimėtą mūšį, kuriame vėl buvo nukauta 1500 Pomerani­ jos [vyrų] Kai apaštališkojo sosto legatas293 pats paskelbė kryžiaus karą ir kai įsakė kitiems jį skelbti karalystėse bei provincijose, skirtose tam reikalui, 1246 m. Prūsijos žemės kančios sujaudino Vokietijos kunigaikščius bei kilminguosius, o Austrijos kunigaikštis294 pasiuntė jiems talkinti savo stalininką Druzigerį su didele kariuomene ir su įgudusiais kariauti vyrais, be to, atvyko riteris Henrikas iš Lichtenšteino, o su juo daug maldininkų. Magistras ir broliai su jais bei su kunigaikščiu Kazimieru ir su savaisiais įsibrovė į Pomeranijos žemę ir, devynetą dienų ir naktų tai viena, tai kita kryptimi smogdami stiprius ir žiaurius smūgius, taip ją nusiaubė, kad nebeliko ten nė vieno kampelio, kurio nebūtų nuniokoję plėšimais ir gaisrais. Tuo metu, kai šitai dėjosi, Sventopelkas sutelkė didelę kariuomenę iš savo valdinių ir Prūsijos atsivertėlių ir nusekė paskui atsitraukiančius brolius, kiekvieną naktį sustodamas toje pačioje vietoje, kur buvo brolių palapinės, pririšdamas savo kovos žirgus ten, kur anksčiau stovėjo brolių žirgai, šitaip skaičiuodamas palapines ir stebėdamas kelio kryptį; suvokęs, kad jo kariuomenė dvigubai didesnė nei brolių, džiūgaute džiūgavo ir, drąsindamas saviškius, juos guodė šiais žodžiais: „Rytoj padarysime taip, kad pomeranai ir prūsai amžiams bus nusikratę teutonų jungo“. Išaušus, kai broliai traukėsi, kurie ne kurie Sventopelko kariai užpuolė gabenamą grobį, kurio buvo tiek daug, kad gurguolė išdryko per dvi mylias, ir nukovė 30 vyrų, skirtų grobiui saugoti. Druzigeris, magistro siųstas jų gelbėti, pabėgo nelyginant koks bailys pamatęs daugybę nukautųjų. Šitai išvydęs, valdovas Henrikas iš Lichtenšteino staiga užgriuvo priešus ir sugrąžino į pirmykštę vietą atimtą grobį. Apie tai sužinojęs, Sventopelkas paskubėjo saviesiems į pagalbą su trimis raitelių būriais. Juos išvydę, lenkai išsigandę visi išlakstė, išskyrus vieną riterį Martyną iš Krušvicos, vėliavininką, bei kunigaikštį Kazimierą, kuris nutarė tuoj pat kviestis į pagalbą Henriką iš Lichtenšteino. Tuo tarpu broliai susirikiavo kovai. Sventopelkas, pamatęs, kad broliai nė nemano bėgti, įsakė tūkstančiui savo rinktinių karių nušokti nuo žirgų pamokęs juos pulti brolius su dideliu triukšmu bei riksmu ir, prisidengus skydais, ietimis galabyti krikščionių arklius, sakydamas: „Kryžiuočiai, apsišarvavę sunkiais šarvais, nestengs pėsti kovoti“. Kai abi kariuomenės išsirikiavo mūšiui, valdovas Henrikas sugrįžo atgal ir, išvydęs priešus, pasakė broliams: „Delsti pavojinga, todėl pulkime juos!“ Jie įnirtingai užpuolė priešus, ir prasidėjo baisios kautynės; Sventopelko kariuomenė prarado mūšio lauke tūkstantį penkis šimtus žuvusių vyrų, o krikščionių nė vienas nebuvo sunkiai sužeistas, išskyrus 10 žirgų, kurie krito perverti priešo iečių. Šitaip broliai ir maldininkai sugrįžo namo, parsivarydami tūkstantį šešis šimtus priešo žirgų, parsiveždami daugybę kitoniško 293 Popiežiaus legatu Prūsijoje Opicas iš Mesanos, dab. Mesinos, buvo 1245 m. pabaigoje— 1246 m. pradžioje (Kujot S., Dzieje Prus..., 1, p. 727—728). 294 Fridrichas. grobio ir laimėję garbingą pergalę, nes jiems talkino mūsų viešpats Jėzus Kristus, kuris tebūnie garbinamas per amžių amžius, amen.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 139

