Martynas V jiems grąžino popie žiaus Jono XXIII atimtas privilegijas valdyti užimtąsias žemes, o ciesorius Zigmantas savo sprendimu Breslave (1420) prisky rė jiems ir Žemaitiją. Ciesoriui Zigmantui šitoks Vytauto žygis buvo labai kar tus. Po to buvo susitaikinta ir su ciesorium Zigmantu, kuris Kėzmarko suvažiavime (1423) panaikino Breslavo sprendimą, (^1) ) C.
Pašauktas jis\nbuvo į tą aukštą vietą ir apdovanotas Krokuvos katedra, sulau\nžant lenkų papročius ir tradicijas. Pagalbos reikalas iš Lietu\nvos pusės Lenkijai dar labiau padidėjo, kai Zigmantas L. tapo\nRomos imperatorium, nes jis buvo sąjungoj su Ordinu.
Iš pradžių Vytautas delsė, neduodamas tikro atsakymo, bet po kiek laiko sutiko rūpintis jų reikalais ir į Čekiją su kariuo mene nusiuntė Zigmantą Kaributą padėti husitams kovose su ciesorium Zigmantu. Vytautas tai darė ne iš simpatijos pačiam husitizmui, bet iš pykčio ant ciesoriaus (in odium Sigismundi), kuris Breslavo sprendimu (142Ü) pripažino Ordinui Žemaičius ir rėmė agresingus jo žygius prieš Vytautą; pats gi kovojo su če kais, kaip kandidatas į Čekijos sostą. Vytautas jį dabar ir pa baidė, pasiųsdamas čekams husitams pagalbą.
Vytautas šiuo laiku atmetė ir gundymą suardyti uniją, ka da jis buvo nuvykęs į Kėzmarką pas Vengrų karalių Zigmantą, norėdamas jį palenkti, kad ištesėtų paliaubas su Lenkija. Zig mantas atsisakė išpildyti tuo atveju, jei kiltų karas tarp Lenki jos ir Ordino. Užtat slaptai, nedalyvaujant lenkų ponams, ku rie kartu buvo atvykę su Vytautu, pasiūlė jam karaliaus karū ną, žadėdamas visišką nepriklausomybę nuo Jogailos ir Lenki jos ir net pagalbą prieš juos, jeigu jie priešintųsi. Bet Vytau tas, ką jis priminė vėliau lenkams, nesileido į jokias derybas tuo klausimu, bet priešingai, sugrįžęs tuojau pranešė Jogailai tuos pasitarimus^2 ).
Ciesoriui Zigmantui šitoks Vytauto žygis buvo labai kar tus. Jis pabijojo, kad Vytautas nepradėtų Čekijoje uoliai šei mininkauti ir jos nepaveržtų. Todėl kurstė prieš Vytautą po piežių, abu Ordinus, Hanzos miestus, Vokietijos kunigaikščius, — visus juos kviesdamas į karą su Vytautu, globojančiu hereti kus^1 ).
Kryžiuočiai vis dar nenorėjo pripažinti savo pra laimėjimo Konstancijos susirinkime ir visokeriopais būdais sten gėsi atgauti prarastą garbę. Martynas V jiems grąžino popie žiaus Jono XXIII atimtas privilegijas valdyti užimtąsias žemes, o ciesorius Zigmantas savo sprendimu Breslave (1420) prisky rė jiems ir Žemaitiją. Vytautui reikėjo ginti apkrikštytus že maičius, ir tas neapsiėjo be karo, kuris įvyko 1422 m.
Abi pusės išvažinėjo labai susierzinusios ir išsiskubino su skundais pas Zigmantą L., kuris kaskart vis labiau stengėsi paimti į savo rankas kryžiuočių ginčą su Lietuvą ir Lenkija. Galop paaiš kėjo, kad ginčą išspręsti gali padėti tik ginklas. Buvo jau net suruoštas ir žygis, bet Zigmantui ir popiežiaus legatams tarpininkaujant, ginklai buvo laikinai sustabdyti.