Petro iš Dusburgo kronikoje Pamedė įtraukta į vienuolikos atskirų Prūsijos žemių sąrašą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių,\natskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ\n(Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba\n(Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia),\nBárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Pamedės žemėje buvusią Spitenbergo pilį antrosios atskalūnybės metais broliai sudegino ir paliko dėl prūsų antpuolių bei reikmenų stokos.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 141
Apie tai, kaip antrosios atskalūnybės metais buvo palikta Spitenbergo pilis\n\n Pamedės žemėje buvo pilis, vardu Spitenbergas431, kurioje gyveno broliai. Antrosios\natskalūnybės metais prūsai tiek kartų ją kamavo antpuoliais, kad negalima buvo joje\nilgiau priešintis; pritrūkę būtiniausių reikmenų ir sudeginę pilį, broliai pasitraukė su savo\nginklanešiais, ir ji po šiai dienai tebestovi apleista.
Antrosios atskalūnybės pradžioje pagudėnai su sūduviais ir kitomis Prūsijos gentimis išnaršė Pagudę bei Pamedę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 147
Apie Veklico pilies ir vienos pilaitės sugriovimą\n\n Pagudėnai, kartu su sūduviais bei kitomis Prūsijos gentimis subūrę stiprią kariuomenę,\nantrosios atskalūnybės pradžioje skersai išilgai išnaršė Pagudę bei Pamedę ir išžudė\nvisus krikščionis, kuriuos ten surado, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę. Paskui\npatraukė į priekį ir užpuolė Elbingo pilį taip įtūžę, kad tikriausiai būtų paėmę papilį, jeigu\nvienas [karys], vardu Virtelis450, nebūtų ietimi pervėręs jų vado.
Petro iš Dusburgo kronikoje Pamedė nurodoma kaip viena iš vienuolikos Prūsijos žemės dalių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių,\natskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ\n(Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba\n(Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia),\nBárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Pamedės kilmingasis Samilis padėjo badaujančiai Kristburgo piliai, nors gyveno tarp priešų ir tikėjimą bei brolius gerbė slapta.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 138
Apie tai, kaip sunku buvo gabenti maistą į Kristburgo pilį Iš visų pusių apsuptiems galybės priešų Kristburgo broliams retai kada ramiai ir be didelio vargo pavykdavo atsigabenti iš Elbingo būtiniausių dalykų. Visa tai plukdydami Zirgūnos upe, broliai bei jų tarnai dažnai prarasdavo ir krovinius, ir gyvastį, todėl tris kartus Kristburgo pilį buvo užgriuvęs toks badas, kad pilis būtų visai palikusi be žmonių, jei nebūtų spėjęs ateiti su pagalba vienas Pamedės kilmingasis, vardu Samilis426, Tusino tėvas, gyvenęs tarp priešų, bet slaptai gerbęs tikėjimą ir brolius. Šitai sužinoję, prūsai įtūžo, pagavo Samilį, pripylė jam į gerklę verdančio vandens ir, nuogą padėję ant ugnies, tol kepino, kol jis, kad ir pusgyvis, dar galėjo kvėpuoti; paskui jį tokį nusiuntė broliams, ten jis, ilgesnį laiką pasirgęs, galop pagijo.
1247 m. kryžiuočiai jau valdė Pamedę, bet, Narbuto aiškinimu, dėl kovų neturėjo pakankamai laiko jos vidaus tvarkai ir krikščionybei įtvirtinti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 177
Moteris, suviliota šios dvasios gundymo, niekaip negali išsivaduoti iš jos meilės. Įdomią smulkmeną apie tuos dievaičius mums paliko Prū sijos kronikos . 1247 metais, kai kryžiuočiai jau valdė Pame- dę ir tenykščius žmones lyg ir atvertė į krikščionių tikėjimą, vis dėlto dėl nuolatinių sumaiščių ir kovų su kitų provincijų gyventojais, remiamais Pamario kunigaikščio Sviatopelko, jie, matyt, neturėjo pakankamai laiko pasirūpinti Pamedės vidaus sutvarkymu bei atverstos tautos tikėjimo įtvirtinimu.