Ordinas, remdamasis Salyno su- tartim, reikalavo, kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai, ir Vytautas tei- sinosi, kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. O nustatyti, kas Žemaičiuose buvo laisvas, o kas ne, buvo labai sunku. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 283

O Julijona ir kunigaikščio\ntaryba tėra paminėta Žemaičių dovanojimo dokumente.\nKryžiuočiams atrodė, kad bėglys Vytautas, kuris, jų žodžiais\ntariant, nebeturėjo «nei žemės, nei žmonių », buvo geras įrankis\nJogailą priversti nesitraukti nuo didelių pažadų. Įvykiai tačiau\n(^19) **LUB, III, 393-395, 400, 489-495 p.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 77

Apie karą su pagudėnais ir Elbingo pilies pastatymą Iš dievo malonės pavergę pamedėnus, magistras bei broliai ryžosi užgriūti karo audra pagudėnus. Dėl to magistras su broliais ir maldininkais, kuriuos buvo palikęs Meiseno markgrafas, atvyko, pirmiausia išsiuntęs laivus su viskuo, kas būtina statybai, 1237 viešpaties įsikūnijimo metais į Pagudės žemę, į tą salą, kuri, pasak kai kurių, esanti Elbingo upės viduryje, toje vietoje, kur Elbingas įteka į Gėlo vandens marias, ir ten pastatė pilį, kurią pavadino nuo upės vardo Elbingu. Kiti pasakoja, kad ši pilis neilgai trukus buvusi netikėlių sunaikinta, tada ją perkėlė į tą vietą, kur ir dabar yra, o aplinkui išaugo miestas242.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 82

1322-ųjų žiemą, po ilgos ramybės, nauja kryžiuočių eks­ pedicija patraukė į Prūsiją. Atskirus pulkus vedė: Silezijos kunigaikštis Bernardas iš Svidnicos, grafas Geroldzekas iš Švabijos, abu Reino grafai iš Julicho ir Vildenbergo, didikai iš Lichtenbergo, taip pat Plihta su savo broliu iš Čekijos ir daug kitų riterių. Prie šio būrio prisijungė krašto magistras Fridrichas fon Vildenbergas, visi ginkluoti krašto žmonės; šis, apimtas didelio ryžto tas pajėgas panaudoti reikšmin­ gam žygiui, nukreiptam prieš pagonis, stojęs šimto penkias­ dešimties Ordino riterių priešakyje, visą tą guotą nuvedė į Vaikius Žemaitijoje.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 174

Palestinoje prie\nAkonos apgulimo^74.\nKetvirtasis vokiečių ordino magistras Hermanas Salza, gavęs\nMozūrijos kunigaikščio Konrado kvietimą atsiųsti riterių gintis nuo\nįkyrių prūsų puldinėjimų, iš imperatoriaus Fridricho II (Hohenštau-\nfeno) išsirūpino ordino ateičiai rytuose reikšmingą privilegiją, duotą\nRimini, Italijoje, 1226 m. kovo mėnesį.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 39

