Kristburgas buvo Ordino pilis ir jos apylinkė Pamedės žemėje, įkurta strategiškai svarbioje vietoje, kurią šaltinis sieja ir su vėliau vadintu Senuoju Kristburgu. Pamedėnų pilį per Viešpaties gimimo išvakares slapta užėmė magistro Henriko vadovaujama kariuomenė, o užimtai vietai suteiktas Kristburgo vardas. Vėliau Ordino broliai pilį pastatė kitoje vietoje, išlaikė jos pavadinimą, sutvirtino ją gynybai ir apgyvendino daugybę karių; aplink pradėjo kurtis miestas. Tvirtovė tapo įtemptų kovų židiniu: prūsai ir Sventopelkas nutarė ją apsupti bei sunaikinti, o gynėjams buvo sunku iš Elbingo pergabenti maistą ir kitus reikmenis. Kristburgo istoriją išskiria ir 1324 m. aprašytas neįprastas įvykis, kai račiaus Andriaus vaišėse iš aluje dažytos duonos pradėjo varvėti kraujo lašai.
Kristburgo pilis buvo pastatyta naujoje vietoje, išlaikant ankstesnį vardą; šaltinis nurodo, kad ji buvo sutvirtinta viskuo, kas reikalinga pilims ginti.
Petras Dusburgietis aprašo pilies pastatymą Pamedės žemėje ir jos įtvirtinimą.
Pilis buvo skirta gynybai; joje buvo įkurdinti daug karių ir ginklanešių.
Po pamedėnų pilies užėmimo piliai saugoti buvo įkurdinti broliai ir daug ginklanešių; vėliau naujoji Kristburgo pilis taip pat buvo aprūpinta gynybai reikalingais dalykais.
Todėl, sukvietę daugybę maldininkų, kurie, pastoviai raginami į kryžiaus karą, nuolat čia traukė iš įvairių Vokietijos kraštų, broliai pasuko į Pamedės žemę pasiėmę visa, kas reikalinga pilims statyti. Pakeitę vietą, bet ne vardą, Jėzaus Kristaus garbei ir šlovei jie pastatė Kristburgo pilį toje vietoje, kur ji ir dabar tebėra304, sutvirtinę ją viskuo, kas reikalinga pilims ginti, ir palikę joje daug karių. Šiek tiek vėliau, bėgant dienoms ir mėnesiams, apie pilį pradėjo kurti miestą305, į kurį suplaukė gyventi daugybė tikinčiųjų, pasiryžusių už krikščionių tikėjimą kasdien aukoti be baimės savo gyvybę ir savo turtą.
Apie vienos pilies užkariavimą ir apie Kristburgo pilį Brolis Henrikas, magistras, sužinojęs iš brolių, kiek blogybių tikėjimui ir tikintiesiems yra pridarę Sventopelkas bei jo bendrai, Prūsijos žemės naujakrikščiai atsimetėliai, įniko rūpestingai rengtis juos sunaikinti ir tikėjimą išaukštinti. Štai todėl, sušaukęs brolius ir maldininkus, patraukė į karą ir viešpaties gimimo išvakarėse, vidurnaktį, žmonėms ilsintis, priartėjo prie pamedėnų pilies, stovėjusios tada toje vietoje, kuri dabar vadinama Senuoju Kristburgu, slapta įsibrovė į pilį, pristatęs prie sienų kopėčias, ir ją užėmė nukovęs ar išsivaręs į nelaisvę daugelį, o piliai saugoti įkurdino ten brolių ir daug ginklanešių. Kadangi Kristaus gimimo naktį buvo tikinčiųjų užkariauta ta pilis, ji pavadinta Kristburgu, tai yra Kristaus pilimi299, tokį vardą jai davė testamente viešpaties pranašas anksčiau, nei jis radosi magistro bei kitų brolių mintyse.
