Kryžiuočių ordinas

Susietas teiginys: t-426

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tačiau tais metais nesudarė jokio susitarimo, nes Vasilijus, kaip vėliau išaiškino karaliaus atstovas Bogušas Voitikas, išsiuntė raštą neįprastu būdu ir šitaip užkirto kelią pasiuntinybėms. Mat tą raštą paliepė susukti į ritinėlį ir užantspauduoti, kad pasiuntiniai negalėtų sužinoti jo turinio nenuplėšę antspaudo, o pažeidus antspau­ dą, maskvėnai, aišku, tuo raštu nebepasitikėtų. Kai tai­ kos reikalas Maskvoje dėl visokių atsitiktinių dalykų, o gal — ir šitai arčiau tiesos — dėl sąmoningų Vasili­ jaus veiksmų buvo visaip vilkinamas, Prūsijoje įsi­ plieskė karas. Magistras, už didelius pinigus pasisam­ dęs Vokietijoje dešimt tūkstančių algininkų, įsiveržė su šia kariuomene, vedama maršalo Ditricho fon Šen- bergo, į tas Prūsijos apygardas, kurios priklausė kara­ liui.

Susietas teiginys: t-388

Susieti teiginiai: t-388

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Kitaip vadinosi Grubytė (Grubite), nuo žodžio Grubios - gėlių ir vaismedžių sodas. Stenderis yra pastebėjęs, kad latviai turėjo deivę, kurią va­ dino Dyža arba Dysza; savo ypatybėmis ji visiškai atitiko Per- grubę. Senovės prūsai ją vadino Melitele, tai yra Meilutėle. Su šia malonia dievybe supažindina dainelė, iki šiol tebes­ kambanti Lietuvos kaimo gražuolių lūpose: Dok mums žiedaj, dok, Grubite!

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Anksčiau, kai tas medis žaliavo ir turėjo žievę, jis prie žemės buvo dvidešimt septynių uolekčių apimties (vadi­ nasi, skersmuo buvo beveik devynios uolektys!); paliudyti tai ir išduoti matų pažymėjimą gali gerbiamoji Vėluvos miesto taryba; aš pats turiu šito įrodym iĮ su tos tarybos antspaudu. Dabar tas medis jau nugriuvęs , bet dar būtų stovėjęs iki šiol, jeigu su juo būtų pagarbiau elgiamasi; mat kiekvienas jame išrėždavo savo vardą ir metus, elgdavosi kaip norėdavo“.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Aukos Visų tautų aukos buvo kažkokios vienodos - rėmėsi pir­ mykščio pasaulio papročiu, kurio Nojus laikėsi po Tvano. Šiuo požiūriu lietuviai niekuo nesiskyrė nuo graikų ir romėnų, ne­ bent tik buvo kai kurių skirtumų, kilusių dėl vietos aplinkybių ir nevienodo apšvietos laipsnio,. Buvo aukų, kurias atnašau­ jant, moterims buvo draudžiama dalyvauti. Buvo ir tokių, kur ne bet kurį vyrą įleisdavo, ir jos vykdavo slapta*.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Todėl jis rašo: Describam quo modo fratres intraverunt in terram Prus- chiae, - de bellis et aliis, quae gesta sunt in dicta terra, quorum pauca quae vidi, alia quae audivi ab his, qui viderunt et interfu­ erunt, caetera quae relatione veridica intellexi (Aprašysiu, ko­ kiu būdu broliai įžengė į Prūsijos žemę, karus ir kitką, kas įvy­ ko šioje žemėje, apie tuos, kuriuos pats esu matęs, pakalbėsiu ir apie tuos, apie kuriuos pasakojo juos matę ir juose dalyvavę žmonės, pagaliau apie tuos, apie kuriuos sužinojau iš patiki­ mų šaltinių). Ar kas nors atviriau pasakytų apie savo šaltinius? Arba pats matė savo akimis, arba sužinojo iš tikrų liudytojų ir dalyvių, arba, rašydamas pagal tikras žinias, Dusburgietis ga­ lėjo ir turėjo kalbėti tiesą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Kaip mums rodo vietos tyrimai, Stenderis lat­ vių gramatikoje šiuo klausimu šiek tiek suklydo. 0 Betgi Livonijos kryžiuočiai patys kariavo su krivičiais; Livoni­ jos broliai lankydavosi Karaliaučiuje, kuriame Dusburgietis rašė kro­ niką; argi nebūtų apšvietę to, kuris taip uoliai tyrė visa, kas susiję su istorija? 420 ## Puslapis 420 Toliau būtų galima pasakyti: Dusburgiečio žinia apie krivį todėl darosi labai įtartina, kad, pasak jo, vyriausiojo žynio val­ džia apėmė ne tik Prūsiją, bet ir Lietuvą bei Latviją, nors tų kraštų istorijos šaltiniai to visiškai nežino7.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