Nemaža jame ir tokių, kurie iš širdies rūpinasi labdarybe, teikdami globą svetimšaliams, maldininkams ir pavargėliams. Be to, nemaža tokių, kurie, gilaus širdies pamaldumo skatinami, su begaliniu uolumu patarnauja ligoninėse pasilpėliams ir paliegėliams, sergantiems šiurpiomis ligomis. Garbingą ir naudingą vietą ordine užima dvasininkai, kurie taikos metu, visur pasklidę nelyginant kibirkštys, skatina brolius pasauliečius stropiai laikytis regulos, laiko pamaldas ir teikia sakramentus, o skubantiems į kruvinas žudynes vardan gyvenimo ar mirties rodo nukryžiuotojo viešpaties pavyzdį, šitaip keldami kovotojų narsą; su begaline dvasios malone jie teikė savo patarnavimus visiems — ir tvirtiems kariams, ir silpniems paliegėliams, nešdami jų sąžinei paguodą paskutinę gyvenimo valandą.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 145-146

Be to, dar leidžia kapitulai imti kas dešimtą sugautą žuvį ka­ raliaus tvenkiniuose Vilijos upėje ir įsako, kad jai kasmet iš pilies būtų 129 ## Puslapis 146 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS pasirūpinęs ateičiai savo senosios sostinės gynyba ir ilgų ne­ gandos dienų iškamuotų tėvynainių karšto pritarimo sulau­ kęs, tvirtybės įgavęs, Jogaila žiemą išvažiavo atgalios į Len­ kiją; vis dėlto, kad abi Vilniaus pilys priešams būtų grėsmingesnės, vos tik grįžęs, Olesnickiui atsiuntė naujos pa­ spirties - maisto išteklių ir žmonių. Vilniui bemat jos prirei­ kė, nes kitais, 1392, metais Europos riteriai taisėsi užplūsti Lietuvą, rengdami dar didesnį žygį į šalį, kuri dar negalėjo naudotis išpažįstamo tikėjimo geradarystėmis, bet jau krikš­ čioniška būdama, iš naujų savo tikėjimo brolių ne gynybos sulaukė, o dar žiauresnių smūgių nei totorių antpuoliai. Po visą pasaulį plačiai pasklidęs garsas apie Konrado Valenro­ do šlovę, kurį Ordinas iškėlė į didžiuosius magistrus39, jo pa­ ties narsa, o pirmiausia nesulaikomas potraukis į riterystę vėl subūrė iš visų Europos šalių gausius ir pajėgius kryži- ninkų pulkus, pasišovusius traukti į vargų prispaustą Lietuvą.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 98

Brolis Henrikas, magistras, sužinojęs iš brolių, kiek blogybių tikėjimui ir tikintiesiems\nyra pridarę Sventopelkas bei jo bendrai, Prūsijos žemės naujakrikščiai atsimetėliai, įniko\nrūpestingai rengtis juos sunaikinti ir tikėjimą išaukštinti. Štai todėl, sušaukęs brolius\nir maldininkus, patraukė į karą ir viešpaties gimimo išvakarėse, vidurnaktį, žmonėms\nilsintis, priartėjo prie pamedėnų pilies, stovėjusios tada toje vietoje, kuri dabar\nvadinama Senuoju Kristburgu, slapta įsibrovė į pilį, pristatęs prie sienų kopėčias, ir\nją užėmė nukovęs ar išsivaręs į nelaisvę daugelį, o piliai saugoti įkurdino ten brolių ir\ndaug ginklanešių. Kadangi Kristaus gimimo naktį buvo tikinčiųjų užkariauta ta pilis, ji\npavadinta Kristburgu, tai yra Kristaus pilimi299, tokį vardą jai davė testamente viešpaties\npranašas anksčiau, nei jis radosi magistro bei kitų brolių mintyse.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 92

Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas\ntikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prū­\nsijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsber-\ngo ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti aba­\ntai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti\nkryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešda­\nmi, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pa­\nreikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeiži­\nkišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso\nteigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pa­\ngeidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai\nMinus ergo decet militantes domino,\ngenti peccatrici, populo nequam, filiis\nsceleratis aliqua pactione conjungi.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 433