Narbuto pasakojime pamedėnai turėjo prisiekti nebepriimti krikščionių tikėjimo ir ginti senąjį tikėjimą net mirties kaina.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 179
Šie sakė, kad aukštieji dievai užsiundę tas\npiktas dvasias kaip bausmę už atsisakymą šlovės ir tikėjimo.\nTad vėl atsiduota tų dievų valios aiškintojų valdžiai. Šie užkei\nkė aitvarus, kad išnyktų, o pamedėnai turėjo iškilmingiausiai\nprisiekti, kad nuo šiol nepriims krikščionių tikėjimo, niekada\nnelaikys savo tarpe jokio krikščionio ir geriau leisis iškapoja-\nmi, bet gins savo senąjį tikėjimą.
Narbutas Pamedės pavadinimą kildino iš lietuviško žodžio „Meže“, reiškiančio ribą, nes Pamedė ribojosi su svetimais kraštais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 263
257 Pamedė (Pomezania). Pavadinimas kilęs iš lietuviš ko žodžio Meže, reiškiančio ribą, nes ji ribojosi šioje pu sėje su svetimais kraštais. Čia buvo senovinės Grevožės, Probuto ir kitos pilys.
Narbutas Pamedės gyventojus apibūdino kaip karingus ir kupinus normaniškos dvasios, o pačioje Pamedėje minėjo daug garbingų šeimų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 263
Čia buvo senovinės Grevožės, Probuto ir kitos pilys. Rytuose ji ribojosi su Pagude ir Hokerlandija, pietuose — su Ruimu, vakaruose Vysla skyrė nuo Pamario, o šiaurėje buvo Baltijos jūra. Čia gyvenę žmonės buvo karingi, kupini normaniškos dva sios; Pamedėje gyveno daug garbingų šeimų.
Į šiaurę už Osos upės ir prie jos plytėjusios girios buvo antroji Pamedės provincija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 354
Ypač seniai egzistavo Kulmas, Chetmno, seno\nvinis Ulmas. Atėjus kryžiuočiams, visos šios tvirtovės ir \npilys visame Kulme ir Lubavoje buvo visiškai sunaikin\ntos, didesnė dalis krašto, nuniokoto nesiliaujančių mazo- \nviečių karų su prūsais, priklausė Kulmo vyskupui, o kita \ndalis Mazovijos kunigaikščiui, nors ji buvo jam menka\nvertė.\nPamedė\nĮ šiaurę už Osos upės ir prie jos plytėjusios girios pri\nklausė antrai Pamedės provincijai.
Narbutas iš tvirtovių išsidėstymo sprendė, kad rytinė ir šiaurinė Pamedės dalys buvo gerai apgyvendintos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 356
Netgi teigiama, kad Grevožos tvirtovėje gyvenęs\nvietinis Krivis.\nKitos tvirtovės buvo šalia Stumos, Postelino, Postolin,\nReisių apskrityje prie Drūsinės ežero, šiandienio Vilen-\nbergo kaimo apylinkėse, taip pat prie Vyslos. Iš to tvir\ntovių išsidėstymo jau galima daryti išvadą, jog rytinė ir\nšiaurinė Pamedės dalys buvo gerai apgyvendintos, o šiau\nrėje plytėjusios žemės šalia Malborko net iki Elbliongo,\ntaip pat Nogato ir Vyslos tarpupis buvo Labai mažai ap\ngyvendinta arba čia apskritai nebuvo nuolatinių gyven\ntojų.
