Tuo būdu, greta ordino komturijų, krašte dar buvo vyskupų valdomų kunigaikštijų (Kulmo, Pamedės, Varmijos ir Sembos), bet ordino galybės laikais nesusipratimų dėl to nebekildavo, nes vyskupais būdavo skiriami tik ordino nariai.
Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių,\natskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ\n(Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba\n(Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia),\nBárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Apie tai, kaip antrosios atskalūnybės metais buvo palikta Spitenbergo pilis\n\n Pamedės žemėje buvo pilis, vardu Spitenbergas431, kurioje gyveno broliai. Antrosios\natskalūnybės metais prūsai tiek kartų ją kamavo antpuoliais, kad negalima buvo joje\nilgiau priešintis; pritrūkę būtiniausių reikmenų ir sudeginę pilį, broliai pasitraukė su savo\nginklanešiais, ir ji po šiai dienai tebestovi apleista.
Apie Veklico pilies ir vienos pilaitės sugriovimą\n\n Pagudėnai, kartu su sūduviais bei kitomis Prūsijos gentimis subūrę stiprią kariuomenę,\nantrosios atskalūnybės pradžioje skersai išilgai išnaršė Pagudę bei Pamedę ir išžudė\nvisus krikščionis, kuriuos ten surado, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę. Paskui\npatraukė į priekį ir užpuolė Elbingo pilį taip įtūžę, kad tikriausiai būtų paėmę papilį, jeigu\nvienas [karys], vardu Virtelis450, nebūtų ietimi pervėręs jų vado.
Apie tai, kaip sunku buvo gabenti maistą į Kristburgo pilį Iš visų pusių apsuptiems galybės priešų Kristburgo broliams retai kada ramiai ir be didelio vargo pavykdavo atsigabenti iš Elbingo būtiniausių dalykų. Visa tai plukdydami Zirgūnos upe, broliai bei jų tarnai dažnai prarasdavo ir krovinius, ir gyvastį, todėl tris kartus Kristburgo pilį buvo užgriuvęs toks badas, kad pilis būtų visai palikusi be žmonių, jei nebūtų spėjęs ateiti su pagalba vienas Pamedės kilmingasis, vardu Samilis426, Tusino tėvas, gyvenęs tarp priešų, bet slaptai gerbęs tikėjimą ir brolius. Šitai sužinoję, prūsai įtūžo, pagavo Samilį, pripylė jam į gerklę verdančio vandens ir, nuogą padėję ant ugnies, tol kepino, kol jis, kad ir pusgyvis, dar galėjo kvėpuoti; paskui jį tokį nusiuntė broliams, ten jis, ilgesnį laiką pasirgęs, galop pagijo.
Moteris, suviliota šios dvasios gundymo, niekaip negali išsivaduoti iš jos meilės. Įdomią smulkmeną apie tuos dievaičius mums paliko Prū sijos kronikos . 1247 metais, kai kryžiuočiai jau valdė Pame- dę ir tenykščius žmones lyg ir atvertė į krikščionių tikėjimą, vis dėlto dėl nuolatinių sumaiščių ir kovų su kitų provincijų gyventojais, remiamais Pamario kunigaikščio Sviatopelko, jie, matyt, neturėjo pakankamai laiko pasirūpinti Pamedės vidaus sutvarkymu bei atverstos tautos tikėjimo įtvirtinimu.
Šie sakė, kad aukštieji dievai užsiundę tas\npiktas dvasias kaip bausmę už atsisakymą šlovės ir tikėjimo.\nTad vėl atsiduota tų dievų valios aiškintojų valdžiai. Šie užkei\nkė aitvarus, kad išnyktų, o pamedėnai turėjo iškilmingiausiai\nprisiekti, kad nuo šiol nepriims krikščionių tikėjimo, niekada\nnelaikys savo tarpe jokio krikščionio ir geriau leisis iškapoja-\nmi, bet gins savo senąjį tikėjimą.