1.\nSeniausias žinomas šito šaltinis yra Simonas Grunau,\nnaujojo Prūsijos istoriko labai suniekintas kronikininkas, o iš\ntikrųjų vertas didesnės pagarbos; ne visuomet pagarbiai ra­\nšantis apie kryžiuočius ir vokiečių tautą - tai tiesa; per daug\nužsidegęs katalikybės šalininkas - ir tai ne paslaptis; kartais\nnekritiškas kompiliatorius ir su daugybe savo laiko ydų - gali­\nma ir su tuo sutikti. Bet jis buvo darbštus rašytojų praleistų\narba nesuprantamų įvykių tyrėjas, turintis rankose gausų šal­\n11 Sirvydo žodynas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 286

Paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai tu­ rėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovė- je, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kry­ žiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti. Paga­ liau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipa­ žinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo pažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinė­ ti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą ir garantuotų sau politinę ramybę. Bet tie įkalbinėjimai neda­ vė jokio rezultato: žmonės pasipiktino vyriausiuoju žyniu ir net ėmė grasinti jį nužudysiu. Tasai senelis ir toliau nematė būdo, kaip prisidėti prie savo tautiečių gerovės; ėmė galvoti apie save ir pagaliau, pasprukęs nuo savųjų užsispyrusių ir už­ kietėjusių savo savasties gynėjų - žynių ir liaudies, pabėgo pas kryžiuočius. Jo asmuo, išvaizda, amžius sukėlė jų ypatingą pa­ garbą, tad, užuot nubaudę mirtimi pagal seniai jam paskelbtą nuosprendį, maloniai jį priėmė, iškilmingai pakrikštijo ir su nuostaba klausėsi jo kalbos.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Nelyginant dievui įkvėpus, šios kalbos taip jam įstrigo į širdį, jog jis sumanė pasikviesti šiuos brolius ginti savo žemės, tikėjimo bei tikinčiųjų, nes matė, kad broliai Kristaus kariai, jo paties šiuo tikslu suburti, nesusilaukė sėkmės. Sušaukęs savo vyskupus ir kilminguosius, jis atskleidė jiems savo sumanymą, prašydamas šiuo reikalu patarti. Šie vienu balsu pritarė jo sumanymui, pridurdami, kad ir patys esą sužinoję iš patikimų šaltinių, jog minėtieji broliai turi ryžtingų karių vardą, užsigrūdinusių iš mažumės kovose, be to, kad į juos labai maloniai bei palankiai žiūri ir popiežius, ir imperatorius, ir Vokietijos kunigaikščiai, kad todėl nėra jokių abejonių, jog popiežius maloningai jiems Įeisiąs persikelti čia šios žemės ginti. Todėl kunigaikštis pasiuntė pas minėtąjį brolį magistrą Hermaną laiškus per įgaliotus pasiuntinius, kurie papasakojo ir jam, ir jo broliams, dėl kurių priežasčių leidosi į kelią; tada magistras, pasitaręs visais klausimais su broliais ir apsvarstęs su jais šį keblų reikalą, davėsi galop kunigaikščio įkalbamas, patartas popiežiaus, imperatoriaus Fridricho II ir Vokietijos kunigaikščių, kurie pasižadėjo, esant reikalui, jam padėti patarimais bei suteikti pagalbą.

Susietas teiginys: t-208

Susieti teiginiai: t-208

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie naujos pilies pastatymą Sūriosios jūros pakrantėje, Sembos žemėje, Kuršių nerijoje Brolis Konradas, magistras, išmintingas ir apdairus vyras, suprasdamas, kad, braudamiesi per neriją tuo slaptuoju keliu, netikėliai gali pridaryti daug nuostolių bei žalos broliams bei Sembos žemei, pastatydino nerijoje, sūriosios jūros pakrantėje, stiprią pilį, kuri buvo vadinama Noihauzu511, kad lietuviai negalėtų netikėtai veržtis į Sembos žemę. 217 (212). Apie Kimenavos pilies paėmimą ir tūkstančio šešių šimtų sūduvių atsiverti­ mą Tuo metu tas pats brolis Konradas, magistras, rūpindamasis jam patikėtomis pareigomis, ne vieną naktį praleido be miego, svarstydamas, kaip atvesti į tiesos kelią tikėjimo priešus sūduvius.