Apie daugybės pomeranų bei prūsų žūtį Pastačius Kristburgo pilį, sunerimo neišmintingi žmonės, naujakrikščiai ir Sventopelkas, ir susibaudę nutarė ją sunaikinti bei nušluoti, pabandžius pulti vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis. Galop jie susitarė visi drauge apsupti Kristburgo pilį ir tol nesitraukti, kol ji nebus sulyginta su žeme. Todėl susibūrę prūsai pasiuntė didelę kariuomenę ir daugybę ginklanešių, turėjusių saugoti vežimus bei ketverinius kinkinius, gabenančius maistą ir ginklus.
Apie kraujo lašus, varvėjusius iš duonos Kristburgo pilyje Prūsijos žemėje 1324 viešpaties metais, kai račius Andrius kartą buvo vaišėse Prūsijos žemės Kristburgo pilyje, iš duonos, kurią dažė aluje, pradėjo varvėti kraujo lašai, o stalo bendrai, manydami, jog jie laša iš kokios žaizdos, atidžiai apžiūrėjo jam ir burną, ir veidą, ir rankas, bet nerado nė pėdsako žaizdos, todėl visi didžiai dėl to atsitikimo stebėjosi. 124.
Apie tai, kaip sunku buvo gabenti maistą į Kristburgo pilį Iš visų pusių apsuptiems galybės priešų Kristburgo broliams retai kada ramiai ir be didelio vargo pavykdavo atsigabenti iš Elbingo būtiniausių dalykų. Visa tai plukdydami Zirgūnos upe, broliai bei jų tarnai dažnai prarasdavo ir krovinius, ir gyvastį, todėl tris kartus Kristburgo pilį buvo užgriuvęs toks badas, kad pilis būtų visai palikusi be žmonių, jei nebūtų spėjęs ateiti su pagalba vienas Pamedės kilmingasis, vardu Samilis426, Tusino tėvas, gyvenęs tarp priešų, bet slaptai gerbęs tikėjimą ir brolius. Šitai sužinoję, prūsai įtūžo, pagavo Samilį, pripylė jam į gerklę verdančio vandens ir, nuogą padėję ant ugnies, tol kepino, kol jis, kad ir pusgyvis, dar galėjo kvėpuoti; paskui jį tokį nusiuntė broliams, ten jis, ilgesnį laiką pasirgęs, galop pagijo.
Apie Lubavos žemės nusiaubimą ir 15 lietuvių žūtį 1303 metais Tais pačiais metais penkiasdešimt plėšikautojų iš Lietuvos įsibrovė į Lubavos žemę; į priekį jie pasiuntė vieną vyrą, mokantį kalbėti lenkiškai, įsakę jam gerai išžvalgyti, kas ten dedasi; kai jis sugrįžęs pasakė, kad niekas ten nieko nežino apie jų žygį, jie apiplėšė daug kaimų, paimdami į nelaisvę ir nukaudami daugybę krikščionių. Traukdami atgal, jie pasiskirstė dviem būriais, vieną pasivijo Kristburgo broliai, nukovė 15 lietuvių ir atėmė iš jų 50 krikščionių. Kitas netikėlių būrys paspruko.
Apie vienos pilies užkariavimą ir apie Kristburgo pilį Brolis Henrikas, magistras, sužinojęs iš brolių, kiek blogybių tikėjimui ir tikintiesiems yra pridarę Sventopelkas bei jo bendrai, Prūsijos žemės naujakrikščiai atsimetėliai, įniko rūpestingai rengtis juos sunaikinti ir tikėjimą išaukštinti. Štai todėl, sušaukęs brolius ir maldininkus, patraukė į karą ir viešpaties gimimo išvakarėse, vidurnaktį, žmonėms ilsintis, priartėjo prie pamedėnų pilies, stovėjusios tada toje vietoje, kuri dabar vadinama Senuoju Kristburgu, slapta įsibrovė į pilį, pristatęs prie sienų kopėčias, ir ją užėmė nukovęs ar išsivaręs į nelaisvę daugelį, o piliai saugoti įkurdino ten brolių ir daug ginklanešių. Kadangi Kristaus gimimo naktį buvo tikinčiųjų užkariauta ta pilis, ji pavadinta Kristburgu, tai yra Kristaus pilimi299, tokį vardą jai davė testamente viešpaties pranašas anksčiau, nei jis radosi magistro bei kitų brolių mintyse.
