Pamedė

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie tai, kaip sunku buvo gabenti maistą į Kristburgo pilį Iš visų pusių apsuptiems galybės priešų Kristburgo broliams retai kada ramiai ir be didelio vargo pavykdavo atsigabenti iš Elbingo būtiniausių dalykų. Visa tai plukdydami Zirgūnos upe, broliai bei jų tarnai dažnai prarasdavo ir krovinius, ir gyvastį, todėl tris kartus Kristburgo pilį buvo užgriuvęs toks badas, kad pilis būtų visai palikusi be žmonių, jei nebūtų spėjęs ateiti su pagalba vienas Pamedės kilmingasis, vardu Samilis426, Tusino tėvas, gyvenęs tarp priešų, bet slaptai gerbęs tikėjimą ir brolius. Šitai sužinoję, prūsai įtūžo, pagavo Samilį, pripylė jam į gerklę verdančio vandens ir, nuogą padėję ant ugnies, tol kepino, kol jis, kad ir pusgyvis, dar galėjo kvėpuoti; paskui jį tokį nusiuntė broliams, ten jis, ilgesnį laiką pasirgęs, galop pagijo.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Netgi teigiama, kad Grevožos tvirtovėje gyvenęs vietinis Krivis. Kitos tvirtovės buvo šalia Stumos, Postelino, Postolin, Reisių apskrityje prie Drūsinės ežero, šiandienio Vilenbergo kaimo apylinkėse, taip pat prie Vyslos. Iš to tvirtovių išsidėstymo jau galima daryti išvadą, jog rytinė ir šiaurinė Pamedės dalys buvo gerai apgyvendintos, o šiaurėje plytėjusios žemės šalia Malborko net iki Elbliongo, taip pat Nogato ir Vyslos tarpupis buvo Labai mažai apgyvendinta arba čia apskritai nebuvo nuolatinių gyventojų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Čia buvo senovinės Grevožės, Probuto ir kitos pilys. Rytuose ji ribojosi su Pagude ir Hokerlandija, pietuose — su Ruimu, vakaruose Vysla skyrė nuo Pamario, o šiaurėje buvo Baltijos jūra. Čia gyvenę žmonės buvo karingi, kupini normaniškos dvasios; Pamedėje gyveno daug garbingų šeimų.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Jis žino, jog pamedėnų pilis stovėjusi „toje vietoje, kuri dabar vadinama Senuoju Kristburgu“ (III, 58)

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Retrospektyvinis požiūris į įvykius ryškus tokiuose kronikininko pareiškimuose,— kaip „po šiai dienai tebestovi apleista“ Spitenbergo pilis Pamedėje

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Ypač seniai egzistavo Kulmas, Chetmno, senovinis Ulmas. Atėjus kryžiuočiams, visos šios tvirtovės ir pilys visame Kulme ir Lubavoje buvo visiškai sunaikintos, didesnė dalis krašto, nuniokoto nesiliaujančių mazoviečių karų su prūsais, priklausė Kulmo vyskupui, o kita dalis Mazovijos kunigaikščiui, nors ji buvo jam menkavertė. Pamedė Į šiaurę už Osos upės ir prie jos plytėjusios girios priklausė antrai Pamedės provincijai.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

257 Pamedė (Pomezania). Pavadinimas kilęs iš lietuviško žodžio Meže, reiškiančio ribą, nes ji ribojosi šioje pusėje su svetimais kraštais. Čia buvo senovinės Grevožės, Probuto ir kitos pilys.