Susietas teiginys: t-123

Susieti teiginiai: t-123

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Antrosios atskalūnybės metais prūsai tiek kartų ją kamavo antpuoliais, kad negalima buvo joje ilgiau priešintis; pritrūkę būtiniausių reikmenų ir sudeginę pilį, broliai pasitraukė su savo ginklanešiais, ir ji po šiai dienai tebestovi apleista. 152 (147). Apie Kulmo žemės karus antrosios atskalūnybės metais, o pirmiausia apie brolį Heidenreichą, Kulmo vyskupą Pamokslininkų ordino brolis Heidenreichas antrosios atskalūnybės metais buvo Kulmo vyskupas432. Apie jį sklido neabejotinų žinių, kad švenčiausioji mergelė Marija pasirodžiusi vienam pavargėliui ir jam įdavusi laišką nunešti šiam vyskupui; perskaitęs laišką, vyskupas rado jame aprašytą visą savo gyvenimą, be to, ten buvę pridurta, kad 430 Pirmoji Ordino Starkenbergo pilis, statyta 1263 (1256— 1272) m, buvo prie Osos, deš. upės krante, tarp dab.

Susietas teiginys: t-399

Susieti teiginiai: t-399

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

aplinkybėmis reikėjo kuo pagrįsti Ordino veiksmus Prūsijoje ir Lietuvoje, parodyti jo „nuopelnus“ ir uždavinius, kuriems jis buvęs sukurtas. Kronikos autorius, politiniai ir ideologiniai uždaviniai Dusburgiečio dedikacija kronikos pradžioje rodo, kad jis buvęs Kryžiuočių ordino brolis — kunigas, vėliau, galimas daiktas, magistro kapelionas. Jo siekta palikti ateities kartoms žinių apie Ordino laimėtus karus, kuriuos jis surašė ir sudėjo „į šią knygą“.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją. Kronikoje pateikti faktai griauna pastaruoju metu Vakarų Vokietijos revanšistinių sluoksnių puoselėjamą koncepciją apie tariamai „taikų“ vokiečių feodalų skverbimąsi viduramžiais į Rytus, atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą. Kronika teikia medžiagos kovai su socialistinėms šalims priešiška revanšistine ideologija, kuri dabartinėje epochoje tęsia viduramžių vokiečių feodalų agresijos prieš Rytų Europos tautas tradicijas.

Susietas teiginys: t-399

Susieti teiginiai: t-399

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį. Antisaracėniškos idėjos išreikštos kronikos IV-ojoje dalyje. Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą (1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108). Ši kronika, kaip ir atitinkami popiežiaus kurijos dokumentai, patvirtina tarybinėje istoriografijoje keliamą mintį, kad ekspansijos prieš arabų, slavų ir Pabaltijo tautas esmė ir varomosios jėgos buvusios vienodos, kad šios tautos turėjusios bendrą priešą71.

Susietas teiginys: t-399

Susieti teiginiai: t-399

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Tris kartus suvirpėjo žemė drauge su pastatais, kurių retas išliko nesugriuvęs. Ką reiškė šis antgamtiškas žemės drebėjimas, paaiškės vėliau. 288 (281). Apie maldininkų atvykimą 1304 viešpaties metais viešpaties įkvėpti Vokietijos maldininkai vėl suskato keliauti į Prūsijos žemę. Atvyko šie kilmingieji: jo kilnybė Verneris, Hoinbergo grafas, riteriai Adolfas iš Vintimelio su savo broliu ir Ditrichas iš Elnerio su savo broliu Arnoldu bei daug kitų kilmingųjų iš Reino.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