Pamedė Į šiaurę už Osos upės ir prie jos plytėjusios girios pri klausė antrai Pamedės provincijai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 354
Ypač seniai egzistavo Kulmas, Chetmno, seno\nvinis Ulmas. Atėjus kryžiuočiams, visos šios tvirtovės ir \npilys visame Kulme ir Lubavoje buvo visiškai sunaikin\ntos, didesnė dalis krašto, nuniokoto nesiliaujančių mazo- \nviečių karų su prūsais, priklausė Kulmo vyskupui, o kita \ndalis Mazovijos kunigaikščiui, nors ji buvo jam menka\nvertė.\nPamedė\nĮ šiaurę už Osos upės ir prie jos plytėjusios girios pri\nklausė antrai Pamedės provincijai.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ\n(Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba\n(Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia),\nBárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Susirūpinęs dėl šio įvykio vyskupas susišaukė kilminguosius bei vasalus, įpareigodamas juos už nuodėmes išeiti [iš miesto] ir tiksliai sužinoti, kiek priešo kariuomenėje karių ir kokio ji stiprumo. Išeinančius [iš miesto] pasitiko prūsai, prasidėjo kautynės, kuriose jie sužeidė vieną tokį aukštą prūsą, kad jis buvo visa uolektimi aukštesnis už kitus, ir pusgyvį jį atsigabeno į miestą. Jį paėmus į nelaisvę, be galo susikrimto prūsų vadas, kuris pažadėjo pasitraukti nuo miesto ir nebeskriausti krikščionių, jeigu jiems būsiąs atiduotas šis sužeistasis, o šitaip abi šalys ir padarė.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kadangi miestiečiai, dar nepailsę, naršiai gynėsi, kadangi vienoje ir kitoje pusėje krito daug vyrų, jie liovėsi kovoję ir kurį laiką nieko nedarė. Rengdamiesi antrą kartą pakilti į kovą, pagudėnai pradėjo įtikinėti krikščionis atiduoti jiems pilį ir patiems pasiduoti, antraip visi būsią išžudyti ir sunaikinti. Galop sutarė, kad miestiečiai jiems atiduosią 25 savo žymesniuosius vyrus, kad kiti liktų gyvi. Kai šitai padarė, pagudėnai, sulaužę taikos susitarimą, vėl pradėjo pulti; kadangi miestiečiai jau nebeturėjo kuo gintis, jie, pakišę ugnį, padegė pilį; Šitai pamatę, vieni gynėjai sugalvojo sprukti nuo ugnies, bet susilaukė žūties, kiti, šokdami iš liepsnų, pakibo ant iškeltų prūsų iečių, o likusieji sudegė.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tai buvo barstukai, tik kilmin- gesnės giminės. Jiems nusilenkdavo pats Pušaitis, prašydamas kaimiečių vardu, idant markopoliai sulaikytų savo garbinto jus nuo nelaimingų žmonių engimo. Barstukai (Barstuki) Požemio dievaičiai, nykštukai. Tą vardą Stenderis išveda iš latviškų žodžių Berhns, lietuviškai bernas (Barnus), ir Stuh- ke - lėlė. Kitaip juos vadindavo piktukais nuo Piktas', netoli Vilniaus yra Piktukonių (Piktukance) kaimas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Ypač seniai egzistavo Kulmas, Chetmno, seno vinis Ulmas. Atėjus kryžiuočiams, visos šios tvirtovės ir pilys visame Kulme ir Lubavoje buvo visiškai sunaikin tos, didesnė dalis krašto, nuniokoto nesiliaujančių mazo- viečių karų su prūsais, priklausė Kulmo vyskupui, o kita dalis Mazovijos kunigaikščiui, nors ji buvo jam menka vertė. Pamedė Į šiaurę už Osos upės ir prie jos plytėjusios girios pri klausė antrai Pamedės provincijai.
Susietas teiginys: t-012
Susieti teiginiai: t-012
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Netgi teigiama, kad Grevožos tvirtovėje gyvenęs vietinis Krivis. Kitos tvirtovės buvo šalia Stumos, Postelino, Postolin, Reisių apskrityje prie Drūsinės ežero, šiandienio Vilen- bergo kaimo apylinkėse, taip pat prie Vyslos. Iš to tvir tovių išsidėstymo jau galima daryti išvadą, jog rytinė ir šiaurinė Pamedės dalys buvo gerai apgyvendintos, o šiau rėje plytėjusios žemės šalia Malborko net iki Elbliongo, taip pat Nogato ir Vyslos tarpupis buvo Labai mažai ap gyvendinta arba čia apskritai nebuvo nuolatinių gyven tojų.