Kai imperatorius (Romos karalius) pranešė, jog esąs parengęs du vainikus (Vytautui ir jo žmonai), lenkams pavyko įtikinti popiežių Martyną V, kad jis sulaikytų Vytauto vainikavimą.
Vytautas vedė su juo labai plačią korespondenciją vi\nsais svarbiausiais Lietuvos krikšto klausimais. Martynas V pa\nskyrė Vytautą vikaru Rusijos kraštuose ir Livonijos vyskupijų\nglobėju, patvirtino Žemaičių vyskupiją ir apgynė ją nuo Rygos\narkivyskupo pretenzijų, parėmė Vytauto žygius prieš totorius,\nuždedamas kunigijai kontribuciją (1424) tiems reikalams, leido\nkurti Kamienco vyskupiją, suteikė indulgencijų jam ir jo pata\nrėjams. Iš kitos pusės, Martynas V dėl kai kurių dalykų Vy\ntautui ir nepritarė; jis neaprobavo Vytauto sumanymo suvie\nnyti abi Bažnyčias, nesutiko įkurti atskiros Lietuvai metropoli\njos, draudė Vytautui remti husitus, nepritarė Vytauto karūna\ncijai.
Vytautas vedė su juo labai plačią korespondenciją vi\nsais svarbiausiais Lietuvos krikšto klausimais. Martynas V pa\nskyrė Vytautą vikaru Rusijos kraštuose ir Livonijos vyskupijų\nglobėju, patvirtino Žemaičių vyskupiją ir apgynė ją nuo Rygos\narkivyskupo pretenzijų, parėmė Vytauto žygius prieš totorius,\nuždedamas kunigijai kontribuciją (1424) tiems reikalams, leido\nkurti Kamienco vyskupiją, suteikė indulgencijų jam ir jo pata\nrėjams. Iš kitos pusės, Martynas V dėl kai kurių dalykų Vy\ntautui ir nepritarė; jis neaprobavo Vytauto sumanymo suvie\nnyti abi Bažnyčias, nesutiko įkurti atskiros Lietuvai metropoli\njos, draudė Vytautui remti husitus, nepritarė Vytauto karūna\ncijai.
Iš Žemaičių krašto ir dalies\nSūdavijos (Užnemunio) Vytautas įkūrė Žemaičių seniūniją, ku\nri gavo lygias teises su Lietuvos vaivadijomis. Taip pat po\npiežius Martynas V galutinai patvirtino ir Žemaičių vyskupiją.\nTaigi šito Lietuvos krašto reikalai buvo visiškai sutvarkyti.
Ambicija to žmogaus buvo pašėlusi; tą senų seniau\nsiai buvo patyręs Zigmantas, o kryžiuočiai dar geriau žino\njo. Kurstė ją tad visokiausiais būdais, karūnos Lietuvai pel\nnymą vaizduodami puikiausiu atpildu Vytautui už jo \nlaimėjimus, nenuilsdami stengėsi dvejus metus. Nepadėjo \nšiuo atžvilgiu nei popiežiaus Martyno V draudimas liautis \nkišusis į lenkų ir lietuvių reikalus83; nei ištvermingas lenkų\n83\nPopiežius Martynas V 1428 m. rašė Rusios karaliumi.
Kišdamasis į Čekijos reikalus ir tuo erzindamas imperatorių,\nVytautas oficialiai savo nusistatymą grindė pastangomis sutaikyti\nhusitus su Roma. Martynas V keliais atvejais ragino Vytautą\npasitraukti nuo husitų. Popiežius skatino Gniezno arkivyskupą ir\nkitus vyskupus imtis žygio, kad jie Lietuvos kunigaikštį — net\nbažnytinėmis bausmėmis grasindami — kaip nors nuo « heretikų »\nčekų atitrauktų^18.
Lenkijos bajorai, pasipiktinę tokiu akiplėšišku Švitri\ngailos elgesiu, susirinkę Varkoje, nusprendė pirmiausia ofi\ncialiai nusiųsti pas jį pasiuntinius, kurie pareikalautų išlais\nvinti karalių, o jeigu tai nieko neduotų, - surengti žygį į \nLietuvą susirinkus ties Kijanų kaimu prie Viepšo4. Čia ener\ngingai reiškėsi popiežius Martynas V. Jis net imperatorių Zig\nmantą paragino rūpintis Jogailos išlaisvinimu ir pats asme\nniškai savo autoritetu didžiai prie to prisidėjo5. Buvo nuveikta\n3\nStryjkowski, Ks.