O kitoje vietoje, kai žuvo tie, kurie susirado mirtį dėl savo patiklumo, nes nekovojo su priešais, vienas vyras pasakė kitam vyrui (1 Mak 2, 40): „Jeigu visi darysime taip, kaip padarė mūsų broliai, ir nekovosime prieš pagonis dėl savo gyvybės ir savo įstatymo, anie greitai išnaikins mus iš šalies”. Magistras ir broliai, naudingai pamokyti šių bei kitų švento rašto pranašysčių, ryžosi, nesigailėdami nei išlaidų, nei savęs, ginti nuo mūsų minėto karaliaus antpuolių Prūsijos žemę, kuri per begalines įstangas ir didžiulį vargą buvo išplėšta iš netikėlių nagų ir kurioje tikėjimo daigus laistė daugybės kilmingųjų kraujas. Todėl magistras minėtųjų metų vasarą, subūręs didelę kariuomenę, pasiuntė ją į Lenkiją ir apsupo Višogrudą, Lenkijos karaliaus pilį; joje gyveno nuodėmingi, išgarsėję piktais darbais vyrai, kurie plėšė pro šalį Vyslos upe plaukiančių laivais žmonių turtą, o juos pačius ėmė į nelaisvę ar žudė, ir niekas negalėjo nuo jų išsigelbėti, nepatyręs skriaudos, o šitaip jie darė ilgus metus, sunkiai skriausdami ir brolius, ir saviškius; po daugybės antpuolių jie galop smarkiai įsiveržė į pilį602; įniršę išgalabijo nusidėjėlius, nelabus vyrus, kėlusius jiems apmaudą, vienus paėmę į nelaisvę, o kitus išžudę, iš pasipiktinimo iki pamatų sudegino pilį.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Toliau Dusburgietis pabrėžia, jog artėja pavojų metas, o žmonės ieško „vien to, kas jų, o ne Jėzaus Kristaus“, todėl šaukiasi į Kristų, prašydamas suteikti jiems dvasios įžvalgumo, kad būtų „suniekinti visi, kurie tavo tarnams daro bloga“. Taigi autorius siekia išaukštinti jau užmirštus Ordine pirminius idealus. Dusburgietis daugybe pavyzdžių bando parodyti, kad dievas padedąs kovojantiems broliams. Štai nuo Elbingo brolių iš mūšio lauko išsibėgiojo didelė prūsų kariuomenė, stebuklingai nedidelio kryžiuočių būrelio vietoje išvydusi didžiulę kariuomenę (III, 17).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Tiek kartų jis traukė prieš juos į kovą, kad magistras, būgštaudamas, kad jis nepatirtų didesnio pralaimėjimo, uždraudė jam ateityje juos puldinėti be savo ypatingo leidimo. Klausiamas, dėl ko esąs ant jų taip įtūžęs, atsakydavo: „Man būtų visai nesvarbu, ką su jais darau, jeigu nerūpėtų, kad būčiau jų sužeistas penkiomis žaizdomis, kaip už mane buvo sužeistas Kristus“. Šitaip ir įvyko, nes ilgainiui sūduviai, sužeidę penkiomis žaizdomis, jį nukovė. 207 (202). Apie vieno sūduvio atsivertimą ir nuostabų įvykį Tuo metu vienas kilmingas sūduvis, vardu Ruseinis498, atvyko su visais savo namais ir šeimyna pas Baigos komtūrą ir panoro išklausyti pamaldų, tačiau jam neleido.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Vis dėlto manyčiau, jog nieku būdu nederėtų nutylėti, kad šis brolis Fridrichas prieš savo žūtį taip smarkiai kirto kalaviju per nugarą vienam tvirtam kariui, pastojusiam kovoje jam kelią, taip baisiai jam smogė, kad tas, neatlaikęs smūgio, su arkliu parkrito žemėn, nors šis kirtis jo visai nesužeidė ir nepaliko ant kūno jokio žaizdos pėdsako, kaip vėliau, priėmę Kristaus tikėjimą, viešai pareiškė ir pats nukentėjęs, ir kiti sūduviai, dalyvavę tame kare ir viską matę. 219 (214). Apie vieno Sūduvos kilmingojo ir tūkstančio penkių šimtų sūduvių atsiverti­ mą ir apie tai, kaip buvo apleista ši žemė Daug kartų ir be galo ilgai broliai kariavo su sūduviais, tačiau, nenorėdami išsiplėsti, nerašysime apie tuos karus.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Tačiau brolių vėliava su savo sąjungininkais nuo ryto iki pietų stovėjo prieš Gedimino pilį557 ant kalno, kur minėtasis grafas iš Hoinbergo bei daugybė kitų kilmingųjų buvo įšventinti į riterius. Kai brolių kariuomenė patraukė atgal, ji surengė pasalas ir nukovė daugiau nei 20 lietuvių, kurie juos persekiojo. Daug ką šiame žygyje sudeginę, nukovė ar paėmė į nelaisvę tūkstantį netikėlių. 290 (283). Apie antrąjį Aukaimio sugriovimą ir jo apylinkių nusiaubimą 1305 metais Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras, patraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis pilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams, kurie, ten įsiveržę, išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę ir dar kartą iki pamatų sugriovė pilį.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Nuorašo viršelyje yra Karaliaučiaus bibliotekos įkūrėjo Prūsijos hercogo Albrechto (mirusio 1568 m.) herbas, rodąs tuometinį jo šeimininką. Nurašinėtojas prastokai mokėjo lotynų kalbą, ne visada teisingai suprato XIV a. sutrumpinimus, darė kitų klaidų. Torunės magistrato bibliotekos nuorašas (XVII a.) padarytas iš Karaliaučiaus bibliotekos teksto.