me mūsų veikalo tome, nuo kurių šiaipjau stengėmės reikia­ mai nuvalyti pasakiškumo apnašą, bet norėdami suteikti dau­ giau svorio mūsų įrodinėjimams, pasitelkdami šio istoriko aiš­ kius įsigilinimus tiktai vienu klausimu ir prieš vieną priekaiš­ tą, savaime nieko nereiškiantį, kad parodytume, kiek tai kai­ nuoja tikram istorijos mokovui, kai taip nesusimąstant kriti­ kuojami faktai ir amžių rimties pagerbti kronikininkai, kurių patikimumą bėgant metams patvirtina nauji pastebėjimai ir atradimai. Jeigu nenurodomi šaltiniai ir kas ką iš jų sėmė, jei­ gu nepakankamai mokama juos įvertinti, jeigu pagaliau žval­ gymasis į ordino vyresnybę, vyresniųjų cenzūrą arba davatkys­ tės ar kokios kitos ydos gynimas atnešė daug žalos mūsų isto­ rikų seniesiems veikalams, tai ar dėl to reiktų dėti kronikas šalia kalendoriaus, kadaise paisčiusio apie lietų ir giedrą, kaip savo pasakėčiose yra pasakęs mūsų sąmojingasis Krasickis. Rei­ kia turėti tvirtą ir atskirą vertinimo skalę kiekvienam amžiui ir kiekvienam rašytojui - skalę, kurią net būtų galima tikslinti atsižvelgiant į galimą atsiradimą įrodymų, patvirtinančių kro­ nikoje teigiamus dalykus, idant nepasirodytum toks kaip švento atminimo Lėrbergas su tariamo Šiaurės popiežiaus išradimu.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

O kas gi buvo anų amžių prūsai, jei ne lietuviai, ar jie nebuvo vienos su Lie­ tuva kilties ir vienos genties broliai? Labiausiai kritikui nepa­ tiko, kad didžioji vardų dalis baigiasi raide o; tokių prūsiškų, šiaip jau žinomų vardų esą maža. Atsakant į tai, reikia atkreipti kritiko dėmesį, kad tie vardai kronikose iš dalies rašomi ne­ tiksliai, kadangi šiaip jau žinomiBrutenes (Brutenis) ir Wejda- wutis (Vaidevutis) tame būryje turi tokias pat vardų galūnes. Tačiau pats kritikas negali užginčyti, kad buvo vardų ir su to­ kia galūne; tegu pamąsto apie tokį atvejį, jog tų žmonių būry­ je daugiausia buvo turinčių tas nelaimingas galūnes, kurios padarė, kad autorius pats susilpnina ir vienu plunksnos brūkš­ niu padaro abejotinus savo principinius teiginius, taip stropiai pateiktus anksčiau toje pačioje istorijoje, ir vyriausiojo žynio buvimo įrodymus, nukreiptus prieš priešingų hipotezių kėlė­ jus, - įrodymus, tokius tvirtus, aiškius ir akivaizdžius, kiek tik leidžia pagalbinės istorijos mokslo priemonės, - pasitelkda­ mas hipotezes jiems visiškai sugriauti ir dar hipotezes, pasi­ skolintas iš Hartknocho, kuris nerūpestingai prikaišiojo jų į savo Prūsijos istorijos aprašymus ' ir šiandien tikrai atšauktų, jeigu perskaitytų, ką mes čia tuo klausimu išdėstėme.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

To­ liau sako: „Narimantas buvo pirmasis, kuris Hipokentaurą pakeitė Vytimi, Giedraitis — Rože, Daumantas — Stumbro galva; Ge­ diminas vietoj vieno Stulpo naudojo tris, Kaributas iš pradžių turėjo Erelį su Vytimi, o vėliau — Mėnulį su Kryžiais. Kunigaikš­ čiai Rožinskiai savo herbe pavaizdavo kryžius, kabančius ant me­ džio kamieno, o kiti, dar prieš Lenkijos ir Lietuvos uniją, savo herbams panaudojo senuosius bajoriškus ženklus, arba, savuosius užleidę, ėmė vartoti naujus“. Tas, kuris mums išsakė priekaištą, jog mes lietuvius apdovanojome herbais jau tais laikais, kai dar niekur jie nebuvo žinomi, pasakė nesąmonę.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Žinoma, kas tas krūmas, nenumetantis žiemą lapų, dau­ ginasi iš sėklų, esančių gražiose baltose uogose, kurios nunoks­ ta žiemą ir paukščių yra godžiai lesamos; šios sėklos niekad nesudygsta žemėje, o sudygsta ant kito medžio šakos, kur jas užneša paukščiai su uogomis; dėl savo klijingo paviršiaus jos, atsitiktinai prilipusios, tenai ir sudygsta; šie krūmai, kupeto­ mis augdami ant medžių, užauga sieto dydžio. Nežinau, ar, be beržo ir ąžuolo, amalas auga kituose medžiuose; ąžuolo ama­ las pas mus dabar yra net didelė retenybė. Vis dėlto galimas daiktas, kad amalą įveisdavo medžiuose dirbtiniu būdu; todėl reikėtų manyti, jog senovės žyniai mokėjo šventąjį ąžuolą taip apauginti amalu, kad jo lapai būtų nepaprastai tankūs, o žie­ mą amalo žaluma nuspalvintų jo vainiką.