O vis dėlto Vilniuje, galingos valstybės sostinėje, \nGedimino uolaus rūpesčio dėka iš mažareikšmės gyvenvie\ntės iškilusioje, tėvynainių ir nausėdžių gyvenamoje, krikš\nčionybei ir prekybai klestint, kaip ir visame krašte, buvo pri\ngiję feodalinio valdymo principai.\nPo Gedimino, nužudyto 1337 metais prie Bajerburgo pi\nlies, per mylią nuo Veliuonos15, mūšyje su kryžiuočiais, Jau\nnutis, vyriausias jo sūnus, paveldėjo ne tik sostą kartu su \nvaldovo, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio, pareigomis,\n13\nRygos miestas buvo įkurtas 1200 \nmetais, ant kalno, vadinto Righe, \nDvinos pakrantėje, vyskupo Alber\nto fon Apeldemo, pasiųsto skleisti \nkrikščioniškąjį tikėjimą Livonijoje, \nbet ten dar prieš aštuonerius metus \nBremeno pirkliai jau buvo pastaty\ndinę keletą namų.
Tuo pat metu, kai kryžiuočiai įrodinėjo, kad\ndešinysis Nemuno krantas nuo seno tik jiems priklausęs, Vytautas\npasistatė tvirtą Veliuonos pilį, o Dubysos žiotyse (Seredžiuje)\natstatė Peštvę, nuo XIX amž. žinomą « Palemono kalno » vardu^2.\nOrdinas buvo gąsdinamas girdais, kad kunigaikštis « tas pilis pasta\ntęs prieš vokiečius ».
Vėliau tą patį vykdė šioje teritorijoje ryčiau Dubysos, niokodamas Gaižuvą, Ariogalą, Paštuvą. Atvykus naujai pagalbai Ordinui, „daug vokiečių, anglų“, kryžiuočiai vėl veikė prie Nemuno, rugpjūtį magistrui pavyko sunaikinti svarbią lietuvių Veliuonos pilį. Tais pačiais metais Švedijos karalius, palaikomas popiežiaus, pradėjo puo- limą prieš Naugardo valdas, kurios buvo svarbios Lietuvai blokuojant Livoniją iš rytų.
Kada Vytautas, išvykęs į Panemunę žvalgybų, pra\nnešė savo tėvui, kad Bajerburgo pilyje, netoli Veliuonos, yra\nsusimetę kryžiuočiai, o Jogaila, sužinojęs apie tai iš Kęstučio, vis\ndėlto atsiuntė savo brolį Kaributą pagalbon.
Grįždami jie sudegino dar dvi svarbias lietuvių pilis — Peštvę ir Veliuoną, kurios ilgai buvo rodžiusios tvirtą atsparumą. Tuo būdu Nemuno krantuose iki Kauno nebeliko jokio lietuvių gynimosi punkto. Apie Peštvės įgulą yra užrašyta, jog ji, apgulusiems kryžiuočiams pasižadėjusi krikštytis, po derybų nakčia išbėgiojusi. Veliuona tepasidavė po 10 dienų apgulimo, o pilies gynėjai su vadu Goštautu (Gastot) pakeliui į vyr. magistro stovyklą buvo išžudyti^16.
Tuo pat metu, kai kryžiuočiai įrodinėjo, kad\ndešinysis Nemuno krantas nuo seno tik jiems priklausęs, Vytautas\npasistatė tvirtą Veliuonos pilį, o Dubysos žiotyse (Seredžiuje)\natstatė Peštvę, nuo XIX amž. žinomą « Palemono kalno » vardu^2.\nOrdinas buvo gąsdinamas girdais, kad kunigaikštis « tas pilis pasta\ntęs prieš vokiečius ».
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)