Susietas teiginys: t-399

Susieti teiginiai: t-399

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Galop atėjo švenčiausioji mergelė Marija su daugybe Teutonų namų ordino brolių, kuriuos jis nuolankiai paprašė, kad jam vis dėlto leistų pasilikti savo brolių bendrijoje. Šventoji mergelė jam atsakė: „Neverta, nes tau atrodo, jog tavo Ordinas toks palaidas, kad jame nesama nieko, dėl ko galėtumei taip kentėti, kaip trokšti“. Pakėlusi kiekvienam broliui apsiaustą, ji parodė jų žaizdas ir randus, kurių jiems nešykštėjo netikėliai, kai gynė tikėjimą, ir pasakė: „Ar tau dabar neatrodo, kad štai šie tavo broliai yra šiek tiek kentėję dėl Jėzaus Kristaus vardo“. Jai tarus šiuos žodžius, regėjimas dingo. Tas brolis pakirdęs atsikvošėjo, nuėjo į kapitulą, kur buvo susirinkę broliai, ir dabar, daugiau supratęs bei patyręs, nuolankiai atšaukė savo klaidingą nuomonę ir atsisakė savo sumanymo, kurį anksčiau lengvapėdiškai buvo priėmęs, ir visiems papasakojo matytą regėjimą.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Be to, to paties brolio Hermano vadovavimo metais ir popiežius, ir imperatorius suteikė Ordinui didelių privilegijų. Jo metais Ordinas gavo puikių dovanų Apulijoje, Romanijoje, Armėnijoje, Vokietijoje, o Vengrijoje vadinamąją Burcos žemę159, be to, Livoniją ir Prūsiją. Jo rūpesčiu Ordinas pasiekė tokių klestėjimo viršūnių, kokių nuo amžių niekas nebuvo girdėjęs, nes vargu ar kuris vienuolynas bei ordinas yra šiame pasaulyje tiek laimėję vieno žmogaus pastangomis. Neverta dėl to stebėtis. Dievas jam buvo suteikęs tokių malonių, kad visi jį mylėjo, ir apie jį iš tiesų galima sakyti, jog buvo mielas dievui ir žmonėms.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

