Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
11 teiginių10 įrašų10 ryšių
Šaltiniai ir citatos
Visi 11 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–11 iš 11 teiginių
Popiežius Martynas V galutinai patvirtino Žemaičių vyskupiją.
PDF 154
Iš Žemaičių krašto ir dalies Sūdavijos (Užnemunio) Vytautas įkūrė Žemaičių seniūniją, kuri gavo lygias teises su Lietuvos vaivadijomis. Taip pat popiežius Martynas V galutinai patvirtino ir Žemaičių vyskupiją. Taigi šito Lietuvos krašto reikalai buvo visiškai sutvarkyti.
Martynas V paskyrė Vytautą vikaru Rusijos kraštuose, patvirtino Žemaičių vyskupiją ir parėmė Vytauto žygius prieš totorius.
PDF 142
Vytautas vedė su juo labai plačią korespondenciją visais svarbiausiais Lietuvos krikšto klausimais. Martynas V paskyrė Vytautą vikaru Rusijos kraštuose ir Livonijos vyskupijų globėju, patvirtino Žemaičių vyskupiją ir apgynė ją nuo Rygos arkivyskupo pretenzijų, parėmė Vytauto žygius prieš totorius, uždedamas kunigijai kontribuciją (1424) tiems reikalams, leido kurti Kamienco vyskupiją, suteikė indulgencijų jam ir jo patarėjams. Iš kitos pusės, Martynas V dėl kai kurių dalykų Vytautui ir nepritarė; jis neaprobavo Vytauto sumanymo suvienyti abi Bažnyčias, nesutiko įkurti atskiros Lietuvai metropolijos, draudė Vytautui remti husitus, nepritarė Vytauto karūnacijai.
Popiežius Martynas V draudė kištis į lenkų ir lietuvių reikalus.
PDF 173
Ambicija to žmogaus buvo pašėlusi; tą senų seniausiai buvo patyręs Zigmantas, o kryžiuočiai dar geriau žinojo. Kurstė ją tad visokiausiais būdais, karūnos Lietuvai pelnymą vaizduodami puikiausiu atpildu Vytautui už jo laimėjimus, nenuilsdami stengėsi dvejus metus. Nepadėjo šiuo atžvilgiu nei popiežiaus Martyno V draudimas liautis kišusis į lenkų ir lietuvių reikalus83; nei ištvermingas lenkų 83 Popiežius Martynas V 1428 m. rašė Rusios karaliumi.
Martynas V keliais atvejais ragino Vytautą pasitraukti nuo husitų.
PDF 363
Kišdamasis į Čekijos reikalus ir tuo erzindamas imperatorių, Vytautas oficialiai savo nusistatymą grindė pastangomis sutaikyti husitus su Roma. Martynas V keliais atvejais ragino Vytautą pasitraukti nuo husitų. Popiežius skatino Gniezno arkivyskupą ir kitus vyskupus imtis žygio, kad jie Lietuvos kunigaikštį — net bažnytinėmis bausmėmis grasindami — kaip nors nuo « heretikų » čekų atitrauktų^18.
Popiežius Martynas V paragino imperatorių Zigmantą rūpintis Jogailos išlaisvinimu.
PDF 227
Lenkijos bajorai, pasipiktinę tokiu akiplėšišku Švitrigailos elgesiu, susirinkę Varkoje, nusprendė pirmiausia oficialiai nusiųsti pas jį pasiuntinius, kurie pareikalautų išlaisvinti karalių, o jeigu tai nieko neduotų, - surengti žygį į Lietuvą susirinkus ties Kijanų kaimu prie Viepšo4. Čia energingai reiškėsi popiežius Martynas V. Jis net imperatorių Zigmantą paragino rūpintis Jogailos išlaisvinimu ir pats asmeniškai savo autoritetu didžiai prie to prisidėjo5. Buvo nuveikta 3 Stryjkowski, Ks.
