Kristburgas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Lubavos žemės nusiaubimą ir 15 lietuvių žūtį 1303 metais Tais pačiais metais penkiasdešimt plėšikautojų iš Lietuvos įsibrovė į Lubavos žemę; į priekį jie pasiuntė vieną vyrą, mokantį kalbėti lenkiškai, įsakę jam gerai išžvalgyti, kas ten dedasi; kai jis sugrįžęs pasakė, kad niekas ten nieko nežino apie jų žygį, jie apiplėšė daug kaimų, paimdami į nelaisvę ir nukaudami daugybę krikščionių. Traukdami atgal, jie pasiskirstė dviem būriais, vieną pasivijo Kristburgo broliai, nukovė 15 lietuvių ir atėmė iš jų 50 krikščionių. Kitas netikėlių būrys paspruko.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie daugybės pomeranų bei prūsų žūtį\n\n Pastačius Kristburgo pilį, sunerimo neišmintingi žmonės, naujakrikščiai ir Sventopelkas,\nir susibaudę nutarė ją sunaikinti bei nušluoti, pabandžius pulti vienokiomis ar kitokiomis\npriemonėmis. Galop jie susitarė visi drauge apsupti Kristburgo pilį ir tol nesitraukti, kol\nji nebus sulyginta su žeme. Todėl susibūrę prūsai pasiuntė didelę kariuomenę ir daugybę\nginklanešių, turėjusių saugoti vežimus bei ketverinius kinkinius, gabenančius maistą ir\nginklus.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie vienos pilaitės užkariavimą\n\n Susibūrę pagudėnai vėl įsigeidė pradėti karą; patraukę prie Kristburgo, jie smarkiai\nužpuolė vieną pilaitę, esančią netoliese, kurioje gyveno tikintieji pamedėnai, galop į ją\nįsibrovė ir, pagavę bei išžudę visus žmones, išskyrus tuos, kurie suskubo pasprukti į\nKristburgo pilį, iš pagrindų sugriovė šią pilaitę417.\n\n\n\n\n 143 (138).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie daugybės pomeranų bei prūsų žūtį\n\n Pastačius Kristburgo pilį, sunerimo neišmintingi žmonės, naujakrikščiai ir Sventopelkas,\nir susibaudę nutarė ją sunaikinti bei nušluoti, pabandžius pulti vienokiomis ar kitokiomis\npriemonėmis. Galop jie susitarė visi drauge apsupti Kristburgo pilį ir tol nesitraukti, kol\nji nebus sulyginta su žeme. Todėl susibūrę prūsai pasiuntė didelę kariuomenę ir daugybę\nginklanešių, turėjusių saugoti vežimus bei ketverinius kinkinius, gabenančius maistą ir\nginklus.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie kraujo lašus, varvėjusius iš duonos Kristburgo pilyje Prūsijos žemėje\n\n 1324 viešpaties metais, kai račius Andrius kartą buvo vaišėse Prūsijos žemės Kristburgo\npilyje, iš duonos, kurią dažė aluje, pradėjo varvėti kraujo lašai, o stalo bendrai, manydami,\njog jie laša iš kokios žaizdos, atidžiai apžiūrėjo jam ir burną, ir veidą, ir rankas, bet\nnerado nė pėdsako žaizdos, todėl visi didžiai dėl to atsitikimo stebėjosi.\n\n\n\n 124.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Todėl, sukvietę daugybę maldininkų, kurie, pastoviai raginami į kryžiaus karą, nuolat čia traukė iš įvairių Vokietijos kraštų, broliai pasuko į Pamedės žemę pasiėmę visa, kas reikalinga pilims statyti. Pakeitę vietą, bet ne vardą, Jėzaus Kristaus garbei ir šlovei jie pastatė Kristburgo pilį toje vietoje, kur ji ir dabar tebėra304, sutvirtinę ją viskuo, kas reikalinga pilims ginti, ir palikę joje daug karių. Šiek tiek vėliau, bėgant dienoms ir mėnesiams, apie pilį pradėjo kurti miestą305, į kurį suplaukė gyventi daugybė tikinčiųjų, pasiryžusių už krikščionių tikėjimą kasdien aukoti be baimės savo gyvybę ir savo turtą.