58—59): „Prisirenkite ir būkite drąsūs vyrai, būkite prisirengę kovoti prieš šituos pagonis, kurie susirinko prieš mus sunaikinti mūsų ir mūsų šventovių, nes geriau mums mirti kovoje, kaip matyti mūsų tautos ir šventovės nelaimes14. Stiprindamas jų kilnias širdis, jis guodė juos šiais viešpaties žodžiais, kuriais šis bylojo į Izraelio tautą (Ist 20. 1): „Jei išeisi į karą prieš savo nedraugus ir matysi raitelius, vežimus ir priešų kariuomenės daugybę didesnę esant negu tavoji, nebijok jųjų, nes viešpats, tavo dievas, yra su tavimi“, be to, pridurdamas (Ist 20. 3—4): „Šiandien jūs einate kovon prieš jūsų nedraugus, tenenusigąsta jūsų širdis, nebijokite, nesitraukite ir nepabūkite jųjų, nes viešpats, jūsų dievas, yra jūsų tarpe, jis kovos už jus prieš visus priešus, kad jus išgelbėtų iš pavojaus“.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

1274 m eta i Ž em a ičia i gina p r ū ­ sus ir m u ša k r y ž iu o ­ čius karą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas jėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti sve­ tima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras buvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu­ viai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios priežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams ko­ kios pagalbos prieš kryžiuo­ čius, tačiau nieko negalėjo padaryti, kad slapta į Prūsi­ ją nežygiuotų Žemaitijoje su­ telkta kariuomenė, remiama atskirų asmenų, tiesa, pavie­ niais būriais, be kovos ženklų. Nusiaubę Kulmo kraš­ tą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pa­ galbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams vi­ somis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pra­ dėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose.

Susietas teiginys: t-474

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Sėkmingai užbaigti kovos nedavė Bertoldas Briuhavenas, Karaliaučiaus komtūras, pasiųs­ tas pagalbon į Livoniją su Prūsijos kryžiuočių daliniu: užpuolęs su nepavargusia kariuomene sunkios apgul- ties išsekintus lietuvius, nugalėjo juos ir išvaikė; dau­ gybė žuvo, daugybė nuskendo upėje, per kurią bėg­ dami turėjo keltis. Šiek tiek vėliau Vytenis, gal bijo­ damas, kad po jo pergalės pablogėjusi Livonijos ordino padėtis, Prūsijos kryžiuočiams suteikus pagalbą ko­ voje prieš Rygą, nesustiprėtų, gal norėdamas gandais apie vidaus sąmyšius atgrasinti Prūsijos kryžiuočius nuo karo Livonijoje, o gai trokšdamas atsiteisti už pra­ laimėjimą, kurį patyrė prie Nojermiuieno sumušta jo kariauna, pasiuntė keletą P rū sija n io k o ja m a lengvosios raitijos būrių į lie tu v ių Prūsiją pasiieškoti grobio. Šis žygis iš pradžių labai se­ kėsi. Be kitos priešui padarytos žalos, apiplėšė Strais- bergo miestą rugsėjo pabaigoje per šventą Mykolą: žuvo daugybė žmonių, gausiai susirinkusių į bažnyčias. Pridarė ten lietuviai daug siaubingų šventvagysčių krikščionių šventyklose, bjauriai išniekino šventuosius indus; vis dėlto retai kada po tokių nusikaltimų ilgai užtrunka bausmė; grįždami atgal, šventvagiškieji plė­ šikai patyrė kerštą už dievybės paniekinimą: Kulmo komtūras Konradas Žakas juos visus ligi vieno išžudė.