Popiežiui Martynui V Vytautas ir Jogaila pateikė bylą prieš Ordiną, kovodami prieš Breslavo sprendimą.
PDF 208
Lietuvių ir lenkų atstovai bendrai pareiškė protestą ir griežtai atmetė sprendimą^4 ). Maža to. Vytautas su Jogaila išvien kovodami prieš Breslavo sprendimą, pasistengė iškelt Ordinui bylą ir pas popiežių Martyną V. Ordinas norėjo tam užbėgti už akių, bet pasivėlavo.
Popiežius Martynas V 1417 m. gegužės 13 d. paskyrė Vytautą ir Jogailą savo vikarais pasauliniuose dalykuose Lietuvai ir Rusijai.
PDF 128
Konstancijos susirikimas Vytautą padarė Livonijos vyskupų globėju, nes šias vyskupijas Livonijos Ordinas, savo nepasotinama politika, dažnai nuskriausdavo. Popiežius Martynas V, Konstancijos susirinkime išrinktas, Vytautą ir Jogailą paskyrė (1417. V. 13) savo vikarais pasauliniuose dalykuose Lietuvai ir Rusijai, pavesdamas jiems kurti bažnyčias, lengvinti kunigams žmonių krikštijimą, globoti kunigiją ir tikinčiuosius, ginti tikėjimą.
Martynas V paskyrė Vytautą vikaru Rusijos kraštuose, patvirtino Žemaičių vyskupiją ir 1424 m. parėmė jo žygius prieš totorius.
PDF 142
Vytautas vedė su juo labai plačią korespondenciją visais svarbiausiais Lietuvos krikšto klausimais. Martynas V paskyrė Vytautą vikaru Rusijos kraštuose ir Livonijos vyskupijų globėju, patvirtino Žemaičių vyskupiją ir apgynė ją nuo Rygos arkivyskupo pretenzijų, parėmė Vytauto žygius prieš totorius, uždedamas kunigijai kontribuciją (1424) tiems reikalams, leido kurti Kamienco vyskupiją, suteikė indulgencijų jam ir jo patarėjams. Iš kitos pusės, Martynas V dėl kai kurių dalykų Vytautui ir nepritarė; jis neaprobavo Vytauto sumanymo suvienyti abi Bažnyčias, nesutiko įkurti atskiros Lietuvai metropolijos, draudė Vytautui remti husitus, nepritarė Vytauto karūnacijai.
Martyno V valdymo laikotarpis 1417–1431 m. sutapo su Vytauto įsigalėjimu Lietuvos bažnytiniame gyvenime.
PDF 142
Tačiau visi žymesni Vytauto žygiai, kurie lietė bažnytinį Lietuvos gyvenimą, buvo surišti su popiežium Martynu V, kadangi su juo pasibaigė Vak. Bažnyčios schizma ir jo valdymo laikotarpis (1417—1431) supuolė su Vytauto įsigalėjimu. Vytautas vedė su juo labai plačią korespondenciją visais svarbiausiais Lietuvos krikšto klausimais.
Vytautas ir Jogaila siekė iškelti Ordino bylą popiežiui Martynui V, kovodami prieš Breslavo sprendimą.
PDF 208
Maža to. Vytautas su Jogaila išvien kovodami prieš Breslavo sprendimą, pasistengė iškelt Ordinui bylą ir pas popiežių Martyną V. Ordinas norėjo tam užbėgti už akių, bet pasivėlavo. Galų gale prieita prie išvados, kad teisingiausiai gali išspręsti ginčą tik ginklas.
Popiežius Martynas V 1421 m. rugsėjo 11 d. bule „Mirabilis Deus“ patvirtino savarankišką Žemaičių vyskupiją.
PDF 132
Popiežius Martynas V, išklausęs Vytauto ir paties Žemaičių vysk. Motiejaus nusiskundimų, atsiuntė bulę „Mirabilis Deus” (1421. IX. 11^1 ), kuria patvirtino savarankišką Žemaičių Vyskupiją.